Parduodami vieno garsiausių dailininkų Raimundo Sližio namai.
Tie, kur jis tikriausiai buvo laimingas, tie, kur jis ir mirė 2008 metų žiemą, sako, su vos pastebimu šypsnio brūkšniu lūpose.
Žinoma, apie laimę jam galynėjantis su baisia liga būtų šventvagiška tarti, bet, šiaip ar taip, tie, kas buvo arti jo, patvirtina, kad dailininkas dar nesirengęs mirti.
Ir iš mirties gniaužtų tikėjosi ištrūksiąs. Tikėjosi gyvensiąs.
Antraip gal būtų pasirūpinęs, kad jo namai, kaip dar vienas jo buvimo atminas paliktų.
Kad jo mylimieji ir po jo mirties praėjus metams ir kitiems turėtų tą buveinę, kurioje virte virė spalvingas jų šeimos gyvenimas.
Gal būtų pasirūpinęs visais reikiamais formalumais, kad jo šeima prieš Dievą būtų tapusi šeima ir prieš visuomenę.
Deja, deja, šitam pasaulyje šis veiksnys kartais daug svarbesnis nei moralė.
R. Sližio Namai ir Atmosfera
R.Sližio namai iš tiesų buvo tik du nedideli kambariūkščiai, kurių vienas, kai prisireikė, buvo padidintas - pačiam su draugu padarius sienelę, kad Greta, jo mylimosios Ramunės Šuščevičiūtės dukra, prieš keturiolika metų dar visai vaikas, turėtų, kaip ir dera, savo kertelę.
Gretai, kuri dabar mokosi Valstybiniame S.Gerasimovo kinematografijos institute, režisieriaus S.Solovjovo kurse, tuo metu buvo devyneri metai.
Butas buvo pirmame aukšte, su išėjimu į kiemą, kur augo kas pavasarį geltonais žiedais apsipilantys krūmai, kur kabojo dailininko pritaisyta lesyklėlė ir mediniai skudučius menantys vamzdeliai, gailiai skimbčiojantys vėjyje.
Stovėjo ten stalas, apsilaupiusių dažų tapybiškas stalas, prie kurio, nutilus gatvės garsams, matyt, daug kartų vienumoje ir su draugais kvėpuota vėsiu nakties oru.
Nedidelėje svetainėje, susisiekiančioje su virtuvės kampeliu, visos sienos buvo nukabinėtos paveikslis, paukščių iškamšomis, greta karojo sovietiniai skaitliukai, kiti įdomūs daiktai, kurių visų net neprisimenu.
Durų staktą iš abiejų pusių rėmino purūs lapių kailiai, greičiausiai sumedžioti jo Ramunei jo paties.
Kaip kalėdinė girlianda, užmesta ant pagalių viršum viryklės margavo gausybė prieskonių maišelių, jų kulinarui reikėjo daug.
Visi kaip susitarę tvirtina, kad R.Sližys buvo neprilygstamas originalas ir virtuvėje.
Atsiminimų Knyga
Visi tie neabejotinai vertingi daiktai ir visi tie mažmožiai, brangūs vien šeimininkams, lipdė ypatingą nuotaiką, tarsi besiskleidžiančią dailininko dvasios atšvaitais ant sienų, palangių bei rakandų, juntamą net laikrodžio tiksėjimu.
Galbūt toks jausmas kilo dar ir dėl to, kad urna su dailininko pelenais tuo metu dar buvo namie.
Instinktyviai ieškodama jos akimis, neišdrįsau paklausti, kur.
Šiandien visos tos dvasios, aišku, nebeliko.
Ir urnos pelenai seniai ištirpę Baltijoj, pirmaisiais jo netekties metais pavėjuj paleisti.
Ir daiktai daikčiukai išvaikščiojo kas kur (nesigilinsime, kur) - butas parduodamas.
Parduodama ir ką tik išėjusi atsiminimų apie R.Sližį knyga, kurios sudarytoja žinoma menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.
Knygyne leidinys kainuoja 155 litus.
Per pristatymą Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, jį buvo galima įsigyti pigiau - už 120.
Į jos sutiktuves sugužėjo daug kviestinių, juk vien atsiminimus rašiusiųjų knygai - per šešias dešimtis.
Vadinasi, per šešias dešimtis potencialių pirkėjų.
Ramunės nebuvo matyti nei tarp knygos rengėjų, nei tarp prisiminimų autorių.
Nei salėje, nei prezidiume.
Kažkas pastebėjo, kad knyga sveria kaip geras kompiuteris - 2,4 kilogramo; kažkas tarstelėjo, kad esame turtingi: visi atsiminimai išspausdinti ant kreidinio popieriaus.
“Tai tik biznis, - kažkas tarė už nugaros, - Raimiui tai nepatiktų”.
Galerijos kino salės prezidiume, pačiame centre, sėdėjo dailininko sūnus iš antrosios santuokos Simonas.
Sūnus iš trečiosios santuokos stovėjo palei duris...
Ramunės prisiminimai albume - ne prie šeimos, jie nustumti į galą prie medžioklės ir kulinarijos (“ir prie draugų”, pataisys Ramunė).
Kol buvo gyvas R.Sližys, nekilo klausimų, kas prie ko: ji buvo prie jo ir su juo.
Kai mirė, kai kam tapo nebeaišku, kas ji tokia.
Gyvenimo moteris?
Mylimoji?
Meilužė?
Žmona?
Na, ir kas, kad dailininkas, iki Ramunės triskart vedęs ir triskart skyręsis su ja gyveno daug ilgiau nei su kitomis žmonomis - kur dokumentas, antspaudai?
Vienuolika jų metų prašvilpė jiems drauge, ir tikriausiai šiandien eitų keturiolikti, jeigu jų nebūtų išskyrusi mirtis.
Juk šiais laikais santuokos neregistravusių porų - šimtai ir niekam nebekyla abejonių, kas kam kuo yra.
Ramunės Atsiminimai ir Santykiai
Tiesa, pačioje jų draugystės pradžioje, prisimena, kai kone kaktomuša jiems susidūrus laiptinėje užsimezgė stiprėjantis ryšys (šis epizodas aprašytas ir prisiminimų albume), R.Sližio draugai kiek nepatikliai, gal net su priekaištu į ją žiūrėjo.
“Po knygos pristatymo atšokę su degtine, jie darsyk pasakojo man, kaip pyko ir kentėjo, kad, man atsiradus, Raimis staiga dingo iš kompanijos, - aiškina Ramunė, - kaip neatšaudavo jis durų (pro langą juk nelįsi), o paskui supratę, kad Raimis nėra toks žmogus, kurį galėtum priversti elgtis pagal kito valią.
Ir jeigu jau taip atsitiko, nusprendę jie, vadinasi, taip ir turėjo būti, ir atleido man”.
Bet ji net šią minutę, praradusi ir vyrą, ir namus, sako nesigailinti nė dėl vieno jųdviejų su R.Sližiu pragyvento mirksnio.
Sakė niekada gyvenime neteikusi reikšmės popieriumi reglamentuojamai moralei (“nesusirašę buvome daug laimingesni, nei kai kurios susirašiusios poros”), nors, prisimena, vieną dieną dailininkas pats prakalbęs apie santuoką.
Jis jau buvo prikaustytas prie patalo, nebevaikščiojo, bet pajuokavo, kad gal ji vis dėlto galėtų jį vesti, o pasikviesti klerkus iš Santuokų rūmų jai sunkumo nesudarys, juk ji taip moka visokius reikalus tvarkyti.
Juk kai prisireikė injekcijų, net vaistus išmokusi kaip tikra medikė suleisti.
Tik antspaudas Ramunei niekada nebuvęs siekiamybė: “Gyvenime esu padarius dėl jo viską, tik paskutinę valią įgyvendinti pavyko ne visai...”
Vienas iš dailininko padiktuotų punktų ir buvo namai...
Kol buvo rengiama knyga, sako įsivaizdavusi, kad ji bus skirta R.Sližiui, svajojo apie jos pristatymą kokiam jaukiam restorane ar kavinukėje, geram dailininko bičiuliui Renaldui Vaičiūnui ruošiant ką nors iš pamėgtų Raimundo patiekalų, bet to nebuvo, kaip ir vieno artimiausių draugų - režisieriaus Eimunto Nekrošiaus - prisiminimų...
Kai netikėtai sužinojo, kad knyga išėjusi, dėl kai ko, žinoma, buvę skaudu.
Paskui apsiramino, nes sumetė, jog kai kurie knygos skyriai propaguoja konservatoriškos šeimos idėją, ir daug kas ten - ne Raimiui ir ne jo.
Litais Grįsta Realybė
Koks sutapimas - gausiai iliustruotas prisiminimų apie R.Sližį albumas buvo pristatytas jo mirties dieną.
Skyrėsi tik laikas: jis mirė vasario 23 dieną rytmetį po septynių, o susitikimas knygos proga įvyko penktą popiet.
Salė lūžte lūžo nuo žmonių.
Prieš trejus metus namie tą liūdną dieną tebuvo trise.
Atvažiavo iškviesta greitoji.
Pasak Ramunės, dailininkas dar turėjo sąmonę, sunkiai, bet dar kalbėjo, paskui tiktai šypsojosi; tai medikams kėlė nuostabą, nes pagal diagnozę jo būsena turėjo būti visiškai kita...
Ir kaip paprastai šitame gyvenime nutinka, po laidotuvių prasideda gyvenimo, sakykim, pilkuma.
Kai viskas buvo sutvarkyta (užsakyta, nupirkta, atsisveikinta ir nulydėta), kai už viską viską buvo sumokėta, kai pagaliau atlikta dailininko paskutinė valia ir urnos smiltims pavymui pasiųsta puokštė į bangas, Ramunei buvo leista patirti, kad ji yra... skolinga.
Už kiekvienus su R.Sližiu pragyventus metus - beveik po 22 000 litų (iš viso beveik 240 000).
Kitaip tariant, jai buvo leista išsipirkti tuos namus.
Tokios sumos ji, žinoma, neturėjo, o sunkmetis neleido gauti banko paskolos.
Tada jai buvo parodyta į duris.
“Iš namų išėjau, dabar telieka išeiti iš darbo ir išvažiuoti, tada viskas bus gerai”, - sako Ramunė.
Kur?
“Arba į Maskvą, arba į mišką.
Ir tiesiog daryti tai, ką noriu daryti.
Galbūt rašyti - vėl.
Galbūt - gyventi.