Rytų Afrika laikoma žmonijos lopšiu. Palankios sąlygos ten leido išsivystyti šiuolaikiniams homo sapiens, kurie vėliau pasklido po visą pasaulį.

Tanzanijoje - vieni geriausių medžioklės plotų visoje Afrikoje. Tinkamiausi safario plotai yra keliuose dideliuose blokuose, tačiau svarbiausios - Masajų krašto ir Selu (orig. Selous) teritorijos. Dėl skirtingų gamtinių sąlygų jose gyvena skirtingos žvėrių rūšys.

Masajų kraštas

Taip susiklostė, kad masajai, laisvai klajojantys piemenys iš Nilo slėnio Pietų Sudane, XVI amžiuje atsikraustė į dabartinės Tanzanijos ir Kenijos teritorijas. Šiuo metu apie 900 tūkst. masajų su gausiomis galvijų bandomis klajoja Kilimandžaro papėdėje. Dauguma rankose laiko ne telefoną, o peilį ar ietį. Žvitrios akys, liudijančios apie nuožmų būdą, neleidžia abejoti, kad vargas tam, kuris pasikėsins į jų gyvulius.

Antilopės įpratusios prie nepavojingos piemens povyzos. Medžiojant atvirose vietose ir artėjant prie žvėrių per šūvio atstumą, vedlys stengėsi atkartoti masajų elgseną. Ir tai veikė. Svarbu neperduoti aplinkai medžioklinio jaudulio.

Masajų kraštas yra Afrikos riftiniame slėnyje, aktyvioje tektoninių plokščių sandūroje. Įspūdingas reljefas suformuotas ugnikalnių veiklos. Čia yra aukščiausia Afrikos viršūnė Kilimandžaras (5895 m virš jūros lygio). Tačiau čiabuviams svarbesnis prie Natrono ežero esantis Lengajo (orig. Ol Doinyo Lengai) arba Dievo kalnas. Sūrus Natrono ežeras - ne tik neišsenkantis druskos šaltinis gausioms čiabuvių galvijų bandoms, bet ir viena garsiausių flamingų gyvenamų vietų Afrikoje. Druskingas dirvožemis ir vešlios ganyklos pritraukia nesuskaičiuojamas baltabarzdės gnu bandas.

Medžioklė šiose vietose labai suvaržyta dėl apsaugos statuso, tačiau gavus leidimą, įspūdingas trofėjus garantuotas. Šiuose kraštuose vyksta didžiausia pasaulyje žvėrių migracija. Apie 2 mln. Daugybė plėšrūnų seka migruojančias bandas.

Žirafinė gazelė

Vienas geidžiamiausių trofėjų medžiojant Tanzanijoje - „gerenukas“, arba žirafinė gazelė. Gyvūnas elegantišku ilgu kaklu, kaip žirafa prisitaikęs pasiekti aukščiau esančius krūmynų lapus ir pumpurus.

Mažoji kudu

Tarptautinio safario klubo (SCI) sraigtaragių antilopių nominacijoje mažoji kudu užima garbingą vietą. Tai reta antilopė, gyvenanti Tanzanijos šiaurėje, Kenijoje, Ugandoje, Etiopijoje, Sudane ir Somalyje.

Robertsono gazelė

Robertsono gazelė gimininga Granto gazelei, tačiau skiriasi savotiškais lenktais ragais. Ypač tai išryškėja patinams pasiekus brandą. Safario gerbėjų rinkiniuose jie yra labai retai sutinkamas trofėjus. Gyvena nedidelėje teritorijoje Tanzanijos ir Kenijos paribyje. Didžiąją arealo dalį užima Serengečio, Ngorongoro ir Masai Maros nacionaliniai parkai. Kasmet tik keli laimingieji gauna leidimus medžioklei šalia saugomų teritorijų.

Žvėrys jaučia parko ribas ir, kai tik pamato neįprastus lankytojus, sprunka šalin. Tačiau vos tik kerta menamą saugumo liniją (nacionalinių parkų ribos sužymėtos nedideliais betoniniais stulpeliais, maždaug kas 500 m), panika pradingsta ir jos ima ramiai ganytis šūvio atstumu. Kartais atrodo, kad, jei galėtų, tai iškeltų kanopėlę ir parodytų medžiotojui vidurinį pirštą.

Kalninė redunka

Kalninė, arba Čanlerio kalnų, redunka. Dar vienas labai retas trofėjus, kurį pavyko sumedžioti pačiame Kenijos paribyje.

Selu teritorija

Pietinėje Tanzanijos dalyje yra didžiausia saugoma teritorija Afrikoje (54 600 kv. km). Ji pavadinta profesionalaus medžiotojo ir kario Fredericko Courtney Selous (1851-1917 m.) garbei. Mėlynų akių ir neramios sielos atradėjas daugiausia nusipelnė tyrinėdamas tuometinės Rodezijos, dabartinės Zimbabvės, gamtą. Persekiodamas dramblių bandas dėl ilčių, taip pat aktyviai medžiojo ir aprašinėjo kitus gyvūnus ir suteikė pasaulio muziejams vertingų eksponatų.

Būdamas 64 metų prisijungė prie Didžiosios Britanijos armijos ir aktyviai dalyvavo kovose prieš vokiečius Rytų Afrikos kampanijoje.

Rufidžis, didžiausia Tanzanijos upė, natūraliai skiria Selu teritoriją. Šiaurinėje Selu dalyje, kuri sudaro 5 proc., medžioklė draudžiama. Pietinė dalis suskirstyta į 46 medžioklės plotus, kurių kiekvienas užima apie 1000 kv. kilometrų. Medžioklės organizatoriai varžosi dėl plotų nuomos aukcionuose.

Lichtenšteino antilopė ("hartebestas")

Vadinamasis „hartebestas“ - grakšti antilopė, kurios įvairūs porūšiai paplitę daugelyje Afrikos šalių, esančių piečiau Sacharos. Tanzanijoje gyvenantis porūšis pavadintas vokiečių gamtininko V. Lichtenšteino garbei, o ne nykštukinės Europos valstybės vardu.

Ruzvelto juodoji antilopė ("seiblas")

Ruzvelto juodoji antilopė, arba „seiblas“, yra prestižinis ir labai retai sutinkamas trofėjus afrikiniuose safario mėgėjų rinkiniuose. Pietų Afrikos ir Namibijos medžioklės fermose introdukuoti pietinis ir vakarinis, dar vadinamas zambiniu, juodosios antilopės porūšiai, o Ruzvelto „seiblas“ gyvena tik Kenijoje ir Tanzanijoje, todėl tik pastarojoje galima jo medžioklė. Visi geriausi šio porūšio trofėjai paprastai atkeliauja iš Selu.

Antilopė taip pavadinta Theodore’o Roosevelto (1858-1919 m.), JAV prezidento, garbei. Vizitinė šios seniausios Šiaurės Amerikos medžiotojų organizacijos, įkurtos 1887 m., kortelė yra garsusis T. Rooseveltui priskiriamas „fair chase“, arba sąžiningo persekiojimo principas. Jo esmė, kad medžiojami žvėrys būtų laukiniai, laisvi ir turėtų šansus pabėgti nuo persekiotojų.

Ličiai

lčiai, vandeninių ožių (Kobus) genties antilopės. 2 rūšys. Paplitusios Afrikoje į pietus nuo Sacharos.

• Ličis (Kobus leche) yra 90-110 cm aukščio, 100-130 kg masės. Rudas arba tamsiai rudas. Kūno apačia ir snukio galas balti, apie akis šviesūs apvadai. Patinų ragai iki 90 cm, dažniausiai apie 70 cm ilgio, S raidės pavidalo su ryškiais skersiniais žiedais. Gyvena prie upių, pelkėtose vietose. Gerai plaukioja, vandenyje slepiasi nuo pavojų. Minta vandens ir pelkių žoliniais augalais. Nėštumas 7-8 mėnesiai. Veda 1 jauniklį. Patelės subręsta antraisiais, patinai - trečiaisiais gyvenimo metais. Išskiriami 3 porūšiai.
• Nilinis ličis (Kobus megaceros) yra panašaus dydžio ir masės kaip ličis, skiriasi kūno spalva. Patinai tamsiai rudi, beveik juodi su balta dėme ant sprando ir keteros. Patelės rusvai pilkos. Gyvena pelkėtose vietovėse, papirusų sąžalynuose.

Sraigtarãgės antilòpės

Sraigtarãgės antilòpės (Tragelaphus), dykaraginių (Bovidae) šeimos žinduolių gentis. 7 rūšys. Paplitusios Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Kailis šviesiai ar tamsiai rudas, pilkas arba rausvas, su šviesiomis skersinėmis juostomis. Plaukai trumpi. Ilgesni plaukai ant sprando sudaro karčius. Aukštis 85-150 cm, kūno masė 30-300 kilogramų. Patinai raguoti. Ragai 30-180 cm ilgio, susisukę spirale. Sraigtaragės antilopės minta lapais, krūmų ūgliais, žoliniais augalais. Nėštumas apie 7-9 mėnesiai. Veda 1-2 jauniklius.

• Stambiausia yra kalninė nijala (Tragelaphus buxtoni), paplitusi Etiopijos pietinėje dalyje. Gyvena kalvotose, kalnuotose vietovėse 2000-4000 m aukštyje. Rausvai pilka su 4 baltomis skersinėmis juostomis ant kūno šonų. Pakaklėje turi 2 baltas pusmėnulio formos dėmes.
• Didžioji kudu (Tragelaphus strepsiceros) paplitusi Centrinėje, Rytų ir Pietų Afrikoje. Gelsvai pilka su 6-10 baltų siaurų skersinių juostų ant kūno šonų. Minta vandens ir pelkių augalais. Pavojaus atveju dažnai slepiasi vandenyje.
• Mažiausia iš sraigtaragių antilopių yra margoji antilopė (Tragelaphus scriptus), jos masė 30-80 kilogramų.

---