Šiuolaikinis žmogus jaučia didžiulį poreikį bendrauti su gamta. Akvariumai ar dekoratyviniai tvenkiniai - tai būdas pasijusti arčiau gamtos. Žiūrint į akvariume plaukiojančius mažyčius padarėlius, žmogaus emocijos aprimsta, organizmas išskiria medžiagas, kurios didina laimės pojūtį.
Mažylių veisimo pagrindai
Mažylių veisimas yra didelis, tačiau naudingas užsiėmimas, kurį daugelis akvariumininkų svarsto. Įdomu stebėti, kaip visa populiacija atgyja prieš jūsų akis, o rūpinimasis žuvimis gali būti vertinga patirtis vaikams, kurie nėra pasirengę auginti daugiau priežiūros reikalaujančių augintinių. Net ir suaugusiems gali būti naudingas rezervuaras, pilnas žuvų - tyrimais įrodyta, kad žuvų plaukimo stebėjimas gali sumažinti raumenų įtampą ir sukelti raminamąjį poveikį.
Vis dėlto mažųjų žuvų veisimas yra rimtas įsipareigojimas, reikalaujantis daug numanymo ir pasiruošimo. Be visų pagrindinių dalykų, kurių reikia norint prižiūrėti savo suaugusias žuvis, taip pat turėtumėte planuoti turėti tinkamų atsargų mažyliams. Mažylių veisimui reikės daug vietos. Rekomenduojama turėti kelis rezervuarus, kad visos žuvys, ypač kūdikiai, būtų apsaugoti viena nuo kitos.
Sąvoka „veislė kaip triušiai“ taip pat gali būti „veislė kaip triušiai“! Sulaukusios priešingos lyties, šios mažos žuvytės gali neršti kas keturias ar penkias dienas, kiekvieną kartą dėdamos iki 700 kiaušinėlių. Kiaušinių skaičius neršto metu labai skiriasi priklausomai nuo rūšies; Pavyzdžiui, auksinės žuvelės per nerštą padeda apie 1000 kiaušinėlių, o karpis - iki 300 000. Nepaisant to, ne visi apvaisinti kiaušinėliai išgyvens pakankamai ilgai, kad sulauktų pilnametystės ar net kūdikystės. Be abejo, mažylių veisimas ir auginimas tvenkinyje bus kiek kitoks nei jų priežiūra akvariume.
Žingsniai sėkmingam veisimui
- Tiems, kurie augina žuvis rezervuaruose, pradedant nuo mažylių dviejuose atskiruose rezervuaruose, procesas vyks sklandžiai ir išvengs pertekliaus.
- Po mėnesio žuvis galite supažindinti viena su kita didesnėje talpykloje su žvyru ir augalais (vietomis ikrams prilipti, kol jie vystosi).
- Galite pastebėti, kai jūsų žuvys neršia pagal ryškias patinų spalvas ir stačius pelekus. Tai turėtų įvykti praėjus kelioms dienoms po žuvų suvedimo.
- Patelė bus atsakinga už klijų, pavyzdžiui, kiaušinėlių, nusodinimą ant žvyro viršaus arba ant rezervuaro esančių augalų, o paskui sekantis (-i) patinas (-iai) bando apvaisinti kiaušinėlius.
- Apvaisintas kiaušinis išsiris maždaug penkias dienas.
Nuo neršto iki išsiritimo mažylių auginimas gali būti jaudinanti ir naudinga patirtis bet kuriam žuvies savininkui, net ir vaikams. Kalbant apie veisimą, mažylių priežiūra yra mažesnė nei daugelio kitų naminių gyvūnėlių, todėl jie yra saugesnis pasirinkimas naujesnių žuvų savininkams ir akvariumų mėgėjams. Prieš tai žinodami, jūsų tanko gyventojų skaičius padidės daugiau, nei galėjote įsivaizduoti!
Balinių vėžlių veisimas: LIFE+ Gamta projekto pavyzdys
Lietuvos gamtos fondas bendradarbiaudamas su kitomis aplinkosauginėmis organizacijomis 2010-2014 metais vykdė LIFE+ Gamta projektą „Bandomojo ekologinio tinklo pietų Lietuvoje sukūrimas“. Šio projekto asocijuoti partneriai yra Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, Dzūkijos nacionalinis parkas, Metelių ir Veisiejų regioniniai parkai, Lietuvos zoologijos sodas ir tarptautinė konsultacinė firma AmphiConsult.
Tikslinės projekto rūšys yra į Buveinių direktyvos II ir IV priedus įtrauktos roplių ir varliagyvių rūšys, t.y.: balinis vėžlys (Emys orbicularis), europinė medvarlė (Hyla arborea), raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina), skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus), nendrinė rupūžė (Bufo calamita), žalioji rupūžė (B.). Šioms rūšims išsaugoti yra numatyti įvairūs apsauginiai veiksmai - kūdrų kasimas, vietų, tinkamų vėžlių kiaušiniams dėti, parengimas ir priežiūra, kiaušinių surinkimas iš netinkamose vietose esančių lizdaviečių, inkubavimas ir vėžliukų užauginimas, medvarlių veisimas arba kiaušinių surinkimas ir užauginimas, gamtą tausojančio žemės ūkio stiprinimas ir kiti.
Lietuvos zoologijos sodas dalyvauja vienoje iš šio ekologinio tinklo kūrimo veiklų - balinių vėžlių (Emys orbicularis) veisimas. Populiacijos gausinimas yra vykdomas inkubuojant iš netinkamuose vietose (kaimo keliukų ir žvyrkelių) padėtų dėčių surinkus kiaušinius.
Pirmuosius 11 balinių vėžlių kiaušinių gavome iš Kuculiškių herpetologinio draustinio 2011 metų birželio 1 dieną. Dėtis buvo rasta pakelėje, todėl tikimybė, kad vėžliukai išsiris ir išgyvens natūraliomis sąlygomis buvo maža. Iš viso per tris dienas zoologijos sodui buvo perduoti 47 vnt. kiaušinių iš keturių skirtingų vietovių - vėžlių kiaušiniai buvo surenkami ne tik iš pakelių saugomose teritorijose, t.y. draustinyje, bet ir nuo kelių nesaugomose teritorijose, pvz.
2011-07-28 dieną išskilo pirmasis balinio vėžlio jauniklis, o rugpjūčio 6 dieną iš kiaušinio išsiropštė paskutinis mažylis. Iš 47 vnt. kiaušinių išskilo 40 jauniklių (97,6% nuo apvaisintų kiaušinių), 6 kiaušiniai buvo neapvaisinti, 1 embrionas žuvęs. Tai nepaprastai geras vėžliukų išsiritimo rodiklis.
2012 metų birželio mėnesį vėl gavome balinių vėžlių kiaušinių. Kaip ir ankstesniaisiais metais, jie buvo paimti iš vietų, kur grėsė didelis sunaikinimo pavojus. Į Lietuvos zoologijos sodą iš viso buvo atvežti 74 kiaušiniai iš 7 dėčių. Dar viena patelė, kuri laikinai (gydymui) buvo patekusi į zoologijos sodą, pas mus padėjo 6 kiaušinius. Po daugiau nei 2 mėn. inkubacijos, iš 74 gamtoje surinktų ir 6 sudėtų jau minėtos vėžlės kiaušinių, išskilo 70 jauniklių.
Šiais metais buvo gauti vėžlių kiaušiniai iš keturių gamtoje nesaugiose vietose rastų dėčių. 2011 metų jaunikliai birželio mėnesį buvo perkelti į lauko baseinėlius, kur jie pratinasi prie natūralių aplinkos sąlygų.
Balinių vėžlių auginimo sąlygos
Balinių vėžlių kiaušiniai inkubuojami apie du mėnesius specialiuose roplių kiaušinių perinimui skirtuose inkubaturiuose. Gimę vėžliukai sveria apie 4-5 gramus ir yra ne ką didesni už 2 centų monetą. Po kelių dienų jaunikliai pradedami maitinti tinkamu pagal jų dydį pašaru - uodo trūklio lervomis.
Vėliau paaugusiems vėžliukams racionas palaipsniui keičiamas - duodame specialiai gaminamą pašarą iš mėsos, žuvies, trupučio morkų, želatinos ir vitamininių - mineralinių papildų. Toks sustingęs mišinys ir susmulkintas vėžliukų labai mėgstamas ir patogus šerti. Jaunikliai taip pat gauna zoologijos sodo insektariume auginamų įvairių vabzdžių.
Ne visi gyvūnai vienodai greitai auga, kai kurie tapo stambesniais už daugumą gentainių, o kai kurie smulkesni. Smarkesnieji, turintys geresnį apetitą, ir užauga didesni.
Auginant vėžliukus zoologijos sodo sąlygomis ir turint tikslą juos paruošti gyvenimui gamtoje būtina bandyti imituoti jų natūralų gyvenimo biologinius ciklus, būdingus Lietuvos sąlygomis. Todėl lapkričio mėnesį balinių vėžlių jaunikliai pradedami ruošti žiemos įmygiui palaipsniui žeminant aplinkos temperatūrą ir trumpinant fotoperiodą.
Sumažėjus aplinkos temperatūrai mažėja ir vėžliukų apetitas. Sumažinus aplinkos temperatūrą iki 17oC ir žemiau vėžliukai nustoja visai maitintis. Gruodžio pabaigoje - sausio mėnesio pradžioje vėžliukai perkeliami į žiemojimą patalpą, kur oro temperatūrą sumažinama iki 6-8 oC. Tokiomis sąlygomis jų medžiagų apykaita gerokai sulėtėja. Kovo mėnesį temperatūra palaipsniui pradedama kelti ir vėžliukai perkeliami į laboratoriją tolesniam auginimui.
Palaipsniui keliant temperatūrą vėžliukams atsiranda noras maitintis. Nors žemoje temperatūroje medžiagų apykaita labai lėta, bet per ilgesnį laiko tarpą rudenį sukaupti energetiniai resursai sumažėja. Per 2 mėn. gyvūnai palengvėja maždaug 1 gramu.
Vasarą dalis vėžliukų gyvena lauko adaptaciniame voljere. Jie ten tampa baikštūs, išgirdę žingsnius greitai slepiasi vandenyje po medžio šiekštomis, žievėmis. Lauko baseinėliuose prisiveisia uodų lervų, kitų gyvių, todėl jaunikliai gali pamedžioti ir natūralaus grobio.
Šio balinių vėžlių projekto sėkminga pradžia ne tik atskleidžia tokių projektų, kai gyvūnų kiaušiniai inkubuojami ne natūraliomis sąlygomis, galimybes, bet ir perspektyvas ateityje zoologijos sodams labiau įsijungti į šitokią veiklą.
2014 metų liepos 8-9 dienomis į natūralias balinių vėžlių buveines bei iškastas ar atnaujintas kūdras buvo išleistas 101 jauniklis, išskilę zoologijos sode 2011-2012 metais. Visi vėžliukai grįžo į savo gimtąsias vietas, iš kurių buvo paimti kiaušiniai.
Prieš išleidimą buvo nufotografuotos visų vėžliukų šarvo apačios (karapaksas), nes kiekvienas balinis vėžlys turi unikalų savo piešinį - dėmelių išsidėstymo piešinį. Jis visą gyvenimą lieka nepasikeitęs, gali tik šiek tiek pasikeisti spalvos intensyvumas ar atspalvis.
Siekiant išsaugoti balinių vėžlių populiaciją, netinkamose vietose sudėti kiaušiniai buvo surenkami ir perduoti išinkubuoti į Lietuvos zoologijos sodą. Per trejus metus iš netinkamose vietose surinktų balinių vėžlių kiaušinių Lietuvos zoologijos sode išperinta beveik pusantro šimto vėžliukų. Į gimtąsias vietas grįžę vėžliukai ženkliai papildys balinių vėžlių populiaciją-Lietuvoje iš viso gyvena vos 400 - 500 šių roplių. Nuo dabar Pietų Lietuvos balose jau bus iki 600 „geležinių varlių“.
2014-09-30 baigėsi daugiau kaip trejetą metų trukęs šis projektas. Buvo pasiektas užsibrėžtas tikslas - iš pavojingose vietose padėtų kiaušinių, kurie buvo paimti ir atvežti į zoologijos sodą, išinkubuoti ir išauginti iki 2-3 metų 120 balinių vėžlių jauniklių.
Kita šio projekto veikla buvo parengti balinių vėžlių jauniklių auginimo metodiką. Ji buvo parengta 2013 metų kovo mėnesį.
Trečia projekto veikla - visuomenės švietimas apie nykstančios balinių vėžlių rūšies išsaugojimo svarbą, kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie šios ir kitų rūšių išsaugojimo. O tos priemonės paprastos: neimti iš gamtos, nepaleisti į gamtą svetimžemių vėžlių (raudoniausių ir geltoniausių vėžlių, nes jos yra invazinės ir užima balinių vėžlių buveines), išsaugoti bei atkurti balinių vėžlių buveines.
Ši edukacinė veikla buvo vykdoma daugiausiai Kauno miesto mokyklose, bet nebuvo tuo apsiribota - balinių vėžlių edukacinę veiklą vykdantys darbuotojai vyko ir kitus šalies miestus. Taip pat buvo vykdomos šviečiamosios programos ir zoologijos sode - įvyko 4 baliniams vėžliams skirti renginiai „Vėžlio dienos“, edukacinės pamokėlės.
2014 metų rugpjūčio 26-28 dienomis trys zoologijos sodo specialistai skaitė pranešimus projekto baigiamajame seminare „Bandomojo ekologinio tinklo Pietų Lietuvoje sukūrimas“, kuris vyko Vilniuje.
Balinių vėžlių veisimo statistika
| Metai | Kiaušinių skaičius | Išsiritusių jauniklių skaičius | Išsiritimo rodiklis |
|---|---|---|---|
| 2011 | 47 | 40 | 97,6% |
| 2012 | 80 | 70 | 87,5% |
Žuvų veisimas akvakultūroje
Per keturis dešimtmečius pasaulio akvakultūros sektorius buvo visai nereikšmingas, o šiandien jis prilygsta žvejybos sektoriui. Žuvies auginimas ūkiuose yra vienas iš būdų aprūpinti gyventojus gyvulinės kilmės baltymais ir sumažinti natūralios žuvies išteklių išnykimo grėsmę vandenynuose.
Joks pramonės sektorius per pastaruosius 40 metų negalėtų pasigirti tokiu kiekybiniu šuoliu kaip akvakultūra. Ši šaka ypač ūgtelėjo per paskutiniuosius 20 metų. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, akvakultūros, ypač žuvininkystės, svarba augs, o pagal gamybos apimtis ji konkuruos su paukštienos ir kiaulienos gamyba. Prieš porą metų akvakultūros gamyba pasiekė pasaulinės jautienos gamybos apimtis.
Pasaulyje 1950 m. gyveno 2,5 mlrd. gyventojų, o 2012 m. - 7 mlrd., prognozuojama, kad 2050 m. pasaulyje bus 9 mlrd. gyventojų. Augant populiacijai, didėja maisto poreikis. Kadangi paskutiniuosius kelerius metus sužvejojamos žuvies kiekis nedidėja, dirbtinio žuvų auginimo apimtys auga.
Daugelį metų akvakultūra buvo nedidelė pasaulinio žuvininkystės ūkio dalis. Šiuo metu ji užima svarbią vietą žmonių mityboje, ypač tokiose šalyse kaip Kinija, Bangladešas, Indonezija. Pasaulinė žuvies, midijų ir krabų gamyba 2012 m. sudarė 66 mln. t, arba 3/4 natūralioje aplinkoje sužvejojamų žuvų ir jūros gerybių kiekio. Nuo 1970 iki 2008 m. metinis akvakultūros produkcijos prieaugis sudarė 8,4 proc.
Akvakultūra nėra vienodai reikšminga visuose regionuose. Pavyzdžiui, Centrinės Europos gyventojai teikia pirmenybę natūralioje aplinkoje sužvejotai žuviai, o štai Kinijoje karpių auginimo nelaisvėje tradicijai jau pora tūkstančių metų. Vietname ir Tailande žuvys tradiciškai auginamos užtvindytuose ryžių laukuose. Nuo 1970 m. metinis šios šalies akvakultūros augimas siekė 10 proc., tik paskutiniaisiais metais nusileido iki 6 proc. Šiuo metu Kinijos akvakultūros produkcija sudaro 61 proc. pasaulinės produkcijos, o visoje Azijoje - 89 procentus.
Nuo 1970 iki 2000 m. akvakultūros produkcija Amerikoje ir Europoje vidutiniškai per metus augo 4-5 proc., o paskutiniuosius kelerius metus 1-2 proc. Amerikos žemyne žuvies augintojos lyderės pozicijos priklauso Čilė, kurioje per paskutiniuosius 20 metų įkurta daugiausia pasaulyje lašišų ūkių. Čilėje išauginama apie 700 tūkst. tonų žuvies, lašišos sudaro didžiausią jos dalį. Antroje vietoje pagal išauginamos žuvies kiekį - JAV (500 tūkst. t).
Norvegija - svarbiausia žuvies augintoja Europoje, per metus išauginanti apie 1 mln. t žuvies. Dar dvi svarbios ES žuvies augintojos yra Ispanija - 250 tūkst. t ir Prancūzija - 220 tūkst. t. Afrikos žemyne per metus išauginama apie 1,3 mln. t. žuvies, didžiausi kiekiai - Egipte, kur ypač daug žuvies ūkių yra Nilo deltoje. Čia daugiausia auginamos tilapijos, šamai ir kefalės.
Šviežios žuvies trūkumas Afrikos didmiesčiuose paskatino vietos ūkininkus ir žvejus imtis žuvininkystės. Palyginti nemažai žuvininkystės ūkių yra įsikūrę antrame pagal dydį Afrikoje ir septintame pagal dydį pasaulyje Lagoso (angl. Lagos) mieste - buvusioje Nigerijos sostinėje, taip pat Ganos sostinėje Akroje ir Zambijos sostinėje Lusakoje. Neužtenkant natūralių žuvies išteklių, ūkiai yra vienintelis būdas aprūpinti didelių miestų prekyvietes šviežia žuvimi.
Apie 600 rūšių vandens gyvūnų ir augalų yra auginama pasaulio akvakultūros įmonėse. Priklausomai nuo tradicijų ir galimybių, skirtinguose regionuose auginamos skirtingos rūšys. Šiuo metu populiariausios yra žuvys, krabai, vėžiai, midijos, varlės, vandens ropliai (krokodilai), jūros agurkai, medūzos. Kinijoje daugiausia auginami karpiai ir moliuskai. Karpiai populiarūs visoje Azijoje. Auginama ir šamų bei krevečių, kurie eksportuojami į įvairias pasaulio šalis.
Paskutiniuoju metu viena iš plačiausiai eksportuojamų žuvų - pangasijai, kurių pradžių šių žuvų jaunikliai buvo gaudomi natūralioje aplinkoje ir vėliau auginami nelaisvėje. Tačiau 1990 m., įgyvendinus bendrą Prancūzijos ir Vietnamo projektą, kelios pangasijų rūšys sėkmingai pradėtos dauginti nelaisvėje. Nuo tada šios žuvys irgi auginamos dideliais kiekiais.
Europoje didesnė paklausa lašišinėms žuvims, populiariausios lašišos ir upėtakiai, taip pat otai ir midijos. Per paskutiniuosius 10 metų išaugo jūros ešerių, jūrinių karosų (pagelų) produkcija, daugiausia jų užauginama Graikijoje, Italijoje, Turkijoje. Lašišų auginimas dominuoja Pietų Amerikoje, daigiausia jų išauginama Čilėje, panašus kiekis išauginamas ir krevečių su midijomis. Krevetės, šamai, lašišos, midijos auginamos ir Šiaurės Amerikoje, ypač daug - Kanadoje.
Dumblių auginimas ne toks paplitęs, kaip vandens gyvūnų. Dumblius augina apie 30 pasaulio šalių. Daugiausia išauginama laminarijų (Laminarija japonica) - tai kelių metrų ilgį pasiekiantis stambus vandeninis augalas, ypač mėgstamas korėjiečių ir japonų virtuvėje, naudojamas salotoms, sriuboms. Daug laminarijos genties dumblių, bendrai vadinamų kombu, išauginama Japonijoje ir išilgai Kinijos pakrantės. 2010 m. buvo išauginta 19 mln. t kombu, nors, palyginti su vandens gyvūnų produkcija, tai labai mažas kiekis, tačiau dumblių gamybos augimas nuo 1990 m. kasmet vidutiniškai siekia 7,5 proc. (žuvies - 9,5 proc.).
Daugiausia dumblių šuo metu išaugina Kinija - 58,4 proc. visos pasaulio produkcijos, Indonezija - 20,6 proc., Filipinai - 9,5 proc. Užauginti dumbliai naudojami ne tik maistui, bet ir chemijos, kosmetikos, medicinos pramonėje. Tropiniai (Eucheuma) ir koraliniai (Kappaphycus) dumbliai auginami Indijos ir Ramiojo vandenynų pakrantėse ir salose, tarp Zanzibaro ir Filipinų.
Tokia sparti akvakultūros plėtra susilaukia kritikos. Žuvų pašaro, išmatų ir kitos metabolizmo liekanos iš intensyvios žuvininkystės ūkių skatina upių ir pakrančių vandenų eutrofikaciją (pertręšimą). Auginant žuvis dideliame tankyje ir siekiant gauti kuo daugiau produkcijos iš ploto vieneto, smarkiai daugėja ligų, kurios neišvengiamai plinta. Vaistai, ypač antibiotikai, naudojami dideliais kiekiais, ypatingai Pietryčių Azijos krevečių ūkiuose, neatsižvelgiant į jų neigiamą poveikį aplinkos ekosistemoms ir vartotojams.
Centrinėje Amerikoje, Brazilijoje, dėl didelių žuvininkystės ūkių ir jų metabolizmo atliekų smarkai užteršus aplinkinius vandenis, ėmė nykti vandens režimą reguliuojantys mangrovių miškai. Intensyvūs žuvies ūkiai gali padaryti daug žalos upių ir jūrų pakrantėms, tačiau kol kas daugiau dėmesio kreipiama į galvijų ir kiaulių ūkių aplinkos taršą. Pavyzdžiui, Mekongo deltoje, kur išauginama ypač daug pangasijų, šių ūkių tarša sudaro tik 1-2 proc. bendrosios taršos.
Žuvivaisos mažesnį teršimą lemia tai, kad vienam kilogramui žuvies kūno masės prieaugio pašarų reikia kur kas mažiau, negu tradiciniams naminiams gyvūnams, t. y. 1 kilogramui karpių ar kitų vandens gyvių išauginti, reikia mažiau pašarų, nei vištienai, jautienai ar kiaulienai. Vandens gyviai yra šaltakraujai, jų temperatūra beveik lygi aplinkos temperatūrai, tad jiems reikia kur kas mažiau energijos vienodai kūno temperatūrai palaikyti, palyginti su žinduoliais ar paukščiais. Be to, judant vandenyje išnaudojama mažiau energijos nei sausumoje.