Karo nusikaltimams nėra senaties, bet juos ilgainiui paslepia užmarštis. O kartais - tyčinė užmarštis, kai nenorima nieko žinoti, kai apsimetama, kad tų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui nė nebūta. Kartais siūloma netyrinėti, užmiršti. To nelaimių meto pirmasis dešimtmetis buvo ypač baisus. Masiniai civilių gyventojų žudymai rasiniu arba socialiniu („klasiniu“, politiniu) pagrindu ir masiniai trėmimai į okupuojančią rytų šalį buvo baisiausi visų karo nusikaltimų Lietuvoje, ir jie dar toli gražu neištirti.
Ypač neištirti, netgi slapstyti, klastoti ir ligi šiol bemaž ignoruoti kai kurie sovietinių okupacinių jėgų nusikaltimai. 1941 m. birželį prasidėjus Vokietijos-SSRS karui - po pusantrų metų trukusio abiejų agresorių bendradarbiavimo, kai jie 1939 m. pradėjo Antrąjį pasaulinį karą - Vokietijos kariuomenė pirmiausiai įžengė į sovietų jau anksčiau okupuotą Lietuvą. Sovietiniai okupantai ir jų talkininkai paniškai bėgo. Paniškai, bet ir kerštingai, nužymėję savo bėgimą tokiais išsigimėliškais sadizmo darbais, kuriuos sunku būtų buvę net įsivaizduoti.
Apie tai, kas įvyko Lietuvoje 1941 m. birželio 24-25 d. naktį miške prie Rainių kaimelio, netoli Telšių miesto, pasakoja čia sukaupti dokumentai. Tai spaudos pranešimai, teismo medicinos aprašymai ir išvados, liudininkų parodymai, teismo procesas. Po 65 metų vienas žudikų tebėra gyvas ir nenubaustas.
Pagal esamą Lietuvos-Rusijos teisinės pagalbos sutartį ir tarptautinę praktiką kitur nusikaltęs Rusijos pilietis turėtų patirti baudžiamąjį persekiojimą, o nuteistas - atlikti bausmę šalyje, kurioje gyvena, juolab tarptautiškai reikalaujant. Tačiau tai nėra šalis, kuri baustų savo karo nusikaltėlius. Lietuva tuo įsitikino daugiau negu vieną kartą, deja, ir pati nebuvusi ryžtinga bei nuosekli. 1940-1941 m. sovietinio teroro, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui aukomis Lietuvoje tapo apie 31 tūkst. žmonių, iš jų beveik 20 tūkst. žmonių (12 560 lietuvių, 2 202 žydai, 2 003 lenkai ir t.t.) išvežta į GULAG’o lagerius ir tremtį.
Tremtyje ir lageriuose mirė 5 157 tremtiniai ir kaliniai, 595 kaliniams vykdytos mirties bausmės, 7 360 žm. likimas iki šiol nežinomas. Kilęs Sovietų Sąjungos-Vokietijos karas sovietiniams okupantams ir juos rėmusiems kolaborantams neleido tęsti lietuvių tautos naikinimo planų. Pirmąją karo dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku pafrontės vietovėse, taigi ir Lietuvoje, buvo paskelbta karo padėtis.
Visos politinių kalinių bylos perduodamos kariniams tribunolams. Jie tuomet dažniausiai pasmerkdavo kalinius aukščiausiajai bausmei - sušaudymui. Iš tikrųjų vietinėms NKVD ir NKGB įstaigoms ir kalinių apsaugos (konvojinės kariuomenės) kariams buvo suteikta visiška laisvė. NKVD ir NKGB darbuotojai sušaudymą laikė kalinių evakavimo būdu. Dokumentuose tai vadinama „evakuacija pagal I kategoriją".
Kaip aiškėja iš dokumentų, pirmiausia buvo numatyta išžudyti kalintus „kontrrevoliucionierius“. Kalinio statusas - ar jis nuteistas, ar tik tardomas - neturėjo reikšmės. Apie Pravieniškių ir Rainių žudynes NKVD ir NKGB dokumentuose nėra nė užuominos.
Rainių Žudynių Detalės
Iš NKGB ir NKVD 1941 m. birželio 22-28 d. vykdytų lietuvių žudynių išsiskiria Telšių kalėjimo politinių kalinių nukankinimo istorija. Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo pasmerktojo. Liudijo tik egzekucijos vykdytojai.
D. Rocius teigė: „Sušaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB skyriaus viršininkas Raslanas Petras, operatyvinis įgaliotinis Galkinas (Galkin) ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius“ (iš 1942 m. spalio 7 d. D. Rociaus paaiškinimo LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui). Tik birželio 28 d. suradus ir atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti.
Kai kuriems jų nupjautos ausys, išbadytos akys, beveik pusei (35) sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyta sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais. Advokatas V Petronaitis iš Plungės buvo nužudytas užrišta burna Rainiuose 1941 m. kalinių buvo sušaudyti. Dėl sužalojimų 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti. Rainių miškelyje rasti viso 73 kalinių palaikai.
Š.m. birželio mėn. 28 d. šauliai užtiko Rainių miške prie Luokės vieškelio keturias neseniai sukastas duobes. Atkasus jose rasti 73 lavonai. Pasirodė, kad tai esama Telšių kalėjime kalintų politinių kalinių lavonai, kuriuos komunistai buvo suėmę. Suguldyti eilėmis lavonai darė šiurpų vaizdą: visi taip sužaloti, taip sumušti, kad net sunku juos atpažinti. Teismo medicininį apžiūrėjimą daręs gydytojas pasakoja niekad dar nesąs matęs taip sužalotų ir sudaužytų lavonų.
Gedulingos Mišios Telšiuose
Liepos 1 d. Iš Rainių miško į Telšius vieškeliu slenka ilga vežimų virtinė. Kiekvienas vežimas išpuoštas žalumynais, kiekviename guli karstas. Tai Telšių apylinkių žemaičiai palydi į amžino poilsio vietą savo kankinius. 1941 m. liepos 1 d. antradienis, eilinė darbo diena.
Jau nuo išsivadavimo valandos kabančios tautinės trispalvės vėliavos perrištos juodais kaspinais. Visų žmonių veidai liūdni ir rūstūs. Gėlės, vainikai, kaspinai -jų nesuskaitoma daugybė. Telšių Katedros šventoriuje įrengtas altorius, ruošiamasi gedulingoms pamaldoms.
Prie Katedros šventoriaus vartų vienas paskui kitą privažiuoja vežimai, iš kurių išimami kankinių karstai sustatomi šventoriuje. Iškilmingos gedulo pamaldos, kurias atlaiko prel. Kuodis, įspūdingą pamokslą pasako kun. dr. Olšauskas. Po gedulo pamaldų vėl karstai ir minia sujuda. Paskutinė kelionė į amžino poilsio vietą.
Prieky eina keletas kunigų, įvairių organizacijų atstovai, mokyklų mokiniai ir t.t. O aplinkui gatvėse žmonių minios. Telšių katalikų kapuose prie pat įėjimo iškasta didelė duobė. Atneštieji karstai vienas prie kito sudedami į duobę. Iš viršaus ant karstų nepertraukiamai krenta žemaičių žemės, gėlių puokštės ir gailios ašaros. Prel. Kuodis pasako prie duobės graudų atsisveikinimo žodį ir atlieka religines apeigas.
Sausio 13-osios aukų pagerbimas Marijampolėje
1991 m. sausio 16-ąją Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje ir Rokiškyje įvyko žuvusių Laisvės gynėjų laidotuvės.
Marijampoliečiai su Rimantu Juknevičiumi atsisveikino Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar - Marijampolės Sūduvos gimnazija), kurioje jis baigė mokslus. Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis aukojo gedulingas Šv. Mišias Marijampolės bažnyčioje. Rimantas Juknevičius buvo palaidotas Marijampolės miesto senosiose kapinėse.
Aukščiausiosios Tarybos deputatas Gintautas Iešmantas kalba Rimanto Juknevičiaus laidotuvėse Marijampolėje. Iš dešinės stovi Aukščiausiosios Tarybos deputatai: 1-as - Justas Vincas Paleckis, 4-as - Vincas Ramutis Gudaitis.