Cepelinai, kugelis, vėdarai - jeigu esate tikras lietuvis, tai žinote, kas tarp šių patiekalų yra bendro. Juos visus galima vadinti nacionaliniais lietuvių patiekalais, jie visi taip pat yra iš bulvių. Bulvės tikrai nusipelnė nacionalinio augalo statuso. Tačiau ar dažnai susimąstote, jog bulvės yra kilę ne iš Lietuvos ir net ne iš Europos?
Bulvės užkariauja Europą
Manoma, jog pirmasis bulves parsivežė ispanų užkariautojas Francisco Pizarro 1532 metais. Pirmąjį mokslinį aprašymą padarė Gaspard Bauhin 1596 metais. Tačiau bulvės europiečių ypatingai nesužavėjo.
1744 metais, kai Prūsiją užpuolė badas, karalius Frederick Didysis įsakė valstiečiams valgyti bulves. Bulvėms užkariauti Prancūziją padėjo Antoine-Augustin Parmentier. Septynių metų kare jis tarnavo kariuomenėje ir buvo paimtas į prūsų nelaisvę - net penkis kartus. Kalėjime jis valgyti gaudavo ne daug, bet bulvių dieta padėjo jam palaikyti gerą sveikatą.
Pasibaigus karui Parmentier nusprendė paskirti savo gyvenimą bulvių vartojimo skatinimui. Tai buvo pats geriausias laikas tokiam darbui. Po karūnacijos 1775 metais Liudvikas XVI pakėlė grūdų mokesčius. To pasekoje šoktelėjo duonos kainos ir kilo tai kas dabar vadinama Miltų maištu: įvairūs neramumai Prancūzijos miestuose.
Tuo tarpu Parmentier skelbė, kad nereiktų kovoti dėl duonos, jeigu žmonės pamėgintų valgyti bulves. Jis taip pat nusprendė atlikti dar vieną triuką: įtikino karališkąją šeimą savo drabužius bei šukuosenas puošti bulvių žiedais bei paprašė leidimo apsodinti 40 hektarų žemės netoli Paryžiaus bulvėmis žinodamas, kad alkani žmonės jas išvogs.
Iki XVIII amžiaus pabaigos bulvės paplito visoje Europoje. Manoma, jog tik 40% airių valgė kitą maistą nei bulves, tuo tarpu Nyderlanduose, Prūsijoje, Belgijoje, Lenkijoje šis skaičius svyravo tarp 10% ir 30%. Šiuo metu yra suskaičiuojama daugiau nei penki tūkstančiai bulvių rūšių.
Iš kur kilo bulvės?
Sunku patikėti, jog būtent tokia nedėkinga aplinka yra bulvių gimtinė. Andai - ilgiausia pasaulyje kalnų grandinė, besidriekianti palei visą vakarinę Pietų Amerikos pakrantę. Jos ilgis - apie 7500 km, plotis - iki 600 km, vidutinis aukštis - apie 4000 m. Aktyvus ugnikalniai išsibarstę per visą jo ilgį sukelia žemės drebėjimus, nuošliaužas, potvynius. Net kai žemė yra seismiškai rami, klimatas pasirengęs iškrėsti siurprizų. Oras per kelias valandas nuo dvidešimties laipsnių šilumos gali nukristi žemiau nulio.
Kalnuose gyveno daugybė nuolat tarpusavyje kariaujančių indėnų tautų: kečujai, aimarai, muiskai, močikai, čimu, činčai, čankai, huankai, diagitai, araukanai ir kitų. Tačiau jas visas vienijo vienas dalykas - jie valgė įvairias bulvių rūšis. O receptų su bulvėmis buvo tikrai nemažiau nei dabar. Indėnai jas virė, kepė, džiovino, šaldė įvairiais būdais.
Bulvės - ne gamtos dovana
Kai kalbame apie įvairius augalus tarkim obuolius ar braškes, tai sakome, jog jie laisvai augo gamtoje, pirmykštis žmogus paragavo, jam patiko ir jis tuos augalus sukultūrino. Tačiau taip negalima sakyti apie bulves. Laukinėse bulvėse gausu solatino ir tomatino - toksiškų junginių, kurie manoma turėtų augalus ginti nuo grybelių, bakterijų ir galbūt žmonių. Virimas dažnai panaikina tokius nuodus, tačiau net verdant virš 170 Celijaus temperatūros, bulvėse tie toksiniai junginiai yra panaikinami tik iš dalies.
Bulvės niekaip natūraliai negalėjo iš toksiškų tapti tinkamomis žmonėms. Kažkas turėjo imtis sudėtingo darbo ir išvesti tinkamas valgymui rūšis. Vien tik pradėjus galvoti apie tai - rauna stogą. Kodėl žmonės nusprendė, jog bulvės bus tinkamos valgyti ir verta apskritai su jomis prasidėti? Kaip jie suprato, jog sumažino toksinų skaičių iki tinkamų valgyti? (Jeigu būtų ragavę, būtų apsinuodiję.) Kiek laiko naujos bulvių rūšies išvedimas užtruko?
Bulvės buvo žinomos maždaug 5000 metų prieš mūsų amžių. Tais laikais žmonės tikrai neturėjo tokių modernių priemonių eksperimentams, kokias turime mes dabar. Kalnuose gyvenantys lamų giminaičiai laižydavo molį prieš užkasdami nuodingo augalo. Toksinai apspinta molio daleles ir pasišalina iš organizmo nepažeisdami gyvūno skrandžio.
Spėjama, jog tai pastebėję vietiniai ėmė sodinti bulves specialiuose „vazonuose“ pagamintuose iš molio ir vandens. Tačiau kodėl žmonės būtų to ėmęsi? Galiu sugalvoti tik vieną priežastį - aplinkui nebuvo jokių kitų augalų tinkamu maistui (kuo aš netikiu). Ir vis tik bulvės buvo gana neišrankios vietai ir gana gerai užderėdavo lyginant su kitais maistui vartojamais augalais.
Greičiausiai tikroji bulvių kilmės istorija taip ir liks paslaptyje, tačiau tai puikiai atskleidžia kokiame neįtikėtiname, pilname atsitiktinumų pasaulyje mes gyvename.
Vėdarai - tradicinis lietuviškas patiekalas
Vėdarai - dar vienas tradicinis lietuviškas patiekalas, dažniausiai asocijuojamas su Kūčiomis. Tačiau anksčiau vėdarai buvo valgomi ne tik per šventes, bet ir kasdien. Jų gamyba reikalauja šiek tiek kantrybės ir įgūdžių, bet rezultatas tikrai to vertas! Vėdarai gaminami iš kiaulės skrandžio, prikimšto bulvių, kruopų ir prieskonių mišinio. Jie gali būti verdami, kepami orkaitėje arba troškinami.
Lietuviškos virtuvės istorijos vingiai
Lietuviškos virtuvės istorija yra įvairi: nuo viduramžių aukštuomenės valgymo papročių ir paprastų valstiečių grūdinių patiekalų iki šių dienų tradicijų, perimtų iš kitų šalių. Pasaulio virtuvės yra persipynusios. Kulinarija yra dinamiška.
Kaip aptarėme, nacionalinis patiekalas turi turėti ilgametę istoriją, o jo ingredientai turėtų būti vietiniai, randami natūralioje šalies floroje ir faunoje. Kaip gi tuomet tie valgiai, kurie yra populiarūs, gaminami iš kartos į kartą, tačiau atkeliavę iš svečių šalių?
Bulvės į Lietuvą atkeliavo 19 a., tačiau jų auginimas išpopuliarėjo tik tarpukario laikotarpiu. Jokių bulvinių patiekalų Lietuvoje nebuvo gaminta iki pat 20-ojo amžiaus., kai tuo tarpu Vokietijoje bulviniai didžkukuliai buvo žinomi jau apie 150 metų. Į Lietuvą didžkukuliai ir atkeliavo iš šios šalies per žydus ir vokiškąją Mažąją Lietuvą.
Kaip ir cepelinai, bulviniai vėdarai Lietuvoje išpopuliarėjo per žydus. Tai sotus, daug energijos suteikiantis maistas, prie kurio lietuviški skrandžiai lengvai priprato. Kadangi bulvės buvo ne tik pigus, bet ir kaloringas maisto produktas, bulvių patiekalai 20 amžiaus pradžioje buvo laikomi prastuomenės valgiu.
Žvelgiant į istoriją, kaimiškoji lietuvių virtuvė buvo gana paprasta: tai įvairūs kruopų valgiai, mėsos šiupiniai. Bajorai ir dvariškiai valgė žvėrieną, konservuotas daržoves, o desertui - obuolių sūrį, kurio seniausias receptas buvo aprašytas dar 17 amžiuje.
Šiais laikais Europos Sąjunga nacionalinius lietuvių valgius (ir gėrimus) yra įtraukusi į garantuotų tradicinių gaminių sąrašą. Net ir iš kartos į kartą perduodami receptai nebūtinai yra nacionaliniai. Kartais jie prigyja iš kitų šalių, kurių tradicijos persipina tarpusavyje. Kai kuriuos patiekalus tautos patobulina savaip, keičia jų sudėtį ir pateikimą.
Galbūt, bėgant metams išvysime naujų nacionalinių patiekalų, kurie bus aprašyti istorijoje.
Cepelinai - populiarus patiekalas ir šiandien
„Cepelinai“- dar vadinami didžkukuliais. Pavadinimas cepelinai Lietuvoje prigijo nuo dirižablių gamintojo pavadinimo iš vokiečiu kalbos Zeppelin. Panašus patiekalas gaminamas Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.
1900 m. Ferdinandas Cepelinas (Vokietija) sukonstravo standųjį dirižablį, pavadintą jo vardu, nors pirmąjį dirižablį 1852 m. pastatė A. Žifardas (Prancūzija). O jeigu cepelinus vadintume „žifardais“?
Žinoma labai daug bulvės veislių. Apie 1565 m. bulvių gumbai pasiekė Europą. Pirmasis juos pamatė Ispanijos karalius Pilypas II (1527-1598). 1616 m. bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą, pateikdavo Paryžiuje karaliaus stalui. Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas (1620-1688) bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II (1744-1797) net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves. Tad tikėtina, jog lietuvių žemėse bulvės atsirado XVIII a. valdant Augustui III.
Po bulvių maro Airijoje 1845 m., katastrofiškai trūko maisto ir vyko masinė migracija į JAV. Lietuvoje ypač nuo XIX a. paplito bulviniai valgiai: didžkukuliai - cepelinai, bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su pagardais ir daugelis kitų patiekalų.
Literatūrinis herojus- melagis, baronas Miunhauzenas skrendantis ant patrankos sviedinio. Vokiškai „kugel“ reiškia sviedinys, kamuolys, kulka. Lietuvoje XIX a. toks plokštainis plito per pakelės užeigas, kurias dažnai laikė žydai. Žodis „kugelis, kugolas, kuglas“ idiš kalboje reiškia apvalus.
„Tie kas mano, jog lietuviškoje virtuvėje nėra plataus pasirinkimo, reiktų pasiūlyti išragauti kelių restoranų meniu, aplankyti gimines skirtinguose Lietuvos kraštuose ir tik tada pasidaryti išvadas (juokiasi). Jei kalbėsime apie bulvinius patiekalus, čia tikrai lyderiauja cepelinai, bulviniai blynai ir kugelis. Tada šiuos patiekalus dar padauginkite iš mažiausiai penkių - kiek yra populiarių receptų, juk skiriasi sudėtis, paruošimo būdai ir pagardai.