Archeologai teigia, kad duoną kepti mūsų kraštuose išmokta neolite, t. y. prieš kokius 4 tūkst. metų. Taigi galima sakyti, kad duona yra vienas iš seniausių žmonių valgių.
Senieji rašytiniai šaltiniai rašo ir apie duonos aukojimą įvairiose apeigose, taigi tai ne tik pagrindinis lietuvių maistas. Kasdien paprastai buvo valgoma ruginė duona, tačiau nepritekliaus metais buvo kepama ir bėralinė (nevėtytų rugių). Neturėdami net bėralo, į duoną maišydavo miežių, avižų, vikių, pridėdavo bulvių ir runkelių. Bado metais dėdavo įvairių javų ir sėmenų pelų, samanų, žolių, medžių žievės, gilių, riešutų, rūgštynių, dobilų ar viržių sėklų, laukinių morkų šaknų, liepų pumpurų, alksnių spurgų, pjuvenų. Tekdavo kepti ir vadinamąją vogtinę duoną iš dar neprinokusių rugių varpų.
Ypatingas moters ir duonos santykis. Mokslininkai sutaria, kad moteris buvo žemdirbystės išradėja ir plėtotoja, įvairių apeigų kūrėja ir atlikėja. Apie ją koncentravosi žemdirbių pasaulėjauta, moteriškos lyties dvasios ir dievybės.
Moteris buvo javų augintoja, duonos kepėja, duoną ji apgaubė magija, sakrališkumu, įpynė į visus tautosakos žanrus: smulkiąją tautosaką, dainas, pasakas, sakmes ir tikėjimus. Duonos kepimas - namų šeimininkės, moters, motinos pareiga, labai svarbi ir garbinga. Tai sunkus darbas (ypač malimas primityviomis girnomis, tešlos minkymas), bet kartu ir apeiga su ypatingais daiktais ir ritualais. Duonos kepėja, kaip ir židinio prižiūrėtoja, net patriarchalinėje šeimoje užėmė garbingą vietą, o pats duonos kepimas prilygo pasaulio sukūrimui, receptai buvo perduodami iš kartos į kartą : kai užaugdavo duktė arba į namus ateidavo marti, motina duonos kepimą perduodavo joms.
Tris dienas trunkantis duonos ruošimas laikytas šventu ritualu, kuriam paklusti turėjo visi namai. Kepalus stengdavosi daryti aukštesnius, storesnius, kad būtų daugiau minkštimo, mažiau plutos. Patys kepalai buvo įvairios formos (apvalūs, kampuoti), bet dažniausia pailgi. Anot P. Dundulienės, kryžių įspausdavo ant pirmojo kepalo, o šonus išraižydavo duobutėmis, šakutėmis, pagražindavo įvairiais geometriniais raštais (Dundulienė 1989, 24). Dėl kryžiaus žymėjimo esama kelių versijų. L. Klimka sako, kad kryžius žymėdavo keturias pasaulio šalis (Klimka 2013), P. Dundulienės nuomone, kryžius buvo simbolinis ugnies, kuri turėjo iškepti duoną, ženklas, o apvali duona vaizdavo saulę - visų ugnių ugnį (Dundulienė 1989, 32).
Per įvairias šventes ir apeigas duona buvo aukojama dievams. Prieš pradėdami valgyti lietuviai pirmą kąsnį mesdavo į ugnį - ugnies deivei, namų dievybėms, prie ugniakuro gyvenančioms protėvių vėlėms. Duona plačiai naudota ir medicinoje. Ja gydydavo įvairias ligas (pasiutligę, išgąstį, dusulį), žaizdas, naudodavo įvairiems užkalbėjimams, pavyzdžiui, nuo gyvatės įkandimo.
Lietuviai duoną be galo gerbė - tai matyti tautosakoje, papročiuose, literatūros kūriniuose. Ypač dažnai minimas nukritusios duonos pakėlimas ir pabučiavimas. Pagarbiai ji buvo imama iš krosnies, dedama ant stalo, net valgoma pagarbiai. Vasario 5-oji buvo skirta Gabijai, jos garbei kepama ypatinga duona buvo laikoma šventa, galinčia apsaugoti nuo visokių nelaimių, tarp jų ir gaisro. Sudžiovintą duoną laikydavo namuose, tikėdami, kad ji apsaugos nuo ugnies, o kilus gaisrui mesdavo į ugnį, kad gaisras nebesiplėstų.
Krikščionybė tik pakeitė šios dienos įvardijimą, duona buvo taip pat kepama ir taip pat šventinama, bet jau ne Gabijai, o šv. Agotai. Duonos, kaip apsaugos nuo nuo visokių negerovių, samprata išliko ir krikščionybėje. Ne viena mama, išleisdama sūnų į kariuomenę (ar dar blogiau - į karą), į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos. Net ir šiandien, vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių. Vairuotojai jos vežiojasi savo mašinose, jūreiviai - laivuose.
Taigi galima sakyti, kad bažnyčia duonos garbinimo apeigas perėmė iš pagonių. Gal todėl žmonės ilgai nesiskyrė su namų židinio ugnies deive Gabija: maldose, kreipdamiesi į šv. Taigi senovės žmogų, kad ir kur jis žengė žingsnį, visur lydėjo duona: ji maitino, gydė, saugojo, mokė, o žmogus jai atsilygindavo pagarba ir įvairiausiais ritualais.
Duonos kepimas sovietmečiu
Tačiau bėgant laikui, keičiantis žmogaus ekonominiam ir socialiniam gyvenimui duona prarado svarbias savo pozicijas. P. Dundulienės knygoje „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ aprašomos kolūkinio kaimo tradicijos nė kiek neprimena senųjų papročių ir tikėjimų. Kurį laiką duoną patys dar kepdavo net miesto gyventojai, tačiau sovietmečiu įsigalėjo pramoninis kepimas, duoną retai bekepė net kaimo moterys. O ir pati žemė, auginusi grūdą, nebebuvo žmogaus nuosavybė. Sovietmečiu nusavinus žemę, pasikeitė žmogaus santykis ir su žeme, ir su duona - ji prarado šventumą, nyko su ja susiję papročiai. Toks virsmas žmogaus galvoje nepraėjo be pėdsakų, jį savo apysakoje „Duonos valgytojai“ skaudžiai aprašė R.
Šiandien duonos vaidmuo žmogaus gyvenime jau kitoks, nors tai, kas įdiegta tėvų, kas suformuota literatūros kūrinių, tam tikroje situacijoje, tam tikru gyvenimo momentu iškyla ir tampa labai svarbu. Žodis „duona“ lietuviams asocijuojasi tik su juoda rugine duona. Ruginė duona tebėra tradiciškai vienas iš pagrindinių mūsų maisto produktų. Ko labiausiai lietuvis pasiilgsta ilgoje kelionėje ar gyvendamas toli nuo tėvynės? Žinoma, juodos ruginės duonelės… Ir niekur pasaulyje nėra skanesnės kaip lietuviškoji! Miestiečiai vis dažniau lankosi ūkininkų turgeliuose, geidaudami rankomis nuglostyto, gal ir senoviškoje krosnyje išbrinkusio bei sunokusio kepalaičio.
Lietuviška juoda duona yra apipinta daugybe įvairiausių mitų. „Lietuviškos duonos skonis skiriasi. Lietuviška duona Vitai kelia vaikystės ir namų prisiminimus, o jausmai pabunda vos tik ją užuodus: „Bet tu turi būti toli nuo Lietuvos, kad tai patirtum. Man tai sugrįžta būtent su duona.“ Į JAV parsivežusi duonos lietuvė ją suraiko ir dienai skiria vieną riekę, o likusią laiko šaldiklyje.
Kai gimiau, mama neturėjo pieno, nes buvo labai silpna. Maitinti manęs nebuvo kuo. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad žodis duona ir šiandien lietuviui pirmiausia asocijuojasi su juoda rugine duona. Jos skonis ir kvapas ryškiausiai iškyla tada, kai esama toli nuo namų, nuo tėvynės - ten, kur tokios duonos nėra. O ir Lietuvoje gyvenantys pasiilgsta naminės, su meile iškeptos duonos, todėl mieliau suka į turgų, o ne į parduotuvę, nors ten jos pilna įvairių rūšių, formų, skonio ir su įvairiais priedais. Emigrantai ypač akcentuoja lietuviškos duonos skonį. Gal todėl, kad jos kvapas primena namus, Lietuvą, o gal iš tiesų ji labai skani?
Toli gyvenantiems lietuviška duona tampa savaip šventa, tokia šventa, kad valgoma per dieną tik po riekelę, kaip desertas. Tik netekęs supranti, ką ji reiškia. Duona šventa ir tiems, iš kurių buvo per prievartą atimta, tačiau tai suvokti gali tik tie, kurie tą prievartą patyrė. Ko labiausiai bijo žymusis pedagogas Miša Jakobas, žvelgdamas į ištuštėjusį ir apmirusį Vilnių per viruso sukeltą pandemiją? Kad ir vėl kaip anuomet užges šviesos languose ir kad gali pritrūkti duonos. „Dieve, tik neatimk gardžios ir kvepiančios lietuviškos duonutės“, - išsiveržia baisios praeities prisiminimų sukeltas maldavimas.
Duona daugeliui gimusių tremtyje ar gyvuliniuose vagonuose pakeitė motinos pieną. Norėdami apsisaugoti nuo žarnyno vėžio, valgykite duonos pluteles. Mokslininkai išsiaiškino, kad antioksidantas, kuris išsiskiria duonos kepimo proceso metu, saugo nuo kai kurių organizmo pakitimų, dėl kurių gali išsivystyti vėžys. Be to, šis antioksidantas būtinas žmogui kasdien. Su juoda duona galima valyti ir prausti veidą. Prieš naudodami duonos minkštimą sudrėkinkite vandeniu. Duonos kaukė, pagerinanti plaukų būklę: susmulkinkite duonos minkštimą, užpilkite jį karštu vandeniu.
Visiškai suprantama, kad keičiantis gyvenimo sąlygoms keičiasi ir žmonių gyvenimas, požiūris. Natūralu, kad žemė nebedirbama taip, kaip prieš šimtą ar kelis šimtus metų, duona kepama kepyklose ir pardavinėjama parduotuvėse, nebelieka baimės, kad javai neužaugs, nes grūdus galima importuoti iš kitų šalių. Tačiau pagarba duonai, taupymas turėtų būti ugdomi. Čia reikia ekskurso į R. Granausko „Duonos valgytojuose“ nupieštą paveikslą.
„Duona žmogų vedė ratu: iš nebūties - į gyvenimą, iš gyvenimo - į pomirtinį buvimą. Su duona ne vien pasitinkama, priimama į savo būrį, bet ir išlydima, su ja atsisveikinama. Tame laiko rate nieko nebuvo galima praleisti, sumaišyt“ (Martinaitis 2002, 207-233). O kas tada duona yra jaunajai sovietmečio kartai, kuri visai kitaip ją uždirba, kuri ją perka, kuri nebedirba žemės tradiciniu būdu? Anot M. Martinaičio, „senųjų duona yra naminė, susieta su bendruomene, jos papročiais, praeitimi, o kita, jau žento - savo duona, pirktinė, tinkama tik savo vartojimui be jokių giliųjų turinių“ (ten pat, 209). Žinoma, naminė duona pasakojamuoju laiku jau nėra vienintelis kasdieninis maistas, bet seniesiems vis dar siekia sakralinį lygmenį, laikoma gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenės maistu. Kartas skiria ir tai, su kuo duona valgoma: senieji ją užgeria pienu, jaunieji valgo su mėsa.
Štai degradavusios kulinarinės kultūros vaizdas ant dažno jaunesnės šeimynos stalo: garuojantis išvirtos mėsos „kalnas“, bulvių puodas, bekvapė ir beskonė savo duona, gėralo butelis ir neaiškaus skysčio pripildytos stiklinės užsigėrimui“ (ten pat, 212). Iškritus vienai grandžiai, byra visa, ką ji siejo - šeimos bendrystė, vienas kito pajautimas, tradicijų tąsa. Vogti miltai, vogta duona - viena iš didžiausių nuodėmių senajame pasaulyje, bet sovietmetis išmokė ir to. Net miltus duktė sušers gyvuliams, ne duona jie virs.
Duonos kvapas senajai kartai atgaivina prisiminimus, tarsi kaleidoskopas prabėga mintyse visa jų gyvenimo prasmė: „Jie paima po riekę ir artina prie veido, traukdami giliai į save visa apimantį duonos kvapą. Saldžiarūgštis skonis surenka burnoj seiles, jie nuplauna jas pienu. Duona - tai sūnai, dirvos, arklių žvengimas, geležies žvangėjimas kalvėje, apšarmoję rąstų vežimai iš miško, noras ilgai ir teisingai gyventi; pienas - jų dukterys, tvartai, švarus rankšluostis pas šulinį, baltas laukiantis veidas už kreivo stiklo, troškimas gražiai ir ramiai numirti“ (R. Granauskas. Tačiau čia senasis pasaulis ir baigiasi, subyra į šipulius, šaknys nukirstos. Jaunieji sovietmečio lietuviai kuria naują gyvenimą, bet duona jame nebeturi jokio vaidmens ir reikšmės. Taip jie auklėja savo vaikus, o tie perduos saviesiems. Štai ir koncepto aprašui atliktose jaunimo apklausose pagrindiniai atsakymai jau yra „produktas“, „gaminys“, „maistas“, „patiekalas“, „kepinys“.
Žinoma, atsiranda entuziastų, rengiančių duonos šventes, edukacines programas vaikams. Kad ir naujoviškai, bet stengiamasi nors kiek iš praeities prikelti užmirštą lietuvišką tapatybę, kurios vienas iš svarbiausių ramsčių buvo duona: „Prieš šventę su vaikais per įvairias pamokas daug kalbėjome apie duonos auginimo, kepimo papročius, apie kelią nuo grūdelio, želmenėlio iki duonos kepalo. Vaikai rinko medžiagą apie duonos auginimą, kalendorines apeigas. Per lietuvių kalbos pamokas prisiminėme mįsles, patarles, priežodžius apie duonelę. Matematikos pamokose sprendėme uždavinius, susijusius su grūdais, skaičiavome, kiek kepykla per metus iškepa duonos, kiek kiekviena šeima jai išleidžia pinigų. Taip pat kūrėme eilėraščius, rašėme rašinius, sprendėme kryžiažodžius. Per dailės pamokas piešėme ilgą duonos kelią nuo želmenėlio iki patekimo ant mūsų stalo, o muzikos ir choreografijos pamokose mokėmės dainų ir šokių - ratelių apie duoną. Į pamokas pakvietėme ir tėvelius, kurie papasakojo apie duonos kelią, o paskui kartu su vaikais duonkepėje kepė duonelę. Lankėmės Prienų kraštotyros muziejuje, kur vaikai kartu su šeimininkėmis kepė savo duoneles“ (Jaraitienė, Labanauskienė 2018).
Kokį maisto produktą žmonės vartoja kiekvieną dieną? Ko negali pritrūkti ant mūsų stalo? Ko prašom vienoje pagrindinių maldų? Žinoma, kasdieninės duonos. Galbūt mūsų laikais duona nesureikšminama taip kaip, tarkim, karo, bado, nepritekliaus laikotarpiu. Šiandien, ko gero, įmanoma būtų šį produktą visiškai išbraukti iš valgiaraščio, juolab kad vis dažniau girdime apie alergiškumą glitimui (gliutenui), esančiam javų grūduose. Kaip bebūtų, duona toliau yra mūsų maisto pagrindinis komponentas.
O ar vartojame ją sąmoningai? Yra žmonių, kurie visiškai nevalgo duonos neva dėl to, kad jos vartojimas didina svorį. „O šiaip duonos galima ir nevalgyti“, - juokiasi mitybos mitų griovėjas. „Duona sudaro žmogaus mitybos pagrindą, o laikinų mitybos madų paisymas tik rodo žemą žmonių mitybos ir sveikatos raštingumą, - pranešime žiniasklaidai tikina Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Visuomenės sveikatos katedros vedėjas R.Stukas ir vardija didžiausius mitus, kuriuos vertėtų pamiršti: - Kaltinti duoną dėl augančio svorio yra visiškai neteisinga, juk ją labai retai valgome vieną. Vartojant duonos gaminius su saiku, tai neturės jokios įtakos svorio augimui.
Taigi, nors ir suprantama, kad net maldoje prašome kasdienės duonos, tačiau juk ne karas ir ne badas, kad ją taip sureikšmintume. Yra žmonių, kurie duonos apskritai nevalgo, nes esą alergiški gliutenui ir nuo jos tunką. Tuščios vietos nebūna, todėl prekybininkai ir duonai randa pakaitalą, žinoma, tas pakaitalas jau ne lietuviškas kepinys, o svetimas, bet užtat ne toks kaloringas. Ir nors mitybos specialistai duonos atsisakymą vadina mitybos ir sveikatos neraštingumu, kviečia mąstyti apie saiką valgant, o ne atmetimą, duonos nevalgymas jau tampa mada ir geru tonu.
Galvojant apie tokius produktus galvoje turbūt pirmiausiai iškyla lietuviškos duonos vaizdinys - ir ne bet kokios, o juodos ruginės. Rugius lietuviai augino ir duoną iš jų kepė nuo seno, o iki XX amžiaus vidurio ruginė duona buvo pagrindinis mūsų tautiečių maistas. Tai, be abejonės, yra ne šiaip maisto gaminys, o tikras Lietuvos tautinis paveldas.
„Be abejo, duonos pasirinkimas šiandien jau yra žymiai didesnis ir renkasi lietuviai turbūt dažniau kvietinę ar iš kvietrugių miltų keptą duoną, tačiau ji šalies gyventojams neabejotinai išlieka vienu svarbiausių produktų. Taip pat šiandien gyventojai vis labiau pamėgsta ir dėl maistinių savybių ima vertinti pilno grūdo bei kelių grūdų duoną, dažniau prisimena tą pačią ruginę duoną“, - sako B.
Kai kurie produktai žymę Lietuvos šimtmečio istorijoje paliko ne todėl, kad ilgą laiką buvo su mumis, o priešingai - dėl to, kad tam tikru metu buvo savotiška svajone, laisvo pasaulio simboliu. Tie, kas prisimena sovietmetį, žino, kad dabar jau kasdieniu produktu tapę bananai ir kiti šiltų kraštų vaisiai buvo tikras deficitas. „Bananai ir tarpukariu buvo egzotiška prekė, nes buvo labai brangūs, o sovietmečiu buvo ryškus bananų deficitas. Šiuo metu bananai yra kasdienybė ir, jeigu ne sovietinė okupacija, tokia kasdienybė jau turėjo būti prieš penkiasdešimt metų“, - sako istorikas N.
Tuo metu B. „Galimybė rinktis šiandien daugeliui lietuvių atrodo savaime suprantama, tačiau Valstybės šimtmečio minėjimas yra gera proga prisiminti, kokį kelią turėjome nueiti, kad šia laisve galėtume džiaugtis. Taigi prisiminkime ir branginkime šią laisvę“, - linki B.
Sovietmečiu įvairiuose kolūkiuose buvo plačiai naudojami „Granozanu“ beicuoti grūdai, o neapšviesti (ar tiesiog išbadėję) kolūkiečiai, žinoma, juos grobstė ir vartojo maistui ar gyvuliams šerti. Medikai, pradėję aiškintis keisto apsinuodijimo aplinkybes, sužinojo, jog viena apsinuodijusių šeimų esą pirko rugius kaimyninėje Latvijoje, o po to iš jų kepė duoną. Ši buvusi nemalonaus skonio, ją šeimyna valgė nenoriai.
Duona taip pat maitino šunį ir paršiuką. Šiuos poėmius tyrė teismo medikai bei Vilniaus sanitarinio-higieninio instituto laboratorija. Tyrimo rezultatai patvirtino nuojautą - duonoje rasta gyvsidabrio pėdsakų. Gyvsidabris - preparato vadinamo „Granozanu“ sudedamoji dalis. Tuomet šiuo preparatu buvo beicuojami sėkliniai javai. Tikėtina, kad banalus grobstymas tapo šios tragedijos užtaisu - tuo laiku Lietuvos kolūkiuose gyventa itin skurdžiai, neretam gyventojui į akis žvelgė badas. Nestebina, jog tokios - iki galo nesuvoktos - priežastys vedė į naujas tragedijas.
Nauja nelaimė įvyko praėjus kone dvejiems metams - šįsyk viename Kėdainių rajono kolūkyje. Nors ištyrimui į ligoninę buvo išsiųsta 20 asmenų, hospitalizuoti nuspręsta tik devynis - kiti apnuodytus grūdus valgiusieji nesiskundė jokiais ryškiais sveikatos sutrikimais. Sunkiausiai apsinuodijo penkiolikmetis jaunuolis - jo būklė buvo įvertinta kaip sunki: sąmonė aptemusi, paauglys apako ir beveik nebegirdėjo.
„Remiantis tuo, kad apsinuodijimo granozanu atvejis mūsų respublikoje nebe pirmas, Sveikatos apsaugos ministerija prašo prokuratūros patraukti atsakomybėn asmenis, kaltus dėl apnuodytų grūdų išdavimo kolūkiečiams“, - pareiškė tuometinis LSSR sveikatos apsaugos ministras Alfonsas Dirsė.
Nors vėlesniuose dokumentuose nebeteko aptikti panašių istorijų, beveik neabejotina, kad aprašomuoju laikotarpiu problema buvo plačiai paplitusi sovietinėje Lietuvoje: įvairiuose kolūkiuose buvo plačiai naudojami „Granozanu“ beicuoti grūdai, o neapšviesti (ar tiesiog išbadėję) kolūkiečiai, žinoma, juos grobstė ir vartojo maistui ar gyvuliams šerti.
Tačiau knyga ne tokia, kur pasakojamos baisybės. Ji ne šiaip sau pavadinta „evangelija“ - ji priverčia prisiminti, įtikėti ir pačiam atrasti. Atrasti ir įtikėti per supratimą, o ne per tai, kad Užkalnis pasakė ir viskas. Tai ir yra pirmas dalykas, kuris mane nustebino, beskaitant šią knygą - Andrius Užkalnis kažkodėl nevaro ant sovietžmogių ir netgi sovietinių laikų.
Gal dėl to knyga atrodo vos ne nostalgijos pilna - aišku, mano akimis, o ne Užkalnio. Ponas autorius čia stebėtinai tolerantiškas ir švelnus - toksai įspūdis, kad knyga kaip tik ir nutaikyta į tuos, kas sovietinius laikus prisimena su nostalgija. Žinot, man buvo labai keista, kai aš skaičiau viską apie tai, kas buvo gera ir gražu, bet pono Užkalnio dėka lyginau su tuo, kas gera ir gražu dabar. Ir belygindamas, dar kartą prisiminiau, koks nykus tasai sovietinis pasaulis buvo netgi tiems, kas buvo sovietiniame elite. Taip, netgi partinis elitas, turėjęs atskiras specialias parduotuves, specialias kainas, begales kyšių ir galimybes važinėt po užsienius, tegalėjo pavydėti eiliniams vakariečiams.
Sistema smaugė netgi savo vadus, nes vadai buvo priklausomi nuo sistemos. Knygoje jūs rasite geresnę sovietinio pasaulio pusę. Ta empatija yra tokia gili ir stebuklinga, kad man kyla jausmas, jog šis ponas geba skaityti žmonių mintis.
Štai jums pavyzdys: ponas Užkalnis prisimena kokius tai lydytus sūrelius, gamintos iš sodos, emulgatorių ir dar kažkokių neaiškių atliekų, o aš, apie tai skaitydamas, kaip tik valgau visokius rinktinius sūrius. Vienoje mano užkandos lėkštėje sūrio yra už kokius 30 litų. Ponas Užkalnis nerašo apie tai, kaip dabar geriau, jis neaiškina apie tai, taip bukai tiesmukai, kaip parašau aš. Jis tiesiog rašo, kad tasai lydytas sūrelis buvo toksai mielas ir skanus, nepaisant to, kad chemijos jame daugiau, nei skalbimo milteliuose. O jau būtent toks reikalas ir priverčia susimąstyti.
O tada dar ponas Užkalnis prideda, kad konservuoti žirneliai buvo lengvai gaunami - suprantat, konservuoti žirneliai buvo kasdienis produktas. Visų prisimenamas deficitas buvo lengvai gaunamas. Vat čia ir sukyla vidinis protestas, nes mes žinome, kad jie ne šiaip sau buvo deficitas.
Aš jums priminsiu šiek tiek: dar kokiais 1980 tipiškoje duonos parduotuvėje (taip, duona buvo toksai pagrindinis produktas, kad buvo specializuotos duonos parduotuvės) būdavo maždaug penkių rūšių duonos gaminiai: pilka forminė (klaiki, skoniu primenanti pjuvenas), juoda Vilniaus duona, batonas, balta forminė duona (maždaug tarpinė tarp pilkos ir batono) ir bulkutės po 3 kapeikas. Kai pasirodė Palangos duona, prie duonos parduotuvių kelias savaites stovėdavo didžiulės eilės, o pirmomis dienomis - išvis minia.
Ir jūs nežinote, ir niekada nesužinosite, kokio skonio buvo ta duona, jei negyvenot sovietmečiu. Šita duona būdavo maitinami kareiviai, kaliniai ir šiaip kas papuola. Ji buvo tokia baisi, kad parduotuvėse jos niekas nepirkdavo.
Ponas Užkalnis rašo apie viską - ir apie drabužius, ir apie butus, ir apie keliones, ir apie daugybę kitų dalykų. Rašo mielai, geranoriškai ir tiesiog taip, kad kiekvienas sovietžmogis tiesiog prie širdies galėtų prisidėti šią naują knygą - kaip kokį trauklapį, sužadinantį nostalgiją. Taip, tai buvo šlyktšu, tačiau mes patys to netgi negebėjome suprasti - paprasčiausiai neturėjome su kuo palyginti. Todėl mus ir aplanko nuostabūs prisiminimai apie tai, kokie skanūs buvo saldainiai „Paukščių pienas“ (irgi deficitas, beje), kaip ant televizoriaus laikydavome tuščią skardinę nuo kokios nors „Coca Cola“, atvežtą kažkieno iš Maskvos, nes Vilniuje iš principo to nebūdavo.
Kažkodėl mes tai prisimename, tačiau dažniausiai nepagalvojame, kaip tai skyrėsi. O ponas Andrius Užkalnis mums primena, tačiau priverčia palyginti. Palyginti su tuo, kas yra dabar ir kas buvo įprasta Vakaruose.