Artimojo netektis yra ypač skaudi patirtis. Laidotuvės - labiausiai archajiška, mažiausiai kitusi gyvenimo ciklo dalis.
Mirties Suvokimas ir Pasiruošimas Laidotuvėms
Mirtis senojoje lietuvių kultūroje buvo suvokiama kaip natūralus gyvenimo procesas, tad jai iš esmės ir ruoštasi visą gyvenimą. Vyresnieji iš anksto pasisiūdavo įkapes, pasigamindavo karstus.
„Tarkime, Mažosios Lietuvos bažnyčiose „ant aukšto“ žmonės sustatydavo karstus su įrašytais vardais ir pavardėmis“, - sako R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
Prasidėjus agonijai, pas mirštantįjį susirinkdavo marintojos. Marintojos buvo religingos moterys - dažniausiai tretininkės ar našlės iš to kaimo parapijos špitolės. Špitolėje glaudėsi ir našliai, jie taip pat gyveno iš dvasinių patarnavimų, skirtų mirštantiesiems.
Tradiciškai, itin reikšmingas vaidmuo teko kaimo bendruomenei. Ji padėdavo artimiesiems pasiruošti laidotuvėms, dovanai padirbdindavo karstą arba pasiūdavo įkapes. „Tai laikyta auka mirusiajam, pinigų už tai neimdavo, sakydavo, kad taip daryti nedera“, - teigia R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
Jei kas nors mirdavo netikėtai, per nelaimingą atsitikimą, žmonės tokią mirtį laikydavo nelaiminga. Etnologė pamini senuosius istorijos šaltinius, Henriko Latvio Kroniką, kurioje aprašomi senieji lietuvių laidojimo papročiai. Anot jų, mirusiojo gyvenimas aname pasaulyje priklauso nuo laidojimo apeigų.
Laidojimo Paslaugos ir Tradicijos Šiandien
Keičiasi atsisveikinimo su mirusiuoju tradicijos, todėl, esminis klausimas į kurį pirmiausiai turėtų atsakyti mirusiojo artimieji, kokiu būdu miręs žmogus bus laidojamas: šarvojamas ir laidojamas tradiciniu būdu ar kremuojamas.
Planuojant laidotuvių eigą MB „Sielvartas“ darbuotojai padės išsirinkti karstą ar urną, velionio drabužius, gėles, vainikus ir kitus laidojimo reikmenis. Kūnas taip pat bus tinkamai paruoštas šarvojimui ir laidotuvėms.
Sprendimas, kurios šarvojimo salės tinkamiausios, gali būti itin sudėtingas. Kauno mieste MB „Sielvartas“ gali organizuoti šarvojimą atsižvelgdami į pageidaujamą vietą ir patarti, kuri šarvojimo salė yra geriausias Jūsų pasirinkimas.
Pažymėtina, kad mirusio artimiesiems svarbu nepamiršti pasirinkti laidojimo vietą ir gauti leidimą mirusį asmenį laidoti kapinėse. Kaune prašymai priimami SĮ „Kapinių priežiūra“ Savanorių pr.
Vienas iš paskutinių žingsnių laidotuvių eigoje yra laidotuvių muzikos pasirinkimas, kai reikia įvertinti kokio muzikinio fono reikės laidotuvėse - ar bus užsakomi giesmininkai, smuikininkai ar pakaks gedulingos muzikos kompaktinių diskų.
Kremuojant mirusįjį, vienais atvejais atsisveikinama su kūnu ir tik tuomet jis kremuojamas, kitais atvejais - jau su kremuotais palaikais. Šiuolaikiniame pasaulyje kremavimo urnos yra neatsiejamas nuo laidojimo paslaugų verslo.
Atsižvelgiant į velionio religinius įsitikinimus ar išreikštą paskutinę valią, urna laidojama dalyvaujant išpažįstamos religijos dvasininkui. Lietuvoje katalikų dvasininkai vadovaujasi 2004 m. lietuvių klaba išleistu ‚Laidotuvių apeigynu“, kuriame nurodyta, kokios apeigos atliekamos, kai mirusiojo palaikai buvo kremuoti.
Urna su pelenais gali būti laikoma namuose ar kitoje patalpoje „Laikinam saugojimui“, t.y. ne ilgiau kaip 3 mėnesius, o po to laidojama kapinėse arba statoma į kolumbariumą.
Neseniai yra atsiradęs dar vienas legalus palaikų laidojimo būdas - pelenų išbarstymas specialiai tam skirtame lauke. Vilniuje tai galima padaryti liepynės kapinėse. Toks laukas taip pat buvo įrengtas Kretingos rajone.
Žmogaus palaikų laidojimas pelenų išbarstymo lauke yra laikomas legaliu laidojimu, registruojamas kapinių registracijos žurnaluose, t.y. Urnas laidoti daug paprasčiau - norint jas laidoti kapavietėje ant viršaus, nereikia laukti 25 metų, galima laidoti kad ir po kelių dienų be apribojimų ir tiek urnų, kiek tik telpa kapavietėje.
Gedulingi Pietūs
Laidotuvėse dalyvauja mirusiojo artimieji, giminės ir draugai, kuriuos įprasta pavaišinti gedulingais pietumis.
Svarbi laidotuvių dalis - šermenų vaišės, arba gedulingi pietūs.
Tradicinėje kaimo kultūroje mirštantysis iki gyvenimo pabaigos išlaikydavo savo asmens orumą ir statusą. Žinodamas, kad netrukus teks mirti, ramiai pasiruošdavo šermenims, susitaupydavo pinigų laidotuvėms, pasisiūdavo įkapes, pasigamindavo karstą, ūkininkas net paliepdavo jo šermenims papjauti kiaulę ir privirti alaus.
Vyravo tikėjimas, esą kiekvienas į pasaulį atėjęs žmogus atsineša savo dalią, o jam išeinant artimieji atsidėkodami laidotuvių svečiams atiduodavo tam tikrą mirusiojo dalią. Todėl buvo verdamas alus, rengiamos skerstuvės, keliamos vaišės“, - aiškina R. Račiūnaitė-Paužuolienė
Alaus užgėrimu lietuvių kultūroje buvo sutvirtinami įvairūs ritualai: alaus gėrimas ir jo nuliejimas žinomas ir per gimtuves, ir per vestuves, ir per laidotuves. Alus, pasak etnologės, yra apeiginis lietuvių gėrimas.
Finansinė Parama ir Laidojimo Paslaugų Kainos
Mirus žmogui, jo artimieji ar įmonės gali pretenduoti į įvairias išmokas. Laidojimo pašalpą moka miestų ir rajonų Socialinės paramos skyriai.
Laidojantis asmuo dėl laidojimo pašalpos turi kreiptis į Socialinės paramos skyrių pagal mirusio asmens buvusią deklaruotą gyvenamąją vietą, o jeigu jo gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota, - pagal paskutinę buvusią gyvenamąją vietą arba pagal savo deklaruotą gyvenamąją vietą ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo šios teisės atsiradimo dienos.
Mirusiajam „Sodroje“ priklausiusios pensijos, kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos vieno dydžio mėnesio suma išmokama jį laidojančiam asmeniui, o taip pat, išmokama suma už einamąjį mėnesį, jeigu ji dar nebuvo išmokėta. Jeigu liko neišmokėtų sumų už ankstesnį laikotarpį, jos išmokamos paveldėtojams.
Mirusiojo artimiesiems pateikus dokumentus - prašymą, laidojančio asmens tapatybės dokumentą, mirties liudijimą ir asmeninės sąskaitos rekvizitus - laidojimo pašalpa išmokama ne vėliau, kaip per 24 val. nuo kreipimosi“, - sakė S.
Net už vienkartinę laidojimo pašalpą laidojimo namai sutinka palaidoti vienišą žmogų, kurio atsisako giminės“, - tvirtino S.
Pagal šios dienos situaciją, vidutiniškai laidotuvėms išleidžiama apie 1,5 tūkst. eurų: į šią sumą įeina išlaidos už karstą, gėles, šarvojimo salės nuoma, duobkasių, giedotojų paslaugos ir gedulingi pietūs“, - tvirtino P.
Tačiau, jis pastebėjo, jog žmonės išsiverčia ir vien su laidotuvių pašalpomis.
Į šią sumą įeina karstas, mirusiojo rūbai, gėlės, žvakės, 1 paros šarvojimo salės nuomos kaina, o taip pat karsto išnešimas, išvežimas ir jo užkasimas mūsų miesto kapinėse“, - sakė J. Donauskas, pabrėždamas, jog laidojimo paslaugas jo bendrovė suteikia pagal kiekvienos šeimos galimybes.
Perka ąžuolinius karstus, kainuojančius 300-390 eurų, šarvoja po 2 paras, užsakydami brangiausiai - 230 eurų - kainuojančią Dangaus salę, o po to veža kremuoti“, - pastebėjo J.
J. Donausko teigimu, kremavimo paslauga yra gana brangi: kretingiškiams ji kainuoja 638 eurus, palangiškiams, kurių laidojimo namai priklauso savivaldybei, ji brangesnė - miesto taryba patvirtino 680 eurų įkainį. J.
Gedėjimas
Gedėjimo laikotarpis trukdavo vienus metus. Po mėnesio buvo rengiamos ketvirtinės (keturnedėlis), kai susirenkama į šv. Mišias ir aplankomas mirusiojo kapas.
Gedėjimo tarpsniu dėvimi tamsių spalvų drabužiai, draudžiama linksmintis, kelti ar eiti į vestuves, vengiama reikšmingesnių vaidmenų per krikštynas.
Atsisveikinimo su mirusiuoju ciklą užbaigdavo metinės, per kurias taip pat buvo užsakomos šv. Mišios.
Nors gedulas pasibaigdavo, dvasiniai ryšiai tarp gyvųjų ir mirusiųjų nenutrūkdavo. R.