Siekiant suformuoti vieningą poziciją, taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 158 straipsnio nuostatas dėl pasitaikančių situacijų, kada darbdaviai skaido pietų pertrauką kelis kartus per darbo dieną / pamainą (pavyzdžiui, po 10-15, 20 minučių), teikiame šią viešą konsultaciją.
DK 158 straipsnis numato, kad darbuotojams suteikiama ne ilgesnė kaip dviejų valandų ir ne trumpesnė kaip pusės valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti.
Ši pertrauka paprastai suteikiama praėjus pusei darbo dienos (pamainos) laiko, bet ne vėliau kaip po keturių darbo valandų. Esant šešių dienų darbo savaitei, poilsio ir švenčių dienų išvakarėse gali būti dirbama be pertraukos pailsėti ir pavalgyti tik tada, jei tos darbo dienos trukmė neviršija šešių valandų.
DK nustato ne tik maksimalią, bet ir minimalią pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmę. Tiek minimalios, tiek maksimalios pertraukos pailsėti ir pavalgyti nustatymas yra visiškai pagrįstas, nes nustačius trumpesnę pertrauką, darbuotojui neužtektų laiko pailsėti ir pavalgyti, o nustačius nepagrįstai ilgą pertrauką, prasitęstų bendra laiko, kurį darbuotojas praleidžia darbe, trukmė.
DK yra nustatyta bendroji taisyklė, kad pertrauka pailsėti ir pavalgyti paprastai suteikiama praėjus pusei darbo laiko bei imperatyvi norma, kad tokia pertrauka privalo būti suteikiama ne vėliau kaip po keturių darbo valandų.
Šio straipsnio nuostatos aiškiai numato vieną pertrauką pailsėti ir pavalgyti per darbo dieną (pamainą), o ne keletą pertraukų pailsėti ir pavalgyti, todėl tokios pertraukos skaidymas į kelias dalis, suteikiant skirtingu laiku, prieštarautų pertraukos pailsėti ir pavalgyti paskirčiai ir tikslams.
Analogiška nuostata taip pat įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų. Šios Direktyvos 4 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad esant ilgesnei nei šešių valandų darbo dienai, kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į pertrauką pailsėti, apie kurią išsamesnės sąlygos, įskaitant trukmę ir suteikimo sąlygas, nustatomos kolektyvinėmis sutartimis arba susitarimais tarp darbdavių ir darbuotojų, arba jeigu jų nėra, nacionalinės teisės aktais.
Pertraukos pailsėti ir pavalgyti negalima tapatinti su papildomomis ir specialiomis pertraukomis, kurios yra suteikiamos atsižvelgiant į darbo sąlygas, darbo pobūdį, atskirų darbuotojų kategorijas, per darbo dieną (pamainą), o jų suteikimo skaičius, trukmė bei kitos sąlygos nustatomos kolektyvinėse sutartyse bei darbo tvarkos taisyklėse. Papildomos pertraukos gali būti apjungiamos, pridedamos prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti bei suteikiamos kitokia tvarka, tačiau taip pat negali būti skaidomos.
Taigi, darbdavys turi suteikti darbuotojams pertraukas (tiek papildomas ir specialias, tiek pertrauką pailsėti ir pavalgyti), kurių trukmė išreiškiama laiko vienetais, ir kurios yra pakankamai ilgos ir nepertraukiamos, kad būtų galima užtikrinti, jog dėl nuovargio ar kitokių neįprastų darbo modelių trumpu ar ilgesniu darbo metu darbuotojai nesusižeis patys, nesužalos savo bendradarbių ar kitų asmenų ir nepakenks savo sveikatai (Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 9 dalis).
Vadovaujantis išdėstytu teigtina, kad pertrauka pailsėti ir pavalgyti, numatyta DK 158 straipsnyje, negali būti skaidoma, o suteikiama vieną kartą per darbo dieną (pamainą) darbo tvarkos taisyklėse, darbo grafikuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse nustatyta tvarka. Darbdaviai privalo užtikrinti pertraukos pailsėti ir pavalgyti nepertraukiamumą.