Žūklė - tai ne tik hobis, bet ir menas, reikalaujantis žinių, įgūdžių ir kantrybės. Norint sėkmingai apgauti žuvis, reikia suprasti jų elgseną, mitybos įpročius ir prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Šiame straipsnyje pasidalinsime patarimais, kaip apgauti žuvis, naudojant įvairius masalus ir žūklės technikas.
Pavasarinė žūklė: upėtakių elgsena ir masalai
Žiemą pusbadžiu gyvenę upėtakiai netrunka įvertinti kintančią situaciją. Anksčiau, norėdami nors kiek pripildyti pilvus, jie buvo priversti sunkiai upės dugne medžioti dygles ar kitas negausias ir vikrias mažame upelyje gyvenančias žuvis, tai dabar jie savo dėmesį dažnai koncentruoja į vidurinius ir aukštesnius vandens sluoksnius, kur lengvai pagaunamas ėdesys jiems pats plaukia tiesiai į nasrus.
Ypač margiesiems gyvenimas palengvėja, kai šiek tiek atšilus vandeniui ir dirvožemiui srovė pradeda plauti dar gerai nespėjusias atsibusti po žiemos varles. Kvaksės yra gana maistingos, palyginti lengvai pagaunamos, tad nenuostabu, jog pačiu jų traukimo metu upėtakiai gali beveik nereaguoti į tradicinius masalus. Beje, tas būdinga ne tik upėtakiams - lygiai taip pat elgiasi ir šapalai bei lydekos; gaudydamas varlių imitacijomis, tokiu metu esu pagavęs ir ne vieną meknę.
Prancūziškam desertui neatsispiria ir dar nepalikę mūsų upių šlakiai. Pagautų pavasarį šlakių skrandžiai beveik visada būna kimšte prikimšti varlių. Net praėjus potvyniams ir kiek atslūgus bei praskaidrėjus vandeniui, upėtakių dėmesys varlėms neslopsta, veikiau atvirkščiai, mat kvaksės ima ruoštis nerštui ir neatsargiai būriuojasi ramesniuose upės pakrantės ruožuose.
Svarbu dar ir tai, kad varlių medžiokle paprastai užsiima patys stambiausi upėtakiai, kurie šiuo metu palieka savo slaptavietes ir yra ne tokie atsargūs. Vėliau juos iškrapštyti iš jų slėptuvių bus gerokai sunkiau. Balandžiui artėjant į pabaigą, ima ristis vienadienės įvairių mašalų lervos, į vandenį nuo medžių kristi įvairūs vabzdžiai, taigi, akivaizdu, kad margieji upelių gyventojai tikrai nėra linkę apsiriboti vien tik žuvelėmis.
O tai sufleruoja ir spiningautojams: balandis - tai metas panaudoti įvairius „nežuvinius“ gyvius imituojančius masalus.
Žūklė įvairių gyvių imitacijomis
Spiningavimas įvairius gyvius imituojančiais masalais nėra lengvas užsiėmimas ir reikalauja iš meškeriotojo nemažai įgūdžių, o svarbiausia - gamtos reiškinių žinojimo ir elementaraus pastabumo. Juk gaudant tradiciniais vobleriais ar sukriukėmis beveik visada galima tikėtis, kad upėtakiai geriau ar blogiau į juos sureaguos, o štai žvejojant varlių ar vabzdžių imitacijomis galima tikėtis sėkmės dažniausiai tik tuomet, kai „gyvų“ imitacijos analogų yra nemažai upėje, ir žuvys juos tikslingai medžioja.
Kiekvienais metais, priklausomai nuo oro ir vandens temperatūros, kitų veiksnių, šis natūralus gamtos ciklas pasikartoja, tad vieną kartą radus veiksmingą masalą, kitais metais galima irgi juo žvejoti. Bet pradžioje teks daug ir ilgai stebėti. Kitas dalykas, šiuo atveju priklausantis tik nuo žvejo - tai parinkti tikslią imitaciją ir mokėti ją taip pateikti, kad ji būti kuo panašesnė į „originalą“.
Upėtakiai yra ganėtinai įtarūs, ir jei masalas judės kaip nors nenatūraliai - vargu juo susigundys, kad ir kaip jis bus panašus į tikrą vandens gyvį. Aišku, puikiai suprantu, kad pradedančiam spiningautojui, nemačiusiam to savo akimis, iš pradžių gali būti sunku. Taigi, pabandysiu glaustai nupasakoti tai, ką pats esu atradęs ar bent jau nurodysiu tinkamas gaires.
Dažniausiai naudojamos imitacijos
Pakalbėkime apie dažniausiai naudojamas vandens ir žemės vabzdžių bei varliagyvių imitacijas, kuriomis gaudomi upėtakiai. Trumpai aptarsiu, kaip ir kur jomis tinka gaudyti.
Dėlių imitacijos
Dėles ir jas imituojančius masalus šlakiai ir dideli upėtakiai ypač mėgsta ankstyvą pavasarį. Muselininkai tuo metu iš triušio kalio susiriša „zonkerius“ - juodas ir pailgas dėles imituojančias museles, o spiningautojai dažniausiai pasitenkina juodais tvisteriais. Aš turiu porą pailgų panašaus dydžio vobleriukų ir, gaudydamas upėtakius tik po ledonešio ir kartais vėliau, dažnai juos sėkmingai panaudoju.
Didžiausio potvynio metu, kai vanduo išsilieja į pievas, upėtakiai mėgsta tūnoti ties buvusia vasarine upės vandens ir kranto riba, iš kur atlieka grobio paieškos reidus į užlietų pievųplotus. Bet kuriuo atveju tuo metu reikia ieškoti kokios ramios vietos, kur jie galėtų slėptis nuo pagrindinės upės srovės. Dėlių paprastai daugiau būna žvyruotuose ir akmenuotuose pakrančių ruožuose, kur jos prisisiurbusios žiemoja.
Suradęs tokią vietą, kur tikėtina, kad gali būti upėtakių, užmeti netikrą dėlę kiek aukščiau jos į srovę ir leidi jai nešti masalą viduriniuose vandens sluoksniuose ar kiek arčiau paviršiaus, kol masalą srovė išplukdo į ramų vandenį. Būtent tuo momentu, kai masalas laisvai plukdomas srovės, upėtakis dažniausiai jį ir čiumpa. Svarbu šiuo atveju laikyti įtemptą valą ir, pajautus menkiausią prisilietimą prie masalo, staiga užkirsti. Jei kibimo nebuvo, galima kiek pažaisti masalu ir ramioje vietoje, lengvai patrūkčiojant ir patraukiant masalą.
Varlių imitacijos
Ne paslaptis, kad ne mažiau kaip 60 proc. įspūdingiausių upėtakių, pagautų žuvelę neprimenančiais masalais, buvo sužvejoti varlių imitacijomis. Visgi, ir čia yra nemažai niuansų. Varlės dažniausiai gyvena užpelkėjusiose ir negiliose vietose, ties melioracijos grioviais ir melioracijos vamzdžių angomis, upių senvagėse, kitose sekliose ir žolėtose vietose. Ten jos tūno nuo tada, kai nubunda iš po žiemos, ir iki pat savo neršto.
Kaip tik ten jų plaukia medžioti ir upėtakiai, todėl vargu ar verta „varlę“ plukdyti srauniame, smėlėtame ar žvirgždėtame upės ruože. Upės srauto nešama varlė juda chaotiškai, bando įsikabinti į gruntą ir trumpai stabteli; ji visada stengiasi bent trumpam išnerti į paviršių. Tad būtent taip ir reikia traukti masalą: leisti jį nešti srovei, tuo pačiu retkarčiais lengvai kelis kartus trūktelint ir leidžiant masalui pasiekti paviršių.
Apskritai, gaudant bet kokiomis gyvių imitacijomis, verta kartkartėmis šiek tiek pažaisti masalu vandens paviršiuje. Nuo masalo sklindančias bangeles upėtakiai pastebi iš gana toli ir atplaukia pasižiūrėti, kas čia plūduriuoja ir kelia ratilus. Labai dažnai tenka matyti: upėtakis atslenka prie netikros „varlės“, aiškiai domisi ja, bet iškart nesiryžta atakuoti. Ir tik šiai pradėjus judėti - lėtai nyrant smogia per spiningą.
Praktiniai patarimai ir žūklės taktika
Žūklės taktika
Kiek žvejų, tiek nuomonių: vieni blizgę labiau mėgsta traukti pagal srovę, kiti - prieš srovę. Manyčiau, viskas priklauso nuo to, ar labai apaugę upelio krantai. Jeigu tenka bristi vandeniu, visada einu prieš srovę - taip neišbaidau žuvų, o drumzlino vandens šleifas iš po kojų nunešamas srovės. Jei įmanoma mėtyti nuo kranto, kartais einu juo pasroviui.
Nužiūrėjęs tinkamą vietą upėtakiui įsirengti savo slėptuvę, metu blizgutę priešingo kranto link ir nesukdamas ritės leidžiu srovei ją ten nunešti. Srovė veikia valą, ir blizgutė, besisukdama lanku, artėja prie tikslo. Paprastai blizgutė matoma per visą savo „kelionę“, bet kada, pasukus ritės rankenėlę ar kilstelėjus spiningo viršūnėlę aukštyn, galima keisti jos trajektoriją ir apsaugoti nuo kliuvinių.
Tai kur kas lengviau nei apskaičiuoti tiesioginį metimą kokio nors kelmo link, o pakišti po juo apskritai kito būdo nežinau. Abu būdai geri, bet man labiau prie širdies pirmasis, nors pasinaudoti srove ir sunkiau. Pradedančiajam patarčiau eiti prieš srovę, nes reikalingi tikslūs metimai, o kol dar įgūdžių trūksta, labai dažnai teks bristi vaduoti blizgutės.
Išbaidytos žuvys visada metasi pasroviui (bent jau taip tvirtina visi žvejai autoritetai) ir nedrumsčia ramybės priekyje jūsų laukiantiems upėtakiams. Aišku, tiems, kurie spiningo rankose nėra laikę, upėtakių žūklė iš tikrųjų gali pasirodyti aukštąja matematika, bet jei esate pagavę vieną kitą lydeką, drąsiai bandykite. Taiklių metimų galite pasimokyti bet kur, o štai įvaldyti srovę teks bandyti vietoje.
Žūklės įrankiai
Spiningo ilgis tiesiogiai priklauso nuo upelio pločio. Kai rinksitės „kotą“, apsispręskite, ar norite kuo greičiau brūzgynais praeiti kuo ilgesnę upelio atkarpą, ar lengviau valdyti masalą srovėje: keisti judėjimo kryptį, šokdinti per išlindusius iš vandens kelmus, šakas. Aš niekada nesistengiu įveikti tų autoritetų pažadėtų 15 km, todėl renkuosi pačius ilgiausius spiningus, kokius tik leidžia sąlygos. Jei įbridę upelio vidurin spiningo viršūne negalite pasiekti krantuose augančių medžių, „kotas“ tikrai ne per ilgas.
Ritė - būtinai su patikimu stabdžiu ir, pageidautina, bent jau 5:1 perdavimo santykio. Naudoju 0,18-0,25 m storio valą. Kuo ilgesnis ir šmaikštesnis „kotas“, tuo storesnį valą galima rišti. Paprasčiausiai 1,80 m ilgio, 10-40 g užmetimo svorio spiningu, užsivynioję 0,25 mm valą, 0 nr. sukriukės nepamėtysite.
Labai jau „nusiploninti“ irgi nesiūlyčiau, nes turėsite problemų, jei užkibs didesnis upėtakis. Be to, žvejojant plonu valu tenka bristi atkabinėti blizgutę iš vandenžolių ir taip perspėti žuvis apie nedorus savo ketinimus.
Masalai
Pats naudoju 0-3 nr. sukriukes bei plaukiančiuosius vobleriukus iki 5 cm ilgio. Kada kokį masalą naudoti - padiktuoja sąlygos. Jei einu prieš srovę, mėtau tik sukriukes, jei pasroviui - derinu abu masalus. Pirmuoju atveju viskas aišku. Kuo gilesnė vieta - tuo didesnė sukriukė, kuo lėtesnė srovė - tuo lėčiau suku ritės rankenėlę. Sukriukė turi vos vos greičiau plaukti už srovę.
Jei tik vyniosite laisvą valą, ji paprasčiausiai nebus efektyvi, jei per greit suksite ant ritės - turėsite dažniau užmesti į tą pačią vietą. Upėtakis paveja bet kokiu greičiu traukiamą sukriukę, tik iš slėptuvės jį išvilioti sunkiau. Einant pasroviui, lengviausia žvejoti plaukiančiuoju vobleriu: iškiši spiningą pro medžius, atlenki ritės lankelį ir paleidi. Kai masalas nuplaukia iki nužiūrėtos vietos, staigiai užlenki lankelį, ir šis neria.
Mėtant sukriukę priešingo kranto link ir leidžiant srovei ją lanku nunešti po kokiu nors kelmu, viskas priklauso nuo srovės greičio konkrečioje vietoje. Jei srovė lėta, tai 3 nr. sukriukė prasivolios dugnu, jei greita, 0 nr. masalas praplauks pačiu paviršiumi. Guminukų nesu išbandęs, bet manau, kad su jais reikia elgtis panašiai, kaip su blizgutėmis.
Kažkodėl visur rašoma, kad labai svarbu parinkti masalo spalvą. Paprastai žvejojame dviese su draugu, eidami ta pačia kryptimi skirtingose upelio pusėse. Visada naudojame skirtingos spalvos ir lapelio formos blizgutes, o kokio numerio imti, lemia konkrečios vietos gylis ir srovės greitis. Žūklės rezultatai niekada nesiskiria.
Pastebėjau tik, kad kartais tenka į nužiūrėtą daug žadančią vietą dešimt kartų nuleisti sukriukę ir tik po vienuolikto sulaukti stuktelėjimo. Jau po penktojo metimo kyla natūralus noras rinktis kitokių spalvų blizgutes, pakeitus dar po penkių metimų gimsta teorijos apie magišką spalvų galią. Keičiame spalvas ir mes su draugu, bet tik tam, kad save nuramintumėme.
Apibendrindamas galiu drąsiai teigti, kad svarbiausia yra masalo pateikimas. Jei jį kelis kartus pravesite pro pat upėtakio nosį, jis tikrai griebs. Galbūt tik reikėtų vengti saulėtą dieną balta, šviesą atspindinčia folija apklijuotų lapelių.
Kas ilgesnį laiką spiningavo srovėje, turbūt pastebėjo, kad įvairių firmų to paties svorio ir panašios lapelio formos blizgutės skirtingai į ją reaguoja. Viskas labai gerai matyti skaidriame vandenyje: vienos neria giliau, kitos mėtosi į šonus, trečios „dirba“ netolygiai (pastarosios visai nebergždžios) ir taip toliau. Tai dar viena priežastis pradedančiajam rečiau keisti masalą, nes pripratęs prie vienos blizgutės „darbo“, jau tiksliai žinai, kur reikia užmesti, kad srovė ją nuneštų į norimą vietą.
Dar vienas patarimas: prieš sukriukę, ypač traukdami ją prieš srovę, būtinai riškite suktuką su karabinu (aišku, kuo mažesnius ir lengvesnius). Kai kurios blizgutės taip susuka valą, kad „barzdos“ neišvengiamos. Upėtakiai šių priedų tikrai nesibaido.
Perspektyviausios vietos
Ogi tos pačios, kaip ir gaudant lydekas upėse. Šiaip jau visos plėšriosios žuvys slepiasi nuo stiprios srovės už visokiausių akmenų, nuskendusių medžių, dugno išgraužose ir kitose vietose, kur srovė susilpnėja. Teko pagauti upėtakių ir gana stiprioje srovėje traukiant blizgutę tiesiog per vandenžoles, nors dugnas toje vietoje vienodas. Gal jie ten išplaukia aktyviai medžioti, o slėptuvėse tik tyko pro šalį srovės nešamo maisto?
Ne veltui žodis „žuvis“ - moteriškos giminės. Nei vienų, nei kitų mums vis tiek neperprasti.
Nusprendėte susikauti su paslaptingu ir nepagaunamu upėtakiu? Studijuokite žemėlapius, čiupkite spiningus ir pirmyn! Tai tikrai nėra pasakų žuvis, tik jos žūklė gana specifiška. Jei visą laiką mojavote spiningu sėdėdamas valtyje, pažadu - kojas iš ryto tikrai skaudės. Tačiau kai pirmą kartą palaikysite rankose žvaigždžuvę, grįšite namo ir negalėdami sulaukti kito pasimatymo su ja vėl ir vėl prisiminsite tą laukinę gamtą, tas įspūdingas kovos su žuvimi minutes, nepykite ant manęs. Jūs, kaip ir aš, - jau ligonis…