Lietuvių kalba - turtinga ir įvairi, tačiau jos vartojimas gali sukelti nemažai klausimų. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius kalbos niuansus, pradedant linksnių vartojimu ir baigiant skolinių problema.

Linksnių Vartojimas

Neretai pasitaiko linksnių vartojimo klaidų, tad dažnai tenka konsultuoti, kokio linksnio reikia viename ar kitame žodžių junginyje. Užsieniečiams, besimokantiems lietuvių kalbos, mūsų linksniavimo sistema atrodo labai sudėtinga: skirtinguose sakiniuose tas pats daiktavardis atsako vis į kitą klausimą ir turi vis kitą galūnę. Ir dar tų galūnių rašyba!

Ar žinote, kas yra vardlankis, gimlankis, duodlankis, skundlankis, taislankis, vietlankis, šauklankis arba vadintlankis? Ogi senieji linksnių pavadinimai. Linksnis XIX a. buvo vadinamas lanku arba lankiu. Dabar vartojamus linksnių pavadinimus pirmoje XX a.

• Vardininkas (ne įnagininkas) turėtų būti pasirenkamas nuolatiniam būviui reikšti. Pavyzdžiui, "Sąraše jis buvo pirmas (ne pirmu), todėl atrodė toks patenkintas (ne tokiu patenkintu)."
• Kilmininkas (ne naudininkas) reikalingas su judėjimo reikšmės veiksmažodžiais eiti, rinktis, važiuoti, vykti ir pan. tikslui reikšti. Pavyzdžiui, "Prašome užeiti pietų (ne pietums), sustoti kavos (ne kavai). Teatras išvyko gastrolių (ne gastrolėms)." Todėl ir Kaišiadoryse kviečiame sustoti kultūros.
• Naudininkas vartojamas su veiksmažodžiu atstovauti. Pavyzdžiui, "Komanda atstovaus mokyklai (ne mokyklą) respublikiniame konkurse."
• Galininkas reikalingas veiksmo objektui reikšti su veiksmažodžiu prieiti.
• Įnagininkas pasitelkiamas daikto būviui, būsenai ar požymiui, veikimo sričiai (bet ne vietai!) reikšti. Pavyzdžiui, "Spėjau įsitikinti jų teisingumu ir sąžiningumu (ne teisingume ir sąžiningume). Asmuo įtariamas sunkiu nusikaltimu (ne sunkiame nusikaltime). Dirba dviem etatais (ne dviejuose etatuose)."
• Vietininkas lietuvių kalboje dažniausiai siejamas su veiksmažodžiais ir žymi veiksmo vietą: "Rytuose jau švito. Kieme subildėjo vežimas." Gali reikšti ir laiko sąvokas, laiko tarpą, kuriuo vyksta veiksmas: "Parėjome vakare." Tarmėse vis dar vartojamas iliatyvas, rodantis veiksmo kryptį į tam tikrą vietą (miškañ). Senovės raštuose ir lietuvių kalbos ploto pakraščių tarmėse yra išlikusių ir kitų vietininkų formų: adesyvas (rodo vietą, prie kurios vyksta veiksmas - miškíep) ir aliatyvas (rodo veiksmo kryptį prie daikto - miškóp).
• Šauksmininkas, ne vardininkas vartojamas kreipiniui reikšti. Pavyzdžiui, "Gydytojau (ne Gydytojas), ar man užteks šių vaistų mėnesiui?"

Taigi, kas, ko, kam, ką, kuo ir kur, kame...

Skoliniai

Parkingas - vengtina svetimybė, t. y. neįteisinta kaip bendrinės kalbos norma, atėjusi iš anglų kalbos. Skoliniai parkuoti, parkavimas vertinami kaip šalutiniai bendrinės kalbos normos variantai, t. y. Tad kam gi vartoti skolinį, jei lietuviškai galime suprantamai ir aiškiai pasakyti automobilį pastatyti, o ne automobilį parkuoti. Automobilių parkavimas - tai automobilių statymas, automobilių stovėjimas.

Dauginiai Skaitvardžiai

Dauginiai skaitvardžiai kaitomi giminėmis ir linksniuojami kaip būdvardžiai. Kiek kitaip yra su skaitvardžiu vienas. Abi šio skaitvardžio formos - tiek pagrindinė, tiek dauginė - laikomos bendrinės kalbos normomis. Tačiau pirmenybė teiktina senajai vartosenai - pagrindinei formai vieni, vienos. Anksčiau niekaip kitaip nebūdavo sakoma, kaip: vienos durys, vienos žirklės, vieni marškiniai, vieni metai. Žodžiai vieneri, vienerios į bendrinę kalbą atėjo ne taip jau seniai.

Sena mįslė Penki tvartai vienos durys išlaikė tokį pat seną žodžio vienas vartojimą su daugiskaitiniais daiktavardžiais. Žodžiai vieneri, vienerios į bendrinę kalbą atėjo ne taip jau seniai. Jie imti vartoti pagal analogiją su dauginiais skaitvardžiais dveji, dvejos - devyneri, devynerios. Tiek pagrindinė, tiek dauginė skaitvardžio vienas forma laikomos bendrinės kalbos normomis. Tačiau pirmenybė teiktina senajai vartosenai - pagrindinei formai vieni, vienos.

Kitos Pastabos

• Su priesaga -inis nusakoma rūšis, priklausymas tam tikrai kategorijai, pvz.: vertybiniai popieriai, finansiniai dokumentai, tarnybinis patikrinimas.
• Padalyvis nesant vartotinas su to paties linksnio vardažodžiais kaip ir veiksmažodis nėra. Svarbu įsidėmėti paties padalyvio rašybą: šio žodžio priešdėlio ir šaknies balsiai tariant susilieja, todėl rašoma viena balsė e - nesant (iš ne + esant), taip pat nesu (iš ne + esu), nesi, nesame, nesate, 3-iojo asmens forma - nėra.
• Žodis „pilnas“ lietuvių kalboje turi keletą reikšmių. Pilnu galime vadinti tai, kas yra visiškai užimtas, pripildytas, nepraimtas, pvz.: Pilnas stiklainis uogienės. Akys pilnos ašarų. Salė pilna žmonių. Pilnu taip pat galima vadinti tą, kuris ko nors daug turi, pvz.: Kelias pilnas duobių. Diktante pilna klaidų. Tačiau žodžio „pilnas“ reikia nevartoti, kai kalbama apie baigtinį kiekį, kai priešingas dalykas nereiškia sutrumpinimo, pvz.: Sumokėjo visą (ne pilną) kelialapio kainą. Susirinko visa (ne pilnos sudėties) komisija. Įsidarbino visu (ne pilnu) etatu. Jis gauną viso dydžio (ne pilną) pensiją. Taip pat žodis „pilnas“ nevartojamas, kai kalbama apie išsamumą, tikrumą, tvirtumą ar kitokias ypatybes, pvz.: Reikia pateikti pilnesnius (turi būti išsamesnius) duomenis. Turime pilną (turi būti tvirtą) pagrindą tikėtis sėkmės. Produkcijos pagaminama mažiau dėl nepilnai (turi būti nenašiai) naudojamų įrenginių. Prieveiksmis „pilnai“ nevartojamas tomis reikšmėmis, kuriomis nevartojamas būdvardis „pilnas“, pvz.: Aš pilnai (turi būti visiškai) su juo sutinku. Parduodamas pilnai (turi būti visiškai) įrengtas namas.
• Eilė, visa eilė nevartotini neapibrėžto kiekio reikšmėmis „daug, daugelis, dauguma, dalis, keletas, nemažas skaičius“. VLKK Žodyno pakomisės nuomone, žodis eilė gali būti vartojamas reikšme „artimai susijusių reiškinių ar įvykių seka“, pvz.: Žemės drebėjimas įvyko 14 val. 46 min. vietos laiku, o po jo ėjo eilė smarkių pakartotinių smūgių.
• Veiksmažodžio mokė́ti reikšmė „Dabartinės kalbos žodyne“ apibūdinama taip: duoti pinigus atsilyginant už gaunamą daiktą, atliktą darbą ir pan. Brangiai ar pigiai mokam už pirkinius. Mums moka už darbą, gauname (ne)mókamų atostogų. Deja, pasitaiko, kad už gera piktu moka... Patariama nevartoti reikšme „(su)mokėti, atlyginti“, jei pasakyta, už ką mokama, pvz.: Jis jau apmokėjo (= sumokėjo) už butą.
• Daiktavardis taisyklė turi reikšmę „teiginys, kuriuo reiškiamas dėsnis, principas, norma, savybė ir pan.“ ir turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas. Daugiskaitos forma taisyklės savarankiškėja - reiškia tam tikrą nustatytą tvarką ir tą tvarką tiksliai papunkčiui reglamentuojantį dokumentą, pvz.: kelių eismo taisyklės, vidaus tvarkos taisyklės. Dar plg.: nuostatas „teiginys“ ir nuostatai (daugiskaitinis daiktavardis) „kurią nors veiklos sritį apimančių taisyklių rinkinys; įstaigos, jos organo veiklos taisyklės“. Dokumento, nuostatų rinkinio reikšme taisykles taip pat galima traktuoti kaip daugiskaitinį daiktavardį, su juo tada dera dauginiai skaitvardžiai. Taigi taisyklinga sakyti Parengėme ketverias taisykles (t. y. keturis taisyklių rinkinius, dokumentus) ir Parengėme keturias taisykles (t. y.

Žodžių Tvarkos Klaidos

Esti ir tokių atvejų, kai netinkama žodžių tvarka sakinio mintį iškreipia, net padaro juokingą. Pavyzdžiui, šalutinis pažyminio sakinys turi eiti tuoj po to žodžio, kurį aiškina. Kai to nesilaikoma, gali susidaryti dviprasmybių. Pasijuokime! Mokyklos atviros naujovėms, kuriose gerai jaučiasi įvairių gebėjimų ir socialinių sluoksnių vaikai. Prašome nevesti vaiko į darželį, kuris turi temperatūros bei išorinių ligos požymių. Žinoma, darželio temperatūrą galima išmatuoti, bet greičiausiai prašoma nevesti į darželį karščiuojančio vaiko. Šiais metais asbesto atliekas jau atidavė 102 gyventojai, kurių bendras svoris 130 tonų. Kas tie gyventojai? Gal kokie stumbrai, raganosiai ar drambliai?

Kelnės: Vienaskaita ar Daugiskaita?

Ar niekuomet nekilo klausimas, kodėl mes žodį „kelnės“ vartojame daugiskaita - ir kodėl sakome „viena pora kelnių“, nors iš tiesų kalbame tik apie vienui vienintelį rūbą? Šis fenomenas egzistuoja ne tik mūsų gimtojoje, bet ir anglų kalboje - „pair of pants“ (liet. Pasirodo, tam yra keli paaiškinimai. Anot vienos teorijos, žodis „pora kelnių“ kilo, kai kelnės - o tiksliau, pantalonai - buvo du atskiri vienetai: po vieną kiekvienai kojai. Abejus vienetus reikėdavo užsidėti vienu metu, o jie būdavo sujungiami ties juosmeniu. Tad vadinti šias dvi rūbo dalis kelnėmis, kai daiktų iš tiesų yra daugiau nei vienas, atrodė logiška. Ir jų pavadinimas išliko toks pat kelnėms net ir susijungus į vieną drabužį. Yra dar viena teorija šiai lingvistinei keistenybei paaiškinti. Žodis „kelnės“ yra plurale tantum. Čia derėtų prisiminti, kad su daugiskaitiniais daiktavardžiais vartojami dauginiai skaitvardžiai (dveji, dvejos, treji, trejos ir t. t.) ir įvardžiai abeji, abejos, pvz.: dvejos durys, abejos rungtynės, ketveri marškiniai.

---