Taigà (rus. < jakutų k.), borealinių spygliuočių miškų biomas užima didžiausią sausumos dalį ir sudaro apie 30 % pasaulio miškų ploto.
Šiaurėje taiga laipsniškai pereina į tundrą, pietuose - į miškastepes arba mišriuosius miškus.
Skiriami apie 30 geografinių variantų, pvz., Rytų Sibiro taiga, Vakarų Sibiro taiga, Šiaurės Europos taiga, Aliaskos kalnų taiga, Rytų Kanados taiga.
Dirvožemiai labai įvairūs, o skirtinguose regionuose šiek tiek skiriasi vyraujantys medžiai.
Europos taigoje vyrauja eglės ir pušys, Rytų Sibiro taigoje - eglės, pušys, maumedžiai, Rytų Kanados taigoje - eglės, pocūgės, kėniai.
Pagal medyno tankumą skiriami 2 tipai: šviesioji taiga ir tamsioji taiga.
Šviesiojoje taigoje medžiai reti arba gana reti, lajomis nesusisiekia, žemaūgiai krūmai, gausu žolinių augalų, labai vešli samanų danga (būdinga šiaurinėms sritims).
Tamsiojoje taigoje medžiai tankūs, susisiekia lajomis, todėl miško paklotę pasiekia mažai šviesos.
Krūmų nedaug, pasitaiko krūmokšnių (bruknių, mėlynių, kriaušlapių), žolių danga retoka arba reta, samanų vešli (vyrauja šilsamanės, gūžtvės, dvyndantės); būdinga pietiniams regionams, Europoje - ir vakarinėms sritims.
Didelė taigoje gyvūnų įvairovė, kur gyvena daug stambiųjų (briedžiai ir kiti įvairių rūšių elniai, vilkai, lokiai) ir smulkiųjų (voverės, miegapelės, kiaunės, sabalai) žinduolių, gausu paukščių, vabzdžių.
Lietuva yra ties taigos biomo pietiniu pakraščiu, o spygliuočių miškai priskiriami prie Vakarų taigos tipo.
Ši zona išplitusi piečiau tundrų ir miškatundrių ir vadinti taiga.
Taigoje yra daug gyvūnų - kurtiniai, jerubės.
Rusijos Federacija: Geografinė Apžvalga
Rusijos teritorijos didžiąją dalį (apie 60 %) užima Rytų Europos lyguma ir Vakarų Sibiro lyguma.
Rytų Europos lygumos geologinį pagrindą sudaro sena Rytų Europos platforma, kurios kristalinis pamatas (Baltijos skydas) Karelijoje ir Kolos pusiasalyje išeina į Žemės paviršių.
Kvartero apledėjimų paveiktame (būdingos morenos, zandrai) Rytų Europos lygumos paviršiuje vyrauja aukštumos - Voluinės-Podolės, Maskvos, Smolensko, Valdajaus (senų kalnų liekanos), Centrinės Rusijos (vyrauja griovos, raguvos, vietomis karstiniai dariniai) ir iškilusios lygumos dalys (Timano kalvagūbris, Šiaurės skliautakalvės - Volgos ir Dvinos baseinų vandenskyra) bei tarp jų plytinčios žemumos (Pečioros, Okos-Dono, Meščioros - zandrinė, pelkėta ir ežeringa).
Paviršiaus vidutinis aukštis 170 metrų, o Vakarų Sibiro lygumos geologinis pagrindas - jauna Vakarų Sibiro plokštė (nuosėdinės dangos storis iki 6 km); plokščia, ežeringa ir labai pelkėta (Vasiuganės pelkės).
Paviršiaus vidutinis aukštis 120 metrų.
Vakarų Sibiro lygumos rytuose, tarp Jenisiejaus ir Lenos upių, senoje Sibiro platformoje susiformavęs Vidurio Sibiro plokščiakalnis, kurio paviršius smarkiai suskaidytas, išraižytas daugelio upių slėnių, 1,5 mln. km2 plotą dengia trapai (iš giluminių plyšių išsiveržusių magminių uolienų danga).
Paviršiaus vidutinis aukštis 480 metrų.
Klimato Ypatumai
Kituose regionuose būdingas vidutinių platumų klimatas: Vakarų Sibiro lygumoje, Sibiro centrinėje dalyje, Jakutijoje ir Magadano srityje - žemyninis (žiemą dažni speigai, giedra, sausa, vasaros šiltėja ir ilgėja iš šiaurės į pietus; kritulių mažėja tolstant nuo vandenynų).
Rusijos šiaurės vakarinės dalies bei Barentso jūros pakrantės klimatui įtaką daro nuo Atlanto vandenyno atnešamos oro masės (atodrėkiai žiemą, lietūs vasarą).
Tolimųjų Rytų pietryčiuose ir Kurilų bei Sachalino salose klimatas musoninis (žiemą pučia šalti ir stiprūs vėjai iš žemyno, vasarą šilti ir drėgni nuo Ramiojo vandenyno, vasaros pabaigoje liūtys), Juodosios jūros pakrantėje ir Kaukazo papėdėje - subtropinis (vasaros ir žiemos šiltos, drėgnos; Anapos, Novorossijsko rajonuose vasaros šiltos, sausos, žiemos šiltos, drėgnos).
Žiemą didžiojoje Rusijos dalyje vyrauja šalti orai, dažnos pūgos: Rusijos šiaurinėje dalyje būna labai stiprios sniego pūgos, Sibire - buranai (sniego pūgos esant stipriam vėjui ir dideliam šalčiui).
Pakrantėse nuo jūrų pučia smarkūs ir gūsingi vėjai, nuo kalnų - bora (šaltas, gūsingas vėjas).
Sniego danga europinėje dalyje išlieka 5-6 mėn. (Pakaspijo žemumoje keletą dienų), azijinėje - iki 9 mėn.
Sausio vidutinė daugiametė temperatūra arkties rajonuose nuo -2 °C (Barentso jūros pakrantė) iki -28 °C (Gydano pusiasalis), europinėje dalyje -4 °C (Baltijos jūros pakrantėje), pietuose 4 °C (Azovo ir Juodosios jūros pakrantėje), rytuose -14 °C (Ramiojo vandenyno pakrantėje), Sibiro centrinėje ir rytinėje dalyje nuo -21 °C iki -50 °C (Jakutijos centrinėje dalyje).
Šalčiausia (šiaurės pusrutulio šalčio polius, žemiausia temperatūra -71 °C) būna Jakutijoje (įdubose tarp Verchojansko ir Čerskio kalnagūbrių) - laikotarpis be atlydžių trunka iki pusės metų; vidutinė metinė temperatūrų svyravimo amplitudė 55-60 °C (didžiausia 108 °C).
Vasarą temperatūra (išskyrus Kaukazo aukštikalnes, Šiaurės Žemės salą ir Naujosios Žemės salos šiaurinę dalį) teigiama; nuo 0-2 °C (arkties rajonuose) iki 24 °C (Juodosios jūros pakrantėje).
Metinis kritulių kiekis didžiojoje Rusijos dalyje - 400-800 milimetrų, kalnuotose srityse (Urale, Putorano plynaukštėje, Kaukaze, Altajuje, Sajanuose) daugiau kaip 1000 mm, Tolimuosiuose Rytuose apie 1000 mm; kritulių pagausėjimui įtaką daro musonai ir taifūnai.
Daugiau kaip pusę Rusijos teritorijos apima daugiamečio įšalo zona; didžiausia pasaulyje (plotas daugiau kaip 10 mln. km2).
Ištisinio įšalo zona formuojasi į šiaurę nuo Jenisiejaus žiočių iki Anadyrio įlankos ir Užbaikalėje; sluoksnio storis iki 300-400 m (Jakutijoje), įšalo didžiausias gylis - 1370 m (Viliujaus plynaukštė).
Vasarą daugelyje vietų žemės paviršius atitirpsta tik iki 1 m gylio. Atitirpęs vanduo nesusigeria į žemę, todėl lygumose ir žemumose gausu nedidelių ežerų, pelkių.
Žemyninis ledo skydas ir kalnų ledynai dengia apie 60 tūkst. km2.
Rusijoje teka apie 120 000 upių. Visos jos priklauso keturiems nuotėkio baseinams - Arkties vandenyno (66 %), Ramiojo vandenyno (19 %), Kaspijos jūros (10 %) bei Atlanto vandenyno (5 %); jos sukaupia penktadalį pasaulio upių vandens.
Didžiosios Rusijos upės - Dvina, Pečiora, Obė, Irtyšius, Jenisiejus, Chatanga, Lena, Jana, Indigirka, Kolyma priklauso Arkties, Amūras, Anadyris bei Kamčiatkos ir Sachalino upės - Ramiojo, Neva, Prieglius, Donas - Atlanto vandenyno baseinams.
Didžiausio pasaulyje vidinio vandens telkinio - nenuotakios Kaspijos jūros - intakai Volga (ilgiausia Europos upė), Uralas, Kuma ir Terekas.
Kalnuotose vietovėse upės slenkstėtos, labai sraunios, lygumose teka lėtai. Šiaurės Sibire žiemą upės užšąla (ledo storis iki 2 m), kai kurios - iki dugno - susidaro antledžiai (tanyrai), ampalai (vanduo išsilieja į ledo paviršių ir sušąla).
Pavasarį dėl ledų sangrūdų bei įšalo sluoksnio nelaidumo vandeniui daugelyje upių būna potvyniai; dažnai vandens lygis pakyla Žemutinėje Tunguskoje iki 35-40 m, Jenisiejuje - 20 m, Pečioroje, Dvinoje - 15 m, Lenoje - 10 metrų.
Vandeningiausia Rusijos upė - Jenisiejus (debitas ties žiotimis 19 800 m3/s), ilgiausia - Lena (4400 kilometrų).
Rusijoje yra daugiau kaip 200 000 įvairos kilmės ežerų: šiaurės vakaruose daugiausia ledyniniai ir tektoniniai (didžiausi - Ladogos ežeras, Onegos ežeras, Karelijos ežerynas), Azovo ir Juodosios jūros pakrantėse - limaniniai, Šiaurės Kaukaze - karstiniai ir ledyniniai (Tambukanskojės), Pakaspijo žemumoje - sūrūs (Eltonas, Baskunčiakas), Altajuje - moreniniai (Teleckojės ežeras), Užbaikalėje - liekaniniai, Jakutijoje - termokarstiniai, Kamčiatkoje - vulkaniniai (Kronokų ežeras).
Ežeringiausia Rusijoje Karelija (ežeringumas 18 %), Barabos žemuma ir Kulundos lygumos stepės, Viliujaus žemuma.
Giliausias (1620 m, kitais duomenimis, apie 1700 m) ir vandeningiausias (tūris apie 23 000 km3) Rusijos ir pasaulio ežeras - Baikalas, didžiausias Europoje - Ladogos.
Rusijos pelkės sukaupia ketvirtadalį pasaulio pelkių vandens ir užima apie 12 % šalies ploto; daugiausia pelkių Vakarų Sibiro lygumoje (apie 50 000 km2, Vasiugano pelkės), dar jų yra Karelijoje, Kolos pusiasalyje, upių (Obės, Onegos, Pečioros, Mezenės) slėniuose.
Rusijos florą sudaro apie 11 400 savaiminių rūšių induočiai augalai, priklausantys apie 1500 genčių, apie 200 šeimų. Endeminės rūšys sudaro apie 20 %.
Į Rusijos raudonąją knygą įrašyta apie 460 rūšių induočių augalų, bet įvairiuose regionuose nykstančiomis laikoma apie 3000 rūšių.
Arkties vandenyno salose, kai kur ir pakrantėse, vyrauja poliarinės dykumos, kurių augaliją sudaro dirvožemio dumbliai, kerpsamanės ir lapsamanės, induočių augalų įvairovė labai nedidelė.
Kolos, Jamalo, Taimyro, Čiukčių pusiasaliuose, Vakarų Sibiro lygumos šiaurinėje dalyje ir Jakutijos šiaurinėje dalyje plyti tundra. Tundrai būdinga augalija t. p. paplitusi Chibinų, Uralo ir Rusijos šiaurės rytinės dalies kalnuose.
Didelę šalies dalį apima borealiniai miškai - taiga. Europinėje dalyje ir Vakarų Sibire, kur klimatui didesnės įtakos turi vandenynai, vyrauja paprastosios ir sibirinės eglės, sibirinės pušys, sibiriniai kėniai. Rytų Sibire taigos miškai šviesesni už taigos vakarinės dalies miškus, juose vyrauja maumedžiai.
Borealinės zonos šiaurinės dalies taigos miškuose vyrauja beržai. Didelius plotus užima oligotrofinės pelkės.
Borealinės zonos pietiniame pakraštyje, daugiausia Rusijos europinėje dalyje, miškuose auga paprastosios eglės, paprastosios ir sibirinės pušys.
Sibiro kalnuose vyrauja sibirinių pušų ir maumedžių miškai. Borealinės zonos spygliuočių miškus piečiau laipsniškai keičia mišrieji miškai.
Šalies europinėje dalyje ir Tolimuosiuose Rytuose didelius plotus užima plačialapių miškai, kuriuose daugiausia auga ąžuolai, liepos, klevai. Nedideli jų masyvai yra Altajaus kalnuose ir Vakarų Sajanuose.
Rusijos europinėje dalyje ir Vakarų Sibire į pietus nuo plačialapių miškų plyti miškastepės, dar piečiau - stepės. Stepėse vyrauja sausroms atsparūs miglinių šeimos augalai, būdingiausi iš jų - įvairių rūšių ašuotės.
Atski ri stepių masyvai išlikę Vidurio Sibiro kalnuose, Užbaikalėje, Pietų Altajuje. Rusijos europinėje dalyje nepažeistų stepių likę labai mažai, dauguma jų paverstos dirbamais laukais.
Arktinių dykumų ir tundrų dažnesni žinduoliai: šiauriniai elniai, poliarinės lapės, lemingai, pakrantėse - baltieji lokiai, vėpliai, ruoniai, jūrinės ūdros; paukščiai: baltosios pelėdos, žvyrės, antys, gulbės, žąsys, gagos, kirai, poliarinės žuvėdros.
Miškų zonos žinduoliai: briedžiai, rudieji lokiai, paprastosios voverės, voverės skraiduolės, sabalai, burundukai, šiauriniai šikšniai.
Sibiro rytinėje dalyje dar gyvena taurieji elniai (maralai), kabargos, sibiriniai šeškai, Tolimuosiuose Rytuose - tigrai, himalajiniai lokiai, usūriniai šunys; paukščiai: vištvanagiai, paukštvanagiai, kurtiniai, tetervinai, jerubės, geniai, strazdai.
Miškastepėse ir stepėse daugiausia paplitę graužikai: šokliai, švilpikai, starai, pelėnai, žiurkėnai; paukščiai: einiai, sakalai, ereliai.