Kai kalbama apie naujus restoranus, ypač tuos, kurie siekia apjungti kelias skirtingas virtuves, iškart kyla abejonių. Būtent tokios mintys aplankė ir mane, priėjus Vilniuje, Užupyje, restoraną „One for all“.
Tačiau yra ir sėkmingų pavyzdžių. Pavyzdžiui, „Don Simon“ picerija Gedimino prospekte, veikianti tose pačiose patalpose su „Sushi Stop“ sušių restoranu. Tos pačios padavėjos neša ir sušius, ir picą. Jei nori, atneš ir picą su sušiais.
Užsisakėme patiekalų, netaikydami į jokią pasirinkimo sistemą: tiesiog imam patinkančius patiekalus ir žiūrim, ką gausim čia, Užupyje, kur nėra tokio jau didelio restoranų pasirinkimo, kaip kai kam atrodo.
Patiekalų įvairovė ir skonis
Vietnamietiška sriuba su jautiena Pho Bo tikrai nebuvo išskirtiniausia valgyta Azijos sriuba pasaulyje, bet Lietuvos kontekste ji buvo skani, sodri, kvapni ir azijietiška. Ir lakštiniai nebuvo pervirę, garbė Dievui. Jau nuotaika pasitaisė.
Silkė su bulvėmis ir cibuliais buvo paprasta, bet skani ir miela. Ir vėl užsisakytume.
Kubietiški šonkauliai vienam valgytojui (man) patiko, nors nesu išprotėjęs dėl tų visokių pupelių ir kukurūziukų, o mano draugė teisingai pastebėjo, kad jai labiau patinka paprastieji amerikietiški, su barbekiu padažu, kas man yra įdomu, nes jai šiaip barbekiu padažas nepatinka, bet argi gali moteris suprasti?
Kijevo kotletas, pasak restorano, yra vienas populiariausių restorano patiekalų, bet aš vis tiek buvau nusiteikęs skeptiškai. Tiesiog per daug neskanių Kijevo kotletų esu valgęs. Bet šitas buvo puikus: nors ir ne su kauliuku, bet kietas išorėje, viduje švelnus, sviestu plaukiantis. Tai taip išeina, ne be reikalo populiariausias.
Kiek kitaip išėjo su „Flank Steak“, argentinietišku kepsniu už 14 EUR, kurį mums rekomendavo, o mes lyg ir nenorėjome, nes tikrai jautėme, kad negalės tai susilyginti su mėsa, kurią savaitę iki tol valgėme Argentinoje. Bet sakė, paragaukit, tikrai gerai. Paragavom. Tikrai skanu, minkšta, gera kaina. Ar nors iš tolo panašu į Argentiną? Baikit, nemanau. Būtų geriau visgi patiekalą kaip nors kitaip pavadinti. Nes šitas pavadinimas pernelyg įpareigoja.
Desertas, lavos pyragėlis (4 EUR) buvo toks, kaip visur. Nei geras, nei blogas.
Netikėtas atradimas
Susižvalgėme pavalgę ir supratome, kad tik ką įvyko tam tikras stebuklas. Restoranas, pats sau neįmanomai apsunkinęs užduotį ir sugalvojęs siūlyti pasaulio virtuvę, ne tik neužsimušė, bet net nepaslydo. Tai buvo puikūs pietūs, ir kai kurie patiekalai verti pakartotinio apsilankymo.
Dviese pavalgėme vos už 56,50 EUR ir arbatpinigius.
Rekomenduoju visiems, kas nori pažįstamų patiekalų patikimoje aplinkoje ir šiek tiek, bet nedaug, egzotikos, arba tiems, kas tokie pat drąsūs, kaip ir mes, ir eina į vietas, kurios nieko ypatingo nežada, užtat pateikia ant stalų patiekalus, kurie šiek tiek viršija lūkesčius.
Restorano darbo laikas
- Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio - nuo 11:00 iki 23:00
- Penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio
„Nesu girdėjęs, kad Lietuvoje būtų dar vienas restoranas, siūlantis dvi skirtingas autentiškas virtuves. Žmonės džiaugiasi galėdami suderinti savo ir draugų ar kolegų poreikius, renkantis virtuvę pietums ar vakarienei.
„Kartais tenka susidurti su nuomone, kad didelė pasiūla bei patiekalų įvairovė gali atsiliepti jų kokybei, tačiau laužome nusistovėjusius stereotipus, nes pas mus dirba tikri „mitų griovėjai“, profesionalūs šefai, išmanantys itališkos bei japoniškos virtuvės subtilybes“ - sako S.
Vadovas teigia, kad norint lankytojams pasiūlyti aukštos kokybės patiekalus nepakanka mokytis iš vadovėlių bei skaityti naujienas. „Virtuvėje naudojame tiesiai iš Italijos vežamus produktus: miltus, šviežią mocarelą, pomidorus, Parmos kumpį ir kt. Taip pat patys gaminame sojos padažą, kurio receptu pasidalino šefas iš Japonijos“ - sako S.
Nors šeimos verslo šaknys yra Italijoje, Lietuvoje taip pat daugėja besirenkančių tokį verslo modelį. „Restoranuose dirbame patys, tad galime operatyviai išspręsti klientų problemas ar atsakyti į iškilusius klausimus. Manome, kad betarpiškas bendravimas su klientais suteikia tam tikro jaukumo. Užsienyje yra paplitusi praktika, kuomet restorano vadovas pats aptarnauja klientus bei teiraujasi jų atsiliepimų. Taikome šią praktiką Lietuvoje ir matome, kad kol kas tai atsiperka šimtu procentų“, - sako S.
Pasak S. Krasniakovo, Lietuvoje maisto kultūra taip pat po truputį šaknis leidžia ir įmonių kolektyvuose. Pastebima, kad vis dažniau bendradarbiai pradeda puoselėti bendrų pietų, pasirinktą savaitės dieną, tradicijas. „Dažnai į mūsų restoranus, esančius Kęstučio gatvėje ar Gedimino prospekte, užsuka nuolatiniais lankytojais tapę įmonių kolektyvai.