Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, - ji apima tautos istorijos ir etnologijos vystymąsi, žemės ūkio ir pramonės raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą, kultūros, moralės ir etikos raidą.
Istorinės vaišės Lietuvoje
Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, lęšius, soras, žirnius, pupas, vėliau ir grikius. Nereikėtų pamiršti ir to, kad baltai savo protėvynėje pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius.
XVI amžiaus pradžioje metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventųjų Velykų pietus: ant Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1506-1548) bei jo brolio Vladislovo, kuris tuo metu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, Šventųjų Velykų stalo buvo dedamas keptas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį. Jį, pagal tų laikų etiketą valgyti galėdavo tik damos, aukščiausi pasaulietiniai ir dvasiniai asmenys. Stalo kampuose būdavo keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus. Šernai būdavo įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Dvyliką keptų įdarytų keptos, virtos, troškintos ir rūkytos laukinės paukštienos gardumynais elnių su paauksuotais ragais vaizduodavo dvyliką mėnesių. Kartais tarp elnių būdavo dedami kepti stumbrai.
Aplink šiuos fantastiškus kulinarijos stebuklus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, žemaitiški kopūstais, grybais ir kiaušiniais įdaryti pyragai, paskui mozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų kalėdiniais ornamentais ir užrašais. Dvylika kibiro dydžio sidabrinių paauksuotų bosų su vynu vaizduodavo dvyliką mėnesių, 52 mažesni sidabriniai boseliai su Italijos, Ispanijos ir Kipro vynais atitinkamai atstovavo 52 metų savaites, 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ reiškė dienų skaičių metuose. Tarnams valdovai liepdavo patiekti 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose.
Štai, XVI amžiuje karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų inventorinėse knygose minimi įvairūs miltai, kruopos, grikiai, ryžiai, burokai, česnakai, grybai, džiovinti baravykai, kopūstai, melionai, morkos, pastarnokai, petražolės, svogūnai, figos, razinos, migdolai, riešutai, cukrus, silkė, įvairių įvairiausios žuvys, žvėriena ir laukinė paukštiena, avys, kiaulės, paršiukai, jaučiai, lašiniai, kumpiai, dešros, įvairūs aliejai, 246 statinės sviesto, įvairūs sūriai, kiaušiniai, cukrus, kanapės, sėmenys, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras, kadagių uogos, laurų lapai, muskatų riešutų žiedai, pipirai, įvairūs vynai, įvairios prieskoninės žolės, kurios buvo auginamos Valdovų Žemutinių rūmų daržuose, raugalai duonai, raugpieniui, putroms.
Vilniaus didikai kunigaikščiai Radvilos įsiveždavo ne tik vynus, anglišką alų, itališkus makaronus, alyvų aliejų ir vaisius, bet ir šviežias citrinas, ispaniškas sardines, kavą, marinuotas ir šviežias austres. Beje, karaliaus Žygimanto Augusto motina Bona Sforca prie Valdovų Žemutinių rūmų (dabar Sereikiškių parkas) liepė įsteigti daržus ir čia buvo auginama daug iš Italijos atvežtų daržovių ir prieskoninių žolelių, kuriuos maisto gaminimui ir gardinimui naudojo rūmų kulinarai.
XVIII amžiaus užrašai rodo, kad vien Luokės turguje buvo parduodami ne tik galvijų, bet ir arklių, avių bei ožkų pieno produktai. Iš šių užrašų matyti, kad žemaičiai mokėjo gaminti rūgpienį ir raugpienį, gaminamą su specialaus raugo pagalba, gamino grietinėlę, grietinę ir smetoną, kuri savo skoniu, kvapu, konsistencija ir išvaizda skyrėsi nuo grietinės, o iš smetonos gamintas sviestas būdavo ypač perkamas užsienio pirklių ir gabenamas tik karališkosioms Europos šeimoms.
Kokiam biesui lietuviai gaudydavo eršketus, šamus, lydžius, mekšrus ir šapalus, karšius ir plakius, lašišas ir upėtakius, kiršlius ir seliavas, aibes visokiausių ežerų ir upių ungurių ir šiaip kitokių žuvų žuveliokų? Negi tik kojų pamiklinimui iš drevių kopdavo medų, rinkdavo prieskonines žoleles, visokius grybus, uogas ir vaisius?
1428 m. sausio mėn. 6 d į Volynės sostinę Lucką “be Lenkijos karaliaus, Mazovijos kunigaikščių, Lietuvos bei Rusijos valdovų, karalystės senatorių ir kitų abiejų tautų didikų, atkeliavo imperatorius Zigmantas su žmona bei daugybe imperijos kunigaikščių, Erikas, Danijos bei Švedijos karalius, Jono Paleologo, Rytų imperatoriaus pasiuntiniai, Maskvos Didysis kunigaikštis Vasilijus, Tverės - Borisas, Riazanės - Olegas, Krymo bei Užvolgio skitų chanai, teutonų ordinų magistrai Rusdorfas iš Prūsijos ir Zigfridas iš Livonijos”. Visus išlaikė Vytautas, gausiai viskuo aprūpindamas. Neminint kitų gėrybių, kurias kuo stropiausiai surašė to meto istorikai, kas dieną buvo pjaunama po septynis šimtus jaučių, po tūkstantį keturis šimtus avinų, po šimtą stumbrų, briedžių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po septynis šimtus statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų.
1588 m Lietuvos Statute nurodomos kai kurių maisto produktų kainos. Pavyzdžiui, kalakutas kainavo 20 grašių, naminė gulbė ir povas - tris kapas grašių, kaplūnas (kastruotas gaidys) - 6 grašius, žąsis ir višta - 3 grš, antis ir gaidys - 2 grš. Rugių, kviečių, miežių statinė - 20 grš, žirnių -10 grš, sorų ir pupų - 8 grš, grikių - 6 grš, aguonų - 50 grš, sėmenų - 40 grš, kanapių -30 grš, šviežų agurkų - 6 grš, raugintų agurkų - 20 grš, burokų, kopūstų, morkų, pastarnokų, ropių, ridikų - 6 grš, česnakų - 30 grš, svogūnų - 20 grašių. Medaus ir sviesto dubuo kainavo 12 grašių, visas kumpis - 2 grš, sūris - 2 grš, lašinių paltis -15 grš, mėsos paltis - 12 grš.
Senovėje lietuviai garsėjo savo puotomis. Lietuvos kulinarai, konditeriai (arba kaip dabar prastuomenėje priimta vadinti - virėjai ir kepėjai) nuo senų senovės garsėjo savo kūrybiškumu ir meistriškumu, matyt, ne be reikalo viduramžiais didikai ir bajorai juos vadino archimagyrais ir magyrais (nuo graikiško žodžio mageiros - virėjas) net iki 17 amžiaus ir šiuos magus, tuos virtuvės burtininkus vežiodavosi su savimi po visą pasaulį, pridėdavo kaip kraitį per vaikų santuokas.
Prisiminkime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai buvo susigiminiavę ne tik su Bizantijos ir Romos imperatoriškomis šeimomis, bet ir su Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Moldavijos ir t.t. ir pan. kunigaikščiais, didikais ir bajorais, ir pagalvokime po kiek pasaulio šalių lietuvių kulinarai išplatino lietuviškos virtuvės valgių. O kokias puotas rengdavo tomis vestuvių dienomis! Anų dienų užsienio metraštininkai apstulbę rašė apie vežimus keptų stumbrų, briedžių, stirnų, kiškių, laukinių paukščių, apie valtis visokiausios jiems nei girdėtos, nei regėtos žuvies, apie statines degtinės, midaus, alaus ir giros upes. Puotos būdavo rengiamos ne tik didikams, bet ir visiems miestelėnams ar kiemonims; ir puotaujama būdavo ne dienomis, o savaitėmis. Ir visą šita daugybė įvairiausio maisto juk ne iš dangaus iškrisdavo, o būdavo magyrų pagaminama.
Be to, didikų tarpe buvo priimta dovanoti garbiam užsienio svečiui patikusius savo valgiais virtuvės virtuozus, o jei jau prisieidavo parduoti, tai tik už tiek aukso, kiek pats magyras sverdavo. ...Karaliaus, didikų, bajorų rūmuose valgoma būdavo iš brangių sidabrinių arba paauksuotų indų, geriama taip pat iš brangių auksinių, sidabrinių ar Venecijos stiklo taurių.
Štai kaip XVI amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B.Bondžiovanis, lankęsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: “Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Be to, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis” - baigia nuncijus.
Kulinarų patronas
Viduramžiais Europoje, o taip pat ir Lietuvoje kulinarai ir konditeriai, kaip ir kitų amatų meistrai, privalėjo turėti savo šventąjį užtarėją, globėją, patroną. Tam reikalui buvo pasirinktas šventasis kankinys Laurynas, kuris 258 m. buvo gyvas sudegintas ant žarijų, beje šventasis Laurynas yra ir globėjas nuo gaisrų.
Senovėje Lietuvos karaliaus, didikų ir bajorijos virtuvėse moterys neturėjo teisės dirbti, pirma, kad tai pernelyg sunkus ir atsakingas darbas moteriai, o be to pagal anų laikų higienos normos - moteris buvo laikoma netinkama virtuvės darbams, nes iš senovės buvo pastebėta, kad moterims periodiškai pasikartojančiais laikotarpiais nesiseka daryti rauginiai, sūdiniai, nekyla tešlos, nesiplaka putėsiai, nesidaro gira ir pan. Senosiose žmonijos civilizacijose, Kinijoje, Indijoje, Tarpupyje, Egipte moterims gaminti maistą nepatikėdavo, senovės graikai buvo nustatę, kad moterys negali dalyvauti vyno daryme, - blogiau vyksta vynų fermentacija.
Romos imperijoje patricijams maistą gaminti galėjo tik vyrai, ypač griežtai šių reikalavimų buvo laikomasi Osmanų imperijoje, o vėliau ir visame musulmonų pasaulyje. Tas pat buvo ir daugelyje barbariškų Europos tautų, net ir šiandien geriausiose Paryžiaus, Vienos, Madrido, Lisabonos, Romos, Berlyno, Oslo, Stokholmo, Budapešto, Prahos, Sofijos restoranuose moterys kulinarais nepriimamos.
Šventės ir tradicijos
Per Antrąjį pasaulinį karą Hitleris nusispjovė ant Olandijos neutraliteto kaip nebuvusio ir užėmė per kelias dienas - karalienė vos spėjo pabėgti į Londoną. Ana Frank (Anna Frank ir jos dienoraštis yra tapę vienais žinomiausių Olandijos simbolių, jos vardo namas-muziejus Amsterdame vienu iš labiausiai lankomų.
Kovos miškais apaugusiose kalvose buvo nelengvos, daug kanadiečių, amerikiečių ir britų liko čia gulėti amžinai. Olandijos žmonės išvaduotojams yra labai dėkingi iki šiol, kapinės (žemė yra tautos jiems dovanota amžinai) gražiai prižiūrimos, kovų kelių maršrutai sužymėti.
Metinių turgų ir mugių tradicija iš viduramžių laikų išlikusi irgi (nežinau tik, ar be pertrūkių), nors šiais laikais daugiau miestelio šventės ir gyventojų susiėjimo prasme.
Visi šventieji / Vėlinės / Halovynas - moliūgai su išpjautomis šypsenomis, persirengę vaikai, ateinantys prašyti saldainių - visa tai atsiradę tik prieš keletą metų dėl amerikietiškų filmų įtakos. Visa kapų priežiūros tradicija eina pabaigos link - daug žmonių kremuojama, ypač miestuose.
O pervažiuoji per sieną į Vokietiją ir, kaip stebuklų lazdele mostelėjus, - kapinėse dega žvakutės… Lyg būtum grįžęs kažkiek atgal laike. Tenai Gegužinių išvakarėse dar ir gegužės medis iškeliamas - aukštas stulpas su vainiku ir kaspinais, ir ugnys deginamos - laužai dega per Jonines, per ilgiausią naktį, ir iš šiaudų rutulių diedas su boba laukuose pastatomi rugpjūčio pradžioje, vasarinius rugius nupjovus, ir per Šv.
Kalėdų šventimas tokia forma, kaip mes pripratę - eglutė, dovanos, - Olandijoje yra gana naujas reiškinys. Mat dovanas vaikai nuo seno gaudavo per Šv. Nikalojų (Sintaklaas) gruodžio 5 d., eglutės puošimas protestantiškame pasaulyje irgi populiarus tik nuo Anglijos karalienės Viktorijos laikų. Bet Kalėdų senelio simbolika amerikietiška. Naujieji metai ypatingi fejerverkais ir… spurgomis! Šampaną gerti tradicijos nėra.
Velykos kaip Velykos - kiaušiniai dažomi daugiausia vaikų. Nuo kamščiatraukiu susiraičiusio lazdyno krūmo rūšies nupjautos šakos papuošiamos (dažnai ant spalvingų kaspinų pakabintais dekoratyviniais kiaušinukais) kaip Velykų medis. Joninės nešvenčiamos, kaip ir likę vardadieniai - protestantizmas nepripažįsta šventųjų, kaip suprantu, tai ir jų vardų dienos prapuola… Manau, tai gali būti ir priežastis, kodėl protestantinėje Amerikoje Sintaklaas tapo Santa Klausu ir persistūmė į Kalėdas iš Šv. Nikalojaus dienos, nes olandų kolonijos Amerikoje buvo vienos seniausių ir tradicijas formuojančios.
Iš karalienės Vilhelminos (Wilhelmin) laikų Olandijoje rugpjūčio 31 d. gimusios vyresnio amžiaus moterys yra Vilhelminos (vadinamos Vilmom, Minom, Helmom ir pan.)… Gal todėl, kad tik gimusi princesė Vilhelmina buvo tautos viltis, jog karalių dinastija nenutruks. Jos tėvas, karalius Vilhelmas III (Wilhelm) (yra buvę trys valstybės valdytojai Vilhelmai ir, po to, trys karaliai), su pirmąja žmona turėjo sūnų, bet jie visi mirė anksčiau jo. Jau būdamas garbaus amžiaus, jis vedė antrą kartą ir jiems gimė duktė.
Taigi ji paveldėjo sostą būdama 10 metų amžiaus (jos mama buvo regentė iki jos pilnametystės, taigi pirmoji karalienė iš keturių galimų). Nors ji irgi turėjo tik vieną dukrą - Julianą, tokio entuziazmo jos vardui jau nebebuvo. Dabar tikriausiai tik vieną, jei iš viso krikštijama. Grįžtant prie vardų.
Vestuvės tarp jaunų žmonių nėra populiarios. Dažniausiai, imant paskolą, kartu perkamas gyvenamasis plotas ir pirkimo aktas atstoja oficialų dokumentą, kad gyvenama kartu (ir tokia pora turi lygias teises su poromis, kurios yra susituokę!).
Laikas, kai didelės šeimos šventės būdavo švenčiamos namie, irgi jau seniai praėjęs… Prieš kokią pusę amžiaus neturtingi žmonės šventė auksines vestuves prie namų pastatytoje palapinėje, grojant pasamdytiems vietiniams muzikantams ir valgė tris dienas. Paprasti žmonės dabar, iš santaupų, nuomoja salę prie vietinės smuklės / restorano, atėjęs įteiki dovaną (dažniausiai voką su pinigais, kad padėtum padengti išlaidas!), gauni kavos / arbatos su tortu ir tada imi gerti alų / vyną / sultis / vandenį (stiprūs alkoholiniai gėrimai geriami nebent kokteiliuose) ir bandai šnekėtis su kaimynais, kiek muzika tai leidžia…
Apie vidurnaktį paruošiamas bufetas - šalti, kartais ir karšti patiekalai, tada dar gauni kavos ir eini namo. 80 - 85 - 90 metų jubiliejai nėra reti, 50 metų vestuvės dažnos, 60 metų irgi pasitaiko. Tada gali būti, kad pirmiau būna „recepcija“ - išnuomotoje salėje priėmimas visiems - dienos metu, gali ateiti be pakvietimo, sveikinti. Jubiliatai ir jų artimiausia giminė stovi susirikiavę eilėje, o tu eini ir visus sveikini - jubiliatus labiausiai. O pietauti ir švęsti vakare lieka tik pakviestieji.
Apskritai Olandijoje su gimtadieniu sveikini ar dėl laidotuvių užuojautą reiški visam artimiausių giminių ratui - pasakai, ranką padavęs, kad sveikinu su tavo mamos / žmonos / brolio / švogerio / močiutės gimtadieniu - pagal giminystės ryšį to, kuriam paduodi ranką. Jei šventė organizuojama ne namie, visada išsiuntinėjami oficialūs pakvietimai (jei šventė prasideda recepcija, tai tau gali būti pridėta atskira kortelė, kada ir kur bus šventiniai pietūs.
Seni žmonės dažniausiai dovanoja pinigų. Kas įdomu, tai, kad sieną su Vokietija pervažiavus, net ir giminių ar tik šeimos rate švenčiama restorane (olandai eina pietauti į restoraną vietoj šventės su šeima, bet taip jie daro iš taupumo), nes nenorima švęsti namuose. Pastebiu, kad kuo iš seno kraštas buvęs neturtingesnis, tuo daugiau būnama smuklėse, „knaipėse“, karčiamose - bendraujama viešoje erdvėje, taip sakant.
Pergalės prieš fašistinę Vokietiją šventimas, kaip suprantu, irgi yra vienas toks Europoje. Olandija turi tradiciją vengti karų - Napoleonas ją užėmė lengviau negu lengvai, po šlovingo XVII a. Gegužės 4 d. tylos minute pagerbiami žuvusieji, padedami vainikai prie Laisvės paminklo Amsterdame. Gegužės 5 d. Karalienės diena yra karalienės Julianos gimtadienis - balandžio 30 d.
Karalienės Vilhelminos laikais buvo švenčiamas tiesiog jos gimtadienis. Karalienės Julianos valdymo periodu švęsta jos gimimo diena… Perėmusi sostą, karalienė Beatričė (Beatrix) nepanorėjo, kad dabar jos gimtadienis būtų visos tautos šventė, ji pasiūlė palikti šventine diena Julianos gimtadienį ir jį pavadinti tiesiog Karalienės diena.
Karalienė paskelbia iš anksto, kurioje provincijoje ir kuriose vietose visa karališka šeima apsilankys šįmet ir tenai juos pasitinka entuziastinga minia, koncertinė programa, įvairios parodos, amatai, suvenyrai ir oficialūs asmenys su sveikinimo kalbomis. Likusi šalies dalis švenčia savo ruožtu, Amsterdamas labiausiai. Nors Amsterdamas yra žinomas kaip sostinė, bet karalienė dirba Hagoje, vyriausybė ir parlamentas irgi posėdžiauja tenai.
Šventas Nikalojus dabar yra grynai olandiška tradicija - net įstatymas ją saugo: kalėdiniai papuošimai, dovanos ir seneliai gali pasirodyti miestuose ir parduotuvėse tik po gruodžio 5 d., kad nebūtų konkurencijos ir suvienodėjimo. Bet aš manau, kad tai yra sena visos Europos katalikiška tradicija, kuri daugumoje šalių dėl įvairių priežasčių yra išnykus - smetoninėje Lietuvoje, pvz., aš esu skaičiusi, našlaičių namuose ar ligoninėse vaikai per šv. Olandų tradicija turi omeny kažkokį ispanų vyskupą, maurus krikštijusį, kuris kasmet atplaukia laivu - vaikams sakoma, kad iš Ispanijos - prisišvartuoja oficialiai uoste porą savaičių prieš gruodžio 5 d. ir tada kiekvienas miestelis turi savo Šv. Dovanų maišus jam padeda nešti juodieji Pitai - dabar jie panašūs į afrikiečius, bet seniau turėję labiau panėšėti į maurus.
Ir tada dar sukuriamas eilėraštis - viskas turi būti į temą, sietis su dovanojama dovana ar asmeniu, kuriam dovana skirta. Šv. Karnavalas Octeldonke 1929 m. Nyderlandų vaizdo ir garso įrašų institutas. Sustabdytas kadras | D. Karnavalas Octeldonke 1929 m. Nyderlandų vaizdo ir garso įrašų institutas. Sustabdytas kadras | D. Karnavalas Europoje per Užgavėnes, kiek aš žinau, dar švenčiamas visoje Belgijoje ir dalyje Vokietijos su Kiolnu šventės centre.
Tai sena, iš Europos viduramžių žinoma tradicija (nors, įvairiais laikais įvairios tautos įvairiose vietose turėjo ir turi kažką panašaus) - dienos, kai pasaulio tvarka sąmoningai būdavo apverčiama aukštyn kojomis. Liaudis tokiu būdu, kaip sakoma, nuleisdavo garą iki kitų metų. Pasauliui modernėjant, šita tradicija, kaip suprantu, buvo užgniaužta pačios bažnyčios.
Karnavalo šventimas organizuojamas rimtai ir iš anksto. Nariai naujam sezonui susirenka lapkričio 11 d., išrenkamas naujas Princas Karnavalas ir jo palyda / pagalbininkai, tiek suaugusiųjų, tiek jaunimo kategorijose (visiems yra uniformos ir plunksnomis išpuoštos skrybėlės). Padaromi neįtikimiausi meno kūriniai, kuriuos paskui būna gaila išardyti; parašomos dainos, pritaikoma muzika.
Paprastai miesteliai būna pasidaliję dienas, kada pas juos būna karnavalinė eisena ir dalyvauja vieni kitų paraduose (valstybinės sienos tam neturi įtakos !)… Visi norintys gali prisijungti, po vieną ar grupėmis, pasidarę kostiumus, kaukes, šiaip persirengę. Vakare geriama vietinėje smuklėje (ar prie jos pastatytoje palapinėje), jaunimas eina į diskotekas - keisčiausiai atrodančių žmonių gali sutikti gatvėse, važiuojančių dviračiais, viešuoju transportu…
Viskas prasideda penktadienio popietę ir iki trečiadienio dauguma įstaigų, įmonių ir parduotuvių būna uždarytos. Karnavalas. 1985 m. Nyderlandų vaizdo ir garso įrašų institutas. Sustabdytas kadras | D.
Dar galiu pridurti, kad Olandijoje yra švenčių, kurios yra likę tik laisvos dienos kalendoriuje. Pvz., Didysis penktadienis prieš Velykas yra neoficiali laisva diena. Šeštinių ketvirtadienis yra laisvas, Sekminių antra diena pirmadienį irgi laisva… Ką tos dienos reiškia, reiškė ar turėtų reikšti, atsimena tik labai nedaugelis.
Pirmiausia reikėtų pašnekėti, kokie iš viso yra Olandijos miestai ir kaimai. Nes kaimais čia vadinama tai, kas Lietuvoje būtų vadinama miesteliais. Kalvinizmui tapus populiariausia religine pakraipa Respublikoje, daug katalikybės iš seno išlaikytų tabu nustojo galioti - nebebuvo gėda kaupti kapitalą, skolinti pinigus už procentus, nuomoti nekilnojamąjį turtą, investuoti svetur.
Žodžiu, buvo visos prielaidos kapitalistinei visuomenei „užsimegzti“. Tiek miesto, tiek kaimo prastuomenė galėjo rašytis į jūreivius, išplaukti ir mirti kaip musės pakeliui ar jau pasiekę tropikus; moterys visada galėjo rasti darbo uostuose, įvairias į krantą išlipusių jūreivių reikmes tenkindamos. Faktas yra tas, kad XVII a. Olandijos teritorija smarkiai ištuštėjo, žmonių verbuojama būdavo vis iš tolimesnių Vokietijos teritorijų…
Be to, Olandijoje jau gal 50 metų nebėra tradicijos, kad kelios tos pačios šeimos kartos iš eilės gyventų tame pačiame name. Siekiant efektyviau išnaudoti gyvenamojo ploto rezervą šalies mastu, tokia yra oficiali valstybės politika. Jauna šeima apsigyvena plote, kokį išgali susimokėti. Laikui bėgant ir vaikams gimus, piniginės išgalės auga ir persikraustoma į didelį gyvenamąjį plotą. Vaikams užaugus ir išėjus gyventi savarankiškai, vėl kraustomasi į mažesnį. Vienam partneriui mirus ar abiem tapus nebepajėgiais, kraustomasi į butą su priežiūra ar į senelių namus.
Dažnai žmonės, užaugę mažame miestelyje, studijuoja ir apsigyvena dideliame mieste. Tapę finansiškai pajėgūs, vėl išsikrausto už miesto - miestelių naujuose kvartaluose paprastai apsigyvena žmonės iš kitur. Vieni ieško galimybės dalyvauti vietinės bendruomenės gyvenime, kiti jau yra užmiršę, kas tai yra. Kažkiek atsiradusią tuštumą užpildo naujos mados, ilgainiui tampančios tradicija.
Seniau buvo graži tradicija gildijai organizuoti atvirų durų dieną, pritraukti į ją visą miestelio bendruomenę dalyvauti šaudymo varžybose, bendrauti, gerti, valgyti (uždirbti pinigai ėjo į gildijos kasą). Norintieji tapti bendruomenės taikliausiu šauliu, galėjo iš eilės šaudyti į aukštai ant stulpo iškeltą medinį paukštį. Dabar daug kur ji jau nunykus, išstumta kompiuterinių žaidimų populiarumo, komercinių renginių gausos, atdarų parduotuvių ir vis didėjančio bendro abejingumo.
Pvz., labai populiari yra vadinamoji giminės diena. Organizuoja kasmet kiti giminės nariai, sugalvoja ką nors įdomaus, paruošia siurprizų.