Lietuvių liaudies tradicijoje žalčiai nuo seno buvo gerbiami kaip dievybės, laikomi namų gerovės, sveikatos ir vaisingumo sergėtojais, net mirusių protėvių atstovais. Kitaip nei gyvatės, žalčiai liaudies tradicijoje buvo laikomi draugiškais gyvūnais.
Žaltys Lietuvoje: Biologiniai Faktai
Gamtininkai pabrėžia: žaltys yra visiškai nepavojingas ir neagresyvus. Priešingai - itin atsargus roplys. Lietuvoje labiausiai paplitęs geltonskruostis žaltys - jis galvos šonuose turi dvi gelsvas ar oranžines dėmes. O lygiažvynis žaltys yra retas, įtrauktas į Lietuvos saugomų gyvūnų sąrašą.
Spalio ir lapkričio mėnesiais užmigę žiemai, žalčiai pabunda vėliausiai balandį ir gegužę poruojasi susirinkę drėgnose vietovėse - prie ežerų, upių. Žalčio patelės kiaušinius deda liepą-rugpjūtį drėgnose ir šiltose vietose: lapų krūvose, kelmų puvenose. Rudeniop išsirita 10-20 cm ilgio žalčiukai.
Geltonskruosčiai žalčiai gyvena maždaug 25-28 metus ir išauga iki 70-130 cm. Pasitaiko ir žalčių milžinų, siekiančių kone 2 metrus. Tai - patelės, nes patinėliai retai būna ilgesni nei 110 cm.
Kaip Atskirti Žaltį Nuo Angies?
Žmonės dažnai vengia žalčių bijodami juos supainioti su angimis - vienintelėmis tikrai nuodingomis Lietuvos gyvatėmis. Geltonos dėmės galvos šonuose yra pagrindinis skiriamasis žalčio bruožas.
Bet svarbu žinoti dar vieną dalyką: Lietuvoje angys paprastai būna 50-60 cm ilgio, daugiausia - 80 cm. Tad jei išvydote ilgesnį nei metro roplį, būkite ramūs - tai tikrai žaltys.
Netikėtai užkluptas ir negalėdamas pasprukti žaltys gali šnypšti, daryti staigius galvos judesius, išpurkšti itin nemalonaus kvapo balkšvai gelsvą skystį. Tokia yra jo gynybinė reakcija - kaip ir gebėjimas apsimesti negyvu, o pavojui praėjus akimirksniu atgyti.
Žalčiai Mitologijoje ir Kultūroje
Senovės lietuvių mitologijoje žaltys užėmė išskirtinę vietą: buvo laikomas gerąja namų dvasia, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybe. Profesorius Jonas Balys knygoje „Žalčių gerbimas senovės Lietuvoje“ rašo, kad lietuviai laikė žalčius palovyje arba trobos kampe ir juos pakviesdavo prie aukų stalo.
„Žalčiai užlipdavo per drobulę ant stalo, paragaudavo įvairių valgių. Kai žalčiai pasišalindavo, žmonės džiaugdamiesi valgydavo pirmiausia iš to indo, iš kurio žalčiai paragavo, tikėdamiesi, kad tais metais jiems viskas laimingai klosis.“
Ką Daryti, Jei Žaltys Apsigyveno Jūsų Sode?
Vis dėlto ką daryti, jei žalčių kaimynystė jums visiškai nepageidaujama? Pirmiausia, pasak gamtininkų, sklypas turi būti tvarkingas, žolė reguliariai pjaunama.
Žalčių Populiacijos Mažėjimas
Žalčiai nelengvai pakėlė kaimo nykimą ir ypač - pelkių nusausinimą. Čia buvo geriausios jų gyvenamos buveinės, tad nelikus saugios ir patogios vietos, neliko nieko kito, kaip pasitraukti. Žalčių mažai, plėšrūnų - kupinos pievos.
Kaip Galime Padėti Žalčiams?
Jeigu pamatėme ant kelio sustingusį žaltį, „pervarykime“ jį į kitą kelio pusę ar perneškime. Jei nenorime jo imti rankomis, paimkime lazdute ir nuneškime į mišką.
Žalčių Mityba: Ar Jie Valgomi?
Anot roplių gyvenimą pažįstančios D.Bastytės, abejotina, kad žalčiai mėgtų pieną. „Manau, kad žmonės tas legendas sukūrė. Žalčių nesuviliosi ir negyva mėsa. Jie gaudo gyvą grobį. Maitinasi dažniausiai varliagyviais, jei arti yra pelkių. Jų grobis gali būti maži paukščiukai, pelės. Teko matyti žaltį, ryjantį rupūžę. Buvo likusi išorėje tik viena rupūžės koja. Supratęs, kad yra stebimas, žaltys sutriko, atrijo savo grobį ir nušliaužė.
Atsakant į klausimą ar galima valgyti žaltį, vertėtų paminėti, kad nėra jokių įrodymų, jog žalčiai būtų vartojami maistui Lietuvoje ar kitose šalyse. Žalčiai yra saugomi gyvūnai ir jų gaudymas ar žalojimas yra draudžiamas.
Egzotinių Gyvūnų Auginimas: Danielės Paužaitės Pavyzdys
Jauna kėdainietė Danielė Paužaitė namuose augina visą būrį augintinių, o kai kurie jų - labai egzotiški ir neįprasti. Pilni namai... Iš egzotinių gyvūnų auginu kukurūzinį žaltį, vėžlį, barzdotąją agamą, laukinius fazanus, povinius balandžius, veislines Barneveldo višteles, gyvalazdes, madagaskaro tarakonus, afrikines sraiges. Taip pat turiu du šunis, žuvyčių, banguotąją papūgėlę.
Danielė sako, kad meilę gamtai jai įskiepijo jau anapilin iškeliavę seneliai. Meilė gyvūnams yra besąlygiška, nepriklausomai nuo gyvūno, dydžio, išvaizdos. Nuo mažens labai domėjausi gyvūnija, o augant vis labiau plėčiau savo akiratį, žinias. Iš tiesų, net neįsivaizduoju savo gyvenimo be gyvūnų.