Jei gyvenate užimtą miestietišką gyvenimą, tikėtina, kad kavinėse valgote ne ką rečiau nei namie. Todėl maitinantis augalų pagrindu, nebūtina eiti vien į vegetariškus ir veganiškus restoranus. Vis daugiau net ir prie auGalybės nespėjusių prisijungti restoranų turi veganiškų patiekalų!

Augalinės mitybos galimybės Lietuvos restoranuose

Ši kampanija yra tikras išsigelbėjimas mėgstantiems valgyti mieste. Ją vykdantys „Tuščių narvų“ aktyvistai derasi su restoranais, kad jų valgiaraščiuose atsirastų daugiau skanesnio ir įvairesnio auGalingo maisto. Daugiausia restoranų ir kavinių - sostinėje ir Kaune, tačiau jau pasiekėme ir kitus Lietuvos miestus.

Žinoma, kartais tenka dėl kompanijos užsukti į restoraną, kuris kol kas, deja, nesipuikuoja „auGalybės“ sąraše. Nenusimink, nes vis daugiau net ir prie auGalybės nespėjusių prisijungti restoranų turi veganiškų patiekalų!

Pavyzdžiui, vilniečių ir klaipėdiečių pamėgtame bare „Bukowski“ yra veganiškų dešrainių ir suktinių, daugelis kitų barų taip pat nevengia veganiškų užkandžių, drąsiai galime rekomenduoti ir Azijos virtuvės restorano „Kinza“ augalinius patiekalus, picerijos ima naudoti veganišką sūrį (pvz. „Casa La Familia”, „Jurgis ir Drakonas”), be to, netgi kai kuriose kebabinėse jau atsiranda galimybių gauti falafelių kebabą ir išsirinkti veganišką padažą.

Jei aiškiai pažymėto auGalingo patiekalo meniu nematai, improvizuok: galbūt ant makaronų su daržovėmis galima paprašyti nebarstyti parmezano ar kitaip lengvai pakeisti neveganišką patiekalą veganišku?

Jeigu to dar nepadarei, labai rekomenduojame atsisiųsti mūsų naująjį auGalingos mitybos gidą.

Ekologiški produktai: pasirinkimas ir iššūkiai

Jau nemažai metų pasaulis sprendžia dilemą: kaip maitintis - ekologiškais ar paprastais produktais? Pastarieji - pigesni, jų nusipirksi be vargo, užtat pirmieji - brangūs. Tačiau sveiki. Ekologiški produktai brangesni nei paprasti, tačiau, anot pašnekovės, nelygu, su kuo palyginsi ir už ką mokėsi.

Pavyzdžiui, rafinuotas ir nerafinuotas aliejus - tai du visiškai skirtingi produktai. Rafinuota ir nerafinuota druska - tas pat. Todėl ir kaina skiriasi.

G.Azguridienei dirbti tą darbą įdomu: „Man smagu rasti gerų daiktų ir jų pasiūlyti žmonėms. Ir pačiai jais pasinaudoti malonu. Nuo kai kurių dalykų, pavyzdžiui, alyvuogių aliejaus, netgi esu priklausoma. Tą aliejų vežame iš Italijos. Kai jis arba basmačiai ryžiai namie baigiasi, sakau, kad nėra ką valgyti.

Moteris teigė, kad ekologiškų produktų suvalgoma mažiau. Jeigu valgysi ekologiškų dribsnių košę, nereikės jos pagardinti puse litro sirupo.

Ekologiškai besimaitinančių žmonių bendruomenė

Ar yra Vilniuje kokia draugija, vienijanti ekologiškai besimaitinančius žmones? Dalis tokių žmonių, kaip pastebėjo Guoda, pažįstami per jogą, nes jogoje mityba svarbu, žmonės mokosi sveikai ruošti patiekalus, susitinka pavalgyti tose pačiose kavinėse, kurių Vilniuje mažai. Vienose valgiai ekologiški, vegetariški, kitose gaminami pagal Ajurvedą. Tai - „Žaliasis bambukas”, „Radharanė”, „Balti drambliai”, taip pat žalio maisto restoranas „Rawraw”.

Pašnekovės įsitikinimu, sunkiai Lietuvoje, taip pat visoje Europoje, surastume realių, o ne tariamų ekologiškų produktų. Lietuvoje nėra prasmės šnekėti apie ekologišką maistą.

„Mūsų rinka šiandien yra tokia, kad ja ne itin galima pasitikėti. Užsienyje viskas patikimiau, žmogus už savo prekę garantuoja savo autoritetu. Pas mus to dar nėra, - sakė A.Zuokienė.

Geriausia, jei gali turėti savo daržą ir pats užsiauginti daržovių.

„Prie ekologiško maisto nesu prisirišęs, Tymo turgelyje nusiperku tik duonos. Vasarą valgau daržoves - iš draugų, giminių ir parduotuvių, - pasakojo V.Vitkauskas.

Vegetariški restoranai Vilniuje

Šiandien apie 10 proc. viso pasaulio gyventojų yra vegetarai. Todėl, natūralu, kad sostinėje (ir ne tik) atsiranda ir vis naujų vegetariškų restoranų. Kokie jie? Ką ten rasite?

• „Vegcafe“ restoranėlius sostinėje rasite net du. Vienas jaukiai įkurtas mažoje Augustijonų gatvelėje, o kitas - praeivių dažniau matomoje Totorių gatvėje. Abu jie turi skirtingus interjerus, ir meniu, tačiau, be abejo, juos sieja skanus ir išradingas vegetariškas maistas.
• „Holigans“ - tai pirmasis Vilniuje vegetariškas bistro su puikia pasiūla. Dažnai ten sutiksi ne tik šiuolaikinius sveiko maisto bangą gaudančius hipsterius, bet ir tėvus, savo vaikus nuo mažens mokančius valgyti burokėlį vietoj čipso. Todėl „Holigans“ siūlo ne tik platų pagrindinių patiekalų pasirinkimą, bet ir spalvingus, viliojančius veganiškus desertus.
• Veganiškas bistro „Rose Hip“ buvo atidarytas tik šią žiemą, tačiau jau spėjo nudžiuginti daugumą šios maisto kultūros gerbėjų, ypač po kelių kitų vegetariškų restoranų uždarymo. Nors „Rose Hip“ meniu patiekalai gan paprasti (burgeriai, suvožtiniai, salotos ar humuso dubenėliai), tačiau tikrai neprasti. Pavyzdžiui vietoje įprasto vegetariškiems burgeriams tofu sūrio, ar portobelo grybo šis bistro jų įdarus paįvairino duoniavaisiu, lešių paplotėliu ir kitais augaliniais gardumynais.
• Kavinių ir restoranų nestokojančioje Vokiečių gatvėje vegearams taip pat derėtų nepraleisti progos užsukti į „ZATAR falafel & hummus“.
• Rūdninkų g. esanti vegetariška picerija Casa La Familia - tai dar viena įdomi opcija šios kultūros maisto mėgėjams. Čia akį džiuginą šiltas ispaniško stiliaus interjeras ir malonus aptarnavimas.

Įmantrių ir paprastų, vegetariškų ir veganiškų, o taip pat ir mišrių vietų Vilniuje pavalgyti vis gausėja. Tai ypač džiugina, nes jie lavina mūsų skonius, pažindina su rečiau valgomais, tačiau ypač naudingais vaisiais ir daržovėmis, plečia mūsų akiratį ir supratimą. Siūlome jas išbandyti ir tiems, kurie jau propaguoja šią mitybą ir tiems, kam tiesiog smalsu.

„Balti drambliai“: praeitis ir dabartis

VMGonline.lt pakalbino virš 10 buvusių ir esamų darbuotojų, kurie papasakojo, kas vyksta už „Baltų dramblių“ durų. Pirmoji vegetariško maisto kavinė „Balti drambliai“ savo veiklą pradėjo 2002-aisiais.

Alternatyvios vietos įkūrėjas Aivaras Cibulskas ją puoselėjo 16 metų, tačiau galiausiai 2017 m. vystytą verslą pardavė, o šiandien vadovauja kavinei „Štrudelinė“.

2018 m. žiniasklaidoje (15min.lt, Lzinios.lt) pasirodė straipsniai apie „Baltų dramblių“ problemas. Tuomet istorijose figūravo „Baltų dramblių“ vadovo Mariaus Letkausko vardas. Tas pats žmogus minimas ir visų VMGonline.lt kalbintų pašnekovų.

Anot pašnekovų, situacija nesikeičia ir dabar. Ilgametis „Baltų dramblių“ darbuotojas Justinas (pavardė redakcijai žinoma - red.), kurį laiką ėjęs vyriausiojo administratoriaus pareigas, sako, kad nors su juo buvo atsiskaityta iki galo, pinigus gavo ne iš karto: „Į darbo inspekciją dėl savo atlyginimo nesikreipiau, nes man jis buvo išmokėtas. Su Mariumi sutarėme, kad jis man jį išmokės dalimis, daviau laiko ir galiausiai atgavau savo dalį. Gaila, tačiau ne vienas patikėjęs jo žodžiu ir nesikreipęs į inspekciją dėl savosios kovoja iki šiol.“

DĖL SKOLOS BYLINĖJOSI TEISME: Savo istoriją atskleidžia ir beveik metus renginių organizavimu „Baltų dramblių“ kavinėje užsiėmęs Ugnius (pavardė redakcijai žinoma - red.).

Neapsikentęs darbuotojas pateikė ultimatumą - arba alga bus mokama laiku, arba jis išeis iš darbo. Tačiau ši priemonė buvo veiksminga tik kurį laiką ir galiausiai vyras priėmė sprendimą išeiti.

„Darbdavys liko skoloje už pusantro mėnesio darbo, taip pat neatsiskaitė už nepanaudotas atostogas. Į žinutes ir skambučius dažniausiai neatsakinėjo, todėl kreipiausi į Darbo ginčų komisiją, kuri priteisė skolą. Darbdavys jų sprendimą apskundė teismui, pateikdamas melagingus įrodymus ir dalinai suklastotus kasos išlaidų orderius, taip pat nutylėdamas dalį buvusio susitarimo. Vėliau dar ir į Darbo ginčų komisiją kreipėsi, neva ne jie man, o aš jiems likau skolingas“, - pasakoja pašnekovas.

Jo teigimu, bylinėjimosi procesai iš ieškovo pusės buvo nuolatos vilkinami - posėdžiuose darbdavio atstovai nepasirodydavo ir papildomų įrodymų nepateikdavo. „Galiausiai bylą, kainavusią daug laiko ir nervų, man pavyko laimėti ir įrodyti savo tiesą, tačiau pinigų iki šiol nesu atgavęs. Jokia komunikacija tarp manęs ir įmonės vadovo šiuo metu nevyksta“.

Anot pašnekovų, pasiteiravę apie vėluojančius atlyginimus, jie girdėdavo skirtingus paaiškinimus - nėra pinigų, nebuvo apyvartos, reikia atsiskaityti su tiekėjais. Ne vienas darbuotojas pasakoja, kad pinigai būdavo panaudojami neaiškioms reikmėms.

„Pavyzdžiui, atėjo neva naujas savininkas Žydrūnas Laugalys, kuris, kaip pats sakė, nebuvo oficialiai įdarbintas, ir visada imdavo pinigus iš kasos, o mėnesio gale tiesiog nurašydavo tuos pinigus. Nei kur, nei kaip jie būdavo naudojami, niekas nežinojo, bet kai reikėdavo mokėti darbuotojams, būdavo sakoma, kad pinigų nėra“, - prisimena iš „Baltų dramblių“ neseniai išėjusi Samanta (vardas pakeistas pašnekovės prašymu - red).

Jai pritaria ir dar neseniai „Baltuose drambliuose“ dirbęs Antanas (vardas pakeistas pašnekovo prašymu - red). „Prie manęs yra išėmę pinigų iš kasos ir kai paklausiau, kam juos ima, man atsakė, kad darbuotojai algą išmokėti. Tačiau, mano žiniomis, jos tie pinigėliai nepasiekė“.

Dabartinė kavinės darbuotoja Meilė pasakoja, kad pinigai ir produktai neretai keliauja į kitus kavinės valdytojų restoranus. „Čia užsakymus daro, kai atveža, dokumentus pasirašo, o užsakymai į kitą vietą eina“.

Pakalbinus daugiau nei 10 buvusių ir esamų darbuotojų, paaiškėjo, kad jie buvo įdarbinami bent į 4 skirtingas įmones: UAB „Pietryčių srautas“, UAB „Ebaltas“, UAB „Torino“ ir UAB „Arbonita“. Kai kurių sutartyse buvo įrašytos visiškai su darbu kavinėje nesusijusios pareigos.

Šiuo metu vyksta antrasis tyrimas: Kaip teigia Valstybinės darbo inspekcijos Komunikacijos skyriaus vedėja Marija Čereškevičiūtė, dėl „Baltuosius dramblius“ valdančios įmonės „Pietryčių srautas“ nuo 2018 m. sausio yra gauti 2 prašymai nagrinėti darbo ginčus bei 5 pranešimai pagal viešąjį interesą, kurių pagrindu jau atliktas vienas inspektavimas. „Pirmojo inspektavimo metu nelegalaus ar nedeklaruoto darbo atvejai nenustatyti, kitas tyrimas vyksta šiuo metu“.

Augančio populiarumo priežastys

Anksčiau buvęs tik mažos idėjinės grupelės poreikis, augalinės kilmės maistas tapo toks populiarus, jog norint jo gauti dienos pietums veganiškose ir vegetariškose kavinėse ir restoranuose neretai tenka pastovėti ir eilėje. Kodėl ši nauja tendencija tokia gaji?

Restoraną „Alive“ atidariusi ir jau penktos augaliniu maistu besiremiančios maitinimo įstaigos savininkė Goda Sivilevičiūtė mano, jog vegetariško ir veganiško maisto populiarumą lemia į Lietuvą žengiančios vakarietiško gyvenimo būdo tendencijos.

„Augant pajamoms, žmonės dažniau gaili savo laiko gaminti valgyti ir mieliau renkasi kokybišką maistą kavinėse ir restoranuose. Vis labiau norima kokybiškai praleisti laiką, plėsti akiratį. Kurį laiką Vilniuje buvo vienintelė vegetariška kavinė „Balti drambliai“, o kitose maitinimo įstaigose vegetariškų patiekalų beveik nesiūlydavo. Tačiau ne tik veganai ar vegetarai, bet ir visavalgiai žmonės ieško įvairovės, nori išmėginti kažką naujo“, - pasakojo jau 16 metų vegetare esanti Goda. Būtent noras sukurti sveiko ir įdomaus maisto alternatyvą ne tik žmonėms, kurie atsisako mėsos, bet kiekvienam, prisidėjo prie „Alive“ idėjos.

„Galbūt vegetariški restoranai iš tiesų tapo tendencija ar mada. Tačiau, atmetus etines vegetariško ar veganiško gyvenimo būdo pasirinkimo priežastis, ji rodo, kad populiarėja sveika gyvensena, tad jeigu tai ir mada, tai iš tiesų gera mada“, - optimistiškai mano G. Sivilevičiūtė.

„AuGalybės“ atstovės spaudai ir gyvūnų teises Lietuvoje ginančios organizacijos „Tušti narvai“ strateginės grupės narės Gabijos Enciūtės teigimu, įvairių aplinkosauginių ir gyvūnų teisių organizacijų veikla, nukreipta į mėsos vartojimo mažinimą bei visuomenės sveikatos gerinimą, smarkiai prisidėjo prie veganiškos ir vegetariškos mitybos bumo, tačiau tai lėmė ir augantis ekologiškų idėjų palaikymas. Be to, mokslininkai bei maisto pramonės atstovai supranta, jog išmaitinti augančią pasaulio populiaciją ateityje bus vis sunkiau.

Pasak „Vegfest LT“ organizatorės Ventės Viteikaitės, veganizmas Lietuvoje plinta taip pat sparčiai, kaip ir visame pasaulyje. „Atsiranda vietų, kur ir mėsiški restoranai į meniu įtraukia veganiškų patiekalų. Dabar žmonės vėl gali išeiti, nes tikrai žinau tokių, kurie niekur neidavo, nes tiesiog nebuvo kur. Padėtis gerėja - prieš porą metų restorane paklausus apie veganišką alternatyvą padavėjai gūžčiodavo pečiais, o šiandien įvyksta mažiau tokių nesusipratimų. Kitas dalykas - veganiškų barų daugėja ir mes beveik pasivijome Varšuvą, kuri yra laikoma Rytų Europos veganų rojumi. Jeigu taip sparčiai populiarės veganizmas, gal ir juos pralenksime“, - pokyčiais džiaugiasi Ventė, kurios organizuojamas ir Vilniuje išpopuliarėjęs augalinio maisto festivalis „Vegfest LT“ keliasi į Kauną - rugsėjo 16 d.

Pokalbis su Aivaru Cibulsku, „Baltų dramblių“ įkūrėju

- „Baltus dramblius“ kūrėte keliolika metų. Jie jau buvo tapę reiškiniu - šią kavinę žino beveik visi. Kodėl nusprendėte juos parduoti?

- Iš tiesų, čia išdirbta 16 metų. Tačiau laikai keičiasi, o su jais - ir žmonės. Kai atėję žmonės pradėjo man sakyti, jie čia vaikščiodavo jaunystėje, supratau, kad viskas keičiasi, aplinka pasikeitė, žmonės pasikeitė, atsirado feisbukas. Supratau, kad ir mums reikia labai smarkiai keistis, bet taip pat pamačiau, kad pakeisti jau nieko neįmanoma, nes čia jau ne balti drambliukai, o senas mamutas apsigyveno. Be to, susiformavo labai stiprus kolektyvas, kuris dirbo iš idėjos ir neįsivaizdavo „Baltų dramblių“ kitokių. Supratęs, kad nieko čia nepakeisiu, nusprendžiau pasitraukti pats.

- Kaip nusprendėte įkurti vegetarišką kavinę?

- Domiuosi maistu, man ypač patinka rytietiškas, indiškas, maistas, savo laiku nuolat važinėjau į Indiją ir sėmiausi žinių. Tuo metu ir pats susidomėjau vegetarizmu. „Balti drambliai“ atsirado tokiu metu, kai niekas nežinojo, kas yra vegetarizmas, joga, Indija ir pan. Tiesiog norėjosi atidaryti kavinę, kuri būtų alternatyva visoms kitoms. Žmonės keldavo skandalus, kai nerasdavo mėsos, užuosdavo smilkalus ir dar išgirsdavo keistą indišką muziką ar B.Grebenščikovo dainuojamas mantras. Ir dar rūkyti buvo negalima, kai visur kitur kavinėse buvo rūkoma. Mes pralaužėme ledus, buvome tokie pirmieji, todėl iš pradžių buvo labai sunku. Vegetarizmo banga ir jogos mada atsirado po gerų penkerių metų. Tada jau mes tapome populiarūs ir svarbūs.

- Tai buvo sunkus sprendimas?

- Tai nebuvo spontaniškas sprendimas, aš jam pribrendau supratęs, kad ir pats esu visiškoje stagnacijoje ir turiu keistis, o toje pačioje terpėje nepasikeisiu. Norėjosi ko nors nauja gyvenime.

- Šios paieškos ir atvedė kuriam laikui į Kambodžą?

- Tuo metu man norėjosi dingti iš Lietuvos, o seni pažįstami kaip tik pakvietė atidaryti kavinę Kambodžoje, turistinėje vietoje. Deja, situacija nesusiklostė, nors Kambodža man labai patinka. Esu buvęs ten net keletą kartų. Negaliu paaiškinti, kodėl, bet ši šalis man patiko iš karto. Apskritai mane traukia Rytų šalys - Indija, Tailandas, Nepalas, Birma. Aš ten labai gerai jaučiuosi, nes jose pakankamai liberali aplinka.

- Ar vegetarizmas atėjo į jūsų gyvenimą kartu su meile Rytams? Esate vegetaras iš idėjos?

- Vegatarizmu iš idėjos netikiu. Visi idėjiniai vegetarai anksčiau ar vėliau praranda motyvaciją. Vegetarais lieka tik tie žmonės, kurie jautresni maistui ir jaučia, kaip tai, ką valgo, veikia jų organizmą. Pirmiausiai reikėtų pajausti, ar tai, ką tu valgai, tau tinka. Tuomet tai yra tikra ir jau galima rinktis - tapti visišku vegetaru ar ne. Aš niekada nebuvau toks, kuris negali gyventi be mėsos. Tačiau kai mano gyvenime atsirado meditacija, joga ir savęs stebėjimas, atsirado ir pajautimas, kas man yra gerai ir kas blogai, kaip aš jaučiuosi po vienokio ar kitokio maisto. Atsirado elementarus jautrumas aplinkai ir savo kūno pojūčiams.

- Teigiama, kad vegetariškai maitintis sveikai nėra paprasta. Kaip jūs derinate maistą?

- Į visus kraštutinumas įpuolama vėlgi iš teorijos. Aš niekada nesistengiau sureikšminti, ką valgau. Tiesiog intuityviai jaučiu, ko noriu, o kartais net nėra pasirinkimo, tuomet valgau tai, kas yra. Tiesiog svarbu, kad būtų kuo didesnė maisto įvairovė, daugiau nieko ir nereikia. Universalaus visiems tinkančio recepto nėra, nes mes visi turime tam tikras paveldėtas ligas, genus, stiprias ir silpnas puses.

- O meditacija? Ar ji liko jūsų gyvenime?

- Tai svarbi gyvenimo dalis, kartais tų praktikų būna daugiau, kartais - mažiau, bet per meditaciją iš tiesų patirta ir suvokta daug. Todėl visada žinau, kur galiu sugrįžti ir ką daryti, kai nutinka įvairios situacijos. Žinoma, meditacija neišspręs visų mūsų problemų, kaip ir niekas kitas, bet ji padeda kasdieniame gyvenime jaustis ramesniam ir labiau džiaugtis gyvenimu. Tiesiog keičia požiūrį į gyvenimą.

- Kas jums svarbiausia gaminant?

- Man svarbu, kad būtų įdomu ir kokybiška. Tai didžiausias iššūkis ir sunkiausias kelias. Dėl to niekada ir nebuvau geras verslininkas, nes verslas yra kuo mažiau duoti ir kuo daugiau gauti. Todėl ir „Balti drambliai“ visada buvo daugiau socialinis projektas. Aišku, visi užsidirbome duonai, bet turtų tikrai nesusikrovėme, nes ne verslas buvo svarbiausia. Patiekale aš visada ieškau pusiausvyros tarp kainos, sveikumo ir kokybės. Anksčiau vesdavau vegetarinio maisto gaminimo kursus, per kuriuos visada sakydavau, kad turi būti balansas tarp to, kiek sugaišti laiko patiekalo gaminimui, kiek visa tai kainuoja ir kiek tai yra sveika.

- Kas jums yra sąvoka „maisto kokybė“?

- Geri produktai ir gaminimo technologija. Ar maistas buvo šviežias, jautrūs žmonės jaučia iš skonio ir vėliau virškindami. Tačiau tokių jautrių žmonių, manau, vis mažiau. Dažnai žmonės pavalgo, o vėliau feisbuke paskaito, ar buvo skanu. Prieš 15 metų, kai nebuvo feisbuko, žmonės patys ragaudavo ir patirdavo, ar jiems skanu. Dabar jeigu jie perskaitė socialiniame tinkle, kad skanu, vadinasi, skanu. Jeigu parašyta, kad neskanu, vadinasi, neskanu. Man dėl to buvo šokas dar dirbant „Baltuose drambliuose“ - feisbukas pasidarė svarbesnis už realią patirtį.

- Nepavykus verslui Kambodžoje vėl sugalvojote idėją - atidarėte pirmąją Lietuvoje štrudelinę. Kodėl štrudeliai?

- Turbūt vėl suveikė mano egocentrizmas. Imti ir atidaryti dabar eilinę piceriją ar sušių restoraną neįdomu. Turi būti kažkoks iššūkis, turi kažkas „vežti“. Daryti tai, ką kiti daro, be abejo, yra lengviau, bet nuobodu. „Balti drambliai“ kažkada buvo beprotiška idėja, dabar turiu naują iššūkį su štrudeliais. Žmonės jų arba visiškai nežino, arba yra stereotipas, kad jie gali būti tik su obuoliais arba su varške. Tai absoliuti naujiena, todėl ir vėl sunku. Nedrįsčiau teigti, kad šiandien būtų galima išgyventi iš cepelinų, nes kuo toliau, tuo mažiau jų reikės, bet net ir tai turbūt būtų lengviau.

---