Austrija man yra šalis, su kuria beveik prieš trisdešimt metų susiejau savo profesinį gyvenimą. 1996-ųjų vėlyvą rudenį išlipau iš traukinio Varšuva - Viena ir mane užvaldęs jausmas, kad Viena man yra labai savas miestas, liko toks pats stiprus iki dabar. Tą vakarą kolegų austrų buvau pakviesta į Landtmanno kavos namus - kafėhauzą. Net į galvą neatėjo, kodėl būtent į Landtmanną ir kodėl mes ten, lyg tarp kitko, aptarinėdami austriškus patiekalus, svarstėme svarbiausius darbo reikalus. Nors austrų kultūros sklaidos projekte jau nedirbu, į Vieną traukia sugrįžti kasmet.
Neseniai prasidėjo ir pigių avialinijų skrydžiai. Įspūdžiais apie Vieną spaudoje, socialiniuose tinkluose pradėjo dalintis kultūros žmonės. Jų mintys, publikuojamos nuotraukos, paskatino ir mane parašyti šį pažintinį straipsnį apie Vienos kavos namus - kafėhauzus . Tikiuosi, kad šis tekstas, subrandintas iš mano asmeninių patirčių, Vienos seminaruose išgirstų ir knygose perskaitytų faktinių žinių ir žiupsnelis kavos namų literato Peterio Altenbergo vertimų kada nors, po pandemijos, padės smagiau pakeliauti po kultūrinę ir literatūrinę Vieną.
Rasa Matulevičienė
Kafėhauzai - vienietiškos institucijos
Kavos kultūra pirmiausiai išplito alkoholį draudžiančioje Osmanų imperijoje. Po Vienos apgulties XVII amžiuje ji peržengė tuometinės Austrijos sienas ir įsitvirtino Habsburgų monarchijoje - taip prasidėjo kafėhauzų tradicija. Ilgainiui kavos namus Vienoje imta laikyti svarbiausia miesto institucija. 2011 m. jie buvo įtraukti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Kelionių vadovai apie šalį ir masinis turizmas šią tradiciją, siejamą su garsių literatų ir intelektualų pavardėmis, išpopuliarino dar labiau. Vis dėlto pirmą kartą juose apsilankę svetimšaliai, ypač vos pradedantys pažinti Vienos kultūrą ir norintys kuo greičiau, kuo daugiau visko aplankyti, neretai nusivilia šitomis istorinėmis Vienos kavinėmis, nes iš tikrųjų jos ne ką gali pasiūlyti skubantiems prašalaičiams. Jos patrauklesnės vieniečiams ir garsėja anaiptol ne kava.
Į kafėhauzus ir anksčiau, ir dabar labiausiai einama ne tiek pavalgyti, išgerti kavos ar arbatos, o pirmiausiai maloniai leisti laiką bendraujant su bičiuliais ar vienam sėdint gražioje ir jaukioje aplinkoje. Austrų rašytojo, kavos namų literato Alfredo Polgaro taikliai pastebėta, kad „Vienos kavos namuose sėdi žmonės, kurie nori pabūti vieni, bet jiems reikia ir draugijos”. Tai tartum jaukūs namai, bet sykiu ir vieša erdvė.
Ypatingas padavėjų elgsenos stilius
Kafėhauzų lankytojus nuo įkyrių ir apie tradiciją nieko nenutuokiančių turistų savotiškai saugo ypatingas padavėjų elgsenos stilius. Kelnerio profesija Vienoje vis dar tebėra ori ir garbinga. Kreipiamasi į juos - „Herr Ober!” (pone viršiausias!), ir tas Herr Ober visa esybe primena senuosius gerų manierų oficiantus. Vienos kavos namų kelneris niekada jūsų nepaklaus „ar dar ko pageidautumėte?”. Šios tradicijos nežinantiems toks elgesys, kai svečiui „netrukdoma”, atrodo nemandagus.
Kai kam susidaro įspūdis, kad klientu nesidomima. Todėl neretai turistai Vienos kavos namų oficiantus pavadina „arogantiškais, nemandagiais, įžūliais”. Iš tiesų toks elgesys yra iš esmės visai kas kita, nei greitas aptarnavimas, klaidingai tapatinamas su geru ir maloniu dėmesiu klientui. Betgi „klientų” Vienos kavos namuose nėra - yra tik „svečiai”. Herr Ober neįkyrėja svečiui, nedemonstruoja perdėto dėmesio, todėl svečias gali sėdėti kavinėje kiek panorėjęs, kad ir visą dieną, netrukdomas čia leisti laiką.
Kafėhauzo kelneris neskubės jums nešti ir sąskaitos, teatrališkai tvarkys kitus reikalus, kad neduokdie nepaskubintų svečio išeiti, nesutrikdytų jaukios ir malonios atmosferos, už kurią jis jaučiasi atsakingas. Viskas turi klostytis neskubant, įprastu ritmu ir ponas Ober, dažnai garbesnio amžiaus vyriškis, dar nuo imperatoriaus laukų tarsi jaučiasi įpareigotas šią tvarką prižiūrėti. Kelneriai elgiasi kaip aktoriai scenoje, tobulai persikūnija į salės viršininko vaidmenį.
Kafėhauzų atmosfera ir interjeras
Nuo XIX a. antrosios pusės Vienoje, naujame Ringo bulvare, vienas po kito ėmė atsidarinėti kavos namai, kadaise jų buvo daugiau nei trisdešimt, o dabar likę vos keturi, tęsiantys tradiciją. Daugiau kavos namų dabar yra ne Ringe. Amžių sandūroje kafėhauzai tapo savotiškais austrų menininkų namais, nes jaukesnėje nei dažnai mažų būstų aplinkoje daug Vienos intelektualų praleisdavo dieną, rašydami ar diskutuodami.
Kafėhauzų atmosferą kuria ir interjero elementai: veidrodžiai, sietynai, parketas, marmuru dekoruotos sienos, jaukios ir patogios pusiau uždaros vientisų minkštų kampų salelės draugų kompanijoms, maži staleliai vienišiams ar poroms, elegantiškos buržuazinio stiliaus kėdės, ypač populiarūs staliukai prie langų, taip pat stovai su laikraščiais iš viso pasaulio, biliardo stalai.
Dabar beveik visuose kavos namuose rasi ir gausų valgiaraštį - anksčiau tiek patiekalų nebuvo. Bet kafėhauzas nėra restoranas, o tradicija užeiti tik puodeliui kavos ir ilgesniam laikui vis dar gyva. Nors prabangus, dažnai net imperatoriaus laikus menantis istorinis interjeras kai kuriuos turistus glumina, ypač jeigu jie nori tik kavos, o frakais ir smokingais pasipuošę manieringi kelneriai trikdo, tačiau nemažai turistų vis dėlto atkakliai šturmuoja kelionių vadovuose išvardytus kafėhauzus, todėl norint patekti į Cafe Central arba Cafe Sacher, reikia mažiausiai pusvalandį laukti eilėje už durų net ne turistinio sezono metu.
Tradicija - kavos puodelis, keli vienietiško cukraus gabalėliai, stiklinaitė vandens kafėhauzuose atnešami ant nedidelio dailaus padėklo. Stiklinės vandens patiekimas šalia puodelio irgi sena tradicija. Iš pradžių namų ūkiuose vieniečiai naudojo šulinių vandenį, bet jis buvo drumstas ir prastos kokybės, sukeldavo ligas, todėl kavos namų savininkai, kad įrodytų aukštą vandens kokybę, už tai imdavo nemažus pinigus, atnešdavo šalia kavos, kaip įrodymą, skaidraus kalnų šaltinio vandens stiklinaitę.
Nuo 1873 metų į Vieną imperatoriaus Pranciškaus Juozapo potvarkiu buvo nutiestas pirmasis 95 km ilgio vandentiekis iš Alpių, ir miestas pradėjo gerti skaidrų, daug švaresnį kalnų šaltinių vandenį, tačiau vandens stiklinė prie kavos puodelio jau buvo tapusi įprastu atributu. Vis dėlto vandens iš stiklinės ilgą laiką negerta, į jį būdavo dedamas šaukštelis pamaišius kavą.
Cafe Landtmann - politikos ir kultūros epicentras
Vieni iš keturių Ringo bulvare likusių istorinių Vienos kavos namų yra Cafe Landtmann. Įsikūrę priešais rotušę, prie teatro ir visų svarbiausių Austrijos valdžios institucijų, jie nuo pat atidarymo buvo politikų ir ministerijų darbuotojų, be to, aktorių mėgstama vieta. Kartais juokaujama, kad tai, kas aptarinėjama prie Landtmano staliukų, kitą dieną atsiranda Austrijos laikraščiuose.
Kavos namai pavadinti pirmojo savininko pavarde, jie įkurti 1873 metais, kai aplinkui visu smarkumu vyko didžiosios Ringo bulvaro statybos. Nors Francas Landtmanas pardavė kavos namus jau po septynerių metų ir laikui bėgant pasikeitė keturi savininkai, pavadinimas liko tas pats. 1929 m. garsus Ringo bulvaro kavinių architektas prof. Ernstas Šmeleris Landtmanui sukūrė naują interjerą, kuris šiandien yra kultūros paveldo objektas.
Anuomet jie buvo vadinami elegantiškiausiais Vienos kavos namais. Ir dabar svečias, įėjęs į vidų, pirmiausiai pamato iš tų laikų keturias medines kolonas, vaizduojančias premjerinių Burgteatro spektaklių scenas, kavinės Didžiąją salę, kurią puošia prašmatnus sienų dekoras iš kelių rūšių brangios medienos. Tokį interjerą matė ir Zigmundas Froidas, vakarais čia užsukdavęs sulošti kortomis.
Kavinės svečių knygoje Austrijos prezidentų, Vienos merų, parlamentarų, kanclerių, ministrų, režisierių, teatro aktorių ir kino žvaigdžių įrašai. Čia lankėsi Austrijos pirmasis prezidentas K. Reneris, kancleriai E. Dolfusas ir K. Šušnigas, o garsusis premjeras B. Kraiskis atvykdavo su visu ministrų kabinetu. Pasakojama, kad jis kas kartą ilgai ir įdėmiai tyrinėdavo valgiaraštį, bet galiausiai užsisakydavo visada tą patį - du minkštai virtus kiaušinius stiklinėje. Šis patiekalas ir dabar populiarus kafėhauzų pusryčių valgiaraščiuose.
Vienos kavos namų tradicijos atlaikė du pasaulinius karus, bet XX a. septintajame dešimtmetyje, išpopuliarėjus amerikietiško stiliaus kavinėms ir barams, čia užsukdavo vis mažiau lankytojų. Landtmanui iškilo pavojus užsidaryti, tapti banko nuosavybe, kaip atsitiko daugumai Ringo bulvaro kavos namų, tačiau Kverfeldų šeima, neabejinga kafėhauzo likimui, remiama miesto kultūros patarėjo, rado lėšų ir išsaugojo brangų interjerą ir verslą, o svarbiausia - toliau tęsė kafėhauzo tradiciją. Ir jei dabar Austrijos užsienio politikos svečias nori susipažinti su šia UNESCO globojama tradicija, jis kviečiamas tik į Landtmaną. Tad jame ir toliau svečiuojasi aukšto rango užsienio svečiai.
Legendinis Herr Oberkellner Robert
Kavos namų atmosferą Austrijoje kuria oficiantai. Legendinis viršiausias Landtmano padavėjas - Herr Oberkellner - toks oficialus jo titulas, buvo Herr Robert, kuris per beveik trisdešimt darbo metų tapo tikra žvaigžde. Išlydėti į pensiją 2003 m. susirinko jo klientai, tarp kurių buvo ir aukščiausio rango politikų, jam buvo įteikta auksinė Vienos Rotušės riterio skulptūrėlė - svarbiausias miesto apdovanojimas už nuopelnus, apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas, spauda rašė, kad su šiuo žmogumi baigėsi visa stilingų legendinių, tituluojamų „viršiausiais”, padavėjų epocha. Ir iš tikrųjų tokios geriau apmokamos ir didesnę atsakomybę turinčios pareigybės kaip Herr Oberkellner jau nebėra, liko tik kreipinys Herr Ober, o visi kavos namų oficiantai dabar lygūs.
„Svečias visuomet yra karalius”, sakydavo ponas Robertas, tačiau po pauzės pridurdavo: - „bet šefas esu aš”. Daug kavinės lankytojų ilgus metus manė, kad būtent jis ir yra Landtmano savininkas. Kavos namų svečius pasitikdavo elegantiškiausiais komplimentais, ir jie jausdavosi laukiami, visada „gražūs ir jauni”. Ponas viršiausias kelneris Robertas buvo perpratęs nuolatinių klientų įpročius, įtikdavo kiekvienam pasiūlydamas tik jam tinkamą gėrimą ar patiekalą. Jis neieškojo žodžio kišenėje, mokėjo vienietiškai šmaikštauti, o žodžio skonio pojūtis yra labai būdingas Vienos kultūros bruožas. „Aš gyvenau iš šmaikštaus žodžio ir arbatpinigių”, - atsisveikindamas sakė žurnalistams ponas Robertas.
Titulai Vienoje
Vienoje dar labai svarbu žinoti titulus ir galima kreiptis net keliais jų į vieną asmenį. Šią tradiciją ponas Robertas tobulai žinojo ir kreipdavosi: „mano miela grafiene, ponia ministre”, „pone barone”, „mano damos”, „pone generalini direktoriau”, „visų mieliausioji”, „Jūsų Ekscelencija”, „pone daktare”, „pone komercijos tarėjau”.Kreipinių titulais tradicija kafėhauzuose tęsiama ir toliau, tik gal nebe taip įmantriai. Beje, tiek titulų kreipiniuose neturi jokia kita šalis. Pavardė nėra tokia reikšminga, jos galima ir neminėti, tačiau titulas yra privalomas. Austrijoje jis parodo žmogaus statusą.
Kitos šalys turi kitus statuso simbolius, o Austrija - titulus. Pakanka baigti universitetą, ir jau esi ponia magistrė arba ponas magistras visam gyvenimui. Šios kelios mažos raidelės ar žodeliai prieš žmogaus pavardę yra tai, ką austrai paveldėjo iš imperijos laikų. Imperija subyrėjo prieš šimtą metų, tačiau Austrija vis dar turi pusantro tūkstančio oficialių akademinių, profesinių ir valstybės tarnybos titulų ir šiukštu, jei gyvendamas Austrijoje ir bendraudamas su tituluotais asmenimis, rašydamas dalykinius laiškus šią taisyklę ignoruosi. Nuo imperijos laikų šnekamojoje kalboje pono daktaro sutuoktinė vis dar yra ponia daktarė, nors jokių disertacijų nėra apsigynusi.
Aišku, kad ši tradicija ne visų mėgstama, kiti ją ignoruoja ir iš jos šaiposi, ypač jaunimas ir maištingieji austrų menininkai. Vis dėlto mano ausiai Vienoje žavu nugirsti, kai vienas karietos vadeliotojas kreipiasi į kitą gal rimtai, o gal juokais „pone profesoriau”. Man ši tradicija įdomi ir tuo, kad ji labai gyva ir literatūroje. Štai knygoje „Tabakininkas” austrų rašytojas Robertas Seethaleris pasakoja: „Pamažu iš pakrikos klientų maišalynės pradėjo išsiskirti pavieniai žmonės su savo ypatybėmis, kol galiausiai Francas net išmoko kreiptis į juos pavarde ir su prideramu, Vienoje tiesiog gyvybiškai svarbiu titulu. Buvo, pavyzdžiui, tokia ponia dr. dr. Heincl, kuri nė nebūtų atpažinusi universiteto pastato, o juo labiau nebuvo kada nors įkėlusi ten kojos. Ponia dr.dr.Heincl buvo dukart ištekėjusi, pirmą kartą už žydo dantų gydytojo, o vėliau už juristo, jau per vestuves senut senutėlio. Abiejų ponų, kaip ir daugumos vieniečių, gyvenimo kelionė baigėsi Centrinėse kapinėse, betgi daktaro titulai liko, ir našlė Heincl toliau juos išdidžiai visur nešiojo.”
Prie šitos titulų gyvavimo ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir literatūroje tradicijos nemaža dalimi prisideda ir šmaikštieji Vienos kavos namų oficiantai, ilgainiui tapę ne vieno literatūrinio anekdoto personažais, daugybės feljetonų herojais ir aforizmų autoriais.
Vienietiškas anekdotas
Mano pagarba Jūsų Ekscelencija!
Elegantiškuose Vienos kavos namuose sėdėjo svečias ir stebėjo, kaip ponas Oberkelneris labai asmeniškai sveikino pasitikdamas kiekvieną atėjusį klientą: „Laba diena, pone departamento viršininke; bučiuoju ranką ponia ministerijos tarėja; turiu garbės pone inžinieriau; mano pagarba Jūsų Ekscelencija!” Po kurio laiko svečias pamojo Okerkelneriui, kad prieitų, ir paklausė: „Sakykite, kaip jums pavyksta įsidėmėti šitiek svečių?” Oberkelneris mandagiai atsakė: „Matote, turiu labai gerą atmintį…” Bet svečias neatstojo: „O kaip kreipiatės į tuos, kurių nepažįstate?” Oberkelneris atsakė: „Tada pritaikau titulą savo nuožiūra”. Tačiau svečiui tokio atsakymo nebuvo gana, ir jis vėl paklausė: „O jeigu žmogus neturi jokio titulo, tai kaip tada?” Oberkelneris trumpai tarė: „Tuomet aš kreipiuosi paprastai - pone daktare!”. Paskui svečias baigė gerti kavą, apmokėjo sąskaitą ir atsisveikinęs išėjo, net neišgirdęs, kaip Oberkelneris pavymui šūktelėjo: „Viso gero, pone daktare!”.
Cafe Schwarzenberg - seniausi kavos namai Ringe
Švarcenbergo kavos namai buvo įkurti 1861 m. ir yra seniausi Ringo bulvaro kavos namai. Jie du kartus keitė pavadinimą, ir tik trečiasis savininkas 1902 m. pavadino juos Švarcenbergo kavos namais. Trumpą laiką, nuo 1939-ųjų iki karo pabaigos, jie buvo vadinami - Cafe Deutschland. Po karo renginius Švarcenberge organizuodavo sovietų kariai. Jie turėjo įprotį įsišventę šaudyti į orą, todėl visas kavinės interjeras buvo suvarpytas kulkų, o vienas sovietų reliktas - apšaudytas veidrodis, pridengtas gėlių vazonais, stovėjo net iki 1978-ųjų, kol tuometis savininkas nusprendė parduoti kavinę automobilių salonui.
Kavos namus išgelbėjo miesto kultūros tarėjas, vėliau tapęs miesto meru. Jis rado naują investuotoją. Švarcenbergas nebuvo populiarus tarp garsių menininkų kaip kiti kavos namai, jo istorijoje įamžintas vienintelis nuolatinis garsus svečias - architektas Josefas Hofmannas, Vienos dirbtuvių (Wiener Werkstätte) įsteigėjas, kuris atvykdavo asmeniniu automobiliu pietauti ir sukūrė čia ne vieną savo eskizą. Kavinės interjeras solidus, salėje išsaugotos autentiško interjero detalės - tamsaus ir ...