Elnienos išpjova - tai pati minkščiausia ir prabangiausia elnio mėsa, pasižyminti subtiliu skoniu ir išskirtine tekstūra. Elnienos išpjova yra natūraliai minkšta ir nereikalauja ilgo marinavimo ar sudėtingų paruošimo būdų. Geriausia ją ruošti kuo paprasčiau, kad atsiskleistų natūralus skonis. Prieš kepdami leiskite jai pasiekti kambario temperatūrą, o keptuvėje ar ant grotelių kepkite ant aukštos kaitros po 2-3 minutes iš kiekvienos pusės, kad susidarytų traški plutelė, bet vidus liktų sultingas. Pabaigoje leiskite mėsai kelias minutes „pailsėti“, kad sultys tolygiai pasiskirstytų. Tobulas pasirinkimas - minimalūs prieskoniai: druska, pipirai ir šlakelis sviesto pabaigoje. Karališkos kokybės patiekalas - išskirtinai švelni, minkšta ir sultinga elnienos išpjova, kuri tirpsta burnoje.
Baltymai reikalingi kaulams, raumenims, jungiamiesiems audiniams susidaryti ir atsistatyti. Tai pagrindinė naujų ląstelių ir audinių statybinė medžiaga. Jie padeda auginti raumenų masę, mesti svorį bei lėtinti senėjimo procesus. Jei baltymų organizme nepakanka - sumažėja atsparumas infekcinėms ligoms. Rekomenduojama, kad per dieną būtų suvalgoma 0,8 g baltymų vienam kilogramui svorio. Vitaminai - būtini normaliam organizmo vystymuisi ir funkcionavimui.
Lietuvos Virtuvės Istorinis Kontekstas
Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, - ji apima tautos istorijos ir etnologijos vystymąsi, žemės ūkio ir pramonės raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą, kultūros, moralės ir etikos raidą.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, lęšius, soras, žirnius, pupas, vėliau ir grikius ir, matyt, ne tam, kad jais iš patrankų į žvirblius šaudytų... Nereikėtų pamiršti ir to, kad baltai savo protėvynėje pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius, vėlgi, ne tam, kad vėliau tik Sartuose lenktyniautų, Maskvai varškę spaustų ar vokiečius dešras gaminti mokintų...
XVI Amžiaus Valdovų Stalai
XVI amžiaus pradžioje metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventųjų Velykų pietus: ant Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1506-1548) bei jo brolio Vladislovo, kuris tuo metu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, Šventųjų Velykų stalo buvo dedamas keptas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį. Jį, pagal tų laikų etiketą valgyti galėdavo tik damos, aukščiausi pasaulietiniai ir dvasiniai asmenys. Stalo kampuose būdavo keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus. Šernai būdavo įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Dvyliką keptų įdarytų keptos, virtos, troškintos ir rūkytos laukinės paukštienos gardumynais elnių su paauksuotais ragais vaizdavo dvyliką mėnesių. Kartais tarp elnių būdavo dedami kepti stumbrai. Aplink šiuos fantastiškus kulinarijos stebuklus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, žemaitiški kopūstais, grybais ir kiaušiniais įdaryti pyragai, paskui mozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų kalėdiniais ornamentais ir užrašais. Dvylika kibiro dydžio sidabrinių paauksuotų bosų su vynu vaizdavo dvylika mėnesių, 52 mažesni sidabriniai boseliai su Italijos, Ispanijos ir Kipro vynais atitinkamai atstovavo 52 metų savaites, 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ reiškė dienų skaičių metuose. Tarnams valdovai liepdavo patiekti 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose.
Štai, XVI amžiuje karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų inventorinėse knygose minimi įvairūs miltai, kruopos, grikiai, ryžiai, burokai, česnakai, grybai, džiovinti baravykai, kopūstai, melionai, morkos, pastarnokai, petražolės, svogūnai, figos, razinos, migdolai, riešutai, cukrus, silkė, įvairių įvairiausios žuvys, žvėriena ir laukinė paukštiena, avys, kiaulės, paršiukai, jaučiai, lašiniai, kumpiai, dešros, įvairūs aliejai, 246 statinės sviesto, įvairūs sūriai, kiaušiniai, cukrus, kanapės, sėmenys, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras, kadagių uogos, laurų lapai, muskatų riešutų žiedai, pipirai, įvairūs vynai, įvairios prieskoninės žolės, kurios buvo auginamos Valdovų Žemutinių rūmų daržuose, raugalai duonai, raugpieniui, putroms. Vilniaus didikai kunigaikščiai Radvilos įsiveždavo ne tik vynus, anglišką alų, itališkus makaronus, alyvų aliejų ir vaisius, bet ir šviežias citrinas, ispaniškas sardines, kavą, marinuotas ir šviežias austres.
Beje, karaliaus Žygimanto Augusto motina Bona Sforca prie Valdovų Žemutinių rūmų (dabar Sereikiškių parkas) liepė įsteigti daržus ir čia buvo auginama daug iš Italijos atvežtų daržovių ir prieskoninių žolelių, kuriuos maisto gaminimui ir gardinimui naudojo rūmų kulinarai.
XVIII Amžius: Pieno Produktai ir Medžioklės Turtai
XVIII amžiaus užrašai rodo, kad vien Luokės turguje buvo parduodami ne tik galvijų, bet ir arklių, avių bei ožkų pieno produktai. Iš šių užrašų matyti, kad žemaičiai mokėjo gaminti rūgpienį ir raugpienį, gaminamą su specialaus raugo pagalba, gamino grietinėlę, grietinę ir smetoną, kuri savo skoniu, kvapu, konsistencija ir išvaizda skyrėsi nuo grietinės, o iš smetonos gamintas sviestas būdavo ypač perkamas užsienio pirklių ir gabenamas tik karališkosioms Europos šeimoms.
O kur tada dėdavosi medžioklės turtai, - taurai, stumbrai, briedžiai, elniai, stirnos, meškos, opšrai, bebrai, kiškiai, einiai, kurtiniai, tetervinai, karveliai, strazdai, gulbės, žąsys, antys, laukiai, slankos, perkūno oželiai ir t.t., ir pan.? Kokiam biesui lietuviai gaudydavo eršketus, šamus, lydžius, mekšrus ir šapalus, karšius ir plakius, lašišas ir upėtakius, kiršlius ir seliavas, aibes visokiausių ežerų ir upių ungurių ir šiaip kitokių žuvų žuveliokų? Negi tik kojų pamiklinimui iš drevių kopdavo medų, rinkdavo prieskonines žoleles, visokius grybus, uogas ir vaisius?
Vytauto Puota Lucke
1428 m. sausio mėn. 6 d į Volynės sostinę Lucką “be Lenkijos karaliaus, Mazovijos kunigaikščių, Lietuvos bei Rusijos valdovų, karalystės senatorių ir kitų abiejų tautų didikų, atkeliavo imperatorius Zigmantas su žmona bei daugybe imperijos kunigaikščių, Erikas, Danijos bei Švedijos karalius, Jono Paleologo, Rytų imperatoriaus pasiuntiniai, Maskvos Didysis kunigaikštis Vasilijus, Tverės - Borisas, Riazanės - Olegas, Krymo bei Užvolgio skitų chanai, teutonų ordinų magistrai Rusdorfas iš Prūsijos ir Zigfridas iš Livonijos”. Visus išlaikė Vytautas, gausiai viskuo aprūpindamas. Neminint kitų gėrybių, kurias kuo stropiausiai surašė to meto istorikai, kas dieną buvo pjaunama po septynis šimtus jaučių, po tūkstantį keturis šimtus avinų, po šimtą stumbrų, briedžių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po septynis šimtus statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų.
Maisto Produktų Kainos 1588 m. Lietuvos Statute
1588 m Lietuvos Statute nurodomos kai kurių maisto produktų kainos:
| Produktas | Kaina |
|---|---|
| Kalakutas | 20 grašių |
| Naminė gulbė ir povas | 3 kapas grašių |
| Kaplūnas (kastruotas gaidys) | 6 grašius |
| Žąsis ir višta | 3 grš |
| Antis ir gaidys | 2 grš |
| Rugiai, kviečiai, miežiai (statinė) | 20 grš |
| Žirniai | 10 grš |
| Soros ir pupos | 8 grš |
| Grikiai | 6 grš |
| Aguonos | 50 grš |
| Sėmenys | 40 grš |
| Kanapės | 30 grš |
| Švieži agurkai | 6 grš |
| Rauginti agurkai | 20 grš |
| Burokai, kopūstai, morkos, pastarnokai, ropės, ridikai | 6 grš |
| Česnakai | 30 grš |
| Svogūnai | 20 grašių |
| Medaus ir sviesto dubuo | 12 grašių |
| Visas kumpis | 2 grš |
| Sūris | 2 grš |
| Lašinių paltis | 15 grš |
| Mėsos paltis | 12 grš |
| Arklys ir jautis | Dvi kapos grašių |
| Karvė | 100 grš |
| Kiaulė | 12 grš |
| Paršiukas | 5 grš |
| Avis | 15 grš |
| Ėriukas | 6 grš |
| Ožka | 12 grš |
Lietuvos Kulinarai: Archimagyrai ir Magyrai
Senovėje lietuviai garsėjo savo puotomis. Lietuvos kulinarai, konditeriai (arba kaip dabar prastuomenėje priimta vadinti - virėjai ir kepėjai) nuo senų senovės garsėjo savo kūrybiškumu ir meistriškumu, matyt, ne be reikalo viduramžiais didikai ir bajorai juos vadino archimagyrais ir magyrais (nuo graikiško žodžio mageiros - virėjas) net iki 17 amžiaus ir šiuos magus, tuos virtuvės burtininkus vežiodavosi su savimi po visą pasaulį, pridėdavo kaip kraitį per vaikų santuokas.
Prisiminkime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai buvo susigiminiavę ne tik su Bizantijos ir Romos imperatoriškomis šeimomis, bet ir su Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Moldavijos ir t.t. ir pan. kunigaikščiais, didikais ir bajorais, ir pagalvokime po kiek pasaulio šalių lietuvių kulinarai išplatino lietuviškos virtuvės valgių. O kokias puotas rengdavo tomis vestuvių dienomis! Anų dienų užsienio metraštininkai apstulbę rašė apie vežimus keptų stumbrų, briedžių, stirnų, kiškių, laukinių paukščių, apie valtis visokiausios jiems nei girdėtos, nei regėtos žuvies, apie statines degtinės, midaus, alaus ir giros upes. Puotos būdavo rengiamos ne tik didikams, bet ir visiems miestelėnams ar kiemonims; ir puotaujama būdavo ne dienomis, o savaitėmis. Ir visą šita daugybė įvairiausio maisto juk ne iš dangaus iškrisdavo, o būdavo magyrų pagaminama. Be to, didikų tarpe buvo priimta dovanoti garbiam užsienio svečiui patikusius savo valgiais virtuvės virtuozus, o jei jau prisieidavo parduoti, tai tik už tiek aukso, kiek pats magyras sverdavo.
Karaliaus, didikų, bajorų rūmuose valgoma būdavo iš brangių sidabrinių arba paauksuotų indų, geriama taip pat iš brangių auksinių, sidabrinių ar Venecijos stiklo taurių. Štai kaip XVI amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B.Bondžiovanis, lankęsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: “Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Be to, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis” - baigia nuncijus. O juk tais laikais Venecijos oligarchinė respublika, valdžiusi Viduržemio jūros uostus ir visą prekybą su Rytais, buvo pati turtingiausia Europos šalis, o apie popiežiaus turtus net legendos būdavo kuriamos...
Moterys Virtuvėje: Istorinis Aspektas
Senovėje Lietuvos karaliaus, didikų ir bajorijos virtuvėse moterys neturėjo teisės dirbti, pirma, kad tai pernelyg sunkus ir atsakingas darbas moteriai, o be to pagal anų laikų higienos normos - moteris buvo laikoma netinkama virtuvės darbams, nes iš senovės buvo pastebėta, kad moterims periodiškai pasikartojančiais laikotarpiais nesiseka daryti rauginiai, sūdiniai, nekyla tešlos, nesiplaka putėsiai, nesidaro gira ir pan. Senosiose žmonijos civilizacijose, Kinijoje, Indijoje, Tarpupyje, Egipte moterims gaminti maistą nepatikėdavo, senovės graikai buvo nustatę, kad moterys negali dalyvauti vyno daryme, - blogiau vyksta vynų fermentacija. Romos imperijoje patricijams maistą gaminti galėjo tik vyrai, ypač griežtai šių reikalavimų buvo laikomasi Osmanų imperijoje, o vėliau ir visame musulmonų pasaulyje. Tas pat buvo ir daugelyje barbariškų Europos tautų, net ir šiandien geriausiose Paryžiaus, Vienos, Madrido, Lisabonos, Romos, Berlyno, Oslo, Stokholmo, Budapešto, Prahos, Sofijos restoranuose moterys kulinarais nepriimamos. Paskutiniai Prancūzijos statistiniai duomenys rodo, kad šioje šalyje yra tik keturios moterys kulinarės. Betgi ir carinėje Rusijoje iki spalių revoliucijos restoranuose ir eiliniuose traktieriuose virtuvės darbams būdavo atrenkami patys vikriausi berniukai, kurie, atlikdami visus virtuvės ruošos darbus, būdavo mokomi sunkaus ir sudėtingo virėjų darbo, tik sulaukę jaunuolio amžiaus tapdavo kulinarų padėjėjais ir būdavo prileidžiami prie viryklės.
Kad moterys nuo senų senovės daugelyje civilizacijų negalėjo ir negali dirbti kulinarinio darbo šiuolaikinis mokslas aiškina vyriškų ir moteriškų lyčių ir hormonų skirtumu, bei iš to išsivysčiusiais vienokiais ar kitokiais gebėjimais, receptoriniais pojūčiais, higieniniais dalykais ir pan.
Beje, lieka pridurti, kad, vis dėl to, senaisiais laikais buvo ir toksai terminas - “virėja”, tai dažniausiai nusigyvenusių bajorų, šlėktų (nuo vokiško žodžio „schlekt“ - tai yra savaime pasiskelbusiais bajorais ir pasisavinusiais tikrųjų bajorų herbus. Tai yra heraldinis kazusas, kai bajorais skelbėsi, o dar ir šiandien tebesiskelbia jokių karališkų privilegijų neturėję išsišokėliai. Šitai ypač paplito 1674-1696 m., valdant Jonui Sobieskiui, kai buvo ignoruojamos patriomonialinės bajorijos teisės ir bet kuris prasčiokas, žemakilmis avantiūristas galėjo skelbtis bajoru iš tėvo motinos, savo motinos ar net žmonos pusės…) arba plikbajorių virtuvėse dirbusi moteriškė, kuriai leisdavo virti viralą tarnams ir šeiminykščiams, teisingiau sakant, magyras pats viralą suruošdavo, sudėdavo reikalingus maisto produktus, o virėjos reikalas būdavo prižiūrėti, kad jis neišbėgtų, nugraibyti putas, bet jokiu būdu jai nebūdavo leidžiama dėti prieskonių ir druskos. Šiukštu būdavo moteriai gaminti mėsą, žuvį, daržoves, o jau apie padažus ir kalbėti negalima, - čia jau buvo tik pačio archimagyro šventas reikalas. Žodžiu, nuo virtuvės darbų moterys yra išvaduotos ir labiausiai išsivysčiusiose Europos šalyse, ir mažiausiai civilizacijos palietusiose Azijos kraštuose, vien tik, ko blogo, Lietuvoje maitinimo įmonėse masiškai valgį gamina daugiausia moterys, na, gal dar kokioje nors komunistinėje Gudijoje...
Aišku, istoriškai taip susiklostė, kad Lietuvos kaimuose, o vėliau ir miestuose maisto ruošyba ir gamyba šeimai daugiausia užsiimdavo moterys. Didelio išmanymo ir kūrybos čia nereikėjo, nes maistą gamindavo duonkepėse krosnyse. Duonkepėse šiluminis maisto apdorojimas specialių, išskirtinių žinių nereikalavo, - be duonos, kuria privalėjo mokėti kepti kiekviena šeimininkė, visi kiti valgiai būdavo labai lengvai ruošiami. Nes į sriubas, troškinius, apkepus sudėdavo visus reikalingus ingredientus, prieskonius ir pašaudavo į iškūrentą krosnies vidų, o ten karštis pats už save viską atlikdavo. Krosnyse ypatingai gerai iškepdavo paršiukai, avinukai, ožkiukai, įvairūs kepsniai bei kepiniai.
Kulinarų Patronas
Viduramžiais Europoje, o taip pat ir Lietuvoje kulinarai ir konditeriai, kaip ir kitų amatų meistrai, privalėjo turėti savo šventąjį užtarėją, globėją, patroną. Tam reikalui buvo pasirinktas šventasis kankinys Laurynas, kuris 258 m. buvo gyvas sudegintas ant žarijų, beje šventasis Laurynas yra ir globėjas nuo gaisrų. Būtų gražu, kad ir dabar Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, maitinimo įmonių savininkai, kepyklų, mėsinių, didžiųjų maisto parduotuvių tinklai, turintys kepyklas ir kulinarijos cechus bei kitokių maisto įmonių savininkai ir valdytojai atgaivintų viduramžiais gyvavusius papročius Šventojo Lauryno dieną, t.y. rugpjūčio 10 d. ruoštų savo miestuose, miesteliuose ir kaimuose vaišes, padengtų stalus, prie kurių pakviestų visus badaujančius ir alkanus (o jų mūsų brangiojoje Lietuvėlėje tikrai netrūksta), keptų jaučius ir paršus ant iešmo, išridentų į gatvę statinę giros ar midaus.
Kiti Mėsos Gaminimo Būdai
Kiaulienos nugarinės bagetė yra sotus užkandis ar net visavertis patiekalas. Išpjova dar vadinama kiaulienos filė arba kepsnys. Tai ilgas pailgas nugarinės dalies mėsos gabalas. Ši mėsa laikoma labai minkšta ir tinka tiek kepti, tiek skrudinti. Rinkdamiesi nugarinę nepamirškite, kad ji būtinai turi būti su plėvele. Toliau kepkite kiaulieną. Sulenkite foliją į du sluoksnius. Padėkite mėsą ant folijos ir patepkite garstyčiomis. Suvyniokite nugarinę į foliją, sudėkite ant kepimo skardos ir pašaukite į orkaitę kepti 60 minučių 200 laipsnių temperatūroje. Su įdaru suformuokite bagetę. Bagetę perpjaukite išilgai pusiau ir ant jos sudėkite kiaulieną. Apšlakstykite mėsą kečupu. Išdėliokite pomidorus ir pabarstykite sūriu.
Gaminant garuose nereikia aliejaus ar sultinio. Procesas nesudėtingas, o maiste išlieka dauguma mikroelementų ir vitaminų. Jautiena daugiafunkcinėje keptuvėje arba garintuve bus idealus sveikos mitybos sprendimas. 100 gramų virtos jautienos maistinė vertė atitinka 200 kcal. Tešlai rinkitės nugarinę, inkstų išpjovą arba kraštą. Juose yra mažiausiai riebalų, be to, jie minkščiausi. Gaminimo laiką galite sutrumpinti kruopščiai išmušdami maltą mėsą prieš gaminimą. Suformuokite mėsos paplotėlius. Jautieną sumalkite mėsmale arba susmulkinkite blenderiu. Į smulkintą mėsą įmaišykite žalią kiaušinį ir sviestą. Duoną 7-10 min. pamirkykite šiltame piene arba vandenyje, tada išspauskite ir sudėkite į maltą mėsą. Mėsą pasūdykite ir gerai išmaišykite. Taip pat galite ją kelis kartus suplakti, po to duokite 10-15 minučių maltai mėsai įsigerti. Paruoškite tešlą garuose. Pripildykite "Multicooker" dubenį vandens ir įdėkite specialų garų padėklą.
Naminės Žvėrienos Dešrelės
Naminės žvėrienos dešrelės yra unikalus ir sveikas pasirinkimas, norintiems į savo mitybą įtraukti aukštos kokybės baltymus ir mažai riebalų turinčius produktus. Žvėrienos mėsa išsiskiria savo ypatingu, natūraliu skoniu bei didesne maistine verte nei tradicinė kiauliena ar jautiena. Dėl žvėrienos mėsos mažo riebalų kiekio šios dešrelės yra ne tik skanios, bet ir tinkamos tiems, kas laikosi sveikos gyvensenos arba mažina riebalų suvartojimą.
Patiekalo Gaminimo Patarimai
Kad dešrelės būtų sultingos ir neprarastų savo skonio, rekomenduojama jas virti lėtai, kad mėsa nepervirtų. Salotų mišinį galite papildyti mėgstamomis sėklomis - moliūgų ar saulėgrąžų sėklos suteiks papildomo traškumo ir maistinės vertės.
- Paruoškite mėsą - naudokite smulkiai sumaltą žvėrienos mėsą (galite derinti kelias žvėrienos rūšis), į ją įdėkite smulkiai supjaustytų ar sumaltų kiaulienos lašinių.
- Pagardinkite prieskoniais - sumaišykite druską, juoduosius ir kvapniuosius pipirus, maltas kadagio uogas ir čiobrelius. Pridėkite prieskonius į mėsos mišinį ir gerai išmaišykite, kad skoniai tolygiai pasiskirstytų.
- Įdėkite česnaką - smulkiai sukapokite česnakus arba sutrinkite juos į pastą ir įmaišykite į mėsos mišinį.
- Išmaišykite mėsos mišinį - maišykite mėsą rankomis arba naudodami elektrinį maišytuvą tol, kol masė tampa vientisa ir gerai sulimpa.
- Paruoškite žarnas - prieš dedant mėsą į žarnas, jas gerai išskalaukite vandeniu ir išmirkinkite šiltame vandenyje apie 30 minučių.
- Pripildykite žarnas - naudodami dešrų gamybos įrankį arba piltuvėlį, atsargiai pripildykite žarnas mėsos mišiniu, stengdamiesi išvengti oro tarpų. Nepersistenkite, kad dešrelės netrūktų.
- Brandinkite - paruoštas dešreles rekomenduojama palikti šaldytuve 2-4 valandas, kad prieskoniai gerai susigertų į mėsą.
- Kepkite arba virkite - dešreles galite virti, kepti arba rūkyti, priklausomai nuo norimo skonio. Jei verdate, užvirkite puodą su vandeniu ir leiskite dešrelėms virti apie 30 minučių ant vidutinės kaitros.
- Kol verda dešrelės, pasiruošiate salotas.
Apibendrinant, naminės žvėrienos dešrelės yra puikus pasirinkimas tiems, kas vertina kokybišką ir sveiką mėsą. Žvėrienos mėsa praturtinta baltymais ir yra lengvai virškinama, o daržovės ir sėklos suteikia patiekalui papildomą traškumą bei vitaminų dozę.