Tikriausiai ne vienas vaikystėje klausėtės liaudies pasakos apie stebuklingą pupą, kuri augo augo ir net ligi dangaus užaugo. Taip, pupa mūsų kraštuose žinoma jau nuo žilos senovės, nors tai ir nebuvo kasdienis mūsų protėvių valgis. Senoliai pupas virė ir valgė tiesiog kaip užkandį, taip pat jomis gardžiavosi per šventes, patiekdami kaip užkandį prie naminio alaus. Garbingą vietą, šalia javų grūdų, pupos užėmė ir ant šv. Kūčių stalo.
Kaip matote, mūsų protėviai mokėjo naudotis visais žemės teikiamais naudingai produktais. Deja, šiandieną pupa yra nepelnytai pamiršta. O be reikalo. Pupos yra labai naudingos ir maistingos. Tai vienos iš vertingiausių daržovių, savo maistingumu ir baltymų kiekiu prilygstančios mėsai.
Žmonės, bandantys atsisakyti mėsos ir pradėti gyventi sveikiau, domisi iš kur gauti reikiamą kiekį organizmui gyvybiškai reikalingų medžiagų, o labiausiai itin svarbios statybinės medžiagos - baltymų. Savo maistine verte pupos maistingesnės už kitas ankštines daržoves - prinokusiose jų sėklose susikaupia net iki 35-37% lengvai organizmo pasisavinamų baltymų, o žaliose - tik 3-7%. Be aukščiau paminėtų naudingų medžiagų, pupose dar yra 42,6% angliavandenių (daugiausia krakmolo) ir apie 2% riebalų. Aptinkami ir vitaminai C (apie 90 mg), B1, B2, B6, folio rūgšties, piridoksino, karotino.
Maistui vartoti tinka virtos subrendusios ar nesubrendusios pupos. Vartoti neišvirtų ar blogai išvirusių pupų negalima, nes jose gali būti toksinių medžiagų, kurios suyra tik veikiamos šilumos. Pupas galima naudoti ne tik maistui, pasak liaudies medicinos, jos tinka ir kaip gydymo priemonė. Pavyzdžiui, trintos virtos pupos ar jų nuoviras vartojamas kaip sutraukiantis ir uždegimą mažinantis vaistas, taip pat padeda stabdyti viduriavimą.
Kadangi pupos verda ilgai, prieš tai jas reikia išmirkyti (išbrinkinti) minkštame šaltame vandenyje apie 12 valandų. Virti nesūdytame vandenyje (druskos įberkite tik virimo proceso pabaigoje). Pupų luobelės storos, sunkiai sukramtomos, todėl prieš dėdami į patiekalus jas nulupkite. Pupomis galima gardinti salotas, dėti į troškinius, pasigaminti sveiką užtepėlę ar net išsivirti sriubą. Pasidairę internete, tikrai atrasite nemažai gardžių ir sveikų patiekalų receptų. Jei kepate naminę duoną, paįvairinimui prie įprastų miltų galite pridėti ir pupų miltų. Tai kepiniui suteiks subtilesnį skonį. Pupas taip pat labai skanu kramsnoti ir tiesiog kaip sveiką bei maistingą užkandį. Beje, ne mažiau skanios ir maistingos yra konservuotos pupos.
Pupos skatina skysčių išsiskyrimą iš organizmo ir teigiamai veikia širdies bei inkstų veiklą. Šiandien pupų auginti nebūtina, jų galima nusipirkti turguje ar parduotuvėje.
Pupos nemėgsta rūgščios dirvos, o geriausiai auga vidutinio sunkumo ir sunkioje nerūgščioje, drėgnoje priemolio, neutralios reakcijos pH 6-7 dirvoje.
Sėjomainų svarba auginant pupas ir kitus augalus
Žiūrint iš šalies į Vakarų Europos šalių žemės ūkio pasėlius, vaizdas nuostabus, ir sunku patikėti, kad čia kažką reikia keisti. Vakariečiai jau anksčiau suprato, kad šiandieninės sėjomainų sistemos su gausybe mažų laukų ir ribotu auginamų augalų kiekiu jau moraliai paseno ir tapo kliūtimi plačiau diegti tiksliąsias ir ypač - automatizuotos žemdirbystės technologijas.
Šių metų sausį paskelbta, kad Vokietijos žemės ūkio ministrė Julija Kliokner (Julia Klöckner) pristatė šalies žemės ūkio plėtros iki 2035 metų scenarijų, į kurį įtraukta 50 skirtingų priemonių. Programos tikslas - ne tik padidinti dirvožemio našumą, išlaikyti stabilų pasėlių derlingumą, bet ir mažinti galimus klimato pokyčius. Pagal naująją Vokietijos žemės ūkio strategiją per 10 metų, iki 2030-ųjų, kiekviename ūkyje turės būti įgyvendintos sėjomainos, sudarytos iš ne mažiau kaip penkių skirtingų rūšių pasėlių. Sėjomainose taip pat privalės būti tokių augalų, kaip speltos, avižos, žirniai, dobilai ir pan. Juos auginti turėtų skatinti ne tik prievolė, bet ir rinka. Pagal plane numatytą baltyminių augalų plėtros modelį ekonominės šių augalų rinkos turėtų apimti visą vertės grandinę nuo selekcininkų iki mažmenininkų ir vartotojų.
Tikėtina, kad ūkininkams, įgyvendinantiems papildomas priemones, prireiks ir finansinių paskatų. Apie vokiečių programą tiek, laukiame savos - lietuviškos. O gal geriau būtų šią jų programą pritaikyti Lietuvos dirvožemio ir klimato sąlygoms?
Jei sėjomainos sudėliojamos iš naujo ir darbus atlieka profesionalai, tai jų sudarymo sąnaudos būna apie 20 proc. Atlikome būsimo ekonominio efektyvumo skaičiavimus, maksimaliai įgyvendinus naujas sėjomainų sistemas. Net naudojant minimalius efektyvumo rodiklius, augalininkystės verslo pelningumas turėtų padidėti per 200 eurų iš hektaro pasėlių, palyginti su buvusiu iki naujos sėjomainos sistemos sukūrimo.
Geriausia būtų, kad šį darbą atliktų aukštos kvalifikacijos konsultacinės įmonės, tačiau be pačių ūkininkų sukauptos ilgametės patirties ir joms tai būtų sunku. Žinoma, projektų autoriai turėtų kažkiek dėmesio skirti dar dabar ūkyje esamiems sėjomainų laukams, kuriuos prieš daugelį metų suformavo žemėtvarkos specialistai, remdamiesi to laiko naujausiais dirvožemių tyrimo rezultatais. Kai kuriose žemės ūkio bendrovėse tikrai dar yra likusių anksčiau sukurtų sėjomainos sistemų ir jas gal pakaktų tik renovuoti. Daugelyje kitų ūkių sėjomainų sistemas reikia sukurti iš naujo.
Sėjomainos projektų reikalavimai
Kiekvienas sėjomainos projektas turi atitikti žemėtvarkos, ūkio ekonominius ir planuojamos agrotechnikos reikalavimus. Sėjomainos laukai turi būti patogūs dirbti turima ir planuojama įsigyti technika, važiuoti transporto priemonėms ir turėti prieigą prie esamų ar naujai įrengtų lauko kelių. Nors reikia pripažinti, kad būsimų sėjomainų sistemose laukų dydžio vienodumas yra antraeilis reikalavimas.
Dirvožemio granuliometrinė sudėtis
Svarbiausia išlaikyti lauko dirvožemių granuliometrinės sudėties tapatybę ir tai su galimomis išlygomis. Todėl pirmiausia ir įvertinama dirvožemių ariamojo horizonto granuliometrinė sudėtis. Visus šiuos skirtingų granuliometrinės sudėties dirvožemius dar papildomai suskirstome į atskiras grupes pagal jų podirvio mechaninę sudėtį. Praktine agronomine prasme tikslinga atskirti tik smėlių ir priesmėlių žemes, esančių ant smėlių, ar žvyro - nuo smėlių ar priesmėlių, esančių ant priemolių.
Pirmąją (smėlių) dirvožemių grupę vertėtų apskritai „išimti“ iš sėjomainos sistemos sudarymui naudojamų žemių ir palikti „nepriklausomais“ laukais. Į „nepriklausomų“ laukų sąrašą įtraukiamos ir tų rūšių žemės, kurių savybės labai skiriasi nuo kitų, o jų yra per mažai, kad būtų galima suprojektuoti papildomą sėjomainos sistemą. Apie molių žemių įtraukimą į sėjomainos rotaciją esame rašę „Mano ūkio“ kovo mėnesio numeryje. Auginimo technologijų požiūriu, siekiant išvengti per didelio laukų skaičiaus, molio žemes sujungiame su sunkaus priemolio žemėmis. Galima sujungti laukus su sunkaus ir vidutinio sunkumo priemolių žemėmis.
Be abejo, antras pagal svarbą dirvožemių veiksnys yra jų drėgmės režimas, o trečias - pH reakcijos lygis. Abu šie veiksniai yra labai svarbūs augalų augimui, tačiau šias jų savybes galima greitai koreguoti (melioracijos sistemų renovacija ir rūgščių žemių kalkinimu). Dėl to, sudarant sėjomainos laukus, kartais šias žemes galima sujungti į vieną lauką. Kiti dirvožemių savybių skirtumai atskirose lauko dalyse laikui bėgant stipriai sumažinami, naudojant dirbtinio intelekto įrangą.
Svarbu žinoti, kokių rūšių augalai buvo auginami ir kokio dydžio buvo jų vidutiniai derlingumai. Kaip atskirais metais augalai reagavo į įvairius aplinkos veiksnius. Reikėtų šiek tiek išsamiau prisiminti dirvožemiams gerinti taikytas priemones. Apibendrinti iki šiol naudotas dirvožemių dirbimo, sėjos darbų ir pasėlių priežiūros sistemas. Įvardyti pagrindinio tręšimo normų dydžius. Ir taip toliau. Šis darbas taip pat įeina į būsimą techninės užduoties turinį.
Dirvožemio tipai ir jų tinkamumas augalams
- Birūs ir rišlūs smėliai - didžioji jų dalis būna rūgštūs ir dar nesugebantys ilgiau išsaugoti sukauptos drėgmės. Iš kultūrinių augalų juose galima sėti tik grikius, kai kurių rūšių lubinus ir daugiametes žoles. Jei jų reakcija yra per pH 5, dar galima auginti ir žieminius rugius bei vasarinius rapsus. Žinant, kad šiose žemėse auginamų augalų derlingumas būna mažas, dėl to naudojamos ekstensyvios auginimo technologijos.
- Priesmėliai ant smėlių ar žvyro - jų faktinis našumas tik retais atvejais perkopia 30-35 boniteto balų lygį ir jis priklauso nuo pH reikšmės, gruntinio vandens ir karbonatų gylio, humuso ir mineralinių augalų maisto elementų kiekio. Šiuose dirvožemiuose galima auginti visus kultūrinius augalus, išskyrus kviečius, pupas, cukrinius runkelius. Šios rūšies dirvožemiuose dažniausiai sėjami kukurūzai, žieminiai rugiai ir kvietrugiai, avižos, bulvės, žieminiai, vasariniai rapsai ir įvairios vienmetės bei daugiametės žolės. Dažniausiai augalai auginami pagal tausojančias ar ekstensyvias technologijas.
- Priesmėliai ant priemolių. Nemažai šios granuliometrinės sudėties dirvožemių yra aukšto našumo, nes ariamojo horizonto priesmėliai yra susiformavę ant karbonatingų priemolių, o esanti melioracinė įranga dar gerai atlieka savo funkcijas. Šiuose dirvožemiuose galima sėti beveik visas Lietuvoje auginamų augalų rūšis. Dažniausiai čia sėjami žieminiai ir vasariniai kviečiai, hibridinių veislių žieminiai miežiai, vasariniai salykliniai miežiai, pupiniai javai, žieminiai rapsai, cukriniai runkeliai, kukurūzai silosui ir grūdams ir aukšto produktyvumo pupinių šeimos žolės. Tačiau didesnė šios grupės dirvožemių dalis vis dar yra per rūgščios reakcijos ir juose nesėjami cukriniai runkeliai, pupos grūdams, vasariniai kviečiai ir rūgščios reakcijos nemėgstančios žolės. Čia juos pakeičia hibridinių veislių žieminiai rugiai ar miežiai, žieminiai ir vasariniai kvietrugiai ir kiti.
- Lengvi priemoliai. Šios granuliometrinės sudėties dirvožemių našumas būna labai įvairus ir tiesiogiai priklauso nuo gimtosios uolienos karbonatingumo, drėgmės režimo, humuso kiekio ariamajame horizonte ir kitų savybių komplekso. Tačiau juos sieja perspektyva čia suformuoti labai aukšto (> 50 balų) našumo žemes. Tam reikia reguliariai atlikti kalkinimo darbus ir periodiškai renovuoti drenažo sistemas. Dabartiniu metu tarp lengvų priemolių randame ir aukšto našumo (> 50 balų), ir žemesnio nei vidutinio (30-35 balai) našumo dirvožemių. Dėl to tinkamiausius čia auginti augalus atrenkame pagal kiekvieno lauko faktines dirvožemių savybes. Žemdirbystės efektyvumo požiūriu lengvi priemoliai geriausiai tenkina augalininkystės verslo poreikius. Sukultūrinus, kai jų humusingumas viršija 2,25-2,50 proc., o pH 6-7, jie neturi konkurentų tarp kitų rūšių dirvožemių. Jie gerai išsaugo sukauptą drėgmę, juos nesunku dirbti.
- Vidutinio sunkumo ir sunkūs priemoliai. Šie priemoliai (išskyrus Žemaitiją) retai būna rūgštūs, bet dažniau turi didesnį perteklinės drėgmės režimą. Sureguliavus jų reakciją ir vandens režimą, jų našumas gali viršyti ir 60 boniteto balų reikšmę. Čia galima užauginti derlingiausius žieminius ir vasarinius kviečius, cukrinius runkelius, pašarines pupas ir liucernas. Gerai auga ir žieminiai rapsai.
Augalų jautrumas
Sudarydami sėjomainų schemas, siekiame išvengti netinkamų priešsėlių; taip paskirstyti augalų rūšis, kad maksimaliai sumažintume kenkėjų ir ligų plitimą. Į sėjomainos schemą reikėtų parinkti ir įtraukti tokių rūšių augalus, kuriems būtų galima pritaikyti bendras žemės dirbimo, tręšimo ir pasėlių priežiūros sistemas; taip pat sukurti sėjos ir derliaus nuėmimo darbų atlikimo grafiką, siekiant išvengti šių darbų grūsties atskirais laiko tarpais.
Sudarant sėjomainos sistemas, negali būti pažeisti bendrieji ES reikalavimai. Uždaviniai rimti, tačiau įvykdomi. Be abejo, reikės papildomo finansinio ir intelektualaus kapitalo investicijų.
Augalų jautrumo klasifikacija:
- Labai jautrūs: cukriniai runkeliai, pupos, liucernos ir kai kurios kitos pupinių šeimos žolės.
- Jautrūs: žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai ir vasariniai miežiai, žirniai, kukurūzai, raudonieji dobilai, garždeniai, svidrės, eraičinai ir kitos aukštos vertės pašarinės miglinės žolės.
- Vidutiniškai jautrūs: žieminiai ir vasariniai rapsai, žieminiai ir vasariniai kvietrugiai, pašariniai žirniai, žieminiai ir vasariniai vikiai, bulvės, rausvieji dobilai ir kai kurios miglinės žolės.
- Mažai jautrūs: žieminiai rugiai, avižos, linai, grikiai, baltieji dobilai, seradėlės, lubinai ir kai kurios menkavertės miglinės žolės. Jie gerai auga, kai dirvožemių reakcija yra pH 4,5-5,25.