Didysis penktadienis išsiskiria asketiškumu. Tai - Jėzaus kančios ir mirties diena. Nieko negalima daryti, tik melstis. Nuo Didžiojo ketvirtadienio vakaro iki Didžiojo šeštadienio vakaro katalikų bažnyčia vietoje varpų naudojo medines tarškynes, nes manyta, „kad medžio garsas geriau atspindi liūdesį dėl Kristaus mirties“.
Pasak etnomuzikologės Zitos Kelmickaitės, šiandien lietuviai į Didžiojo penktadienio tradicijas žiūri kiek laisviau. Pamiršta raginimą susilaikyti nuo linksmybių - ypač jaunesni žmonės, neatsisako paskanauti ir mėsos. Visgi jos manymu, šiandien svarbiausia nedaryti pseudotradicijų, per prievartą nevaidinti.
Griežtai mėsos Didįjį penktadienį nevalgo 27 proc. Visas gėrybes šeimininkės palikdavo Velykų stalui, ant kurio tarp margučių būtinai puikuodavosi ir patiekalai iš mėsos - kepta višta ar žąsis, kumpis ar netikras zuikis.
Tyrimas rodo, kad religinės tradicijos pasninkauti per Didįjį penktadienį nesilaiko net du kartus daugiau vyrų (48 proc.) nei moterų (24 proc.). Pasak A.Kairio, moterys nuo senų laikų būdavo šeimos tradicijų puoselėtojos, joms būdavo patikėti pagrindiniai švenčių papročiai.
„Šiandien žmonės, ypač vienišiai, be šeimos, į tradicijas, manau, žvelgia laisviau, kiek kitaip, nebijo eksperimentuoti. Zita Kelmickaitė tvirtina, kad šiandien gyvenimo tempas pasikeitęs ir žmonės nebeskiria tiek daug laiko tradicijoms.
Religinės pasninko tradicijos dažniau laikosi arba stengiasi laikytis vyresni nei 46 metų amžiaus lietuviai bei mažesnių miestų, rajonų ir kaimų gyventojai. Per Didįjį penktadienį visai nepasninkauja tik 28 proc. žmonių, kurie gyvena mažesniuose miestuose bei kaimuose ir net 40 proc.
„Natūralu, kad sena tradicija prieš Velykas nevalgyti patiekalų iš mėsos aktualesnė vyresniems Lietuvos gyventojams, kurie dar matė, kaip šios tradicijos laikėsi jų seneliai ir tėvai. 4 proc.
Gavėnia tradicinėje kultūroje - septynias savaites trunkantis rimties ir pasninko laikotarpis, prasidedantis Pelenų trečiadieniu. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo mūsų seneliai ir proseneliai gavėnios metu laikėsi juodojo arba sausojo pasninko, kai niekas negalėjo valgyti mėsos ir pieno produktų. Daugelis laikydavosi pasninko, išimtys buvo daromos sunkiai dirbantiems, ligoniams, vaikams.
Valstiečių pasninko racione dominavo bulvė ir javas, valgyta daugiau duonos, kruopų, grybų, kopūstų, burokų, dar - šutintų žirnių, pupų. Mėsą ir taukus pakeisdavo linų sėmenų ar kanapių aliejus, žydų parduotuvėse perkamos silkės.
Jadvyga Mačiulytė-Kondrotienė prisimena: „Per gavėnią valgėm linų sėmenų aliejų, kitokio ir nebuvo. Geltonas, tirštas, skanus, kad kvepia! Ir kepėm ant jo, ir virėm. Žmonės nuo ilgo pasninko prieš Velykas net geltoni pasidarydavo nuo to aliejaus.