Bulvės ir svogūnai - vienos bene tradiciškiausių lietuviškų daržovių, naudojamos sriuboms, salotoms, garnyrams. Tinkamai laikomos, jos gali išsilaikyti net iki kito derliaus. Gero bulvių derliaus garantas visų pirma yra kokybiška sėkla bei tinkama veislė.

Populiarios bulvių veislės

Kiekvienais metais rekomenduojama naudoti sertifikuotas sėklines bulves. Moksliškai įrodyta, jog sertifikuota sėkla atneša vidutiniškai 20-30 proc. didesnį derlių. Derliui užauginti rinkitės sertifikuotas sėklines bulves - tuomet jis bus gausesnis ir skanesnis.

• „Adora“ - labai ankstyva, derlinga, maistinės paskirties bulvių veislė. Gumbai brandinami vienodo dydžio, užauga stambūs, apvaliai ovalūs, šviesiai gelsvu minkštimu, sekliomis akutėmis. Išvirus nejuoduoja. Ši veislė atspari mechaniniams sudaužymams, sausajam puviniui, jautresnė marui ir rauplėms.
• „Laura“ - vidutinio ankstyvumo, maistinės paskirties bulvių veislė, tinkanti perdirbimui. Gumbai pailgai ovalūs, raudoni, labai puikios prekinės išvaizdos. Minkštimas ryškiai geltonas. Augalai neimlūs nematodams, virusams: garbanei, dryžligei, lapų susisukimo virusui. Ši veislė ypač atspari sausrai. Gero skonio, verdant nesukrenta, išvirus nepakeičia spalvos.
• „Melody“ - kilusios iš Olandijos. Vidutinio ankstyvumo, maistinės paskirties bulvių veislė, naudojama šviežiam vartojimui, pakavimui, plovimui. Pasižymi puikiomis skonio savybėmis visą žiemojimo laiką: nejuoduoja išvirus, vidutiniškai miltingos. Gumbai ovalūs, gelsva tinkline luobele, sekliomis akutėmis, kere formuojami vienodo dydžio. Minkštimas švelniai geltonas. „Melody“ išsiskiria pakankamai dideliu atsparumu mechaniniams sužeidimams ir sudaužymams, marui, atspari daugumai ligų.
• „Vineta“ - kilusios iš Vokietijos. Ankstyva, maistinės paskirties bulvių veislė. Gumbai apvaliai ovalūs, stambūs, šiukštesne odele, vidutinio gilumo akutėmis. Geros prekinės išvaizdos, atsparūs mechaniniams pažeidimams. Luobelė ir minkštimas gelsvi. Išvirus nežymiai subyra. Gerai laikosi žiemą. Augalai atsparūs vėžiui, bulviniams nematodams Ro1, virusams A ir Y ir lapų susisukimo virusui, juodajai kojelei. Šios veislės bulvės mažiau reiklios dirvai ir drėgmei, ypač atsparios sausrai, neimlios ligoms ir kenkėjams. Tačiau nepakenčia azoto pertekliaus, dėl kurio pristabdomas gumbų brendimas ir susilpninamos sandėliavimo savybės. Tinkamos daiginti. Puikaus skonio. Tinkamos auginti ekologiniuose ūkiuose.

Ankstyvumo kategorijos

• Labai ankstyvam derliui, kai pirmosios bulvės pasirodo po 45 dienų, skaičiuojant nuo sudygimo, skirtos bulvės „Adora“.
• Ankstyvam (50-55 dienų po sudygimo) - „Vineta“, kurios yra mažiau reiklios dirvai ir drėgmei.
• Vidutinio ankstyvumo veislės „Melody“ ir „Laura“ bulvės prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų ir skirtingų dirvožemių, ypač išsiskiria puikiu kulinariniu skoniu, tinkančiu tradiciniams lietuviškiems patiekalams.

Sėklų paruošimas

Bulvės dažniausiai dauginamos vegetatyviai - gumbais. Darže ant bulvių krūmų kartais užauga „pomidoruikai”, kuriuose yra tikros sėklos, bet subręsti jos nespėja. Tiesa, mokslo įstaigose pavyksta sudaryti specialias sąlygas, kuriomis gaunamos pilnavertės sėklos. Ir naujos veislės kuriamos tik lytiniu būdu, naudojant tikras sėklas. Tokių sėklų jau atsirado prekyboje ir mes ketiname jas išbandyti.

Geriausias sėklinis gumbas - maždaug vištos kiaušinio dydžio (50-70 g). Atrodo keista, bet didelių gumbų sodinimas nepasiteisina. Tai patikrintas faktas.

Bulvių daiginimas

Bulvių augimą pagretina ankstyvųjų bulvių daiginimas. Tereikia supilti sėklines bulves į dėžutes, pastatyti jas į šviesią, vėdinamą vietą, kur ne didesnė nei 20 laipsnių temperatūra. Daiginimo trukmė priklauso nuo veislės ir daiginimo temperatūros. Paprastai tai užtrunka nuo trijų iki šešių savaičių.

Svarbu nedaryti vienos klaidos: nesodinti parduotuvėje įsigytų maistinių bulvių. Sodinimui naudokite tik sertifikuotas sėklines bulves. Bulvių, kurios skirtos sėklai, vegetacija stabdoma vidury vasaros. Tai daroma prevencijai dėl užsikrėtimo ligomis. Dėl šių priežasčių sėklinių bulvių derlius nuimamas anksčiau. Atitinkamai derlius būna 2-3 kartus mažesnis negu įprastai galima būtų tikėtis. Pats sėklinių bulvių sertifikavimas - gana sudėtingas procesas. Turi būti atestuotas tiekėjas, pasėlį reikia aprobuoti, derliaus mėginius laiku paimti, padaryti virusologinius ir karantininius tyrimus. Jeigu planuojate įsigyti sėklinių bulvių, žinokite, kad jos yra žymimos specialiu ženklinimu - mėlynomis augalo pasą atitinkančiomis etiketėmis, kurios būtinai turi būti prisiūtos prie pakuotės.

Sodinimas

Laikas ir vieta

Bulvių sodinimas nėra sudėtingas procesas. Sodinti bulves reikia pavasario pabaigoje - tuomet, kai žemė įšyla. Mūsų klimato sąlygomis tai įprastai būna balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje. Labai svarbu, kad dirva būtų gerai išdirbta, ne per šlapia. Prieš sodinant į žemę negalima bulvių pjaustyti, nes jas greičiau užpuls ligos. Norint turėti bulvių kuo anksčiau, Rugilė pataria jų iš anksto pasidaiginti, o pasodinus uždengti agroplėvele. Tuomet pirmąjį bulvyčių derlių galėsite skanauti jau birželio pabaigoje.

Specialistai perspėja, prieš sodinant bulves, nepamiršti iš žemės pašalinti prieš tai buvusių kultūrų likučių. Toje pačioje vietoje nepatariama bulvių sodinti dažniau nei kas keverius metus. Ne pati geriausia mintis formuoti bulvių vagas po medžiais, šalia krūmų arba apsaugotuose nuo vėjo kampeliuose bei šalia pomidorų. Jei įmanoma, vagas reikėtų formuoti rytų-vakarų kryptimi. Vengti šiaurės-pietų krypties. Stengtis nepasodinti gumbo per giliai.

Atstumai ir gylis

Atstumas tarp vagų turi būti 60-90 cm, tarp gumbų - 30-35 cm. Jei žemė lygi, geriausia daryti negilias vagas ir sudėti gumbus taip, kad viršutinė bulvių pusė, išlyginus žemę, būtų lygi su viršutiniu žemės sluoksniu. Sunkesnėse dirvose geriausia sodinti 5-8, o lengvose - 8-12 cm gyliu.

Tręšimas

Sodinant bulves paprastai patogu jas ir patręšti bechlorėmis kompleksinėmis trąšomis praturtintomis magniu ir mikroelementais bei turinčioms padidintą kalio kiekį. Vidutinė lokalaus tręšimo norma - 50-80 g/m2. Jokiu būdu nenaudokite šviežio mėšlo, kalkių arba chloro turinčių mineralinių trąšų. Svarbu atsiminti, kad per didelis trąšų kiekis turi įtakos bulvių skoniui, kokybei ir sandėliavimo galimybėms.

Bulvėms būtinos azoto, fosforo ir kalio trąšos. Azotas, kaip maisto medžiaga, turi daugiausia įtakos derliui, nuo jo priklauso lapų gausa ir šaknų veikla. Be to, azoto trąšos lemia ne tik derlių, bet ir jo kokybę (sausų medžiagų ir krakmolo kiekį, gumbų tinkamumą kulinarijai ir pan.). Kalis reguliuoja angliavandenių susidarymą ir jų apykaitą, nulemia ląstelių osmosinį spaudimą ir vandens kiekį. Jeigu trūksta kalio, didėja jautrumas pažeidimams ir juodajam dėmėtumui. Kai kalio pakanka, bulvės lengviau pakelia sausras. Be azoto, fosforo ir kalio, bulvėms reikia magnio, kalcio, sieros, boro ir kitų mikroelementų.

Priežiūra

Sudygus daigams ir jiems išlindus į žemės paviršių, žemes reiktų 3-4 kartus apkaupti kauptuku, tuo pačiu pašalinti ir piktžolės. Smėlingą dirvą sausros metu būtina laistyti ryte ir vakare. Nuo maro bulves purkšti profilaktiškai maždaug kas savaitę ar dvi. Bulvienojams užaugus 20 cm. Svarbu stebėti ir augalus puolančius kenkėjus: kolorado vabalus, amarus.

Kiekvienais metais bulvėms rinkitės naują vietą ir gerai išdirbkite žemę; Nepasodinkite bulvių per giliai. Naudokite specializuotas bulvėms bechlores mineralines trąšas, o jei tokių nenorėsite naudoti, naudokite organines trąšas (pvz. mėšlą, jau susimineralizavusį kompostą) iš rudens; Nebijokite vasarą bulvių palaistyti - augalams tai geriau nei trąšos.

Derliaus nuėmimas ir sandėliavimas

Bulvių gumbai prieš derliaus nuėmimą turi gerai subręsti, todėl patariama tris savaites prieš derliaus nuėmimą nupjauti virkščius ir juos pašalinti iš tarpuvagių. Prieš sandėliuojant gumbai turi būti nudžiūvę ir mechaniškai nepažeisti. Sandėliuoti patariama tamsioje, vėsioje, neužšąlančioje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Bulvėms laikyti plastikiniai maišai netinka - tam geriau rinktis pintas, medines dėžes, orui pralaidžius maišus.

Ligos ir kenkėjai

Lietuvoje bulvių plotai, kaip ir gyventojų skaičius, kasmet mažėja, bet bulvės dar vis auginamos. Jų derliui daug įtakos turi auginimo sąlygos. Bulvės palyginti reiklios dirvai, dėl savo biologinių ypatumų jos yra purių žemių augalai, nes jų šaknų skvarbumas yra silpnas. Nustatyta, kad požeminėms bulvių dalims deguonies reikia 6-7 kartus daugiau negu javams. Jeigu trūksta deguonies, bulvių gumbai formuojasi vėliau, blogiau bręsta.

Pagrindinės ligos

• Bulvių maras: Pavojingiausia liga bulvėms. Pirmieji maro požymiai pasirodo ant lapų - mažos, nuo blyškios iki tamsiai žalios spalvos, netaisyklingos formos, vandeningos dėmės. Palankiomis sąlygomis liga plinta ir vystosi labai greitai, lapai apmiršta, juoduoja ir augalai žūsta.
• Rizoktoniozė: Ribojama gera agrotechnika, sėjomaina, kokybiška sėkla, tinkamas bulvių sodinimo ir vėliau nukasimo laikas, subalansuotas tręšimas, kalkinimas.
• Sausasis puvinys: Gumbų puvimą stabdo optimalus sandėliavimo režimas, kasmetinė saugyklų dezinfekcija, mechaninių gumbų pažeidimų mažinimas ir, žinoma, derliaus nuėmimas laiku.
• Šlapiasis puvinys: Ligos plitimą ir žalą sumažina, gumbų atsparumą padidina gera agrotechnika: daiginimas šviesoje, tarpueilių purenimas, kaupimas, tinkamos derliaus laikymo sąlygos.
• Juodoji kojelė: Bulvių vegetacijos ir sandėliavimo liga.
• Virusinės ligos: Labiausiai paplitusios virusinės bulvių ligos: lapų susisukimas, paprastoji mozaika, garbanė, dryžligė. Virusinių ligų pernešėjai - amarai.

Kenkėjai

• Kolorado vabalai: Kokybišką bulvių apsaugą nuo kolorado vabalų lemia gera agrotechnika, bulvienojų liekanų sunaikinimas, purškimas insekticidais.
• Bulviniai nematodai: Pagrindinė jų išvengimo priemonė užkrėstose dirvose - atsparių nematodams veislių auginimas.
• Spragšiai: Tik laikantis agrotechnikos reikalavimų (tinkama sėjomaina ir priešsėliai, ražienų skutimas, gilus arimas, piktžolių naikinimas) pavyksta apsaugoti augalus nuo kenkėjų pažeidimo, o pačius kenkėjus bent iš dalies sunaikinti.

---