Mikčiojimas - kalbos sutrikimas, kuris gali pasireikšti įvairaus amžiaus vaikams. Šiame straipsnyje aptarsime mikčiojimo priežastis, požymius ir būdus, kaip padėti vaikams, susiduriantiems su šia problema.

Mikčiojimo Priežastys ir Požymiai

Mikčiojimas dažniausiai pasireiškia antraisiais - penktaisiais gyvenimo metais, intensyviai vystantis vaiko kalbai.

Dažniausi mikčiojimo požymiai yra garsų, skiemenų pakartojimai, garsų tęsimas, tylos pauzės, kai pasireiškia kalbos aparato fizinė įtampa.

Daugelis vaikų, mokydamiesi kalbėti, sunkiai suranda tinkamų žodžių savo mintims išreikšti, pasakoja susijaudinę, skubėdami, todėl jų kalbos sklandumas sutrinka.

Norint atskirti prasidedantį mikčiojimą nuo normaliam kalbos vystymuisi būdingų nesklandumų, svarbu išsamiai įvertinti vaiko kalbą esant įvairioms situacijoms.

Logopedas vertina ir vaiko kalbą, ir tėvų pasakojimą.

Apie 5 proc. vaikų per savo gyvenimą yra mikčioję keletą mėnesių ar ilgiau.

Paprastai šis sutrikimas prasideda po truputį.

Vaikas gali mikčioti tik retkarčiais, kalbėdamas su nepažįstamais žmonėmis, susijaudinęs ar pavargęs.

Nepaisant ilgamečių mokslininkų pastangų atskleisti mikčiojimo priežastis, jos iki šios nėra aiškios.

Manoma, kad vaikas gali turėti įgimtą polinkį į kalbos nesklandumus.

Jei šeimoje yra kitų mikčiojančiųjų, tikimybė, kad vaiką gali varginti šis sutrikimas, yra net penkis kartus didesnė nei tuo atveju, kai nemikčioja nė vienas iš tėvų.

Mikčiojimo stiprumas gali keistis, jis priklauso nuo situacijos ar dienos.

Kartais užsikirtimų intensyvumas skiriasi net ir to paties pokalbio metu.

Ikimokykliniame amžiuje šie svyravimai dažnai susiję su vaiko veikla.

Kai vaikas kalba apie šalia esančius daiktus, atliekamus veiksmus, jo kalboje paprastai yra mažiau užsikirtimų nei pasakojant patirtus įspūdžius ar dialogo metu.

Specialistai negali tiksliai paaiškinti mikčiojimo svyravimo priežasčių.

Daugiau nei 60 proc. vaikų įveikia šį sutrikimą, tačiau nėra aiškių kriterijų atpažinti, kuris vaikas mikčiojimą “išaugs” be specialistų pagalbos.

Kada Kreiptis į Specialistus?

Pastebėjus, kad vaikas užsikerta kalbėdamas, reikėtų kreiptis į logopedą, konsultuotis su vaikų neurologu bei psichologu.

Tėvų Elgesys ir Pagalba Vaikui

Mikčiojimo pradžioje didelę reikšmę vaiko kalbos raidai turi tėvų ir kitų artimųjų elgesys.

Tėvai dažnai jaučiasi sutrikę, išsigandę ir bejėgiai, kai vaikas pradeda sunkiai mikčioti.

Jie dažnai mėgina padėti užbaigdami vaiko pradėtą mintį, patardami “neskubėk”, “nesijaudink”, “pasakyk dar kartą”.

Labai svarbu laikytis nuoseklaus dienos režimo, kad vaikas nepavargtų, nebūtų dirglus ir suirzęs.

Vienodos auklėjimo taisyklės ir pastovus poilsio laikas suteikia vaikui daugiau ramybės, tausojama jo nervų sistema.

Bendraujant su mikčiojančiu vaiku labai svarbu sulėtinti savo kalbos tempą.

Kai tėvai ramiai palaukia, kol vaikas užbaigs savo pasakojimą, jo nepertraukia, pokalbis tampa ramesnis.

Jei visi šeimos nariai moka palaukti savo eilės pokalbio metu, kalba lėtai, vaikas pamažu pradeda imituoti tokį kalbėjimo būdą ir nejaučia “laiko spaudimo”.

Jei vaikas jaudinasi dėl savo kalbos, reikia pasistengti suprasti jo jausmus, parodyti, kad juos suprantate, skatinti vaiko pasitikėjimą savo jėgomis.

Pasistenkite surasti keletą minučių kasdien, kai niekas netrukdys jūsų ir vaiko pokalbio.

Kartu pieškite, klijuokite, vaikščiokite gamtoje.

Logopedinė Pagalba

Logopedas yra specialistas atsakingas už komunikacijos ir jos sutrikimų prevenciją, įvertinimą, pagalbą ir mokslinius tyrimus.

Įvertinimas yra tęstinis procesas ir dažnai apima bendradarbiavimą su kitų profesijų specialistais.

Logopedinė pagalba, siekiant įveikti komunikacijos sutrikimus, gali būti tiesioginė ir netiesioginė.

Ji apima terapiją (pagalbą), reabilitaciją ir integraciją į socialinį ar profesinį gyvenimą, taip pat ankstyvąją intervenciją, konsultavimą ir rekomendacijas.

Logopedinės pagalbos tikslai suteikti asmenims kuo įmanomą aukštesnį funkcionavimo ir komunikacijos lygį, atitinkantį jų socialinę aplinką, mokymosi ar profesinės veiklos poreikius, įgalinančius savarankiškai gyventi.

Jei sutrikimas susijęs su medicininiais sutrikimais, logopedinė pagalba turi būti derinama su gydymu.

Logopedas turi laikytis profesinės etikos reikalavimų bei šalies įstatymų.

Logopedai turi būti praktikai ir tyrėjai.

Prieš pradėdami teikti pagalbą, jie turi apsvarstyti su asmens problema susijusius teorinius modelius, įvertinti asmens komunikacinius gebėjimus ir sutrikimus, turimos informacijos pagrindu parengti tinkamą darbo programą.

Logopedas turi mokėti tinkamai bendrauti su klientu, sužinoti ir identifikuoti priežastis, dėl kurių asmuo kreipiasi pagalbos.

Remdamasis interviu metu gauta informacija, logopedas turi gebėti priimti sprendimusdėl tolimesnių veiksmų ir su jais supažindinti (informuoti) klientus.

Logopedas turi gebėti apibendrinti gautą informaciją ir daryti išvadas, jei reikalinga, nukreipti klientą kitam specialistui ir išsamiai paaiškinti pagalbos pobūdį.

Tai reiškia, kad logopedas turi žinoti įvairius intervencijos (pagalbos) būdus, specifinius jų tikslus, privalumus ir trūkumus.

Įvertinimas apima kliento komunikacinės kompetencijos ir sutrikimų lygmens nustatymą.

Atlikęs įvertinimą, remdamasis išvadomis, logopedas turi gebėti numatyti darbo tikslus ir parengti programą.

Logopedas turi būti susipažinęs su įvairiais intervencijos būdais, žinoti taikomus pagalbos (terapijos) ir reabilitacijos metodus ir technikas, įtraukiant konsultavimą ir ankstyvąją intervenciją.

Pagalba (terapija) yra problemų sprendimo veikla, nes siekdamas efektyviai dirbti, logopedas turi gebėti įvertinti intervencijos veiksmingumą ir, atsižvelgdamas į rezultatus, keisti veiklos ir darbo būdus.

Darbo metu logopedas privalo gerbti klientus, jų šeimos narius (globėjus), gebėti bendradarbiauti su kitų sričių specialistais, laikytis etikos reikalavimų ir šalyje galiojančių įstatymų.

Logopedas, dalyvaudamas kvalifikacijos kėlimo veikloje, turi nuolat plėsti ir atnaujinti savo profesines žinias ir įgūdžius, domėtis moksliniais tyrimais ir nauja informacija (dalyvauti seminaruose, paskaitose, mokslinėse konferencijose).

Logopedija yra besivystanti profesija, esanti tarp teorijos ir mokslinės praktikos.

Logopedas yra specialistas teikiantis pagalbą vaikams, paaugliams ir suaugusiems turintiems kalbėjimo, kalbos, komunikacijos, balso, rašymo (skaitymo) sutrikimų.

Logopedas atsakingas už prevenciją, įvertinimą, pagalbos teikimą ir mokslinius tyrimus komunikacijos ir jos sutrikimų srityje.

Autizmas ir Mikčiojimas

Svarbu paminėti, kad kartais mikčiojimas gali būti susijęs su kitais raidos sutrikimais, tokiais kaip autizmas. Autizmas yra sudėtingas, įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo, vaizduotės, interesų, elgesio ir emocijų savitumu. Šis sutrikimas veikia visą vaiko veiklą - verbalinę ir neverbalinę komunikaciją, socialinę sąveiką ir išryškėja ankstyvoje veikystėje. Dažniausi autizmo požymiai yra bendravimo sunkumai, sutrikę socialiniai kontaktai, pasikartojantis stereotipinis elgesys, priešinimasis aplinkos ir dienotvarkės pasikeitimams, neįprastos reakcijos į sensorinius dirgiklius.

Autizmo spektro sutrikimams priskiriami: Aspergerio, Rett sindromai, netipiškas autizmas, autistinis sutrikimas (vaikų ir klasikinis autizmas).

Autizmo priežastys gali būti biologinės, organinės - neurologinės ir genetinės.

Prevencija

apima veiklą, kurios tikslas - mažinti sutrikimų dažnumą ir naujų atvejų atsiradimo riziką populiacijoje.

susijusi su veikla, kurios tikslas - mažinti sutrikimų paplitimą ir jų atsiradimo laiką.

Remiantis šiuo principu logopediniame darbe, svarbu atlikti įvertinimą ir kuo anksčiau nustatyti sutrikimus.

pagrindinis tikslas - sumažinti ilgalaikių (pastovių) sutrikimų paplitimą ir funkcionavimo sunkumus, kylančius dėl esamo sutrikimo.

Logopedai dažniausiai atlieka tretinio lygio prevencinį darbą.

I. Logopedai informuoja apie kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos raidą bei sutrikimus švietimo, sveikatos priežiūros, socialinius darbuotojus ir kitus specialistus.

Tikslai - informacija turi būti prieinama įvairių sričių specialistams (pvz. gydytojai, mokytojai, darželių auklėtojai, slaugytojai), kurių bendradarbiavimas su logopedais yra ypač svarbus.

Visuomenė ir kitų sričių specialistai turėtų žinoti, kaip kalbos ir kalbėjimo sutrikimai gali paskatinti kitas socialines, emocines ar mokymosi problemas ir trikdyti šeimos gerovę.

Informuojant visuomenę rekomenduojama supažindinti su logopedinės pagalbos būdais, nurodyti kada ir kur galima kreiptis pagalbos.

III. Įvertinimas: logopedas turėtų bendradarbiauti su kitais specialistais (pvz., gydytojais, mokytojais, slaugytojais, psichologais).

Svarbu atskirti natūralius raidos ypatumus, atskleisti ir nustatyti sutrikimus.

Tikslai - standartizuotų testų, darbo programų kūrimas ir taikymas, įtraukiant kitų sričių specialistus.

Ankstyvasis įvertinimas turi būti prieinamas kiekvienam vaikui, kuo ankstyvesniame amžiuje ir atliekamas pakartotinai.

Patikrinimą gali atlikti specialiai apmokyti specialistai.

Sutrikimą nustato (diagnozuoja) logopedai.

Patarimai Tėvams

• Dažnai kalbėkitės su vaiku.
• Suteikite laiko jo atsakymui.
• Klausykite jo: pernelyg greitai nenutraukite.
• Nusileiskite iki jo lygio.
• Drauge valgykite prie stalo.
• Išplėskite ir paaiškinkite tai, ką jis sako.
• Mėginkite priderinti savo kalbą prie savo vaiko supratimo, kalbėkite aukštesniu tonu ir trumpais, paprastais sakiniais.
• Raskite laiko paplepėti.
• Skaitykite knygas.
• Vartokite rimus ir ritmą.

Žinomų Žmonių Pavyzdžiai

Mikčiojimas yra sudėtinga, daugelio išorinių ir vidinių veiksnių pasekmė, kuriai įveikti reikia daugelio specialistų ir paties mikčiojančiojo pastangų.

Mikčiojo Aristotelis, Niutonas, Čerčilis ir Merlin Monro.

Šie žmonės neleido mikčiojimui jų sustabdyti ir tapo žinomi visame pasaulyje.

---