Šiame straipsnyje rasite eilėraščių ir dainelių apie bulves, skirtų vaikams. Tai puikus būdas supažindinti vaikus su šia populiaria daržove ir lavinti jų atmintį bei kalbos įgūdžius.
V. Palčinskaitė "Bulvė kalbina buroką"
Vienas žinomiausių eilėraščių apie daržoves yra V. Palčinskaitės "Bulvė kalbina buroką":
Bulvė kalbina buroką:
-Tau visai, brolyti, bloga -
Šeimininkė bėga skuba,
Ji įmes tave į sriubą.
Opa-pa, opa-pa,
-Bus labai skani sriuba.
O burokas tiktai juokias:
-Kas čia tokio, kas čia blogo.
Nutarkuos virtuvės nosį -
Va tada ir tu žinosi!
Aš jaučiu, aš jaučiu,
-Blynų bus labai gardžių!
Kiti Eilėraščiai ir Dainelės
Be šio klasikinio eilėraščio, yra ir kitų kūrinių apie bulves, tinkančių vaikams:
- Eilėraščiai apie bulves, kuriuos skaitė Gitana Jazdauskienė, Vida Kareva, Filomena Kesminienė Mažeikių viešosios bibliotekos Palnosų filiale.
- Justino Marcinkevičiaus ir Justinos Jonušaitės eilėraščiai apie bulves.
- Eilėraščiai apie bulves žemaitiškai.
Pasaka apie Bulvę Priešgyną
Ona Jautakė sukūrė istoriją apie bulvę, kuri nenorėjo būti suvalgyta:
Tiesiose it styga, nuo piktžolių stropiai išravėtose vagose pražydo bulvės. Gražiai pražydo, ne veltui kažkada seniai seniai žmonės jų žiedus vertino labiau už gardžiuosius gumbus… Sudūzgė bulvių žieduose bitės, kamanės ir kiti smaguriai.
Nežinia, ar žemėje pasislėpę ūgtelėję bulvės vaikai, dar nedideli akiuoti gumbeliai, ką nors nutuokė apie tą gražų žydėjimą. Bet ir jie gyvenimu nesiskundė. Tik pernykštei bulvei, viso didelio žydinčio krūmo pramotei, buvo ne pyragai.
- Kas bus rytoj? Kas nutiks, kai užaugsime? - Kai užaugsite, - sakė ji, - jus žmonės iškas iš žemės. Didžiausios pateks ant stalo: numaus jūsų marškinaičius, išvirs didžkukulių ar sugrūs košės. Mažesnės bulvės žiemos rūsyje, o pavasarį žmonės jas pasodins į dirvą. Tos bulvės sudygs ir augins savo vaikus, kaip aš jus dabar.
„Vaje, visai man nelinksma, - pagalvojo viena nedidelė apskrita bulvytė. - Numaus mano gražiuosius rausvus marškinaičius! Šitaip tai jau ne, nesutinku! Mažoji priešgyna įsirausė giliau į žemę, kai šeimininkė atėjo pasikasti šviežių bulvių, ir liko nepastebėta. Per bulviakasį pasislėpė po akmenuku. O paskui atėjo žiema.
Pavasarį ūkininkas ją palaikė rausvu akmenuku ir įmetė į traktoriaus priekabą. Bulvė skaudžiai užsigavo šonelį, bet nusiminti nebuvo kada: jai pavyko nuriedėti į žolyną nuo akmenų krūvos lauko gale. Šildė pavasario saulė, lijo lietūs, ir gražūs rausvi marškinėliai ėmė plyšti: kalėsi daigeliai, augo ir skverbėsi į žemę šaknys.
- Žiūrėk, bulvė žydi, - tarė sesei broliukas. - Gal vėjas atnešė? - Argi vėjas pakeltų bulvę? - suabejojo berniukas. - Gal ji iš Amerikos atkeliavo? Mažieji bulviukai irgi klausinėjo mamos visokiausių dalykų. Apskrita rausva bulvelė jiems pasakojo, ką buvo girdėjusi iš savo mamos.
O kas toliau? Visai gali būti, kad ši pasaka neturi pabaigos. Juk visi esame matę bulvių, žaliuojančių ir žydinčių ten, kur jų tikrai neturėtų būti. Agurkų lysvėje, miežių lauke ar net pamiškėje.