Vyriškis, 1871 metais išlipęs iš laivo Buenos Airėse, buvo evangelikų pastorius, vardu Johanesas Dalmanas; 1939 metais jo anūkas Chuanas Dalmanas dirbo miesto bibliotekoje Kordobos gatvėje ir jautėsi esąs grynas argentinietis.
Jo senelis iš motinos pusės buvo toksai Fransiskas Floresas, 2 - ojo pėstininkų pulko karys, žuvęs netoli Buenos Airių nuo strėlės, užpuolus Katrielio indėnams; abi šakos netiko viena prie kitos, todėl Chuanas Dalmanas (galbūt atsiklausęs vokiško kraujo) pasirinko romantiškąjį protėvį -o gal romantišką jo mirtį.
Medalionas su neišraiškaus veido barzdoto vyriškio atvaizdu, sena špaga, laimė ir drąsa, įkvepiama tam tikro pobūdžio muzikos, įpratimas į „Martino Fjero“ posmus, bėgantys metai, apatija ir vienatvė išugdė savanorišką, vis dėlto anaiptol ne parodomąją krašto meilę.
Atsisakęs kai kurių malonumų, Dalmanas išsaugojo Pietuose dalį dvaro, buvusio Floresų giminės lizdo; dažniausiai iškildavo jo atminty vienas paveikslas: balzaminiai eukaliptai ir ilgas trobesys rausvomis, kitados tamsiai raudonomis sienomis.
Darbas, o gal tingus neryžtingumas neleido jam išvažiuoti iš miesto. Kasmet, vasarai artėjant, nuramindavo save abstrakčia mintimi apie dvarą, įsiteigęs, jog namai jo laukia ten pat, lygumoje.
Likimas kartais lyg nepastebi prasižengimų, bet užtat negailestingai baudžia už menkiausią žioplystę. Vieną popietę Dalmanas gavo nušiurusį „Tūkstančio ir vienos nakties“ egzempliorių, Veilo leidimą; noras nedelsiant pasklaidyti tą retenybę buvo toks didelis, jog Dalmanas nelaukė lifto ir paskubomis žengė į laiptus; tamsoje kažkas kliudė kaktą.
Šikšnosparnis, o gal paukštis? Moteriškė, atidariusi duris, pažvelgė išgąstingomis akimis, o jis, ranka persibraukęs per kaktą, pamatė kraują. Odą perkirto ką tiktai išdažytos durys - kažkas turbūt pamiršo jas uždaryti. Dalmanas užmigo veikiai, bet vidurnaktį pasibudo, ir nuo tos valandėlės prasidėjo kraupus gyvenimo tarpsnis.
Gulėjo, drugio krečiamas, o knygos „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakos buvo jam lyg slogių sapnų scenarijus. Draugai ir giminės lankė jį ir, pernelyg plačiai šypsodami, tvirtino, jog atrodąs kuo puikiausiai. Dalmanas klausėsi it apdujęs ir be galo stebėjosi, kaip jie nemato, kad jis atsidūręs pragare. Praslinko aštuonios dienos - ištisi aštuoni amžiai.
Vieną popietę jo gydytojas pasirodė su nepažįstamu kolega, ir juodu nuvežė jį sanatorijon Ekvadoro gatvėje - peršviesti. Karietoje Dalmanui dingtelėjo, kad gal kitame, svetimame, kambaryje pagaliau ramiai užmigs. Pasijuto laimingas, panoro išsikalbėti. Sanatorijoje jį nurengė, nuskuto plaukus, metaliniais gnybtais priveržė prie gulto, apžilpino stipria šviesa, net galva apsvaigo, apžiūrėjo, ir žmogus su kauke įsmeigė jam į petį adatą.
Pasibudo nykumoje, sutvarstytas, palatoje, panašioje į šulinį; dienas ir naktis po operacijos stūmė, mąstydamas, jog iki tol buvo nužengęs ne toliau kaip iki pragaro prieangio. Ledas nėmaž negalėjo atšaldyti karščiuojančių lūpų. Tomis dienomis Dalmanas ėmė galutinai savęs neapkęsti; nekentė savo asmens, savo kūno poreikių, savo pažeminimo, šerių, tankiai sužėlusių ant smakro. Pertvarstomas stoiškai kentė skausmą, tik chirurgui pasakius, jog per plauką nemirė nuo smegenų uždegimo, Dalmanas apsiverkė susigraudinęs.
Fizinės kančios ir mintys apie atslenkančias nemigo naktis neleido iki tol pagalvoti apie tokį abstraktų dalyką kaip mirtis. Kartą chirurgas pasakė, jog krizė praėjusi ir neilgai trukus galėsiąs važiuoti į savo dvarą galutinai atgauti sveikatos. Tikrovei patinka simetrija ir smulkūs anachronizmai.
Karieta pristatė Dalmaną į sanatoriją ir dabar vežė jį Konstitucijos aikštėn. Po vasaros karščių padvelkus rudens vėsai, Dalmanas matė mirties ir drugio nusikračiusio likimo simbolį.
Septintą ryto miestas dar atrodė kaip apleistas namas, koks pasidaro nakčiai užslinkus; gatvės panėšėjo į atvirus vartus, aikštės - į kiemus. Dalmanas žiūrėjo į jas laimingas, ir jam kiek svaigo galva; keletą sekundžių anksčiau, dar jų nematęs, stengėsi prisiminti gatvių kampus, sankryžas, skelbimų stulpus, įvairius Buenos Airių kvartalų ženklus.
Kiekvienas žino, jog Pietūs prasideda kitapus Rivadavijos gatvės. Dalmanas mėgo dažnai kartoti, kad tai anaiptol ne sutartinis dalykas, kad kiekvienas, perėjęs tą gatvę, atsiduria senesniame ir patvaresniame pasaulyje.
Stoties laukiamajame sumetė, jog turi dar pusvalandį laiko. Prisiminė, kad vienoje kavinėje Brazilijos gatvėje (per keletą žingsnių nuo Irigojeno namo) buvęs didelis katinas, leidęsis glostomas nelyginant išdidus dievukas. Nuėjo tenai. Katinas gulėjo savo vietoje, snaudė.
Priešpaskutiniame kelyje stovėjo traukinys, Dalmanas perėjo keletą vagonų, susirado vieną apytuštį. Lagaminą pasidėjo ant lentynos; traukiniui pajudėjus, atvožė lagaminą ir neryžtingai išsiėmė „Tūkstančio ir vienos nakties“ tomelį. Abipus traukinio driekėsi priemiesčiai; Dalmanas žiūrėjo į juos, paskui į sodus ir vilas, pasidėjęs knygą ant kelių.
Tiesą sakant, perskaitė nedaug; magnetinis kalnas ir džinas, prisiekęs užmušti savo išvaduotoją, kas be ko, kėlė nuostabą, bet ne ką didesnę negu šis rytmetis ir pats faktas, kad jis gyvas. „Rytoj atsibusiu dvare“, - mąstė jis ir jautė, kad jame gyvena drauge du žmonės: vienas, nukeltas į šią rudens dieną ir savo krašto geografiją, ir kitas, įkalintas ligoninėje ir tolydžio kankinamas.
Matė ilgus, netinkuotus mūrinius namus, amžinai žiūrinčius į traukinius; matė raitelius dulkėtuose keliuose; matė raguvas, ežerus ir sodybas; matė pailgus šviečiančius debesis, tarsi iškirstus iš marmuro, ir viskas buvo atsitiktina, kaip lygumos sapnai. Vienu tarpu užsnūdo ir sapnavo važiuojąs traukiniu.
Negailestinga balta popiečio saulė gelto, skelbdama artėjant vakarą; neilgai trukus turėjo parausti. Vagonas irgi buvo kitoks; jau nebe toks, koks buvo geležinkelio stotyje, išvažiuodamas iš perono: lyguma ir bėgančios valandos smelkėsi į jį ir mainė jo išvaizdą.
Klojamas šalimais traukinio šešėlis tįso link horizonto. Žemės gaivalams dabar nebetrukdė nei sodybos, nei kiti žmonių gyvenimo pėdsakai. Viskas buvo erdvu ir drauge ramu, netgi savotiškai slėpininga. Bekraštėje stepėje kartais matei nebent mažytį jaučio pavidalą.
Kraštas atrodė visiškai tuščias, gal net priešiškas, ir Dalmanui galėjo kilti mintis, kad jis keliauja į praeitį, ne vien į Pietus. Tuos pasakiškus svaičiojimus nuvaikė kontrolierius, patikrinęs jo bilietą ir pasakęs, jog traukinys sustos ne toje stotyje, kaip paprastai, o truputį anksčiau, kitoje, Dalmanui veik negirdėtoje.
Įsibėgėjęs traukinys vargais negalais sustojo bemaž gryname lauke. Čia pat šalia sankasos buvo stotis - peronas ir palaikis barakas. Tas pasivaikščiojimas Dalmanui pasirodė kaip nedidelis nuotykis. Saulė jau leidosi, bet paskutiniai spinduliai įstabiais atšvaitais, prieš užgulant nakčiai, švietė gyvą, nurimusią lygumą.
Sodyba - gyvenama troba ir drauge smuklė - kitados buvo skaudžiai raudonos spalvos, tačiau laikas ilgainiui išblukino jos labui tą ryškumą. Pasižiūrėjęs į varganus trobesius, Dalmanas nejučia prisiminė vieną graviūrą, ko gero, kokio seno „Pauliaus ir Virginijos“ leidimo iliustraciją.
Prie tvoros trypė keli pririšti arkliai. Įėjus į vidų, šeimininkas pasirodė jam pažįstamas; paskui susivokė apsipažinęs: mat buvo labai panašus į vieną ligoninės tarnautoją. Prie vieno, stalo gėrė, valgė ir ūžė keletas bernų, į kuriuos Dalmanas iš pradžių nekreipė dėmesio. Ant aslos, pečiais atsikolęs į prekystalį, sėdėjo it negyvas nukaršęs seniokas. Ilgas amžius sutraukė ir nugludino jo kūną, kaip vanduo kad nugludina akmenį, o žmonių kartos nudildo kokio posakio šiurkštumą.
Smulkus, įjuodęs ir išdžiūvęs jis buvo tarytum už laiko ribų, lyg perėjęs į amžinybę. Dalmanas atsisėdo prie lango. Sutemos iš lėto leidosi virš laukų, tačiau jų kvapai ir garsai dar smelkėsi į vidų pro grotomis apkaltą langą. Šeimininkas atnešė sardinių, paskui kepsnį; Dalmanas užgėrė jį stikline raudonojo vyno. Aptingęs mėgavosi rūgščiu vynu ir apsnūdusiu žvilgsniu klaidžiojo po trobą.
Ant sijos kabojo žibalinė lempa; prie gretimo stalo sėdėjo trys vyrai: iš pažiūros du buvo kokio dvaro bernai; trečias, šiurkščių, bemaž mongoliškų bruožų žmogėnas, gėrė, nenusivožęs skrybėlės. Staiga Dalmanas pajuto kažką švelniai bakstelint į veidą.
Šalia paprastos dulsvo stiklo stiklinės ant staltiesės ruoželio gulėjo nukritusi kulka, nulipdyta iš duonos minkštimo. Vyrai prie gretimo stalo atrodė lyg niekuo dėti. Dalmanas sutrikęs nusprendė apsimesti, jog nieko neatsitiko, ir atsivertė „Tūkstančio ir vienos nakties“ tomelį, tarsi norėdamas atsitverti nuo tikrovės. Po kelių minučių jį kliudė kita kulka, šįsyk bernai susijuokė.
Dalmanas tarė sau, jog nebijo, tik jam, neseniai pasikėlusiam iš ligos patalo, neverta nei šiam, nei tam muštis su nepažįstamais žmonėmis. Dalmanas nenustebo, jog tas jį pažįsta, bet pajuto, kad jo žodžiai iš tikrųjų tik pablogino padėtį. Anksčiau bernai kurstė muštis nežinomą asmenį, kaip ir nieką, o dabar kėsinosi į jį, į jo vardą, ir kaimynai galėjo sužinoti, kas nutiko.
Žaliūkas mongolišku veidu svyruodamas pasikėlė nuo suolo. Stovėjo per žingsnį nuo Dalmano, o plūdo iš visos gerklės, lyg būtų šaukęs iš tolo. Smagu jam buvo, dėjosi apkaušęs, tuo apsimetimu dangstydamas žiaurumą ir patyčias. Nešvankiai keikdamasis, išsitraukė ilgą peilį, perleido jį žvilgsniu, pamėtė ant delno ir iškvietė Dalmaną kautis.
Šeimininkas paprieštaravo drebančiu balsu, girdi, svečias neturįs ginklo. Kertėje sėdintis senis gaučas, Pietų (tų jo Pietų) simbolis, Dalmano akimis žiūrint, metė jam po kojų nuogą durklą. Lyg Pietūs būtų nusprendę, kad Dalmanas turi priimti iššūkį.
Dalmanas pasilenkė pakelti durklo ir tuo metu suprato du dalykus. Pirma, tas bemaž instinktyvus judesys įpareigoja jį kautis. Antra, durklas silpnoje rankoje jo neapgins, tik pateisins jo nužudymą. Kadaise, kaip ir visi vyrai, jis mokėsi kautis peiliais, tačiau įsidėjo galvon nebent pačią abėcėlę: smogti reikia iš apačios į viršų, ašmenis atgręžus į save.
Išėjo, ir nors Dalmanas neturėjo nė mažiausios vilties nugalėti, baimės nejautė. Žengdamas per slenkstį, suvokė, jog mirtis kautynėse peiliais po grynu dangumi būtų buvusi jam išvadavimas, laimė ir šventė aną pirmąją naktį sanatorijoje, kai jam įsmeigė adatą.