Kalbos fenomenas yra daugiafunkcinis. Kalba yra ne tik bendravimo priemonė tarp žmonių ar tautos bruožas, ji padeda išreikšti požiūrį ir atskleidžia dalykus, kurie kitaip nebūtų matomi ar suvokiami. Pasak vokiečių filosofo Humboldto (W. von Humboldt, 1767-1835), kalba yra tarsi išorinė tautos dvasios išraiška; tautos kalba yra jos dvasia, o tautos dvasia yra jos kalba. Humboldto filosofinėje sistemoje kalba suvokiama kaip aktyvus veiksmas. Kalba nėra rezultatas, bet veikla, skatinanti mintis. Žodis nėra paprastas daikto atspindys, bet jis sukuria šio daikto įvaizdį. Kalba reiškia ne daiktus, bet sąvokas, kurios pateikiamos kalbos kūrimo procese. Išmokdami naują kalbą, įgyjame naują požiūrį į pasaulį, nes kiekvienos tautos pasaulio interpretacija skiriasi.
Vartodami kalbą, taip pat išreiškiame įvairias emocijas. Tačiau ryšys tarp emocijų ir kalbos yra specifinis. Štai kodėl emocijas tiria ne tik psichologija, bet ir įvairios kitos mokslo šakos, įskaitant lingvistiką. Kalba, įvardijanti ir nurodanti emocijas, turi specialų terminą - emocijų kalba. Emocijų kalba įvardija laimės, baimės, pykčio, liūdesio, pasibjaurėjimo ir kt. būsenas.
Šiame magistro darbe bandoma išanalizuoti liūdesio sąvoką anglų ir lietuvių kalbomis ir išsiaiškinti liūdesio sąvokos vertimo iš anglų į lietuvių kalbą ypatumus. Darbe taikomi lingvistiniai metodai - teorinės literatūros analizė, kontrastyvinė lingvistinė analizė ir konceptualių metaforų analizė. Šios knygos buvo skaitomos tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis. Žodžiai ir žodžių frazės, perteikiančios liūdesio sąvoką, buvo paimti, kad būtų galima palyginti vertimą.
Šį magistro darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, išvados, literatūros sąrašas ir šaltiniai. Pirmosios trys dalys supažindina su teorine sistema, įskaitant sąvokos išraišką kalboje, leksikografinį aprašymą ir prototipinės situacijos scenarijų. Viena iš pagrindinių žmogaus savybių yra emocijos, kurios yra tarpusavio priklausomos koreliacijos pagrindas. Svarbu aprašyti, kaip emocinės būsenos verbalizuojamos kalboje.
Sąvoka ir Kognityvinė Lingvistika
Terminas „sąvoka“ kilęs iš lotynų kalbos ir buvo vartojamas jau viduramžiais. (Papaurelytė, 2004, 18). Šiais laikais sąvoka tapo įvairių tyrimų objektu. (Žr. Žiovienė, 2002, Frumkina, 1992, Kubriakova, 1994, Demjankov, 1994, Popova, Sternin, 1999 ir kt.). Žiovienė (2000), Papaurelytė (2004) ir kiti nagrinėjo įvairius sąvokos aspektus. Buvo daug diskusijų apie sąvokos apibrėžimą. Wierzbicka teigė, kad sąvoka yra idealus kognityvinis fenomenas, turintis savo pavadinimą kalboje ir išreiškiantis realaus pasaulio vaizdą, nulemtą kultūros.
Lakoffas ir Johnsonas (1980, 3) tvirtino, kad sąvokos struktūrizuoja tai, ką suvokiame, kaip judame pasaulyje ir kaip bendraujame su žmonėmis. Papaurelytė savo disertacijoje „Liūdesio sąvoka lietuvių ir rusų kalbomis“ (2004) pastebėjo vieną bendrą komponentą, būdingą visiems apibrėžimams: sąvoka yra mąstymo vienetas. Pasak jos, sąvoka yra mąstymo vienetas, visa informacija apie kažką, kas yra žmonių, kalbančių ta pačia kalba, sąmonėje. Ne viską, kas įtraukta į sąvoką, galima išreikšti kalba, bet kalba leidžia atskleisti dalį vieneto turinio. Sąvoka nėra lygi žodžiui, nes žodis atspindi ne visą sąvoką, bet perteikia tik kelias jos ypatybes (Papaurelytė, 2003, 123). Šis magistro darbas palaiko Papaurelytės požiūrį.
Sąvokų ryšys su reikšme ir prasme taip pat buvo įvairių diskusijų objektas. Sąvoka, reikšmė ir prasmė priklauso idealių vienetų sričiai. Žiovienės (2000, 52) teigimu, kalbos vienetai turi tik reikšmę, o prasmė sukuriama tekstuose. Aitchison (1987, 41) traktuoja žodžio „reikšmę“ kaip iš esmės sutampančią su sąvoka.
Konceptualizacija yra sąvokų klasifikacija, vienas iš svarbiausių žmogaus kognityvinės veiklos procesų. Jos esmė yra informacijos, kuri pasiekia žmogų, apdorojimas, sąvokų, konceptualių struktūrų ir visų konceptualių sistemų formavimas sąmonėje. Kategorizacija yra susijusi su konceptualizacija. Kalba nėra būtina, kad sąvoka egzistuotų, bet ji yra būtina keistis sąvokomis. Išsamus sąvokos aprašymas yra neįmanomas, nes neįmanoma aprėpti visų sąvokų išraiškos būdų kalboje. Liūdesio sąvoka priklauso universalių sąvokų grupei, tokiai kaip jausti, galvoti, norėti ir atsitikti.
Emocijos ir Kalba
Terminas „emocijos“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio movere, reiškiančio judėti. Būti emocingam reiškia būti tiesiogine prasme sujudintam kūniškai. Senesnis psichologų techninio termino „fiziologiniai pokyčiai“ posakis buvo „kūno judesiai“. Vis dėlto įdomu pažymėti, kad dabartinė žodžio „emocija“ reikšmė, kaip nurodyta „Concise Oxford English Dictionary“, yra „proto sujaudinimas, jausmas; sujaudinta psichinė būsena“. Kūno pokyčių ar judesių jausmas, atrodo, visiškai išnyko, tikriausiai, mano manymu, paveiktas Dekarto požiūrio į emocijas kaip tik sielos patirtį arba tik psichinę būseną, nes šis požiūris ėmė dominuoti filosofiniuose darbuose apie emocijas.
Emocijos lydi kiekvieną žmogų kiekviename gyvenimo žingsnyje ir iš tiesų yra pagrindinis veiksnys, darantis žmogų žmogumi. Emocijos padeda žmonėms bendrauti, atitinkamai reaguoti į tam tikras situacijas, todėl tai yra reikšmingiausia jų egzistencijos dalis. Tokios emocijos kaip jaučiamas džiaugsmas, sielvartas, meilė, skausmas, liūdesys visada buvo būdingos žmonėms, todėl psichologai jas laiko universaliomis. Tos pačios „pagrindinės emocijos“ pripažįstamos visose kultūrose. Pagrindinių emocijų sąrašas apima laimę, pyktį, baimę, pasibjaurėjimą, nuostabą ir liūdesį.
Psichologai sutinka, kad liūdesys yra dvasinio skausmo ir apgailestavimo jausmas, kylantis dėl netekties ar trūkumo. Liūdesys pasireiškia kaip nedidelis kentėjimas, sumažėjusi motyvacija, pasyvumas, sunkumas. Tai apima savęs gailestį ir skausmo voliojimąsi. Ši emocija padeda suvokti laiko tėkmę ir sukelia nostalgiją. Liūdesys patiriamas, kai žmogus atsikrato klaidinančių iliuzijų ir susitaiko su savo likimu. Svarbiausia ir universaliausia liūdesio priežastis laikoma mylimo žmogaus netektis. Tačiau psichologai neneigia ir teigiamos liūdesio emocijos pusės. Golemanas (2001, 93) teigia, kad pagrindinė liūdesio emocijos misija yra padėti žmonėms prisitaikyti prie skaudžios netekties, pavyzdžiui, artimo žmogaus mirties ar kartaus nusivylimo.
Emocijas galima išreikšti mimika, gestais, balso intonacijomis, išraiška kalboje. Emocijas analizuoja ne tik psichologija, filosofija, bet ir lingvistika. Lingvistai tiria emocijų išraišką kai kuriuose leksikos, frazeologinių konstrukcijų, žodžių tvarkos sakinyje, specialios intonacijos. Yra kalba, kuri įvardija ir nurodo emocijas. Žodis liūdesys priklauso abstrakcijos sričiai. (Papaurelytė, 2004, 25) Abstraktūs ir konkretūs žodžiai analizuojami skirtingai. Konkrečius žodžius, tokius kaip arklys, namas ar gėlė, galima pamatyti, paliesti, užuosti ir taip apibrėžti, o abstraktūs žodžiai suprantami, bet sunkiau apibrėžti jų aiškias ribas ir išvardyti jų ypatybes.
Liūdesys yra neigiamas nelaimingumo ir bejėgiškumo jausmas, nors emocijos samprata gali atrodyti kažkaip neaiški ir reikalauti išsamesnio paaiškinimo. Daugelis emocinių sąvokų tyrėjų įsivaizduoja jų struktūrą kaip scenarijų, modelį ir kt. Papaurelytė (2004, 26) pabrėžia prototipo svarbą aiškinant sąvokas. Prototipas yra tam tikras vaizdas, kuris susidaro žmogaus sąmonėje. Žmonės suvokia tikrovę remdamiesi prototipais. Prototipas yra labiausiai reprezentatyvus kategorijos žodis, kuris yra jos centre kaip tipiškiausias elementas ir geriausias pavyzdys.
Pavyzdžiai ir Vertimai
Vertimo pavyzdžiai, iliustruojantys frazės "noriu valgyti" kontekstą:
- Aš noriu arbatos. - I want tea.
- Aš noriu duonos. - I want bread.
- Ką valgysi? - What will you eat?
- Ką valgai? - What are you eating?
Šie pavyzdžiai rodo, kaip paprasta frazė gali būti išversta įvairiais būdais, priklausomai nuo konteksto ir norimo pabrėžti aspekto.