Bulvės - bulvinių (Solanaceae) šeimos, kiauliauogių genties daugiamečiai augalai. Pasaulyje žinoma daugiau kaip 200 rūšių. Savaime auga Pietų Amerikoje.
Bulves iš Pietų Amerikos vakarinės dalies, kur jos buvo auginamos jau 10 000 m. pr. Kristų, ispanai į Pietų Europą atvežė XVI a. 3-iame ketvirtyje. Iš dviejų žinomų jų veislių, paplitusių Pietų Amerikos žemyne (lot. Solanum andigenum ir Solanum tuberosum) Europoje pritapo pastaroji.
Tačiau Ispanijoje, Italijoje, Olandijoje ir Vokietijoje, skirtingai nei Anglijoje, į kurią jas kiek vėliau atgabeno Franciso Drake'o (apie 1540-1596) vadovaujami piratai, apiplėšę ispanų laivus, bulvės plačiau nepaplito.
Iš pradžių Europoje egzotiškos bulvės buvo auginamos aukščiausių elito atstovų (imperatorių, karalių, popiežių, kardinolų…) daržuose kaip botanikos retenybė ir vaistai, o jų žiedai vertinti kaip puošybos elementas. Bulvių gumbai patekdavo ir ant jų stalo. Mažesniu mastu bulvės buvo auginamos miestuose. Per kelis šimtmečius iš Pietų Europos bulvės paplito visame žemyne.
1569 metais bulvės buvo auginamos Vroclavo botanikos sode, o nuo 1587 m. kaip vaistas buvo pardavinėjamos šio miesto vaistinėje. Iš miestų ir valdovų dvarų bulvės pateko ir į diduomenės dvarus. Dėl retumo jos buvo brangios. Vėliau pastebėjus didesnį bulvių nei grūdinių kultūrų atsparumą gamtos negandoms, įvertinus jas kaip nuo bado gelbstintį mitybos šaltinį, XVII a. vid. - XVIII a. vid. Prancūzijoje, Prūsijoje ir kt. valstybėse jos pradėtos propaguoti kaip naudingas augalas. XVIII amžiaus pab. Vakarų Europoje bulvės jau buvo svarbi žemės ūkio kultūra kaip nepasiturinčių gyventojų ir kariuomenės maistas. Ne veltui 1777-1779 m. Prūsijos ir Austrijos karas dėl Bavarijos įpėdinystės dar vadinamas „bulvių karu“, nes abi kariuomenės labiau siaubė priešininkų bulvių pasėlius nei kariavo.
Apie 1765-1775 m. parašytuose „Metuose“ Kristijonas Donelaitis mini bulves Mažojoje Lietuvoje, kuri priklausė Prūsijai, kaip įprastą kultūrą: „Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai / Ir kelmučiai, kad juos sau su uždaru verdi…“.
Abiejų Tautų Respublikos valdovų ir didkų dvaruose bulvės žinotos jau XVII a. - jos laikytos retenybe, vaistiniu augalu ir delikatesu. Dėl to istoriografijoje neretai iškeliamas ir valdovo Jono Sobieskio (1629-1696) vaidmuo, platinant bulves Abiejų Tautų Respublikoje. Teigiama, kad jis 1683 m. žmonai Marysenkai atsiuntė iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Vienos dvaro daržo gautų bulvių, nurodęs jas auginti karaliaus valdose. Bulvės paplito Varšuvoje ir jos apylinkėse, paskui ir visoje valstybėje. Bulviniai patiekalai valdovo puotose iš pradžių kėlė nepasitikėjimą, palaipsniui jie tapo madingi ir paplito didikų dvaruose.
Bet greičiausiai šis pasakojimas yra tik istorinį procesą imituojanti legenda. Bulvės į Lenkiją ir Lietuvą pateko žymiai anksčiau ir įvairiais keliais. Valdovo ir didikų dvarų daržuose jos buvo žinomos jau prieš XVII a. vidurį. Štai LDK didikų Kiškų dvaro Vilniuje darže 1640 m. šalia kitų egzotiškų augalų (melionų, šparagų ir figų) augo „bulbos americanos“, t. y. bulvės. Vladislovo IV Vazos dvaro Varšuvoje darže 1642 m. augintos „Pyra Regalia“ (lot.), berods, irgi buvo bulvės.
Todėl teiginys, jog „apie 1700 m. per Rietavą į Lietuvą iš Europos įvežtos bulvės“, kritikuotinas. Patiekalus iš bulvių 1660 m. savo knygoje mini lenkas S. Herka. 1682 m. Stanislawo Czernieckio kulinarijos knygos „Compendium ferculorum, arba Patiekalų rinkinys“ skyrelyje apie prieskonius šalia neįprastų patiekalų (austrių, varlių, sraigių) yra nurodytos ir bulvės („tertufole“).
Štai du bulvinių patiekalų receptai:
- „Bulvės. Iškepk bulves pelenuose, suvyniojęs į pašukinę drobę, o gali ir išvirti (bet geriau keptos), o kruopščiai nuvalęs nulupk, supjaustyk gabalėliais. Jeigu trumpai laikysi, įdėk gero sviesto ir druskos, pakepk ir patiek. Jeigu ilgai laikysi, įdėk aliejaus, pakepk ir atšaldyk bei supilk į stiklainį ir ilgai laikyk. Jeigu nori, gali išspausti šviežią citriną į lėkštę [su bulvėmis].“
- „Žuvis su bulvėmis. Jeigu nori, bulves pirmiau gerai išvirk ar iškepk, arba, nuvalęs žalias, supjaustyk gabalėliais. Nuskustą lydeką keliose vietose įpjauk, sudėk į troškintuvą, įdėk ir bulves, įpilk vyno, alyvuogių aliejaus ar sviesto, pipirų, baltos druskos. Patroškink ir patiek.“
Ant magnatų stalo bulviniai patiekalai atsirado XVIII a. pr., o amžiaus viduryje didikų dvarų daržuose bulvės augintos visuotinai. Štai 1762 m. į Nagurskių Kurtuvėnų dvarą buvo atvežti du vežimai bulvių. XVIII amžiaus vidurio gyvenimo žinovas Jendžejus Kitovičius rašė, jog bulvės Lenkijoje paplito valdant Augustui III Saksui 1736-1763 m., jas išplatino atvykėliai vokiečiai iš Saksonijos ir olandai. Šio valdovo valdymo pabaigoje bulvės buvo žinomos visoje valstybėje.
Ilgas kelias iki valstiečio stalo
Valstietija iš pradžių bulves sutiko įtariai, plito gandai, jog jų vartojimas sukelia karštinę. Katalikiškoje šalyje liaudis bulves laikė vos ne protestantiška „diversija“, nenorėta jų sodinti. Be to, bulvių paplitimą lėmė augalų selekcija ir žemės ūkio lygis. Tuometinės veislės bulvės buvo raudonos ir baltos, jos nebuvo atsparios šaltesniam klimatui ir ligoms kaip šiuolaikinės, stokota žinių apie jų priežiūrą ir saugojimą. Menkas buvo ir dirvos tręšimas, todėl derlingumas nebuvo didelis. Tik kylant žemės ūkio kultūrai, plito ir bulvių auginimas.
Prievartiniai LDK dvaro paiždininkio Antano Tyzenhauzo metodai, 1765-1780 m. taikyti ir auginant bulves, nebuvo rezultatyvūs. Žymesni pokyčiai prasidėjo tik XVIII a. pab., kuomet bulves pradėta auginti ne daržuose, o laukuose. XVIII amžiaus pab. - XIX a. pr. suprasta, jog bulvės, priešingai nei kanapės, tiek nealina dirvos, o netręštoje bulvienoje kitais metais galima sėti javus ir tikėtis gero derliaus.
Tačiau bulvių auginimui reikėjo daugiau pastangų, jos netiko tradicinei trilaukei sėjomainai, buvo nukasamos vėliau nei nupjaunamas vasarojus, todėl trukdė ganyti bandą. Ne veltui ATR bulvės pirmiausia augintos ekonomiškai stipresniuose vakarų ir šiaurės regionuose, o tik paskui rytiniuose, t. y. LDK teritorijoje. Net XVIII a. pab. bulvių pasėliai nesudarė daugiau kaip 0, 2-0, 4 proc. pasėlių ploto. Štai 1799 m. didikų Nagurskių Šilėnų dvare buvo auginamos bulvės - jų pasėta 4 pūrai, t. y. apie 300 litrų. Neaišku, ar jos augintos valgiui, ar spiritui varyti (gal krakmolui gaminti?).
Todėl bulvės neminimos XVIII a. pab. spaudoje skelbtuose Vilniaus ir kt. miestuose parduodamų žemės ūkio produktų kainoraščiuose. XIX a. vid. tik atskiruose dvaruose jų buvo sodinama kiek daugiau. 1801 metais Gruzdžių dvare buvo pasėta rugių 3 645 pūrai, avižų - 2 414, miežių - 1 873, žirinių - 202, bulvių - 332, kviečių - 145, sėmenų - 103.
Nors LDK bulves pradėta auginti XVII a. 5 dešimtmetyje, tačiau kaip žemės ūkio kultūra jos paplito tik XVIII a. pabaigoje. LDK valstietija greta patiekalų, gaminamų iš avižų, miežių, grikių, žirnių, valgė vis daugiau ir bulvinių.
Bulvė - gana plačiai auginama kultūra, kuri Pietų Amerikoje buvo sukultūrinta prieš keletą tūkstančių metų. Žinoma labai daug jos veislių. Apie 1565 m. bulvių gumbai pasiekė Europą. Pirmasis juos pamatė Ispanijos karalius Pilypas II (1527-1598). 1616 m. bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą, pateikdavo Paryžiuje karaliaus stalui.
Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas (1620-1688) bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II (1744-1797) net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves. Tad tikėtina, jog lietuvių žemėse bulvės atsirado XVIII a. valdant Augustui III.
Tad bulvės kelionė per istoriją yra labai įdomi, šios kultūros derlingi ar nederlingi metai turėdavo didžiulę įtaką šalių populiacijai ir ekonomikai. Po bulvių maro Airijoje 1845 m., katastrofiškai trūko maisto ir vyko masinė migracija į JAV. Lietuvoje ypač nuo XIX a. paplito bulviniai valgiai: didžkukuliai - cepelinai, bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su pagardais ir daugelis kitų patiekalų.
Virtuvės įvairovė ir jos istorija smarkiai susijusi su pačios valstybės ir geopolitiniais procesais. Vokiškai „kugel“ reiškia sviedinys, kamuolys, kulka. Bulvių plokštainis - kugelis kepamas įvairiuose induose, bet pradžioje tam labiausiai tiko apvalus puodas, kuris buvo kišamas į krosnį vokiečių namuose. Lietuvoje XIX a. toks plokštainis plito per pakelės užeigas, kurias dažnai laikė žydai. Žodis „kugelis, kugolas, kuglas“ idiš kalboje reiškia apvalus.
„Jei kalbėsime apie bulvinius patiekalus, čia tikrai lyderiauja cepelinai, bulviniai blynai ir kugelis. Tada šiuos patiekalus dar padauginkite iš mažiausiai penkių - kiek yra populiarių receptų, juk skiriasi sudėtis, paruošimo būdai ir pagardai. Cepelinai, kūgelis, vėdarai, jeigu esate tikras lietuvis, tai žinote kas tarp šių patiekalų yra bendro. Juos visus galima vadinti nacionaliniais lietuvių patiekalais, jie visi taip pat yra iš bulvių. Bulvės tikrai nusipelnė nacionalinio augalo statuso. Tačiau ar dažnai susimąstote, jog bulvės yra kilę ne iš Lietuvos ir net ne iš Europos?
Manoma, jog pirmasis bulves parsivežė ispanų užkariautojas Francisco Pizarro 1532 metais. Pirmąjį mokslinį aprašymą padarė Gaspard Bauhin 1596 metais. Tačiau bulvės europiečių ypatingai nesužavėjo. 1744 metais, kai Prūsiją užpuolė badas, karalius Frederick Didysis įsakė valstiečiams valgyti bulves.
Bulvėms užkariauti Prancūziją padėjo Antoine-Augustin Parmentier. Septinių metų kare jis tarnavo kariuomenėje ir buvo paimtas į prūsų nelaisvę - net penkis kartus. Kalėjime jis valgyti gaudavo ne daug, bet bulvių dieta padėjo jam palaikyti gerą sveikatą. Pasibaigus karui Parmentier nusprendė paskirti savo gyvenimą bulvių vartojimo skatinimui. Iki XVIII amžiaus pabaigos bulvės paplito visoje Europoje.
Šiuo metu yra suskaičiuojama daugiau nei penki tūkstančiai bulvių rūšių.
Iš kur kilo bulvės?
Andai - ilgiausia pasaulyje kalnų grandinė, besidriekianti palei visą vakarinę Pietų Amerikos pakrantę. Sunku patikėti, jog būtent tokia nedėkinga aplinka yra bulvių gimtinė. Kalnuose gyveno daugybė nuolat tarpusavyje kariaujančių indėnų tautų. Tačiau jas visas vienijo vienas dalykas - jie valgė įvairias bulvių rūšis. O receptų su bulvėmis buvo tikrai nemažiau nei dabar. Indėnai jas virė, kepė, džiovino, šaldė įvairiais būdais.
Kai kalbame apie įvairius augalus tarkim obuolius ar braškes, tai sakome, jog jie laisvai augo gamtoje, pirmykštis žmogus paragavo, jam patiko ir jis tuos augalus sukultūrino. Tačiau taip negalima sakyti apie bulves. Laukinėse bulvėse gausu solatino ir tomatino - toksiškų junginių, kurie manoma turėtų augalus ginti nuo grybelių, bakterijų ir galbūt žmonių.
Bulvės buvo žinomos maždaug 5000 metų prieš mūsų amžių. Kalnuose gyvenantys lamų giminaičiai laižydavo molį prieš užkasdami nuodingo augalo. Toksinai apspinta molio daleles ir pasišalina iš organizmo nepažeisdami gyvūno skrandžio. Spėjama, jog tai pastebėję vietiniai ėmė sodinti bulves specialiuose „vazonuose“ pagamintuose iš molio ir vandens.
Jei žinomiausias lietuviškos gastronomijos žinovas, istorikas ir tyrinėtojas Rimvydas Laužikas bulves vadina poniomis, tai, matyt, jos išties nusipelnė būti ant mūsų stalo. Anot istoriko, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tikslesnę bulvių atsiradimo mūsų žemėje istoriją: „Jau Elžbietos Sofijos Hohencolern-Radvilienės sodo pardavimo sutarties tekste bulvės įvardijamos kaip bulbas americanas. Versdami šį pavadinimą iš lotynų kalbos paraidžiui, sakytume amerikietiškas svogūnas. Tačiau mums bulvė visiškai neprimena jokio svogūno“, - šypsosi R. Kiekvienam aukštaičiui gerai pažįstamas tarmiškas žodis bulba.
1683 m. Jonas Sobieskis iš Vienos kaip savotišką karo grobį atsivežė bulvių. Jos XVIII a. ir XIX a. „Šiaurės Vokietija gali būti laikoma Europos bulvių civilizacijos centru. Ponia amerikietė bulvė Vidurio ir Rytų Europoje atgimė vokiečių dėka. Per juos šios daržovės iš naujo atkeliavo į Lenkiją ir Lietuvą, taigi, kas geriau galėjo išmanyti bulvinių patiekalų gamybą, jei ne vokiečiai? O bulvinius patiekalus į Lietuvą greičiausiai atnešė smuklininkai litvakai - žydai, palaikantys glaudžius ryšius su Šiaurės Vokietijos žydais aškenaziais“, - kalbėjo R. R. Laužikas teigia, kad 1854 m. išleistoje vienoje iš populiariausių kulinarinių knygų galima rasti bene 10 bulvinių patiekalų, tačiau bulvinių blynų, plokštainio ir cepelinų ten dar nebuvo.
Cepelinai Lietuvoje atsirado prieš kokius 100-150 metų. Cepelinų pusbroliai yra vokiškieji kartoffelklöße, švediškieji kroppkaka (palt), norvegiškieji klubb (kumle, komle, kompe).
ĮDOMU. 1900 m. Tilžėje buvo išspausdintas bene pirmasis lietuviškas bulvių auginimo vadovėlis - Petro Vileišio parengtas „Bulvių vaisynimas“, kuriame ši daržovė vadinama bulve arba ropute. Tikras bulvės triumfo žygis prasidėjo tarpukario Lietuvoje, kai bulvėmis pradėta šerti eksportui skirtus bekonus.
R. Laužikas pastebi, kad dabar žmonės mielai susipažįsta su kitų kraštų virtuvėmis, tačiau mažai išmano apie savosios, lietuviškos virtuvės lobius ir didelę įvairovę: „Jei tik išsamiau pastudijuotume senuosius lietuviškus receptus, pamatytume, kad jie niekuo nenusileidžia užsienietiškiems. R. Laužikas siūlo pasigaminti vieną, kone egzotišką ir labai įdomų silkių patiekalą - savotišką silkių bei bulvių lazaniją - „Silkių užkepimą“. Anot profesoriaus, įvairiuose Lietuvos regionuose yra žinomas kaimiškas patiekalas keistu pavadinimu - kakorai (kokorai).
Tradiciskai kugelio pavadinimas siejamas su vokišku žodžiu kugel, reiškusiu rutulį. Pagal populiariausią hipotezę, patiekalas siejamas su viduramžiais naudotais apvalios formos puodais kugeltopf, kurių sienelės laikui bėgant žemėjo ir šie puodai virto panašesniais į dabartinius gilius dubenis.
bùlvės, bulvinių (Solanaceae) šeimos, kiauliauogių genties daugiamečiai augalai. Jos šaknys kuokštinės, į dirvą įsiskverbia 20-35 cm, stiebas (bulvienojas) šakotas, žolinis, 40-150 cm aukščio, keras iš 4-8 stiebų. Lapai plunksniški, neporiniai, karpyti, žali, su tarpulapiais. Žiedai balti, rausvi, melsvai violetiniai arba tamsiai mėlyni, į žiedynus susitelkę po 4-5. Stiebų požeminėje dalyje susidaro palaipos (15-50 cm ilgio), jų viršūnėje - bulvės gumbai. Ant gumbų pasiskirsčiusios (spirale) akutės, turinčios po 3 pumpurėlius (iš jų daigus paprastai tik 1). Paviršiuje tarp akučių (jų būna 10-12) yra daugybė žiotelių, pro kurias gumbas kvėpuoja ir išgarina vandenį. Įvairių veislių bulvių gumbai būna įvairaus dydžio (1 gumbas gali sverti daugiau kaip 500 g), formos (apvalūs, pailgi, ovalūs) ir spalvos (balti, gelsvi, raudoni, violetiniai).
Gumbas turi 73-78 % vandens, 12-24 % krakmolo, 2 % baltymų, 1 % celiuliozės, 0,15 % riebalų, 0,8 % gliukozės ir fruktozės, vitaminų C, B1, B6, H, PP ir kitų, įvairių mikroelementų - kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo. Kasama bulvių kombainais, bulviakasėmis.
Į Europą bulvės pateko iš Peru: 1565 atvežtos į Ispaniją, 1570 - į Angliją. Pirmieji maistui pradėjo auginti airiai. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 2021 pasaulyje buvo 18,1 mln. ha bulvių pasėlių, derlius 376 mln. tonos.
| Metai | Pasėlių plotas (ha) | Vidutinis derlingumas (t/ha) |
|---|---|---|
| 1995 | 124 500 | 12,8 |
| 2021 | - | 12,98 |
| 2023 | 16 365 | 18,10 |
Į Lietuvą bulvės atvežtos 17 amžiuje. Iš pradžių jos paplito dvaruose, o 19 a. tapo vienu svarbiausių žemės ūkio augalų. Lietuvoje daugiausia jų auginama rytiniuose rajonuose ir Žemaitijoje, mažiausiai - šiaurės ir vidurio lygiose, sunkiose dirvose.
Bulvės nuo senų laikų buvo auginamos beveik kiekviename lietuvių ūkyje. Jos net ir šiandien tartum antroji lietuvių duona, kuri yra valgoma ištisus metus. Ši daržovė išsiskiria savo neutraliu skoniu, tad tinka prie sriubos, mėsos ir kitų patiekalų. Be to, daugelis lietuviškų patiekalų yra gaminama būtent iš bulvių. Bulvės ne tik skanios, bet ir naudingos. Tiesa, nereikėtų jomis piktnaudžiauti - bulvė išties kaloringa daržovė.
Nepaprasta paprastos bulvės istorija
Ar žinojote, jog bulvės kilmės šalis yra laikoma Pietų Amerika. Būtent Andų kalnuose vietiniai indėnai pradėjo auginti bulves. Europoje bulvės atsirado 1560 m., kuomet ispanai šią daržovę pargabeno iš Meksikos. Šios daržovės paklausa itin sustiprėjo pramonės perversmo metu XVIII - XIX a. Greitai bulvės paplito po visą pasaulį ir dabar, tikriausiai, nerastume nei vieno žmogaus, kuris nėra ragavęs šios daržovės.
Bulvių žiedai - vienur puošimui, kitur - vaistams
Ar žinojote, jog Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI žmona, karalienė Marija Antuanetė mėgdavo bulvių žiedais pasipuošti - ji bulvių žeidus segdavo į savo plaukus? O štai lietuviai, kitaip nei prancūzai, pasižymėjo praktiškumu ir originalumu. Jau nuo senų senovės mūsų protėviai ieškojo gydomųjų savybių gamtoje. Tas gydomąsias savybes jie sugebėjo įžvelgti ir bulvėje: yra žinoma, kad bulvių žiedai Lietuvoje buvo naudojami liaudies medicinoje. Žmonės tikėjo, jog bulvių žiedų arbata gali padėti kovojant su vėžiu ar moteriškomis ligomis, o štai karštų bulvių kompresas buvo naudojamas kaip vaistai nuo kosulio.
Bulvių nauda mūsų sveikatai
Kalis, vitaminas B6, maistinės skaidulos, vitaminas c - tai tik kelios mineralinės medžiagos, kurių yra gausu bulvėse. Bulvėse esantis kalis yra naudingas siekiant sumažinti kraujo spaudimą, vitaminas yra B6 reikalingas gerai širdies sveikatai palaikyti, o maistinės skaidulos gerina virškinimą. Tačiau bene viena svarbiausių maistinių medžiagų, kuria išsiskiria bulvė, yra cholinas, kuris reikalingas atminčiai, miegui gerinti.
Senos bulvės - nuodingos?
Ar pastebėjote, kad ant kai kurių bulvių atsiranda žali ruožai? Kodėl taip yra ir ar tokias bulves galima valgyti? Pasirodo, ilgą laiką stovėjusios bulvės tampa nuodingos - savyje jos ima kaupti nuodingas medžiagas, tokias kaip solaninas ir čakoninas, dėl kurių atsiranda žalia spalva ant bulvės.
Apsinuodijus šiomis medžiagomis žmogui svaigsta galva, jį pykina, karščiuojama. Vaikai yra daug jautresni šioms toksiškoms medžiagoms. Taigi, valgykite tik šviežias ir nepažaliavusias bulves. Ir nepamirškite nepiktnaudžiauti šia, lietuvių mėgstama daržove, mat ji „eina“ į kūną.
Ši diena yra minima Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) iniciatyva. Bulvių maistinę vertę pirmieji įvertino jūreiviai, mitę gumbais ilgų kelionių per vandenynus metu. Bulvių pasėlių įvairovės išsaugojimą FAO laiko prioritetu, siekdama užtikrinti, kad šis produktas ir toliau būtų tvaraus žemės ūkio ir aprūpinimo maistu saugumo ramstis. Vienas genas, atsakingas už gumbų suformavimą, vadinamas SP6A, buvo kilęs iš pomidorų linijos. Naujai susiformavęs augalas pasirodė esąs labai tinkamas aukštikalnių sąlygoms, kur kiti augalai sunkiai išgyvendavo.
Bulvės į Europą atkeliavo XVI a. ispanų laivais, bet iš pradžių buvo sutiktos skeptiškai. Žmonės į jas žiūrėjo nepatikliai: jos augo po žeme, nebuvo minimos Biblijoje, o jų išvaizda atrodė keista. Tai viena iš nedaugelio bulvių genetinės įvairovės išsaugojimo iniciatyvų, pagal kurias vietos bendruomenės saugo savo bulvių genetinius išteklius ir tradicines auginimo, augalų apsaugos ir veisimo žinias. Bulvių krakmolas kūrybiškai naudojamas kaip tvari alternatyva tradiciniam plastikui. Žinoma daugiau nei 5 000 pagerintų ir vietinių bulvių veislių, iš kurių daugelis yra unikalios dėl savo kilmės Lotynų Amerikoje.