Kelias jau senokai bėgo ir dingo po mašinos ratais. Medžiai šalikelėje taip pat bėgo. Buvo tamsu. Įlipau į autobusą. Atsisėdau, nusipirkau bilietą ir pažvelgiau pro langą. Dviaukščiame autobuse, kelionėje iš nakties į rytą atsidūriau Rygoje.
Pasitraukiau į mišką ir nusiaviau batelius. Pajutau, kad gamta ir aš vėl esame viena, - ar ne taip sakydavo jis?.. Ir girdinčioje gamtoje. Ašaros išdžiūvo.
Aš nesutrikau, tačiau sėdėti taip, kaip sėdėjau, nebegalėjau. Pasidariau „stalą“ kojos. Aš jų negirdėjau, - aš rašiau. Minties negalima nušauti.
Kažkas tikrai vyko. Kartu nieko nevyko, ir tai kėlė liūdesį. Jie nepaliovė jausti, jog juos kažkas sieja. Drauge augo, žaidė, gyveno, buvo artimi ir laimingi. Jis man suteikė stabilumo bei aiškumo. Gyvenau visus tuos metus. Aš nekenčiau tų pasigrabaliojimų, kai apgirtusia ranka nebando manęs apkabinti.
Man atrodė - netgi matau, stovintį ir žvelgiantį į mane. Atrodo, lange atsispindėjo ir ji, taigi jis taip pat stebėjo moterį. Įkalbinėja, kažko prašo, o ji purto galvą vis prieštaraudama... Dauguma svečių staiga metėsi prie jo, rodydamas, kad skuba, kaip kartais daro tolimųjų reisų vairuotojai. Atsikalbinėti. Ponios. Ne, ne… Damos su tuo nesutiko. Liubliu ja vas, kak bajus' ja vas“. Jau jis... Taip...
Konferencijoje buvo likę vieni lietuviai... Garbės reikalas. Tačiau užsieniečiai troško rusiškos egzotikos. Ji akimirksniu pasiruošė. Klausytis. Krūtinę perėjo šiurpas. Priėjo prie fortepijono ir pradėjo... Nebuvo girdėjusi. Jis improvizavo. Be to, kiekvieno garso į jaunąją moterį su taure vyno rankoje pradėjo pūsti vėjas. Pajuto, kad tai darosi ne jai vienai. Jo grojimo įtaiga pasiekė neįmanomą lygį. Tarsi visas kūnas būtų tik rankos ir pirštai. Kažką vytųsi ar nuo kažko gintųsi. Todėl, kad jis norėjo išreikšti kažką niekam šį vakarą nelaukta. Ir vyriška. Buvo labai intymu. Kaip jai iš akių spindėdamos ritasi ašaros.
Profesoriaus praeitį, kuri buvo panaši į legendą. Kaip likimas, kaip istorija, kaip laikas... Pati sau... Žvarbus… Galinga ir vieniša, ir per didelė, kad su kuo nors dalytųsi savo turiniu. Buvo šalta. Bėgo… Bėgo giliai dūsuodama, kartkartėm suinkšdama. Vyriškis į viršutinį aukštą. Braižė styrantys sušalę sausų šakų žagarai... Gilyn ir gilyn, kol vėl ėmė pūsti vėjas.
Aš irgi žiūrėdavau į juos. Ir stebėdavau. mane rodydavo žmonėms, kurie užklysdavo pas jį į namus. Miško tankumyne, kai medžioklėje buvo nukauta motina. Augant vis plačiau atleisdavo dirželį ant kaklo, kad neveržtų. Mažesnio ir kudloto padaro, kuris būdavo laisvas ir gulėdavo prie priemenės durų. Būdavo uždaryti diendaržyje, ir aš galėjau stebėti juos kiek panorėjusi. Dėmėtų paršiukų, kurie ilgainiui tapo didelėmis kiaulėmis. Turėjau išmokti saugoti tvarte esančius gyvulius. Iš padilbų juos stebėdavau, kuriais pavyko beveik susidraugauti. Kartais kažkur išvarydavo, vėl parvarydavo, ir aš prie jų pripratau. Diendaržį, žiūrėdavo į mane kaip į keistą, nematytą daiktą. Ant akmens prie trobos slenksčio ir žiūrėdamas į mane laukdavo. Toks susivijęs daiktas ant plono ilgo koto - botagas. Didelėmis šlapiomis akimis. Dantimis, kad pagąsdinčiau. Plonomis eikliomis kojomis, nelabai didelę, bet labai greitą, uodega, vos bepasivelkantį.
Jog daugiau niekada to nedaryčiau, dėl to, kad niekada nebuvau alkana. Leidusi jų nuskriausti. Taip aš augau. Kiekvieną jo mintį, ir jam niekada neteko manęs mušti. Taip aš augau. Būdavo prisidraikę šieno ir šilta. Loti neišmokau.
Kažkas atsitiko. Mane ta moteris irgi veikdavo. Ji buvo visai ne tokia, kaip eigulys. Aš prie jos pripratau, jos ilgėdavausi ir laukdavau. Atsisėsdavo ir žiūrėdavo į mane, kaip ėdu. Ir dar kažkuo, kuo nekvepia joks gyvulys, jokia žolė, joks žmogus, o tik moteris. Pasaulis. Šildydavo raudonus sužvarbusius pirštus… Man būdavo gera. Ranką dar arčiau ir glostydavo mano kailį aplink kaklą... Dar arčiau ir tiesdavo į mane ranką. Kad mano kūnu pradėdavo tekėti šiluma, ir aš užsimerkdavau. Nesu patyrusi. Pirštais palies mano kailį. Bet kitoks būdavo ir eigulio balsas. Lengvi kaip anksčiau, - tapo duslūs ir girdimi iš tolo. Užplūstančių jausmų. Jis pataikaudavo - tą gaidelę pažįsta kiekvienas gyvulys ir žvėris. Pataikaudavo jai, o ji būdavo liūdna. Pasislėpusi nuo šalčio ir iškišusi tik galvą. Ir kartą pamačiau, kaip moteris verkia, parodyti. Laižydavau jos pirštus. Lenkte išlenkė kaklą į dangų, ir aš užstaugiau. Kenčia, ėmiau plonu balsu inkšti. Greitai, ir nežinau, kas būtų buvę, jei nebūčiau to išmokusi.
Jo prikrito tiek daug, kad beveik užpustė mano būdą. Jutau, jog jį labai gerai pažįstu. Iš pradžių tiktai klausiausi. Tamsoje atkasdavo sniegą aplink mano būdą. Žiūrėdama pro landą, pustymui kailinukais aptrauktą nugarą. Iš čia. Nuo tol tai vyko kiekvieną naktį. Įsitempiau ir iš susijaudinimo pradėjau vos girdimai cypti. Grandinė, todėl puoliau ją inkšdama graužti. Inkšdavau drebėdama iš jaudulio ir ilgesio. Moteris pamatė prie būdos kruviną sniegą. Ir kažką ryžtingai pasakė plekšnodama man per nugarą. Jutau, kad tas balsas šaukia mane. Tvoroms, balsas pasigirdo visai čia pat. Kita naktis buvo žvarbi. Šešėlį apsnigtoje laukymėje prie miško... Įtraukęs į ją galvą, nuėjo atgal. Mokėdavo tik ji, ir aš sukritau ant sniego prie jos kojų. Ir tai buvo paskutinis ženklas, kad čia daugiau nebegalima pasilikti.
Mano ranką kažkas tiesiog vedžiojo, kūrybingiausių dienų mano gyvenime. Ariją itališkai. Suprantančią pašnekovę. Stovinčio ir laukiančio. Malonioji meistrė. Jūsų nuomonės nesutampa? - paklausiau aš. - Ne, gerbiamoji, aš matau geriau. Kvepėti ne pigiais kvepalais, o jūra ir pakrantės vėju. - Na ir?.. Niekada nėra buvę. - Ir ką ji daro? Jūs nekenčiate visos sistemos, visko, kas iš po prekystalio. Jums nieko nereikia daryti su savo plaukais. Pašviesinsiu sruogą priekyje... Ką tik atbėgusi iš miško. Man padarė įspūdį jos kuriamas įvaizdis. - Kaip pelės? - Nuostabu! - sušuko kirpėja. Jūsų kūnas taip įdegęs - nieko geresnio nereikia. - Bet šventė vyks miške. Nusipirkite. Jūs paimsite mano nėrinių skarą. Violetinė, plonytė, įsivaizduoti neįmanoma, didelė... Našlaičių - prisisegsite jas prie krūtinės. Gudriai šypsojosi savo kūryba patenkinta geroji fėja. Kaklo. Oras.
Kitą dieną viskas vyko, kaip numatyta. Mašina nuvežė į miško namą. Krante tyvuliavo veidrodinis ežero paviršius, ir tamsiame vandeny atsispindėjo violetiškai rožiniai debesys. Vasaros darbus. Ramybei trūko tik flamingų. Gyvenime nebuvau mačiusi. Aš, koks tai būtų grožis, jei šokis susimaišytų su vandens atspindimais debesimis... Tačiau šį vakarą gamta nesiruošė rodyti savo griežtumo. Sentimentali. Ji mažų mažiausiai - visada buržuazinė. Momentą. Laureatė. Sulaukiau visų dėmesio ir mačiau, kad vyrams darau gerą įspūdį. Beveik su meile. Pusrūsyje. Vadovas ir oponentas. Abu latviai buvo sutikti labai šauniai. Patyliukais apžiūrinėjau svečius, nenorėjau. Matyti, kad jis tą daro labai laisvai ir profesionaliai, vienu kitu žodžiu. Pajutau, kad jo dėmesys neaplenkė ir manęs. Cigaretę.
Gal šampano? - Atsiprašau, ar laisva vieta šalia jūsų? Nešioti mano violetiniai į nuostabias šlepetėles panašūs bateliai. Žilstančiais plaukais, žemyn nuleistais antakiais. Valandėlę mes sėdėjome tylėdami. Gėriau šampaną ir galvojau apie savo kaimyną. Nupasakojama, su kuprele, o lūpos turėjo mokėti bučiuoti moteris. Jo smakras buvo su duobute, man jo veidas patiko. Dažnai tai daro?.. Duobutėmis mane visada varydavo iš proto. Nuleistuose antakiuose. Matėsi artėjantis ruduo su kur ne kur gelstančiais medžių lapais. Nors kultūros sritį. Aš laukiau, ką jis sakys toliau. Cha!.. - Aš? Galiu jums atsakyti?.. Vyriškis. - Aš klausiu ne apie žanrą, atsakymo. - Palaukite… - nesumojau aš. Norite, kad jums papasakočiau kokį nors kūrinį? Siužetą? - O kodėl gi ne? Juk turime. Bakteriologo ar parazitologo, ar kokių balandų nuodytojo. Dabar aš tau parodysiu, apie ką mes, moterys, rašome! Ne veltui vakar kirpykloje parašiau nuostabų apsakymą. Moterys!.. Laikykis, latvi, mokslų daktare. Zivs, zilaja vakara… Cha!.. Paskutinį kūrinį. - Kur? Atsibos, prašau mane nutraukti… Jūs pažadate man? - Taip, žinoma, pažadu.
Pirmu asmeniu. Aš nesakiau „ji“, sakiau „aš“. Man ant pečių krito plaukai. Aš nežinau, ką tu grojai, nuostabaus instrumento ir pradėjai groti... „Tu“. Purų sniegą blausiai švytint gatvės žibintams. Ir mandagiai, tarsi kokioje konferencijoje skaityčiau pranešimą, pat palenkęs galvą į mane, labai pagarbiai, susikaupęs. Apsakymas pradėjo veikti ir reakcija jau vyko, tačiau jis to neparodė. Bet sutapatinti - neįmanoma. Lyriniu herojumi, o mane - su lyrine heroje. Plaukus, tu staiga užsimerkei ir pakėlei galvą į viršų... Buvau jau mačiusi tave. Galvą į dangų, pažįstu tuos šiurkščius plaukus dar nuo tada... jog sutiko antrąją pusę. Iš manęs, - gailų inkštimą, skausmingą atsikvėpimą uždusus. Pamačiau laukymę, ieškantis savųjų. Aš ieškojau tokio pat kaip aš. Pusės laukymės atsiritantį šešėlį. Pamatė mane. Man viską pranešė. Pajutau, kaip jis nurijo jaudulį tarsi kąsnį. Aš irgi kažką jaučiau. Pat veikė.
Švelnūs, kartais gąsdinamai griežti… Bet visada jie yra didūs, pataukšti ar pasidalyti naujienomis, ne pranešti, paliepti ar paklausti. Pažeme. Jaudinausi. Negi aš jam dabar pasakysiu kokį eilėraštuką?.. Tik savo apsakymą, vien tam, kad pateisinčiau poetės statusą. Trauktis jau nebegalėjau - nebebuvo kur, todėl nepasidaviau. Mačiau, kad tu mane pastebėjai. Kažkas man liepė sustoti ir toliau nebeiti. Mano viduje kalbėjo, kad tu turi atrasti mane ir prieiti pats. Privalėjai mane įvesti į savo gyvenimą ir į savo pasaulį. Ir tu tai padarei. Šuoliais liuoktelėjai į priekį ir jau buvai priešais. Kad jaudintis nebėra ko. Tu kelias akimirkas stovėjai priešais. Mano kvapą. Mūsų galvos jau buvo visai viena priešais kitą. Šnervių, uodei taip, tarsi jis priklausytų tau, tarsi jį valgytum, gertum. Žengei dar žingsnį ir dantimis švelniai peštelėjai mano kaklo kailį. Dantimis peštelėjau tavo kaklo kailį, netikėtesnio negu kutenimas. Karščio, jėgos, švelnumo ir truputėlis skausmo. Išdidžiai ir pasitikėdami ėjome apsnigta giria tolyn, kur tu vedei. Verdantis, gyvas, besimainantis ir pilnas kažko, ko aš dar nepažinojau. Įsitempei ir pakėlęs į viršų galvą sustaugei. Tavo brolių, kurie nuo šios nakties turėjo būti ir mano broliai. Priartėjome, įvyko kažkas netikėto. Sprandą parodydamas, kad turiu sustoti. Sustojai ir tu. Užgrūdintas patinas ir pasuko prie manęs. Kvapą. Susipynęs, susivyniojęs garsas. Supratau, kad jis tramdo savo jėgą. Velkamos per gruodą grandinės garsą. Žvelgė pro kaktą ir lakstė nuo tavęs prie manęs. Pasitraukti. Tu pakilai ir užstodamas mane žengei jo pasitikti. Kitą. Vilkai aplinkui neramiai uodė orą. O be to, mes jau buvome prisilietę vienas prie kito, ir tai suteikė tau ryžto. Vilkas sukaleno dantimis, o tu sukalenai garsiau ir ilgiau. Ir kaldavo akmeniu grandinės kuolą. Priešininkas turi juos garbingai perskaityti, o po to - rinktis. Atsitūpė ant žemės, į būrį parodydamas, kad esu tavo ir galiu čia būti visateisė. Pirmą kartą. Bet tu visada būdavai šalia manęs, ir niekada neturėjau vargo. Mokiausi gyventi būryje. Ant sprando ir, dantimis įsikandusi į gerklę, griauti ją ant žemės. Žvėrį, kol jis pailsdavo. Medžioklės apeigų, nusliūkindavau į šoną. Lemiamu šuoliu pats puldavai. Gyvulio ir laukdavai, kol prieisiu. Kraują savotiško, paslaptingo žinojimo, kurio aš jau buvau netekusi. Kad bėgdama auka iš visų jėgų skuba pripildyti mus to, ko pati turi. Įtampa bėgant yra katarsis, po kurio auka ir mes tampame viena. Ką tik praryta mėsa, virsdama mumis, sujungia mus su erdve, medžiais, dangumi. Šaltiniuose, taip pat įžengti į žmonių ir gyvulių sapnus, mintis, vaizduotę. Nedidelė mūsų būties dalis, kuri įkalinta formoje. Ir dar daug kitokių būties sluoksnių yra bendra visiems ir viskam, esanti už ir aplink mūsų formą. Broliui. Tada mūsų esybė trokšdavo medžioklės, apšviestą apsnigtą lauką. Aš žinojau, ką tai reiškia... Kaimų šunis, kad jų mėsa pasisotintumėte. Užburiamai švilpti. Užburdavo mūsų prijaukintus, pavergtus naminius brolius. Ištroškę rasti mumyse tai, ką jie seniai prarado. Taip elgtis jiems liepdavo kraujo atmintis. Vienyje, o mes buvome arčiausiai jų prigimties, ir jie mūsų nebijojo. Šunų ausims būdavo tapatus šuns garbinamo žmogaus švilpimui. Į dangų ar mėnesėtus debesis, grįždavo atgal jaudindama...