Argentinietiško tango pradininko Lietuvoje Eduardo Gimenezo naujausio autorinių dainų albumo „Užmirštųjų rojus“ pristatymas įkvėpė pasidomėti jo vaidmeniu tango kultūros puoselėjime mūsų šalyje.
Eduardo Gimenezas: Tarp tango ir autorinės kūrybos
Eduardo Gimenezas teigia, kad jam didelė garbė ir atsakomybė atstovauti Argentinos kultūrai Lietuvoje. Tačiau tikrasis jo aš - dainininkas ir kompozitorius.
Jis prisimena, kad atvykęs į Europą, pirmiausia mėgino įsitvirtinti Vokietijoje. Tačiau dėl amžiaus cenzo Augsburgo muzikos akademija jo nepriėmė. Todėl jis atvyko į Lietuvą ir įstojo į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Tačiau tango šokėjo ir mokytojo veikla jo gyvenime atsirado labai organiškai, norint įsitvirtinti Lietuvoje, bendrauti su žmonėmis, pagaliau siekiant užsitikrinti pragyvenimo šaltinį.
Čia žmonės manyje visada pirmiausia matė tango šokėją ar Lotynų Amerikos muzikos atlikėją. Tačiau mano asmenybė netelpa į tango muzikos rėmus. Mano autorinė kūryba - be tango etiketės, ji daugiau skirta klausytis. Mano dainos kalba apie vidinį pasaulį, skausmą, nekuriu muzikos cirkui, šventei. Ir žinau, kad neturėsiu daug klausytojų, daug koncertų, bet toks mano pasirinkimas. Gyvenu santarvėje su savimi, man nereikia kiekvieną rytą kurti naujo personažo, patikti kitiems. Esu laimingas, kad išmokau būti savimi, nebijau pralaimėti.
"Užmirštųjų rojus": Albumas apie visuomenės veidmainystę
Eduardo Gimenezas teigia, kad "Užmirštųjų rojus" - sakymas neoficialios tiesos, kas vyksta mūsų gyvenime. Albume kalbama apie veidmainystę mūsų visuomenėje.
Europiečiai nenori priimti pabėgėlių, nes tai trečios klasės žmonės, musulmonai, pavojingi. Kas atsitiktų, jei dabar eitume į rojų? Tikriausiai ten būtų klasė A baltiesiems, klasė B juodiesiems, klasė C - Afrikos žmonėms, kaip „Titanike“.
"Užmirštųjų rojus" kalba apie veidmainystę mūsų visuomenėje. Šiandien svarbiau pasirūpinti šunimi ar kate, negu priglausti vieną pabėgėlį, daugiau dėmesio skiriama tavo išvaizdai, o ne koks tu esi.
Kūrybos kelias: Nuo "Despues Del Rio" iki "Viento"
Pirmąjį albumą „Despues Del Rio“, išleistą 2006 metais, jis vertina kaip tuometinės Lietuvos popkultūros atspindį. Albumas „Viento“, pristatytas 2015 metais, - bendras darbas su muzikos prodiuseriu Leonu Somovu.
Dainos perteikia sudėtingą asmeninį mano gyvenimo laikotarpį: daug nusivylimo, pykčio, nostalgijos. Labai tamsus albumas, bet ir tamsoje yra grožio. Mes pamiršome, kad muzika atspindi visas būsenas, kad ji skirta sielai, o ne tik reklaminiams TV klipams ar bušido čempionatams.
Albumas „Viento“ - penkiasdešimt procentų mano ir penkiasdešimt procentų Leono Somovo kūrybos. Trečiame albume viskas yra mano. Viskas atliekama gyvai. Aš mėgstu klasikinę dainavimo manierą, jai būdingą frazuotę, kvėpavimo techniką, jeigu kurčiau tikrą roką, to nebūtų. Klasikinė muzika, rokas ir tango - tokiais žodžiais apibūdinčiau naujausią savo albumą.
Jis teigia, kad visada rizikuoja išeiti iš stiliaus rėmų, bijo, kad niekas manęs neklausys ar neleis per radiją.
Tango kaip aistra ir bendravimas
Eduardo Gimenezas teigia, kad tango taip pat uždega, jis duoda žmonėms naują šansą gyventi. Jeigu nori šokti tango, turi būti gyvas, turi būti pasiruošęs bendrauti, atviras, draugiškas.
Vyras turi jausti moterį kaip potencialią meilužę. Tango visada turi maitinti vaizduotę, jausmus. Kiekvienai savo partnerei leidžiu suprasti, kad ji gali būti meilužė, tik taip šokyje atsiranda emocija. Baigiasi pamoka - baigiasi tango romanas.
Kultūrų sintezė tango muzikoje
Eduardo Gimenezas mano, kad Lietuviams dar sunku priimti kitas kultūras, jie jaučia pavojų, nesaugumą, tačiau yra nuostabių pavyzdžių: Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje kitų rasių, tautybių žmonės integruojasi į svetimas kultūras. Taip atsitiks ir Lietuvoje, skirtingų tautų kultūrų sintezė jai būtų naudinga. Tango yra geriausias kultūrų sintezės pavyzdys.
Tango istorija Lietuvoje
Nuo tada, kai Eduardo Gimenezas į Lietuvą atnešė argentinietiško tango bangą, praėjo nemažai laiko, daugiau nei 20 metų. Atsirado ne tik jo tango akademija (1999 m.), bet ir kitų tango mokyklų, kitų šokio mokytojų, tango kultūros propaguotojų.
Tačiau, jis teigia, kad Kai atvažiavau į Lietuvą, mokiau jaunesnius žmones, savo bendraamžius. Ta karta užaugo, o nauja neateina. Manau, problema ta, kad kai kurie mokytojai į tango žiūri per lietuvišką prizmę. Negalima tango sulietuvinti. Aš pats daug žiūriu tango pedagogo Pablo Garcios įrašų.