Gamtinės lankytinos vietos - labai įvairios ir jas sunku lyginti viena su kita: pvz., sunku palyginti krioklį su dykuma ar mišką su geizeriu. Tad panagrinėkime įspūdingiausius gamtos reiškinius.

Įspūdingiausi gamtos reiškiniai

• Pakrantės ir salos
• Ledynai ir poliarinė gamta
• Vulkanai ir geizeriai
• Kalnai ir kanjonai
• Kriokliai
• Dykumos
• Olos ir požemiai
• Miškai ir džiunglės
• Ežerai
• Gyvūnija

Kriokliai ir ledynai

Igvasu kriokliai Brazilijoje ir Argentinoje - vienas iš įspūdingiausių gamtos stebuklų. Taip pat verta aplankyti Perito Moreno ledyną Argentinoje. Vienas įspūdingiausių pasaulyje ir kartu labai lengvai pasiekiamas, nes priešais jį, anapus sąsiaurio - miškas, apžvalgos takas.

Nacionaliniai parkai

Masai Maros nacionalinis parkas Kenijoje ir Etošos nacionalinis parkas Namibijoje - puikios vietos stebėti gyvūniją. Gyvūnijos teatrai prie retų vandens duobių, kur sausuoju metų laiku susirenka atsigaivinti visi: nuo zebrų ir karpočių iki dramblių.

Neįtikėtini kraštovaizdžiai

Džangdziadzie Kinijoje stebina Avataro pasauliu, it užkeiktos tiesiai į dangų šaunančios uolos, kalnai su skylėmis ir dar gausybė vaizdinių tarsi ne iš mūsų planetos. Norvegijos fiordai - viena gražiausių pasaulio pakrančių, kur iš karto pasibaigus vandenynui į dangų šauna kalnai. Taip pat verta pamatyti Jeloustouno nacionalinį parką ir Didysis kanjoną JAV (Jutoje).

Požeminiai miestai ir uolinės "pilis"

Kapadokija Turkijoje garsėja uolinėmis “pilimis”, olų bažnyčiomis ir viešbučiais, požeminiais miestais.

Amazonija: didžiausios pasaulio džiunglės

Amazonija Pietų Amerikoje - didžiausios pasaulio džiunglės, kilometrinio pločio upės ir spalvingos jų santakos, neatrastos gyvūnų ir žuvų rūšys ir dienos praleistos maršrutiniuose laivuose. Amazonės džiunglių plotas - beveik kaip visos Europos. Žmonės - tik menka Amazonijos detalė. Jie, kaip ir visais laikais, gyvena tik paupiuose, tarp kaimų ir miestelių plaukioja laivais. Ir upės, ir džiunglės jiems - baugiai paslaptingos.

Populiariausias būdas pažinti Amazoniją - ekskursijos upėmis į džiungles. Daug Manauso keliautojų išsiruošia į daugiadienes išvykas su nakvynėmis džiunglėse, miega hamakuose džiunglėse. Esu nakvojęs ir hamake džiunglėse, klausydamas ūbaujančių it sirenos beždžionių balsų, ir laive, plūduriuojančiame per lietaus sezoną užtvyndytoje pievoje.

Nors “stereotipinės džiunglės” - tokios, per kurias kertamasi su mačete, iš tikrųjų, jeigu pasieki niekada nekirstas džiungles (toliau didmiesčių), ten gali vaikščioti beveik laisvai: krūmokšnių nėra, o visi medžiai tokie aukšti, kad jokios šakos nė kiek netrukdo. Amazonės regione yra nuostabiausia pasaulyje gamtos įvairovė. Kas dešimta pasaulio organizmų rūšis gyvuoja tame rodos begaliniame miške.

Deja, išvysti gyvūnus ne taip ir paprasta - užstoja dar didesnis Amazonijos turtas: medžiai. Su smulkiais gyvūnais paprasčiau: milžiniškais drugiais, spalvingais paukščiais, gal - aukštai medžiuose miegančiais tingianiais. Taip išvysti gyvūnų urvus, pėdsakus.

Pramoga vadinasi „plaukimas su delfinais“: turistai plūduriuoja kuriame nors Amazonės intako intake, o gidas panarina į jų ratelį įvairias negyvas žuvis - tikrą delfinų skanėstą. Delfinas iššoka virš vandens ir ima žuvį iš rankų. Tik iššokusį jį ir įmanoma pamatyti: vanduo toks tamsus, kad net negiliai plaukiančio didžiulio padaro nuo paviršiaus nesimato.

Anakondos ir kaimanai paprastai gyvena upėse. Ten veisiasi ir vienos didžiausių pasaulyje gėlavandenių žuvų - arapaimos. Tai - plėšrios 3 metrų ilgio šamažuvės. Verslūs vietiniai siūlo pajusti arapaimų galią: duoda pagalį su pririšta žuvele ir nurodo merkti į arapaimų pilną baseiną. Šios „jauką“ pavagia su tokia jėga, kad „žvejai“ net aikteli.

Priklausomai nuo to, iš kur atiteka, Amazonijoje upės būna trijų spalvų: rudos (kaip ir pati Amazonė), juodos arba skaidrios. Pastarųjų mažai, todėl žvelgdamas į upių vandenį visada žiūri į paslaptingas nepermatomas gelmes.

Didžiausias gamtos spektaklis, kurį pamato visi norintys, Manause - „Vandenų susitikimas“ (encontro dos aguas), dvispalvė Rio Negro (juodo) ir Solimoneso (rudo) santaka nuo kurios, tradiciškai laikoma, prasideda Amazonė. Upių spalvos skiriasi labai smarkiai, ir jų galingi vandenys dar daugelį kilometrų nesimaišydami teka greta vienas kito. Upės tebėra ir vieninteliai Amazonės “greitkeliai”. Visi miestai - prie upių, tarp jų plaukiama maršrutiniais upėlaiviais (trukmė skaičiuojama paromis, o miegama savo atsineštuose ir prie stulpų pririštuose hamakuose).

Pačios džiunglės - dar viena didžioji Amazonės krašto paslaptis. Jos - dydžio sulig visa Europos Sąjunga, ir tokios tankios, kad ten, manoma, gyvena dešimtys neatrastų indėnų genčių, keliančių Brazilijos valdžiai moralinę dilemą: kas geriau, palikti jas ramybėje (taigi ir akmens amžiuje) ar bandyti užmegzti ryšį. Žinant, kiek žalos indėnams pridarė kitų rasių valdžios praeityje, dabar paprastai laikomasi nesikišimo politikos.

Miškai

Miškai turi save kažką stebuklingo. Tikra gūduma, kurioje lengva pasiklysti, pilna įvairiausių - bet sunkiai pastebimų - gyvūnų. Tiesa, dauguma šiuolaikinių miškų praradę tą žavesį: jie prižiūrimi, kertami, atauginami, tvarkomi.

Kiti įspūdingi miškai

Australijos pirmykštės džiunglės - vienos seniausių pasaulyje. Tėra išlikę pavieniai jų ruožai tačiau tai ir - didžiausios pasaulyje netropinės džiunglės. Vingiuotas siaurutis kelias į senutį O’Reilių šeimos kalnų viešbutį - visai užgožtas aukštų medžių ir lijanų, tarp kurių šokuoja mažyčiai valabiai (kengūrėlės). Šio siauručio kelio gale - O'Reilių šeimos viešbutis ir šiek tiek kalnų pramogų. Yra ten ir kiekvienam prieinamas medžių lajų takas. O kur dar vaizdai žemyn nuo apžvalgos aikštelių į, rodos, iš Juros periodo “perkeltą” laukinį mišką.

Viena romantiškiausių vietų pasivaikščiojimams Japonijoje. Tarp kietų it metalas bambukų jokiu būdu nesi toli nuo civilizacijos - juk tai labai tankiai gyvenama šalis.

Dauguma JAV nacionalinių parkų stebina kalnais, kanjonais - bet Floridos Evergleidsas - visiškai kitoks. Visa Florida dar lygesnė už Lietuvą, aukščio rekordas - 105 metrai. Bet tada pradeda rodytis paukščiai - įspūdingiausių spalvų, milžiniški. Ir aligatoriai. Tuos pelkynus (ar, kaip sako vietiniai, lėčiausią pasaulio upę) jau beveik šimtmetį galima tyrinėti įvairiausiais būdais.

Alternatyvių pramogų geriausia ieškoti palei Tamiami trail kelią - patį pirmą, dar tarpukariu nutiestą per šias pelkes. Ten - galimybės praplaukti laivais su propeleriais (labiau kaip pramoga: greitis, vėjas, vaizdai) ar pravažiuoti bagiu (mūsų važiavimas buvo labiau kaip ekskursija: lėtai, bet su ilgu pasakojimu). Toje aplinkoje vienas aukščio metras viską keičia: pelkynai virsta miškais.

Palei Tamiamio kelią pilna ir seminolų bei mikosukių kaimų. Floridos indėnus kolonistai sunaikino labai seniai (tik kažkoks akmenų ratas Majamio centre liko), bet apie XIX a., bėgdami nuo amerikiečių, į tuos pelkynus atsikėlė naujų indėnų ir, sumišę su pabėgusiais juodaisiais vergais, sukūrė naujas seminolų ir mikosukių gentis. Priešingai daugeliui JAV indėnų, šie - turtingi. Jiems priklauso gausybė kazino ir net pasaulinis „Hard Rock Cafe” tinklas.

„Įspūdingas miškas, įdomūs medžiai“. Bet Kalifornijos pakrančių sekvojų miškai bemat privertė pamiršti bet kokias išankstines nuostatas. Jie - tarsi iš kitos planetos. Tu tarp jų - it koks kiškutis. Tai - aukščiausi pasaulio medžiai. Jie siekia 110 m, kai, tarkime, aukščiausi Lietuvos medžiai - tik 49 m. Tie medžiai tokie aukšti, kaip aukščiausi Vilniaus dangoraižiai. Užverti galvą - ir pribloškia.

Ir tokie medžiai Kalifornijos pakrantėse sudaro ištisus niekada nekirstus miškus, ne vieną ir ne du nacionalinius ar regioninius parkus… Jų amžiaus nė nenustatysi, nes neturi rievių. Sekvojų nacionaliniame parke - masyviausi pasaulio medžiai! Jo gigantiškajame miške (Giant Forest) pasijutau it nykštukas, o didžiausias generolo Šermano medis ne tik yra masyviausias pasaulio medis - bet ir masyviausias gyvas organizmas apskritai.

Nuvirtusios sekvojos taip ir lieka gulėti ant žemės it atkeltos iš kokio paslaptingo priešistorinio pasaulio. Viena nepatraukta net tiesiant kelią - tiesiog per kamieną „pravestas“ automobilių tunelis!

Asmeninius pasaulio stebuklus skirstau į kategorijas - įspūdingiausi kanjonai, dykumos, miškai. Bet kam priskirti Joshua Tree nacionalinį parką. Ar tai retas miškas? Ar dykuma su medžiais? Bet kad iš tikrųjų čia net ne medžiai, o žolės - trumpalapės jukos - tik atrodo kaip tokie medžiai-dinozaurai.

Olos ir požemiai

Nusileidęs į pirmąją gyvenime milžinišką olą, negali neatsigerėti įspūdingomis uolienomis, požeminėmis upėmis, stalagtitais ir stalagmitais. Tačiau aplankius keletą tokių olų viskas ima kartotis: aplinka visose labai panaši, nepriklausomai nuo šalies ar žemyno.

Beveik pusėje visos Slovėnijos vyksta karstiniai reiškiniai ir šalyje yra 10 000 olų. Karstinių reiškinių (ilgų požeminių urvų, upių, stalagmitų, stalagtitų) Slovėnijoje tiek daug, kad net pats žodis “karstas”, spėjama, kilo iš slovėnų kalbos. Postojna - turbūt įspūdingiausia ola, kurią esu kur pasaulyje lankęs.

Į daugumą olų gidai įveda, parodo pakraščius, geriausiu atveju paplukdo požemine upe ir pasako, kad ten, toliau, olos, menkai neištyrinėtos, driekiasi daugybę kilometrų. O Postojnoje pro tavo akis lėkte pralekia 5 kilometrai, mat čia važiuoji… atviru bestogiu traukiniu, primenančiu atrakcioną. Bėgiai įrengti dar 1872 m. tuo metu valdžiusios Austrijos-Vengrijos.

Postojnos pabaigoje - 10 000 žmonių talpinanti puikios akustikos natūrali “koncertų salė”, kurioje, be visų renginių, traukti 2013 m. Europos krepšinio čempionato burtai.

Budistinės olos Kinijoje

Įspūdingiausia Kinijos šilko kelio vieta - Budistinės olos (grotos). Sunku žodžiais apsakyti Mogao grotų (budistinių olų) didybę tuo momentu, kai užeini į vieną jų ir, užvertęs galvą aukštyn, pamatai viduje stūksatnt 40 m aukščio Budos statulą. Arba dešimtis statulų ir tūkstančius tikrų asmenybių ir mitinių figūrų freskų.

Sausas klimatas, tamsa leido išlikti vieniems nuostabiausių tokio mažiaus darbų. Bergždžia ieškoti nuotraukų internete - nuotraukos tegali apimti vieną ar kitą ankštos olos sieną, bet ne visą tą atmosferą, kai užeini į tamsią erdvę ir privalomas gidas vieną po kitos žibintuvėliu paryškina nuostabiai ištapytas scenas, uolų mecenatus su tūkstančio metų senumo madų drabužiais ir makiažu, ištisus to meto Kinijos miestus, Bodisatvas, Budas ir budizmo demonus. Kai supranti, kad tokios grožybės tave supa iš visų pusių, net viršaus.

Be to, gidas puikiai kalbėjo angliškai: juk Mogao olos viena Kinijos turizmo pažibų. Net bilietus ten tenka pirkti iš anksto: “vietoje” neparduodami. Ir kasdien gidai atrakina vis kitas olas, kad turistų ordos nenubūtų tų pačių. Pasirinkimas pribloškiamas: 492 olos su 2100 spalvintų statulų ir 45000 kvadratinių metrų freskų!

Požeminiai miestai Kapadokijoje

Kapadookija garsėja įspūdingomis olomis, bet kitas jos “stebuklas” - požeminiai miestai. Prieš 3000 ir daugiau metų - gerokai iki pasirodant tiek graikams, tiek turkams - hetitų civilizacijos iškasti keturių, aštuonių aukštų požemiai. Didžiausiame, Derinkuju požeminiame mieste, spėjama, gyveno 10 tūkstančių žmonių, augino gyvulius, valgė, meldėsi. Tiesa, gyveno ne nuolat, o tik užklupus priešų pavojui - tačiau tai galėdavo užtrukti mėnesius. Tad miestas turėjo ventiliacijos angas į viršų, vandens šulinius į apačią - ir visa tai (tiksliau, ne visa, o tik menką miesto dalį) šiandien lanko turistai.

Būta ir gyvulių tvartų, ir lavoninių (kur lavonai laikyti iki bus saugu lipti viršun palaidoti. Nebent važiuotumėte per patį sezono įkarštį ir be „vieno įspūdingiausių“ (tikriausiai Derinkuju ar Kaimakli) dar norėtumėte pamatyti tokį „mažiau atrastą“, kur netenka grūstis su ekskursijų grupėmis, laukti ilgose eilėse prie tokių siaurų praėjimų, kad net man, 1 m 80 cm ūgio, teko lenktis ar eiti „žąsiuku“.

Be turistų ir gidų, mieste budi ir apsaugininkai - ties siauriausiais praėjimais jie šaukia, kada galima lsti į tunelį. Džunija garsi ir savo olomis.

Druskos katedra Kolumbijoje

Garsiausia Bogotos vieta, tiesą pasakius, net nėra Bogotoje - bet paprasčiausia ten nuvažiuoti būtent iš Bogotos. Tai - Druskos katedra 42 km į šiaurę Zipakiros mieste. Sunku ją ir apibūdinti - tai ne pastatas, o visa eilė požeminių erdvių buvusioje druskos kasykloje, iki 200 metrų po žeme. Tuščiose iškasus druską likusiose milžiniškose erdvėse paeiliui padarytos Kristaus gyvenimą menančios koplyčios - labai meniškos, simbolinės, be jokių ten statulų, tik kryžiai, įvairios šviesos.

Kadaise viskas prasidėjo nuo šachtininkų sau įsirengtos požeminės koplyčios, kuri 1932 m. virto bažnyčia (priminė Veličkos druskos kasyklas Lenkijoje). Bet ši bažnyčia tapo nestabili, buvo uždaryta. Tuo metu ji jau buvo tapusi pakankamu Kolumbijos simboliu, kad Kolumbija be tokios druskos ...

---