Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė, daugelyje krikščioniškų kraštų vadinama tiesiog Šventąja savaite. Tai - Kristaus kančios ir mirties atminimo laikas. Didžiosios savaitės metas ypač glaudžiai susijęs su šv. Velykų laukimu, dvasiškai ir fiziškai ruošiamasi vienai didžiausių metinių švenčių - šv. Velykoms.
Pasninkas prieš Velykas
Prieš porą šimtų metų buvo laikomasi griežto pasninko - mėsos ir pieniškų valgių neruošdavo tris dienas per savaitę - trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Vėliau šios taisyklės sušvelnėjo, pasninko imta laikytis tik penktadieniais, o kitomis dienomis stengtasi valgyti saikingai.
Svarbiausias gavėnios meto produktas ant protėvių stalo buvo silkė, įvairios košės, bulvės su lupenomis ir raugintais kopūstais, kisielius. Svarbią raciono dalį sudarydavo ir grūdinės kultūros - rugiai, miežiai, avižos, grikiai, žirniai, pupos, bei aliejiniai augalai - kanapės, linai, aguonos.
„Pasninkavimas ne tik priminė Kristaus kančią, bet ir atitiko natūralius kaimo žmogaus gyvenimo ritmus. Gyvuliai buvo pjaunami prieš Šv. Kalėdas ir norėta, kad mėsos gaminių užtektų ir Šv. Velykų stalui. Tad Užgavėnių dieną sočiai pavalgę blynų, jie susiverždavo diržus ir, kaip sakydavo, valgydavo tik tai, kas po Užgavėnių liko tarp dantų“, - liaudies buityje gyvavusias tradicijas priminė D.Blaževičienė.
Kai kurie senoliai ir dabar linkę manyti, kad pasninkavimas duoda naudos sveikatai. Gavėnios metu būdavo nevartojama ne tik mėsa bei kiti gyvuliniai riebalai, bet ir pienas, jo produktai. Organizmas gerai išsivalydavo, o beržų ir klevų pavasarinė sula sėkmingai užbaigdavo šį procesą.
Silkės plakimo paprotys
Žemaitijoje Didįjį trečiadienį buvo paplitęs „silkės plakimo“ paprotys: paaugliai, išsipjaustę panašią į žuvį lentelę, keliese vilkdavo ją šventoriumi apie bažnyčią, o kiti botagais ją plakdavo. Taip buvo simboliškai atsisveikinama su pabodusiu pasninko maistu ir nekantriai laukiama šv. Velykų, kai vėl bus galima valgyti mėsos ir pieno produktus.
Didžioji savaitė: tradicijos ir papročiai
Didysis ketvirtadienis
Didysis ketvirtadienis lietuvių tradicijoje vadintas dar ir čystuoju (t. y. švariuoju) ketvirtadieniu. Šeimininkės šią dieną stengdavosi (o ir šiandien stengiasi) imtis didžiojo metinio namų apvalymo - kuo gražiau sutvarkyti namus, nuvalyti langus, išsišveisti visas namų kerteles, pakeisti patalynę, kad visi metai būtų švarūs. Didysis ketvirtadienis kai kur dar buvo vadinamas ir vėlių Velykomis: šią dieną žmonės lankė ir tvarkė mirusių artimųjų kapus.
Tikėta, kad šią dieną gimę žmonės, ypač jei jie dar ir krikštyti sekmadienį, gali būti dvasregiai - matyti mirusiųjų vėles. Taip pat tikėta, kad Didžiojo ketvirtadienio vakarą visos vėlės eina į bažnyčią, o kad galėtų tenai nukakti, ropščiasi ant pečių jų kelyje pasitaikantiems dvasregiams, tampantiems dvasnešiais.
Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas paminėti Paskutinę vakarienę. Po vakarinių pamaldų Didžiojo ketvirtadienio vakarą visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai, susikaupiama prieš Didįjį penktadienį.
Tiesa, kai kuriose vietovėse užfiksuota tradicija, kad tądien „varpus pavaduodavo“ berniukai, tarškinantys aplink bažnyčią tarškučiais, o po pamaldų jie leisdavosi į aplinkines sodybas kiaušiniauti, t. y. prašyti kaimynų kiaušinių šv.
Didysis penktadienis
Didysis penktadienis krikščioniškoje tradicijoje susijęs su atgaila: tai - Kristaus mirties diena. Ši diena vienintelė per metus, kai bažnyčiose neaukojamos šv. Mišios, o prisimenama Kristaus kančios istorija. Didįjį penktadienį būtinai laikomasi pasninko. Dažnai būtent tą dieną žmonės stengiasi prieiti išpažinties, norėdami dvasiškai apsivalyti.
Didysis šeštadienis
Didysis šeštadienis - tai laukimo diena: Kristus jau nuimtas nuo kryžiaus, palaidotas, bet dar neprisikėlęs. Jo mokiniai išsibėgioję, išsislapstę. Vienintelė neabejotinai išlaikiusi tikėjimą - Jo motina Marija.
Namų ugniakuruose tą dieną buvo gesinama ugnis ir iš naujo įkuriama parsinešta iš bažnyčių pašventinta ugnimi. Parsinešama ir bažnyčiose pašventinto vandens. Didįjį šeštadienį iki pietų buvo stengiamasi baigti dirbti visus sunkesnius darbus, ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, įrengiamos sūpuoklės šv. Velykoms, bet dar nesisupama. Pavakare visi stengdavosi išsimaudyti ir pasitikti šventę švarūs.
Šeštadienį, nusileidus saulei, pradedamas švęsti Velyknaktis. Prieššventinę šv. Etnografai fiksuoja, kad kai kuriose Lietuvos vietovėse per Velyknaktį būta ir savitų lokalinių papročių.
Pavyzdžiui, iki XIX amžiaus pabaigos Rytų Lietuvoje buvo žinomas Gavėno sušaudymo paprotys, žymėjęs gavėnios pabaigą: šv. Velykų naktį per bažnyčią bėgantis „Gavėnas“ būdavo „nušaunamas“, o „nušautas“ jis persiversdavo per galvą ir dingdavo. Taip simboliškai baigdavosi vienas metų laikotarpis (gavėnia) ir prasidėdavo naujas. Kai kuriose bažnyčiose šv. Velykų naktį buvo rengiami vaidinimai.
Tarpukario metais (o kai kur net ir šiais laikais) šv. Velykos buvo viena įdomiausių švenčių dėl persirengėlių naktinių vaidinimų bažnyčiose - žmonės eidavo net į ne savo parapijos bažnyčią, jei savojoje persirengėlių nebūdavo. Dažniausiai būdavo suburiamos dvi persirengėlių grupės - žydai ir kareiviai. Žydai šv. Velykų naktį stengdavosi pavogti kryžių, o kareiviai turėdavo jį apginti.
Vidurnaktį suskambus varpams, vargonams, tikintieji sveikina vieni kitus sakydami: „Kristus prisikėlė!“ ir skelbia, kad prasidėjo svarbiausia krikščionių šventė - šv. Velykos.
Šv. Velykų tradicijos šiandien
Šv. Velykų rytą vykstančios Prisikėlimo mišios yra bene vienintelė diena metuose, kada į bažnyčią eina ir tie, kurie laiko save mažiau tikinčiais. Tai tradicija, kurią įdiegė seneliai, tėvai, sakydami, jog Šv. Velykų pusryčiai nebus tokie skanūs, jei nenueisi į mišias ir jų metu kitam nepalinkėsi ramybės ir gerų metų. Žinoma, po to seka svarbiausia šventės dalis - apeiginiai pusryčiai.
Bene pagrindinis skirtumas tarp šiuolaikinės šventės ir ankstesnių - seniau apeiginis Šv. Velykų stalas simbolizuodavo 7 savaites trukusio pasninko, kurio metu žmonės nevalgydavo mėsos, o kartais ir pieno produktų, užbaigimą. Beje, virti kiaušiniai seniau taip pat retai valgyti, tik kartą metuose per tas pačias Šv. Velykas jų galima suvalgyti bent po kelis. Žinoma, šalia būdavo įprasta patiekti ir tam tikrus patiekalus iš mėsos. Tradiciniais laikyti kepta kiaulės galva ar paršiukas, kumpis, virta karka.
Ant šiuolaikinio šventinio Šv. Velykų stalo patiekiamus valgius keičia ir dabartiniai mūsų mitybos įpročiai. Ant jo dažniau rasime vištienos, kalakutienos, antienos patiekalus, kurie yra ruošiami pagal iš kartos į kartą perduodamus receptus. Taip pat valgome daugiau saldumynų. Net ir įprastus kiaušinius vis dažniau pakeičiame šokoladiniais ir juos dovanojame vaikams - tai tradicija, atėjusi iš vakarų ir jau per porą dešimtmečių prigijusi ir Lietuvoje.
Ar antrą Velykų dieną galima valgyti mėsą?
Antroji Velykų diena - prasideda ėjimas į svečius. Pirmą dieną svarbu buvimas su šeima namuose, o antrą kaime prasideda šventinės pramogos. Remiantis tradicijomis, antrą Velykų dieną jau galima valgyti mėsą ir kitus pasninko metu vengtus produktus.
Ką šiais laikais siūloma rinktis šventiniam stalui? - Anksčiau ant šventinio stalo buvo patiekiami riebesni patiekalai, tad ir mes, norėdami išsaugoti senąsias Velykų tradicijas, turėtume nepamiršti svarbiausių atributų - mėsos, kiaušinių.
Jei laikomasi tradicijų, galima rinktis kiaulieną, nes tik švenčių metu valgoma ši mėsa pakenkti negali. Aišku, kasdieniame valgiaraštyje turi vyrauti paukštiena, taip pat žuvis.
Svarbiausia, kad riebūs patiekalai būtų retas svečias ant mūsų stalo (tik per šventes) ir būtų valgomi kartu su daržovėmis. Juk parduotuvėse jau galima rasti šviežių špinatų, šparagų, svogūnų laiškų, ridikėlių. Žmonės dažnai jau ir ant palangės vieną kitą prieskoninę žolelę augina. Tokie žalumynai ir daržovės ne tik paįvairins Velykų stalą, bet ir suteiks reikalingų vitaminų, mineralų. Taip pat turėtume nepamiršti įvairių kruopų ir grūdinės kultūros produktų. Jei norisi deserto, tam puikiai tinka dar nuo vasaros likę šaldytos uogos, šaldyti jogurtiniai desertai.
Kiaušiniai neatsiejama Velykų šventės dalis daugelyje pasaulio vietų. Kiaušiniai kartu su mėsa ir pienu, taip pat būdavo draudžiami valgyti iki Velykų trukusios Gavėnios laikotarpiu. Tad Velykos buvo puiki proga šių produktų pagaliau prisikirsti iki soties.
Velykų žaidimai ir pramogos
Per Velykas nepamirškite tradicinių žaidimų: tokių kaip margučių ridenimas, lauko žaidimai, supimasis sūpynėmis. Jie padės sudeginti visas kalorijas, suvartotas valgant sotesnius nei įprastai patiekalus.
Na o Šv. Velykų dieną po šventinių mišių ir apeiginių pusryčių buvo žaidžiami įvairūs žaidimai, dažniausiai su margučiais. „Kaime taip pat būdavo privaloma tradicija pasisupti. Supimasis, visų pirma, turėjo ir apeiginę prasmę, buvo sakoma, jog kuo aukščiau įsisupsi, tuo aukštesni linai augs.
Supdavosi ne tik vaikai, bet ir jaunimas, ypač netekėjusios merginos, kurios tikėdavosi pasisupusios per ateinančius metus ištekėti. Kai kurie žmonės, turintys sodybas, šią tradiciją yra išlaikę iki šiol“, - teigia VDU docentė.
Lietuvių šventinis kalendorius, 2014, VDU, Kaunas.