Tiriant L. L. Dovydėno pasakose galima rasti populiarių tautosakinių siužetų apie gudrų vagį, apie karalaitę, prigautą princo, apsimetusio sodininku ar laikrodininku.
Tryjose Liudo Dovydėno knygose - Jaujos pasakos 1, Gyveno kartą karalius 2 bei Karaliai ir bulvės 3 - yra apie 60 trumpųjų pasakų. Septyniolikoje iš jų veikia personažas karalius.
Yra pasakų apie smalsų valdovą ir lino mūką. Dažnas toks tarptautinis motyvas: pasakojama apie slapta iš rūmų į savo karalystę išėjusį karalių. Iš kitų tautų literatūrinių ir tautosakinių pasakų ateina kalbančių lėlių, veidrodžių įvaizdžiai.
Tačiau yra ir tokių įvaizdžių, kurių kilmė nelabai aiški. Pavyzdžiui, rašytojo pamėgtas neįprastas bulvių motyvas. Daugiaprasmiškumu, linkimu į filosofiškumą L.
Karaliaus Portretas L. Dovydėno Pasakose
Liaudies pasakose apie karalius dažniausiai nurodomi tik išoriniai jų požymiai - karalius turi žmoną, vaikų. Šalia galima matyti ištikimą, gerą tarną. Dažnai karalius siunčia savo vaikus į pasaulį su užduotimis, ieško jiems sutuoktinių. Populiarus siužetas apie karaliumi tapusį princą, kurį apgaudinėja pamotė. Pasitaiko pasakų apie pavaldinių manipuliavimą valdovu.
L. Dovydėnas pasakose piešia įspūdingą išorinį karaliaus portretą: „Pavergė kraštą rūstus ir užgaidus karalius“ („Karaliaus dovana“5) arba „Gyveno kartą karalius. Jis buvo labai turtingas, turėjo daug aukso ir raudoną barzdą. Jį vadino Raudonbarzdžiu“ („Skudurinė lėlė ir karalius“6). Kitas portretas: „(…) pro atsivėrusias duris atėjo pats karalius Linabarzdis Tryliktasis. Vyras jau pagyvenęs, kiek kreiva nosimi ir viena akim, tasai šviesybė“ („Karaliai ir bulvės“7).
Arba: „Valdovas pats gerai suprato - vesti pats vidurdienis, gal jau net pavakarys. Bet jis dar neišsirinko. Jis taip pat gerai numanė - savo valdose žmonos nesurasiąs, jis jautėsi esąs pats geriausias ir protingiausias visoj savo šalyj.
Karaliaus Valdovo ir Žmogaus Tema
L. Dovydėno pasakose susipina daugybė motyvų ir temų: jam itin svarbi karaliaus valdovo ir karaliaus žmogaus tema, drama, „į karalių galybę pažiūrima žmogaus išminties žvilgsniu, (…) karalių atvaizdai nupiešti su nepikta ironija“9.
Dažnas leitmotyvas - slaptos valdovo kelionės už rūmų, kurios virsta savęs ir pasaulio pažinimo, atsakymų ieškojimo kelionėmis. Rašytojui rūpi parodyti karaliaus išsiveržimą iš izoliuotos nuo pasaulio rūmų erdvės, jo susidūrimą su tiesa.
Rūstus ir užgaidus karalius pasakoje „Karaliaus dovana“ slapta išeina į savo karalystę, tikėdamasis sodžiuose, miškuose sužinoti, kaip valdyti kraštą, bet susiduria su avių banda ir pamatęs savo barzdotą veidą avies akyse susigraudina: jis supranta, kad „jokia esybė jo rankos taip nepalytėjo, nieks į jį nepažvelgė tokia giedra ir miela akim“10.
Pasakoje „Karalius ir teisybė“ teisybės ieškoti išėjęs karalius pirmą kartą sužino, kaip atsiranda viščiukai, ir labai susigėsta, kad nežinojo tokių paprastų dalykų. Pasakoje „Valdovas be drabužių“ valdiniai ir dvariškiai neatpažįsta nuogo karaliaus, nes „matydavo tik dailiai apsivilkusį, žvilgantį ženklais ir šilku, o niekas ir nepagalvodavo valdovą esant tokiu pat žmogumi, kaip ir kiti“11.
Šios pasakos pabaigoje karalius, perduodamas sūnui karūną, įsako šalį valdyti taip, kad būtų „pažįstamas iš savo darbų, o ne rūbų ir galios“. Šioje ir kitose pasakose rodomas karaliaus ir jo dvaro santykis.
Dvariškiai vaizduojami kaip pataikūnų minia, visais įmanomais būdais besistengianti įtikti karaliui, siekianti juo manipuliuoti. Šioje ir kitose pasakose rodomas karaliaus ir jo dvaro santykis.
Dvariškiai vaizduojami kaip pataikūnų minia, visais įmanomais būdais besistengianti įtikti karaliui, siekianti juo manipuliuoti. Neretai pasakose supriešinamas karalius ir paprastas žmogus, kuriam nerūpi materialūs dalykai ir kuris „nenori būti ten, kur karaliai mušasi dėl bulvių, nors jos būtų du kartu auksinės“ („Karaliai ir bulvės“12).
Ironija ir Satyra
Rašytojui būdinga ironija, satyra, anekdoto stilistika. Pasakose „Gerų širdžių šalis“ žmonės tokie geri, kad karalius, pasiprašęs nakvynės, išgirsta tokį atsakymą: „Ak, mieli keleiviai, aš taip myliu savo kaimynus, todėl aš jus visus tris perleisiu savo kaimynui“13.
Hiperbolizuotais, satyriškais vaizdais parodomi ir kvailų, beprasmių karų sukėlėjai bei karo beprasmybė apskritai. Pasakose „Valdovai po sausu medžiu“, „Skudurinė lėlė ir karalius“, „Valdovės pasaka“ humoro nelieka.
Čia pasakos virsta dramatiškomis, net tragiškomis istorijomis, bet išlaikoma ir ironijos gaidelė: dėl neprotingo išdidumo ir ambicijų karalius ir karalaitė išsiskiria, nors kasnakt abu grįžta į išsiskyrimo vietą, kur karalaitė po ąžuolu išstovėjo duobę, o medis nudžiūvo nuo nuolat jo žievėje raižomo meilės prisipažinimo.
Išlepinta kaip gulbės pūkas valdovė niekada nematė ašarų, mirties, nepatyrė skausmo. Ji nežino svarbiausių gyvenimo dėsnių, gyvena pasaka, kurią dar pakursto valdiniai, norintys lobti šalia tikrovės nepažįstančios valdovės. Viskas baigiasi tragiškai: kraštas sukyla, valdovė miršta.
Pasakoje „Skudurinė lėlė ir karalius“ pavaizduotas išmintingas valdovas, kuriam, pasirodo, irgi galioja bendrieji gyvenimo ir mirties dėsniai, kuris nėra visagalis, nors visas kraštas, ir ypač maža duktė, mano kitaip.
L. Dovydėno pasakos įdomios tuo, kad jos nevienaplanės, kiekviena atveria begales prasmių, kelia universalias, bendras visiems žmonėms problemas, pateikia daugiau klausimų nei atsakymų. Į tautosakinius personažus pažvelgta kitu žvilgsniu. Ne vienoje pasakoje su graudesiu vaizduojama karaliaus žmogaus drama. Neretai rašytojas diskutuoja su liaudies pasaka, savaip perrašydamas pabaigas.
L. Dovydėnui rūpi moraliniai dalykai, juos stengiasi pabrėžti kiekvienoje pasakoje. Kūrinėliai patrauklūs dar ir tuo, kad autorius vengia nuogos didaktikos, o ir paslėptos jos nedaug. Bent jau pasakose apie karalius.
Artimesnė mūsų pažintis su L. Dovydėno kūryba vaikams dar tik prasideda, ne vienam ji yra netikėtas atradimas. Gali pasirodyti, kad kai kurios pasakos (ypač iš rinkinio Karaliai ir bulvės) vaikams per sunkios, bet juk kiekvienas skaitytojas pasiima iš kūrinio tiek, kiek yra pasirengęs paimti.
Dabar tik reikia laukti, kad visos rašytojo pasakos būtų išleistos pakartotinai, pasiektų mūsų vaikus - kad jie galėtų pasiskaityti apie karalius.