Šimtai milijonų paukščių kasmet rudenį kerta Lietuvos sienas tam, kad pasiektų šiltuosius kraštus. Ir nors paukščių migracijos, anot ornitologų, gana intensyviai vyksta visus metus, vis tik didžiausią tokio pobūdžio reginį galime išvysti rugsėjį ir dar spalio mėnesio pirmąją pusę.
Kiek žinome apie paukščių migracijos reiškinį?
„Paukščių migracija - tai toks reiškinys, kuris trunka didžiąją metų dalį. Pavasarinė migracija prasideda jau žiemos pabaigoje, kuomet neretai dar vasario pradžioje registruojamos pirmosios pilkosios gervės, dirviniai vieversiai ar pempės. Vėliau, prasidėjus pavasariniam polaidžiui, pradeda traukti žąsys, gulbės, antys, tilvikiniai ir žvirbliniai paukščiai. Laukams visiškai atsikračius sniego ir įšalo, sugrįžta plėšrieji paukščiai, o gegužės pradžioje, kuomet oras ženkliai sušyla, parskrenda ir vabzdžialesiai paukščiai“, - pasakoja ornitologas Marius Karlonas.
Įdomu tai, jog priešingai, nei esame įpratę manyti, periodas, kai paukščių migracija visiškai sustoja, trunka vos vieną mėnesį. „Nuo birželio vidurio prasideda rudeninė migracija. Pirmieji šios migracijos apreiškėjai - varnėnai. Šie paukščiai į Lietuvą grįžta dar kovo pradžioje, todėl sėkmingai išaugę jaunikliai, lizdus palieka jau gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje ir netrukus po to pradeda savo kelionę į pietus. Vėliau, prasidėjus vidurvasariui, prasideda tilvikinių paukščių migracija - pietų kryptimi skrenda kuolingos, gaidukai, tikučiai, juodkrūčiai bėgikai ir kiti tilvikai. Liepos pabaigoje lizdus palieka plėšrieji paukščiai ir netrukus po to, taip pat pradeda plasnoti į pietus“, - tęsia M. Karlonas.
Rugsėjo mėnuo ir spalio pirmoji pusė - tai pats rudeninės migracijos pikas, šiuo laikotarpiu pro mūsų šalį praskrenda paukščiai iš Skandinavijos ir Vakarų Sibiro, tokių, kaip: gervės, žąsys, antys, kregždės, kalviukai, kikiliai, žuvėdros ir kt. Na, o spalio pabaiga ir lapkričio mėnuo, tai laikotarpis, kuomet žiemos praleisti, į Lietuvą atskrenda svečiai iš tolimos šiaurės - tūbuotieji suopiai, geltonsnapiai čivyliai, raguotieji vieversiai, ledinės ir juodosios antys, nuodėgulės, narai, narūnėliai ir alkos. Gruodžio ir sausio mėnesiai būna ganėtinai ramūs paukščių migracijos atžvilgiu, tačiau nedideli perskridimai vis viena vyksta, kadangi paukščiai ir žiemą klajodami ieško tinkamų mitybinių sąlygų. Taigi, per metus paukščių migraciją galime stebėti praktiškai visais mėnesiais.
Lietuva - unikalioje geografinėje lokacijoje
„Mūsų šalis yra labai ypatingoje vietoje, kadangi pro mus driekiasi intensyviausia Baltijos migracijos kelio (angl. „Baltic Flyway“) atkarpa. Baltijos migracijos kelias yra vienas didžiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje“, - teigia Lietuvos ornitologų draugijos ornitologas ekspertas Marius Karlonas. Lietuvai unikalią lokaciją bei didžiausią migruojančių paukščių srautą užtikrina tai, jog paukščiai, skrisdami pietvakarių kryptimi bei pasiekę Baltijos jūrą, per ją neskrenda, o yra priversti tęsti savo kelionę Vakarine Baltijos jūros pakrante.
„Kadangi Lietuva yra kone piečiausia šalis šiame kelyje, migruojančių paukščių sankaupos čia būna didžiausios“, - paaiškina M. Karlonas. Nenuostabu, jog vietų, tinkamų stebėti paukščių migracijai, šalyje taip pat gausu. Lietuvos valstybinis turizmo departamentas yra išskyręs daugiau nei 6 tokias vietas - tai Ventės rago ornitologijos stotis, kurioje veikia neseniai atsinaujinęs muziejus, Čepkelių raistas, Žuvinto ežeras, Tyrulių pelkė, vadinamasis Paukščių Takas (Baltosios Vokės tvenkiniai Šalčininkų rajone) bei įvairūs, specialiai tam pritaikyti stebėjimo bokšteliai, kuriuos galima rasti visoje Lietuvoje.
Vis tiktai ornitologas Marius Karlonas pabrėžia, jog unikaliausia vieta rudeninei paukščių migracijai stebėti - tai Kuršių Nerija. „Ši itin siaura ir ilga smėlio juosta, rudeninės migracijos metu tampa tikrų tikriausiu greitkeliu migruojantiems paukščiams. Intensyviausia migracija visuomet prasideda tik saulei pakilus virš horizonto ir trunka vos 3 - 4 valandas, tad anksti ryte atsistojus ant apsauginio kopagūbrio ar ant aukštos kopos, kaip, kad Parnidžio, galima stebėti įspūdingus paukščių būrius, migruojančius pietų kryptimi“, - pasakoja ornitologas.
Ventės ragas - paukščių stebėjimui bei žiedavimui
Ventės rago vietovė galbūt taip ir nebūtų likusi pastebėta, jei ne sumanus Ventės Rago švyturio prižiūrėtojas Mikas Posingis, kuris, pirmasis pastebėjęs šios vietovės unikalumą ir praskrendančių paukščių kiekį, pasiūlė tų laikų žymiausiam profesoriui ir gamtininkui Tadui Ivanauskui įkurti čia paukščių žiedavimo stotį. Taip dar 1929 m. prasidėjo iki šiol sėkmingai besitęsianti Ventės Rago ornitologinės stoties istorija.
Viena pagrindinių Ventės Rago stoties misijų - žieduoti paukščius, kurių nuo įsteigimo yra apžieduojama tūkstančiai per metus. Vien šiais metais stoties darbuotojai apžiedavo jau virš 48.000 paukščių! Žieduojami tokie paukščiai, kaip liepsnelės, varnėnai, erškėtžvirbliai bei daugelis kitų. Žiedavimas padeda nustatyti, kur skraiduoliai praleidžia žiemas, kuria kryptimi ir kokiu greičiu skrenda bei kitą išskirtinę informaciją.
Ventės Rage paukščių žiedavimui yra naudojami žiedai iš aliuminio, o tokiame žiede būna įspaustas žiedavimo adresas bei unikalus numeris. Tačiau paukščių žiedavimas nėra vienintelė Ventės rago ornitologinės stoties paskirtis. Anot jos direktoriaus Vytauto Jusio, šiandien šis objektas patenka tarp 20 lankomiausių turizmo objektų Lietuvoje. Tai didžiąją dalimi lemia paukščių migracijoms bei žiedavimui idealiai tinkanti strateginė stoties vieta, o taip pat unikalių paukščių rūšių skaičius, kuris gali būti čia sutinkamas.
„Didžiuojamės, kad į mūsų stotį kiekvienais metais atvyksta per ketvirtį milijono lankytojų. Prieš du metus, kai atidarėme naują muziejų, sulaukiame ypač didelio susidomėjimo tiek iš profesionaliai ornitologija besidominčių žmonių, tiek iš mėgėjų bei pradedančiųjų, o ypač džiaugiamės rudeninės paukščių migracijos metu užplūstančiais stotį moksleiviais“, - teigia V. Jusys.
Ventės rago ornitologijos stotis ir muziejus yra bene pirmoji vieta, kurią rekomenduojama aplankyti pradedantiesiems ornitologams: čia būsite supažindinti su paukščių rūšimis, žiedavimu, migracijos ypatumais. „Įdomiausias faktas, kuriuo man visuomet pavyksta nustebinti mūsų lankytojus yra tas, jog rudeninė paukščių migracija iš tiesų prasideda vasarą, birželio mėnesį“, - šypsosi stoties vadovas Vytautas Jusys. Jis taip pat pastebi, kad Ventės rago ornitologijos stotis yra itin draugiška turistams, mat muziejus sezono metu veikia nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, gidai noriai organizuoja ekskursijas įvairaus dydžio grupėms.
Retos paukščių rūšys
Gilinantis į paukščių migracijos reiškinį, natūraliai kyla susidomėjimas - o kokias gi itin retas paukščių rūšis galime aptikti šalyje? „Kartu su įprastais paukščiais, kiekvienais metais pro Lietuvą praskrenda ir retos rūšys, kurios pas mus neperi, o tik tranzitu kerta mūsų šalį“, - pradeda M. Karlonas. Jis pažymi, jog rudeninė paukščių migracija yra pats geriausias metas atrasti retas paukščių rūšis, kadangi lizdus tik palikę jaunikliai, ne visuomet lengvai atranda teisingus migracijos kelius iš pirmo karto ir neretai nuklysta tūkstančius kilometrų nuo savo gentainių.
„Būtent rudeninės migracijos laikotarpiu labai svarbu gerai apžiūrėti kiekvieną, net ir įprastą paukščio rūšį, kadangi tikimybė, jog tai gali būti svečias iš Azijos, Šiaurės Amerikos ar Pietų Europos šiuo metu yra didžiausia. Rudeninės migracijos metu galima aptikti toli rytuose perinčių kalviukų rūšių, kūltupių, pečialindų, startų, plėšriųjų, tilvikinių paukščių bei kitų mūsų kraštui neįprastų sparnuočių“, - pasakoja M. Karlonas.
Tiems, kuriems vien stebėti paukščių neužtenka, Lietuvoje yra įsteigtas ir specialus Ornitologų draugijos klubas, kuris veikia internete sukurtos sistemos pagrindu, kur kiekvienas narys gali suvesti savo stebėtus paukščius į savo paskyrą ir taip patogiai valdyti informaciją vienoje vietoje. Paukščių stebėjimas yra vienas populiariausių hobių Vakarų Europoje ir Skandinavijoje.
Kodėl paukščiai migruoja?
Paukščiai palieka Lietuvą rudenį dėl trijų pagrindinių priežasčių: maisto trūkumo, nepalankių oro sąlygų ir perėjimo instinktų. Šiltuose kraštuose, pavyzdžiui, Afrikoje ar Pietų Europoje, jie gali lengvai rasti vabzdžių, sėklų ar kitų maisto šaltinių, kurie šiaurėje tampa neprieinami.
Ventės Rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys, teigia, kad pagrindinė priežastis, kodėl migruoja Lietuvoje gyvenantys paukščiai, yra ta, kad atšalus jie nebeturi kuo maitintis. Todėl išgyventi šaltojo metų sezono jie skrenda į šiltesnius kraštus.
Pasak V. Jusio, Lietuvoje gyvenantys paukščiai pasklinda praktiškai po visą Europą, Afriką ir net dalį Azijos: „Lietuviški paukščiai pasklinda po visą Europą, net iki Portugalijos, o į pietus siekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tai 10 tūkst. kilometrų. <..> Paukščių maršrutai, aišku, truputį keičiasi, bet labai nežymiai. Pavyzdžiui, gulbė nebylė anksčiau skrisdavo iki Didžiosios Britanijos, dabar skraido žiemoti į Kauną, prie hidroelektrinės. Jei labai užšąla Nemunas prie HES, tai iki Lenkijos skrenda.“ Ornitologas aiškina, kad paukščių migracijos keliai susiklostė evoliucijos eigoje.
Tačiau migruoja ne tik Lietuvoje gyvenantys paukščiai. Ventės Rago ornitologinės stoties vedėjas pasakoja, kad kai kurie ornitologai entuziastai vyksta net iki Skandinavijos ir kitų šalių krantų, kad turėtų galimybę užfiksuoti, pavyzdžiui, paukščius iš JAV. „Pasitaiko ir tokių atvejų, ypač kai pučia vakarų uraganiniai vėjai, apsilanko paukščių ir iš Amerikos. Todėl tie paukščių stebėtojai, kurie nori pamatyti naujų rūšių, renkasi Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos pakrantėse ir stebi paukščius, kol pamatys kažkokią naują rūšį“, - sako V. Jusys.
Vengia didelių vandens telkinių
Traukdami žiemoti į svečius kraštus paukščiai skrenda įvairiais savais migracijos keliais. Ventės Rago ornitologinės stoties vedėjas pabrėžia, kad populiariausias paukščių migracijos maršrutas yra Lietuvoje.
„Vienas iš didžiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje paukščių migracijos kelias eina pro Lietuvą. Iš šiaurės, rytų, palei Baltijos jūrą krantu. Būna tokių rekordinių dienų rudeninės migracijos metu, kai Lietuvos pajūriu praskrenda apie 3 mln. paukščių. Tačiau tokių dienų pasitaiko ne kasmet. Vis dėlto kasmet būna viena kita diena, kai pajūryje praskrenda apie 1 mln. paukščių. Didžioji dalis paukščių, apie 60 - 70 proc., skrenda nuo Klaipėdos per Kuršių neriją, likusieji, aišku, skrenda pamariu pro Ventės ragą. Todėl mes nemažai jų pagauname. Daugiausiai, kiek esame per dieną - 6500 paukščių“, - skaičiuoja pašnekovas.
Jis pažymi, kad įprastai smulkūs sausumos paukščiai neskrenda virš didelių vandens telkinių, kurių jie negali perskristi nenusileidžiant: prireikus staiga pasimaitinti ir skrendant, pavyzdžiui, virš jūros, susirasti maisto nebūtų galimybės.
Pirmieji išskrenda varnėnai
Kada žiemoti išskrenda Lietuvoje šiltuoju sezonu gyvenantys paukščiai, priklauso nuo klimato. Pastaruoju metu, trumpėjant šaltajam metų sezonui Lietuvoje, keičiasi ir paukščių migracijos laikas. Šiltuose kraštuose jie vieši trumpiau, nes išskrenda vėliau ir grįžta anksčiau.
„Jeigu pavasaris nešaltas, (kovo mėnuo), paukščiai, pavyzdžiui, varnėnai, grįžta ir vasario mėnesį, kai kurie net sausio pabaigoj, pavyzdžiui, pilkosios žąsys, pempės, tie patys varnėnai. O šiaip būna, kad pasitaiko tokie metai, jog be balandžio mėnesio nesulaukiam grįžtančių. Nors pirmieji žvalgai vis tiek pasirodo, nors dar ir sniego būna. Kadangi pagrindinis paukščių migracijos kriterijus yra maistas, tai žąsų, gulbių, pempių, dirvinių sėjikų yra ir dabar, nors žiema jau prasideda, bet nėra pašalo. Jie ko gero laikysis čia kol neužšals“, - aiškina ornitologas.
Pirmieji paukščiai, kurie palieka Lietuvą, anot V. Jusio, yra varnėnai. Nors šiltėjant klimatui Nemuno deltoje galima pastebėti net 1000 žiemojančių varnėnų, Vakarų Lietuvoje jau nebestebina žiemą leidžiančios pempės, įprastai varnėnai Lietuvą palieka birželį - liepą, po to, kai išsiperi. „Jei pavasaris ankstyvas, migracija prasideda gegužės pabaigoje - birželio pradžioje, vėlesniais pavasariais - birželio viduryje ir birželio pabaigoj lietuviški varnėnai jau už tūkstančio kilometrų. Juos čia pakeičia ta pati rūšis, tik atskridusi iš šiauriau: Estijos, Suomijos, šiaurės vakarų Rusijos“, - pasakoja pašnekovas.
Tiesa, jis pastebi, kad klimato kaita paukščius labai paveikė. Žiemą Lietuvoje pastebėtos tos paukščių rūšys, kurios visuomet žiemodavo šiltuose kraštuose: „XXI amžiuje Lietuvoje, kai tokios žiemos, daug paukščių jau lieka žiemoti čia. Švelnesnę žiemą galima aptikti apie 100 - 120 paukščių rūšių. O viso Lietuvoje peri apie 220 paukščių rūšių. Nors kartą yra perėję. O šiaip aptikta apie 393 paukščių rūšių Lietuvoje per visą istoriją. Yra stebėtos karklinė nendrinukė, raiboji devynbalsė. Tai yra vienetiniai atvejai per 100 metų“, - vardija V. Jusys.
Paukščiai saugomi ne visur
Tačiau Lietuvos ornitologai yra sunerimę dėl paukščių svečiose šalyse apsaugos. Visai neseniai žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kad Pietų Prancūzijoje buvo nušauta Lietuvoje sužieduota Balinė pelėda.
Juodkrantėje sužieduota pelėda, nuskridusi beveik 2 tūkst. kilometrų, Pietų Prancūzijoje buvo tiesiog nušauta. Tai parodė rentgeno nuotrauka - jos kūne aiškiai matėsi du šratai. Viduržemio jūros regione paukščiai vis dar gaudomi, šaudomi ir valgomi, prisidengiant „senomis tradicijomis“.
Ventės Rago ornitologinės stoties vedėjas V. Jusys sako, kad tokiu būdu žūsta milijonai mūsų šalies paukščių. Ne visos, pavyzdžiui, Lietuvoje saugomos rūšys, tokį patį statusą turi ir kitose šalyse.
„Vokietija, Švedija, Suomija - šalys, kuriose paukščiai saugūs. O Prancūzijoje, Italijoje Ispanijoje daug paukščių šaudo. Prisidengiama tradicijomis. Pavyzdžiui, Maltoje šaudo visus paukščius. Mūsų gandrus nušauna Sirijoje, Libane, o į pietus nuo Saharos, visa Pietų Europa gaudo paukščius tinklais. Ten šimtai kilometrų tinklų pristatyta paukščių gaudymui. Pas mus taip pat yra tinklų gaudymui, bet mes paleidžiam, o jie naudoja maistui“, - pasakoja V. Jusys.
Stebėjimui reikalingi GPS siųstuvai
Ornitologai pažymi, kad norint stebėti paukščių migracijos kelius, reikalingi specialūs GPS siųstuvai, kurie uždedami ant paukščio nugaros. Tokiu būdu galima stebėti, kur paukštis skrenda, kiek laiko jis praleidžia svečiose šalyse.
Tačiau, anot V. Jusio, dabartiniai GPS siųstuvai yra labai brangūs, nemažai šių prietaisų ornitologai perka iš savo ar žmonių suaukotų lėšų. Be to, siųstuvai yra dideli, todėl mažiems paukščiams jie per sunkūs.
Stebimi saugomų rūšių paukščiai
GPS siųstuvai paukščiams pradėti dėti įgyvendinant projektą „Paukščiai - Lietuvos ambasadoriai“. Projektas yra skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejui paminėti. Entuziastų ornitologų sugalvoto ir savo lėšomis bei laisvalaikiu įgyvendinamo projekto tikslas - garsinti Lietuvos vardą pasitelkiant migruojančius paukščius, o kartu prisidėti prie saugomų paukščių rūšių tyrimų bei atkreipti visuomenės dėmesį į paukščių apsaugą.
Kasmet milijonai Lietuvos paukščių migruoja į įvairias Europos šalis, Aziją, nemažai jų pasiekia Afrikos žemyną. Tai savotiški mūsų šalies ambasadoriai. Dalis sparnuočių ant savo kojos turi žiedą - lietuvišką „pasą“ su Kauno zoologijos muziejaus adresu. Vidutiniškai per metus Lietuvoje sužieduojama 80 000 paukščių.
Pakartotinai juos sugavus gaunama vertinga informacija apie paukščių migracijas, tačiau tokių aptikimų būna tik apie 2 proc. Daug efektyvesnis būdas yra žymėti paukščius spalvotais žiedais, mat juos pastebėti ir įrašą nuskaityti galima nesugaunant paukščio, per atstumą nuskaitant žiūronais, teleskopu ar nufotografavus.
Paukščių migracijos keliai Kuršių nerijoje
Migruodami dauguma paukščių skrenda plačiu frontu, bet dėl ypatingų geografinių ir ekologinių sąlygų kai kuriose vietose jie telkiasi į migruojančių paukščių srautus. Per rudeninę migraciją, kuri kai kuriems paukščiams prasideda jau vasarą, toks srautas susiformuoja ir Baltijos jūros rytinėje pakrantėje, nes gausybė jų iš Šiaurės Europos ir net Šiaurės vakarų Azijos rudenį migruoja pietvakarių kryptimi.
Skrendant šia kryptimi nemažai jų priskrenda į Baltijos jūros rytinį pakraštį. Dauguma žvirblinių paukščių nesiryžta skristi per jūrą, todėl jie toliau skrenda rytine šios jūros pakrante. Kuo toliau į pietus, tuo tas srautas skaitlingesnis, nes prie jo prisideda vis daugiau ir daugiau pietvakarių kryptimi migruojančių individų.
Ties Klaipėda šis srautas skyla į dvi nelygias dalis. Didesnioji dalis ties Klaipėdos sąsiauriu perskrenda į Kuršių neriją ir ja migruoja toliau. Siauras beveik 100 km. ilgio sausumos ruožas, skiriantis Baltijos jūrą nuo Kuršių marių, yra tikra migruojančių paukščių „magistralė“ ir ideali vieta paukščių migracijos stebėjimams.
Mažesnioji migruojančių paukščių srauto dalis, kuri ties Klaipėdos sąsiauriu neperskrenda į Kuršių neriją, tęsia migraciją rytine Kuršių marių pakrante ir galiausiai atsiduria į marias išsikišusiame pusiasalyje, kurio pats smaigalys vadinamas Ventės ragu. Nors čia migruojančių paukščių srautas nėra toks gausus kaip Kuršių nerijoje, bet taip pat gana gausus ir puiki vieta rytine Kuršių marių pakrante migruojančių paukščių stebėjimui ir jų žiedavimui.
Paukščių migracija - adaptacija prie sezoniškai besikeičiančio klimato
Paukščių migracija padeda paukščiams per visus metus optimaliai išnaudoti tinkamas gyventi buveines ir mitybos išteklius. Paukščių migracija yra genetiškai determinuota ir kinta veikiant aplinkos sąlygoms. Keičiantis klimatui, keičiasi ir migravimo pobūdis, atstumai, laikas, kryptys, keliai. Didėja migruojančių rūšių ar populiacijų skaičius nuo pusiaujo ašigalių link.
Vienų rūšių paukščiai skrenda tik dieną, kitų rūšių - tik naktį. Yra ir dieną, ir naktį skrendančių migrantų rūšių. Paukščiai skrenda įvairiame aukštyje (kartais iki 9 km). Per dieną migruojantys paukščiai nuskrenda nuo kelių dešimčių iki poros tūkstančių kilometrų.
Didžiausią nuotolį įveikia ilgauodegė žuvėdra, kuri palikusi šiaurę skrenda per Ramųjį vandenyną ar palei Europos ir Afrikos pakrantes Antarkties jūrų link, kartais patekdama net į Indijos vandenyną. Į vieną pusę ji nuskrenda 16-19 tūkst. kilometrų. Mažesnį atstumą įveikia šelmeninės kregždės ar baltieji gandrai, iš Skandinavijos pasiekiantys Pietų Afriką.
Migracijų metu paukščiai orientuojasi pagal Saulę, žvaigždes, vietos orientyrus, Žemės magnetinį lauką. Dauguma Lietuvos paukščių rūšių skrenda žiemoti į Vakarų Europą, Viduržemio jūros regiono šalis (varnėnai, dirviniai vieversiai, liepsnelės, pempės, įvairių rūšių strazdai), kiti - iki Afrikos pusiaujo ar šio žemyno pietinės dalies, į Artimuosius Rytus ar Pietų Aziją (baltieji gandrai, čiurliai, gegutės, šelmeninės ir langinės kregždės).