Enterokolitas - tai žarnyno uždegimas, kuris gali būti ūminis arba lėtinis. Ūminį enterokolitą dažnai sukelia toksikoinfekcija, kurią sužadina apgedę maisto produktai. Šia liga dažniau susergama vasarą, nes šiltomis dienomis greičiau genda maisto produktai.
Ligą gali sukelti ne vien infekcija, bet ir netinkamas maistas, kuris betarpiškai pažeidžia žarnyno sieneles arba sutrikdo virškinimo organų sekrecinę bei motorinę funkcijas. Esant lėtiniam gastritui ir virškinimo organų funkcijos tam tikram sutrikimui, dažniau išsivysto ūminis gastroenterokolitas, kurio eiga sunkesnė.
Enterokolito klinika
Liga prasideda po keleto valandų, suvalgius žalingų produktų. Ligoniai skundžiasi silpnumu, apetito nebuvimu, pykinimu, kartais ir vėmimu, skausmu pilvo plote, vėliau ir viduriavimu. Nusiskundimai ir simptomai priklauso nuo proceso lokalizacijos.
Esant daugiau pažeistam skrandžiui, vyrauja ūminio gastrito požymiai, jų tarpe ir vėmimas. Uždegimui vystantis daugiau plonojoje žarnoje, vėmimo gali nebūti. Viduriavimo pobūdis priklauso nuo proceso aktyvumo ir nuo jo lokalizacijos. Juo procesas vystosi arčiau tiesiosios žarnos, juo tuštinamasi dažniau.
Skausmo intensyvumas gana įvairus. Jį gali padidinti spazmai. Ligonis esti išbalęs, jo liežuvis apsinešęs, kartais net sausas; temperatūra neretai pakyla iki 38-39°. Pilvas įdubęs, kartais dėl meteorizmo kiek išsipūtęs.
Palpuojant, ypač bambos srityje, ligonis junta skausmą, auskultuojant girdima sustiprėjusi žarnų peristaltika; neretai iš tolo girdimas vidurių gurguliavimas. Išmatos skystos su gleivėmis. Tiriant mikroskopu, randama didelis kiekis nesuvirškintų maisto liekanų; riebalų, riebiųjų rūgščių, muilų, krakmolo, raumenų skaidulų.
Ligos trukmė priklauso nuo jos sunkumo. Esant lengvesnei eigai, ligoniui nesmarkiai viduriuojant, patologiniai reiškiniai praeina per keletą dienų. Temperatūra nepakyla ar esti subfebrilinė. Sunkiais atvejais būna karščiavimas, viduriavimas, silpnumas ir intoksikacija, sumažėja kraujospūdis, išsivysto leukocitozė, pagreitėja eritrocitų nusėdimas.
Kai labai sunki ligos eiga, dėl didelio skysčių netekimo ji primena cholerą, išsivysto akrocianozė ir kolapsas. Ši forma vadinama cholera nostras.
Enterokolito diagnostika
Diagnozė nustatoma, remiantis anamneze, iš kurios paaiškėja nusižengimas dietai, ir būdingais ligos simptomais. Nereikia pamiršti simptominio viduriavimo, sergant infekcinėmis ligomis: vidurių šiltine, paratifu, dizenterija. Čia nesti būdingos enterokolitui anamnezės, tiriant nustatoma specifinė infekcija.
Gali būti nervinis viduriavimas, kurio atveju nebūna nei temperatūros, nei intoksikacijos.
Enterokolito gydymas
Pakilus temperatūrai, būtinas gulėjimas. Pirmomis valandomis po žalingų produktų suvalgymo plaunamas skrandis, duodama adsorbuojančių medžiagų (karboleno), jei silpnas viduriavimas - paleidžiamųjų. Pirmą, kartais ir antrą ligos dieną būtinas badavimas; leistini tik saldūs gėrimai. Tolesnes 2-3 dienas galima valgyti gleivingas sriubas, kisielių, ryžių nuovirą, vandenyje virtas košes. Vėliau palaipsniui dieta išplečiama.
Skausmo mažinimui skiriama atropinas, beladona, papaverinas, tifenas ir kiti spazmolitikai, dedamas termoforas. Esant infekcijai ir karščiavimui, skiriami antibakteriniai preparatai.
Iš sulfanilamidų grupės teikiama pirmenybė sulginui ir ftalazoliui, kurie lėtai rezorbuojasi ir ilgai išsilaiko virškinimo trakte. Dozė priklauso nuo ligos formos. Kai sunki eiga, pirmąsias 1-2 dienas duodama po 6 g; vėliau dozė palaipsniui mažinama.
Plačiai naudojami antibiotikai, ypač levomicetinas, tetraciklinas, oletetrinas. Lengvesniais atvejais gali padėti enteroseptolis, vartojamas po 0,75-1,5 g (3-6 tabletes) per parą.
Atsižvelgiant į ligonio būklę, skiriamos įvairios pagalbinės priemonės. Esant sunkiam viduriavimui, po oda leidžiama fiziologinis tirpalas su 5% gliukozės (iki 1 l per parą), švirkščiama askorbininė rūgštis, B komplekso vitaminai.
Kraujotakai sutrikus, ypač krintant kraujospūdžiui, skiriama kofeinas, strichninas, kordiaminas ir kiti cardiaca. Nežymaus viduriavimo atvejais nereikia griežtos dietos, kartais ir antibakterinių preparatų.
Enterokolito profilaktika
Pagrindinę reikšmę turi racionalus maitinimasis, geras maisto produktų laikymas, saugojimasis netinkamo maisto ir persivalgymo. Ypač daug dėmesio reikia skirti dietai, sergant lėtiniu gastritu.
Maisto baltymų sukeltas enterokolitas (MBSE)
Maisto baltymų sukeltas enterokolitas (MBSE) - tai ne imunoglobulino E (IgE) nulemta alergija maistui, kuri pasireiškia sunkiais gyvybei grėsmingais simptomais. Pagrindinis simptomas - pasikartojantis, gausus ir užsitęsęs vėmimas, kuris pasireiškia praėjus 1-4 val. suvalgius alergeno. Gausų vėmimą dažniausiai lydi vangumas, blyškumas ir viduriavimas (2-10 val.). Sunkiais atvejais būklė gali imituoti sepsį (hipotermija, methemoglobinemija, acidozė, hipotensija) ar anafilaksinę reakciją (įtarimą kelia lėta pradžia ir sisteminių simptomų trūkumas), todėl diagnostika užtrunka.
MBSE klasifikacija
- Ūminis MBSE: Vėmimas pasireiškia praėjus 1-4 val. po suvalgyto maisto, kai produktas yra valgomas intermituojančiai arba po eliminacinio periodo.
- Lėtinis MBSE: Sunkiau diagnozuojamas, pasireiškia lėtiniu, intermituojančiu vėmimu, viduriavimu ir sutrikusiu svorio augimu.
Dažniausi alergenai
Dažniausi maisto produktai, sukeliantys MBSE, yra karvių pienas, sojos ir kruopos (ryžiai, avižos). Geografiškai MBSE sukeliantys maisto produktai yra skirtingi. Tai lemia daug skirtingų veiksnių - mitybos įpročiai, ankstesnės alerginės ligos, maitinimas motinos pienu, genetiniai veiksniai ir kt.
MBSE diagnostika
Pagrindinis diagnostikos principas - išsami anamnezė. Ji leidžia įtarti MBSE remiantis klinika, nustatyti alergizuojantį maisto produktą. Įtariant MBSE, tačiau kylant neaiškumui, įvertinus rizikos ir naudos santykį, rekomenduojama atlikti peroralinį provokacinį mėginį (POM) su įtariamu maisto produktu. POM yra laikomas auksiniu standartu diagnozuojant MBSE ir yra atliekamas prižiūrint gydytojams, remiantis interesų grupių parengtais protokolais.
MBSE gydymas
Pagrindinis gydymas - ilgalaikė ir griežta eliminacinė dieta. Rekomenduojama dieta be alergizuojančio produkto. Kūdikiams karvių pieno ar sojų sukelto MBSE metu rekomenduojama griežta dieta be visų alergizuojančio produkto formų. Kūdikiams rekomenduojamas maitinimas motinos pienu arba labai hidrolizuoti pieno mišiniai.
Mitybos ypatumai sergant MBSE
2017 metais pateiktose MBSE diagnostikos ir gydymo rekomendacijose nerekomenduojama speciali mityba (vengti alergenų, tam tikrų maisto produktų) nėštumo ir kūdikystės metu ar veiksniai, kurie sumažintų MBSE išsivystymo riziką. Todėl rekomenduojama sveika ir visavertė mityba.
Tėvams, kurių vaikai serga MBSE, būtina sudaryti mitybos planą visavertei mitybai užtikrinti. Vaikams, alergiškiems maistui, dažniau nustatomas vitaminų A, D, baltymų, geležies, kalcio, cinko trūkumas. Rekomenduojama naują produktą pabandyti kaip sudedamąją dalį toleruojamame maiste ir stebėti apie 4 dienas dėl galimų nepageidaujamų reakcijų, o vėliau ragauti gryną. Net ir vieno maisto produkto pašalinimas iš mitybos gali sukelti reikšmingą mitybos nepakankamumą. Iškilus problemų, rekomenduojama dietologo konsultacija.
Malabsorbcijos sindromas
Malabsorbcijos sindromas - simptomų kompleksas, kurį sukelia sutrikęs maisto medžiagų virškinimas ir rezorbcija žarnyne, nepakankamas maisto medžiagų pasisavinimas. Etiologija labai įvairi. Malabsorbcijos sindromo patogenezės pagrindinės grandys: sutrikęs virškinimas trakto spindyje (skrandžio, kasos ir tulžies fermentų nepakankamumas), virškinamojo trakto gleivinės pažeidimas ar jos funkcijos nevisavertiškumas (pablogėjusi maisto skilimo produktų rezorbcija iš žarnų spindžio) ir sutrikusi suvirškintų bei per gleivinę į organizmą patekusių maisto medžiagų pernaša limfagyslėmis.
Malabsorbcijos sindromo simptomai
Ligoniai sulysta, praranda apetitą, jiems būna išpūstas pilvas, vandeningos, skystos, neįprastos spalvos (pilkšvos blizgančios riebios) išmatos. Sutrikus baltymų rezorbcijai atsiranda hipoproteinemija, pabrinkimai, sutrikus riebalų rezorbcijai - vitaminų A, D, E, K hipovitaminozė, kai trūksta vitamino B12 - megaloblastinė mažakraujystė. Sutrikus mineralinių druskų apykaitai gali atsirasti osteoporozė ir osteomaliacija.
Malabsorbcijos sindromo diagnostika
Diagnozuojama nustatant riebalų kiekį išmatose, tam tikrų medžiagų (kasos, kepenų fermentų, bilirubino, mikroelementų) koncentraciją kraujo serume, atliekant tolerancijos ir funkcinius testus, vidaus organų echoskopiją, radiologinį ištyrimą, išmatų bakteriologinį ir parazitologinį tyrimą.
Mitybos svarba sergant virškinimo trakto ligomis
Sergančio žmogaus maitinimas yra vienas iš svarbiausių gydymo grandžių. Teisingas ir adekvatus maitinimas padeda sustabdyti ligą, gaunami geresni gydymo rezultatai, gydymas tampa pigesnis. Yra du pagrindiniai maitinimo būdai: enterinis maitinimas (EM) - per virškinamąjį traktą ir parenterinis maitinimas (PM), apeinant virškinamąjį traktą - (intraveninis). Kokį maitinimo būdą naudoti turi spręsti gydantis gydytojas, kai kada remdamasis ir gydytojo - dietologo rekomendacija.
Mitybos nepakankamumo požymiai
- Daugiau kaip 5% kūno masės sumažėjimas per 1 mėnesį;
- Daugiau kaip 10% kūno masės sumažėjimas per 6 mėnesius;
- Mažiau nei įprastai maisto suvartojama daugiau kaip 5 dienas;
- Yra ar buvo padidinti energijos poreikiai: vykstantys infekciniai procesai (sepsis), buvusios chirurginės operacijos, traumos, vėžys, anoreksija, senyvas amžius, kramtymo, rijimo sutrikimai;
- Yra ar buvo padidintas netekimas ar maistinių medžiagų įsisavinimo sutrikimas: viduriavimas, vėmimas, išskyrimas per stomą, išskyrimas per fistulę, kraujo netekimas, nudegimai (žaizdos), uždegiminės žarnos ligos.
Laboratoriniai mitybos nepakankamumo požymiai
Atlikus kraujo tyrimus, nustatyti labaratoriniai mitybos nepakankamumo požymiai:
| Tyrimas | Duomenys | Norma |
|---|---|---|
| Albuminas (g/l) | <35 | >35 |
| Prealbuminas (mg/l) | <18 | >18 |
| Limfocitų kiekis (mm3) | <1200 | >1200 |
Daugeliui ligonių, užtenka šiek tiek koreguoti dietą priklausomai nuo susirgimo pobūdžio. Tačiau esant blogam apetitui ar sergant sunkia liga, kuomet reikia daug energijos kovai su liga, vyksta didelis baltymo yrimas ir įprastiniu maistu patenkinti organizmo poreikių tampa neįmanoma. Todėl ir skiriamos papildomos medžiagos - baltymai, angliavandeniai, riebalai, vitaminai, kad būtų įmanoma patenkinti poreikius. Jei ir šių priemonių nepakanka skiriami specialūs mišiniai per zondą - enterinis zondinis maitinimas (EZM) ar net parenterinis maitinimas (PM), kai kada kombinuojamas EZM ir PM, arba įprastinis maitinimas per burną (per os ) + EZM.
Mitybinių organizmo poreikių patenkinimo požiūriu, EZM yra tiek pat efektyvus kaip ir PM. Kita vertus, jis turi daug pranašumų: yra fiziologiškas (maisto medžiagos geriau įsisavinamos per virškinamąjį traktą, žarnynas ir kepenys efektyviausiai, reguliuoja tinkamą amino rūgščių patekimo į organizmą tempą bei azoto apykaitos šalutinių produktų eliminaciją iš organizmo); turi teigiamą imuninį poveikį (normali Ig-A gamyba galima tik maitinantis enteriniu būdu. EZM padeda išvengti bakterinės translokacijos iš žarnos ir sepsio, sumažina poliorganinio nepakankamumo riziką); mažesnės žarnyno veiklos dezintegracijos galimybės (su EZM mišiniais patenkantis glutaminas mažina žarnos gaurelių atrofiją, augalinės skaidulos gerina trumpos grandinės trigliceridų gamybą, tik EM užtikriną normalią virškinamojo trakto hormonų apykaitą); nesukelia PM būdingų pavojingų komplikacijų (kaip sepsis, pneumo- ir hidrotoraksas, trombozė, embolizacija, arterijų sužalojimas, seruminis hepatitas, AIDS); yra ekonomiškesnis (pigesni tirpalai, įranga, paprastesnis naudojimas, priežiūra).
EZM yra indikuotinas kai virškinimo trakto funkcija pakankama, o ilgiau kaip 5 dienas negalima užtikrinti pilnaverčio ligonio maitinimo per burną net skiriant enterinio maitinimo mišinius per burną.
Indikacijos ir kontraindikacijos enteriniam zondiniam maitinimui (EZM)
Būtinas EZM: Baltymų-energijos nepakankamumas, ryjimo sutrikimas, trumpos žarnos sindromas, enterinės fistulės, malabsorbcijos sindromas, sunkios traumos: nudegimai, sepsis, daugybiniai lūžiai ir t.t., prieš/pooperacinis laikotarpis, spindulinė terapija, chemoterapija (anoreksija), ūmus arba lėtinis kepenų nepakankamumas, ryškus inkstų funkcijos nepakankamumas (anoreksija).
Kontraindikacijos EZM skyrimui: Šokas, masyvus kraujavimas į virškinamąjį traktą, visiškas žarnyno nepraeinamumas, intensyvus viduriavimas, ūminis enterokolitas, daugybinės plonosios žarnos fistulės, kai išsiskiria daugiau 500ml turinio ir neįmanoma jo reinfuzija.
Pasirenkant EZM reikia atsižvelgti į klinikinę situaciją, ligonio mitybos būklę, numatomą EZM trukmę. EZM galima skirti į įvairias virškinamojo trakto vietas (skrandį, plonają žarną), pasirinkti vieną ar kitą maitinimo formą - per zondą ar stomą.
Maitinimas per zondą įkištą į skrandį yra fiziologiškiausias. Maitinimui galima naudoti ir natūralius, susmulkintus produktus. Neigiama savybė - gali įvykti maisto turinio atpylimas ir patekimas į kvėpavimo takus.
Maitinimas per zondą įkištą į dvylikapirštę (intraduodeninis) ar į tuščiają (intrajejuninis) žarną yra mažiau fiziologiškas, todėl dažniau galimos tokios komplikacijos kaip pilvo pūtimas, viduriavimas. Šiam maitinimo būdui galima panaudoti tik tam pritaikytus enterinio maitinimo mišinius. Tačiau, naudojant intraduodeninį ar intrajejuninį maitinimą, nėra pavojaus, kad maistas pateks į kvėpavimo takus (aspiracija). Šie būdai pasirenkami, kai ligoniai yra vyresnio amžiaus, nesąmoningi, sutrikus rijimo ar atkosėjimo refleksui, jei anksčiau buvo aspiracija, ankstyvuoju pooperaciniu ir potrauminiu laikotarpiu, nes plonosios žarnos funkcija sutrinka mažiausiai ir atsistato greičiau nei skrandžio.