Žodis krosnis daugeliui primena vaikystę, senelius kaime, siejasi su sveiku gyvenimo būdu ir ekologišku šildymusi. Anksčiau be krosnies namas kaime buvo neįsivaizduojamas. Laikai keitėsi, modernėjo, bet atokesniuose kaimeliuose krosnis vis dar tebėra vienintelis šilumos šaltinis. Savo atsiminimuose krosnį dažnas regime didžiulę, užimančią nemažą plotą, o laikais, kai erdvės, kuriose gyvename yra mažesnės, tai gali atrodyti kaip minusas.
Šiame straipsnyje aptarsime keramikos degimą namų orkaitėje, pradedant nuo molio pasirinkimo ir baigiant įdomiais faktais apie šį kūrybinį procesą.
Molis: Nuo Natūralumo Iki Patvarumo
Sio-2 PLUS yra natūraliai džiūstantis, degimo nereikalaujantis molis, sukietėjantis kambario temperatūroje. Išdžiūvę gaminiai būna kieti, tvirti ir vientisi. Tinka vaikams (nuo 3 metų), taip pat rekomenduojamas mėgėjams ir profesionalams lipdant dekoratyvinius kūrinius. Natūralios molio sudedamosios dalys suteikia puikų plastiškumą modeliuojant, o natūralios celiuliozės skaidulos apsaugo nuo įtrūkimų ir įskilimų, net jei džiūstantis gaminys yra didelis. Palyginti su kitais natūraliai džiūstančiais moliais, Sio-2 PLUS sudaro gamtiniai mineralai ir moliai pasižymintys plastiškumu, tačiau ypač išsiskiria tuo, kad yra bekvapis.
Skirtingai nuo kitų komercinių molių, Sio-2 PLUS molis gali būti žiedžiamas ir degamas krosnyje.
Keramikos Kūrybos Subtilybės
Sandra pasakoja, kad keramikos pamokose lipdydavo kas ką nori. „Kiek visokių įdomybių sužinojau, kiek visokių keistumų pamačiau iš savo ir kitų patirties. Supratau, kad savo lipdinį gali kontroliuoti tik tol, kol jį lipdai, - paskui jis ima gyventi savo gyvenimą. Tu negali būti tikras, kad visuose etapuose jis liks sveikas, negali numatyti jo tikrosios spalvos, kokių matmenų jis liks po degimo, ar dangtelis dar tiks indui. Negali pataisyti, jei šis išdžiūvęs sutrūko, jei išdegęs išlinko ar susikreivino, - kūrybos proceso subtilybėmis dalijasi pašnekovė. - Apskritai krosnyje vyksta stebuklai. Man, tiksliukei, čia buvo sunkiausiai suvokiamas dalykas, kai net ir mano mokytoja negali logiškai paaiškinti, kodėl kreiva lėkštė išsitiesino, o žalias puodelis krosnyje tapo mėlynas.
Artėjo dukros išleistuvės darželyje, o Sandra jau turėjo būdą reikšti savo kūrybiškumą, tad sugalvojo nulipdyti dukters auklėtojai žvakidę, kurioje būtų visi grupės vaikai. Tada naujai iškepta keramikė nulipdė dovaną ir kitai auklėtojai, dubenėlius auklėtojų padėjėjoms. Atsirado mamyčių, prašančių ir joms tokių nulipdyti. Nulipdė daugiau, pasidalijo savo darbais feisbuke. Atsirado pažįstamų, taip pat norinčių įsigyti.
Pirmieji Žingsniai Ir Iššūkiai
„Prisipažinsiu, dideliu noru nedegiau, keramika, mano akimis, buvo toks murzinas puodynių žiedimo amatas, visiškai man nepažįstama sritis, o žodis „biskvitas“ - vieną kartą degtas molio lipdinys - tada asocijavosi tik su skaniais kvapais karštoje orkaitėje. Pirmoje pamokoje Sandra buvo kaip reikiant nustebinta. Argi galima ne tik žiesti? Galima tiesiog rankomis lipdyti? Kaipgi nepavyks visai giminei Kalėdoms dubenų prilipdyti? Sakote, šiandien nulipdžius, jį tik po mėnesio namo parsineši, nes suformuotą mažiausiai savaitę reikia palikti džiūti, tada pašveisti ir vėl palikti, kad pusantros paros degtų daugiau kaip 1 000 °C temperatūroje. Paskui dar švitriniu popieriumi nutrinti likusius nelygumus, triskart nutepti glazūra, kuri dar, pasirodo (!), net ne tokios spalvos, kokia yra indelyje, ir išdegti dar kartą! Pusantros paros? Dar aukštesnėje temperatūroje?
„Taip ir žlugo mano naivus įsivaizdavimas ir svaja šeimą aprūpinti Kalėdų dovanomis. Su pirmu lipdiniu ir mano vidinis pedantas gavo per nagus, kai, keturias pamokas lyginusi, tiesinusi, tobulinusi savo vazonėlį, galiausiai nulipdžiau jį kreivą šleivą ir nelygų. Pasirodo, molis turi atmintį, ir jei jį palankstei - bandys grįšti į pradinę padėtį, - nelengvą pradžią prisimena keramikė. - Na, galvojau, ne! Netinka man ir tai, kad pamokos retai, o nueiti į daugiau pamokų laiko neužtenka. Parsinešė ir sėdo lipdyti, formuoti, krapštyti. Specialių įrankių tada neturėjo - tik dantų krapštukų ir dukros plastilino peiliuką, bet...
Keramikos Degimo Krosnis: Svarbus Įrankis Kūrybai
Vasarą, užsidarius meno mokyklai, atsirado keramikos degimo krosnies poreikis. Rudenį pasitaikė galimybė iš išsikraustančios užsienin pažįstamos perpirkti naudotą krosnį. Mokytojai konsultuojant, išdegė pirmuosius per vasarą džiovintus lipdinius. Viena idėja vijo kitą, noras suleisti rankas į molį nemažėjo, darbų pradėjo daugėti. Visi draugių artimieji buvo apdovanoti jos lipdiniais, o viena draugė net pagrasino: jei Sandra neatsidarys parduotuvės - ji tai padarys pati.
Kūrybos Džiaugsmas Ir Individualumas
„Taip ir atradau save tame molio gabale. Taip lipdydama vienumoje ir pajutau tą džiaugsmą, tą kūrybos malonumą, kai galva tuščia, o tu pirštais glostai molį arba suki galvoje tą užstrigusią ryte girdėtą melodiją, o rankos pačios molio gabalą formuoja.
„Man patinka rankomis gaminto daikto individualumas, charakteris - aš tai vertinu, tikiu, kad vertina ir mano kūrybą mėgstantys, - viliasi keramikė. - Kad ir tos daugelio pamėgtos „silkės pataluose“ - kiekvieną piešiu atskirai, ranka, su vis kitokiais patalėliais, tad kiekviena būna su vis kitokiu žvilgsniu, charakteriu, nors galėčiau eiti paprastesniu keliu - klijuoti atspausdintus dekolius. Man patinka faktūros, malonu pirštais liesti grublėtus indo šonus. Patinka gyvybė lipdiniuose - dėl to kai kurie kūriniai turi vardus, juose žydi gėlės, skraido fėjos, vartosi silkės ir murkia katinai.
Pašnekovė tikina: ne. Jai labai svarbu, kad kūrinys gyventų savo gyvenimą, džiugintų, kad jį naudotų, jis turėtų galimybę skleisti kūrėjos rankų šilumą.
Vizija Ir Ateities Planai
Sandra sako, kad dabar keramika užima labai svarbią vietą jos gyvenime. Kūrėja iš dalies džiaugiasi, kad tai nėra pagrindinis jos pajamų šaltinis, nes gali leisti sau neskubėti ir kiekvieną lipdinį išjausti, gali kelias dienas krapštinėtis prie detalių, kol darbas taps mielas širdžiai, gali sau leisti kūrinio neparduoti.
Kadangi šiuo metu kuria namuose, pašnekovė sako pasvajojanti apie savo studiją. Dar svajoja kada nors surengti savo kūrinių parodą, tik tuoj iš tokių savo svajonių nusileidžia ant žemės - juk visą darbo dieną dirba visai kitą darbą, tad nelengva rasti daugiau laiko kūrybai. Keisti veiklos kryptį nedrąsu, nes niekas kūrėjui negarantuos stabilių pajamų ir duonos ant stalo.
„Tačiau esu įsitikinusi, kad mes kiekvienas esame kūrėjas, tik ne visi save atrandame, - svarsto Sandra. - Juk kažkas gražiai lipdo, kažkas įdomiai rašo, kažkas neįtikėtinai profesionaliai suskaldo malkas - visi mes einame per savo gyvenimą jį kurdami. Lipdyti tikrai gali visi. Juk užtenka turėti tik iš ko (medžiagą) ir kuo (rankos), o toliau - paleisti savo mintis, negalvoti apie rezultatą ir nusiimti tą nemokėjimo kaukę. Juk labai dažnai būna, kad nė nebandome naujų dalykų, nes „aš tai šitaip nemoku“, „oi, kaip čia sunku“ ir „ne, man nepavyks“.