Dauguma spininginių masalų savo išvaizda primena žuveles. Kai kurie, pavyzdžiui, vobleriai, riperiai yra itin panašūs į plėšrūnių aukas, kartais jie netgi spalvinami taip, kad galima suprasti, kokios rūšies žuvį jie imituoja. Įdomiausia, kad šių vilioklių tarpe rastume... lydekų imitacijų.
Gana keista, nejau kokios nors plėšrūnės ryja lydekas? Išsyk pasakysiu, kad dažniausiai ant tokių masalų kimba lydekos. Taip, galima pagauti ir sterkų, šamų, net ešerių, tačiau daugiau nei 95 proc.
Tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kiek kokios rūšies žuvys suėda savo gentainių, mūsų šalyje nebuvo atliekami. Todėl remsiuosi užsienio ichtiologais. Pagal kai kurių mokslininkų duomenis, lydekų jaunikliai gali suėsti iki 25 proc. savo brolių ir seserų.
Tai būtų nenuostabu, jei kanibalizmas pasireikštų oligotrofiniuose vandens telkiniuose, kur yra labai menka mitybinė bazė. Arba, tarkim, kokiose nors balose, senvagėse, kur pakliuvusios plėšrūnės išgaudo visas ten esančias žuvis, tačiau vis tiek dauginasi. Tačiau taip nutinka bet kuriuose vandens telkiniuose. Netgi upėse, nors čia žuvų įvairovė tikrai didelė.
Spiningauji kokio nors Nemuno ruožo priekrantėje nedideliais masalais ir tau ima kibti maždaug 30 cm lydekos. „Silkės“, kaip pasakytų žvejai. Ichtiologai tokio dydžio lydekas vadintų 2+, tai reiškia, kad jos jau yra daugiau nei dviejų metų amžiaus. Per vieną rytą kelių šimtų metrų atkarpoje jų pagauni tuziną ir visos būna tarsi sukirptos. Tokių paprasčiausiai nėra, nes, jei šalimais sukiotųsi didelės, jos grasintųsi praryti tas „tridešimtines“, kurios savo ruožtu nedvejodamos sušlamštų dar mažesnes, t. y. vėliau išsiritusias iš ikrų savo gentaines.
Lydekų patelės auga greičiau, jos visada būna stambesnės už patinus. Nuo tam tikro amžiaus savo dydžiu, kuris dar ir priklauso nuo mitybinės bazės, viena lytis nuo kitos pradeda skirtis vis ryškiau. Faktiškai tas skirtumas jau gerai matomas trečiaisiais jų gyvenimo metais. Įdomu tai, kad patinėliai yra smulkesni, tačiau jie subręsta metais ar dviem anksčiau už pateles. Dvimečiai ar trimečiai „kavalieriai“ į nerštavietes skuba patys pirmieji. Pasitaiko, jog jie ten arba netoli tų vietų sukinėjasi jau rudens pabaigoje. Tik vėliau, o tai gali būti sausį ar vasarį, į nerštavietes ima rinktis stambūs patinai. Ir ką jie pirmiausiai daro? Žinoma, ne visada, nes smulkūs patinėliai nelaukia, kol juos suės, tad sprunka. Kita vertus, tie stambūs galbūt ne tokie jau ir dideli, kad sugebėtų praryti mažesnius.
Turėkite omenyje, kad lydekų nerštavietės dažnai būna užlietose pievose, sekliuose upių ir ežerų pakraščiuose, kur pavasarį dar šaltame vandenyje maisto plėšrūnėms čia vargu ar bus. Kita vertus, net ir didesni patinai nėra saugūs, nes dabar, o taip paprastai nutinka kovo mėnesį ar balandžio pradžioje, į nerštavietes atplaukia „damos“. Beje, jos gali būti netgi labai įspūdingo dydžio.
Reikėtų pasakyti, kad gamta šiek tiek apmalšino plėšrūnių apetitą, nes kovą ir balandį lydekos maitinasi labai menkai (nenori ir tiek). Bet kitąsyk grobuonės neištveria dietos. Vėlgi, labiausiai tikėtina, kad mažesniuosius, nes stambesniais galima ir užspringti. Ichtiologų paskaičiuota, kad jei patinas sugeba pasiekti 60-65 cm dydį, jis turi mažai galimybių būti suėstas. Na, nebent susidurtų su alkana rekordinių gabaritų patele.
Visi žvejai žino, kad lydeka yra plėšrūnė pasalūnė. Ji išsirenka sau tinkamą atakai vietą ir kantriai laukia - gal kas praplauks pro šalį. Nukrypsiu - išmeskite iš galvos, kad žuvaujant gyva žuvele geriausias masalas yra karosas. Visiškai ne, nes lydekų žabtai nors ir platūs, bet jos mieliau praris siauresnio kūno stambesnę žuvį, pavyzdžiui, šapalą ar meknę, nei karosą ar karšį. Taigi, ji laukia...
Gegužį, visą vasarą, rudens pradžioje praplaukiančių pro šalį žuvelių yra į valias. Bet ateina vėlus ruduo, vanduo atvėsta, plėšrūnė dar nepakankamai pasipildžiusi reikalingų žiemai ir būsimam nerštui kalorijų, dar vis aktyvi, tačiau aukas pagauti darosi vis sudėtingiau. Jūs manot, kad varles lydekos ėda todėl, kad labai jų trokšta? Priežastis paprasta - karpinės žuvys susibūriavo, sulindo į duobes, mėgstančios šiltesnį vandenį yra netgi pusiau letarginėje būsenoje. Tačiau mažesnės lydekos visgi aktyvesnės nei didžiosios. Turiu omenyje, kad vienoje vietoje ilgai nenusėdi. Ir dėl to labai gailisi. Tiesą sakant, nėra kada gailėtis - op!
Pasak įvairių šalių ichtiologų, smulkesnės šios rūšies plėšrūnės gali sudaryti nuo 0,5 iki 5,0 proc. didžiųjų lydekų aukų. Skaičiau, kad kai kuriuose Anglijos ežeruose, kur yra itin daug stambių lydekų, jos sušlamščia net iki 10 proc. Pusė procento ir dešimt procentų - didelis skirtumas, tad kodėl taip nevienodai?
Perverčiau daug mokslinių straipsnių ta tematika ir radau atsakymus. Vieną jau minėjau - prasta mitybinė bazė. Užsiminiau ir apie kitą - lydekos yra pasalūnės. Mokslininkai aiškina, kad sutrikus ekologinei pusiausvyrai lydekų kanibalizmas gerokai sustiprėja. Arba jei vandens telkinyje padidėja užterštumas, iš esmės keičiasi vandens temperatūra, ką gali įtakoti net klimato kaita, smarkiai sumažėja kokių nors žuvų rūšių ir panašiai.
Kai kurių žvejų noras prileisti į vandens telkinius daug (ir kuo daugiau!) trofėjinių lydekų gali turėti netgi katastrofinius padarinius. Kodėl? Apie stambių lydekų pomėgį ryti smulkesnes lydekas mūsų žvejai žino nuo seno. Šiais laikais žvejyba gyva žuvele - „nelygis“, o tiems, kurie į tai nusispjauna, mėgėjų žūklės taisyklėse yra ribojantis leidžiamas pasiimti žuvis punktas su nuoroda „ne mažesnes nei...“.
Bet dar maždaug prieš dvidešimt metų taip žvejojančių mačiau. Vieną vėlų rudenį su Daliumi Rakučiu spiningavome Dusioje. Tačiau žuvys, kitaip nei meškeriotojai, į orą nesidairo, ir neretai pasitaiko, kad, regis, idealiomis meteorologinėmis sąlygomis nekimba. Taip nutiko ir tą kartą. Po pietų staiga pūstelėjo lengvas šiltesnis vėjas, dangus išsiblaivė ir pro debesis suspindo saulė. Kadangi ežeras nemenkas, galėjome tolumoje įžiūrėti dar porą valčių. Ir tikrai - net iš gana toli buvo matyti, kaip vienas vietinis (tuo neabejojom, nes jo valtis medinė, „smetoniška“) žvejys maždaug kas dvidešimt minučių vis išsitraukia po nedidelę lydekaitę.
Dzūkelis pasirodė labai nuoširdus, iškalbingas ir netruko mus „apšviesti“. Mūsų dideliam nustebimui, tai, ką jis nuolatos parsitempdavo iki valties, buvo... masalas. Žvejys šio ežero lydekas gaudė mažesnėmis lydekomis. O tos „mažesnės“ buvo maždaug 250-300 g svorio! Jas kabindavo ant dviejų trišakių sistemėlės. Senolis tvirtino, jog dabar jau nėra tokių „monstrių“ kaip anais geresniais senais laikais. O ir apskritai lydekų sumažėję. Ko norėti, juk šiuo metu žvejų gerokai daugiau, visi su echolotais, „mandra“ įranga, be to ežeras tinklais išsemtas. Žodžiu, jo masalas palyginti su tuo, kokį naudodavo anksčiau, smulkus.
Lydekos, kaip masalas, turi ir dar kelias geras savybes: kitaip nei karosai ar kuojos, jos greitai nenugeibsta, labai aktyviai tampo plūdę (buvau sukrėstas - kumščio didumo plūdurą!), taip pat nekyla į vandens paviršių, o stengiasi nerti kuo giliau. Be to, norint sėkmingai meškerioti, reikia žinoti, kur tų didžiųjų grobuonių ieškoti.
Tąsyk mudu su Daliumi daugiau nieko ir nepagavome. Tačiau straipsnis ne apie tai.