Jei žinotume, kada tiksliai žvynuotosios užsimanys ėsti - niekada be laimikio neliktume. Deja, tai nuspėti dažniausiai itin sudėtinga, nors kai kuriais atvejais beveik įmanoma. Kimba, nekimba... O kodėl kimba? Todėl, kad žuvys maitinasi. Kartais labai intensyviai, kartais - gerokai vangiau.

Šiame straipsnyje pasiremsime surinktais biologų samprotavimais, nes minėti klausimai rūpi ir mokslininkams. Jie yra tyrę atskirų žuvų gyvenimo būdą ir maitinimąsi. Dar daug kas neaišku, tačiau jau gana patikimai galima nurodyti svarbiausias nekibimo priežastis tam tikrais atvejais.

Žuvų Maitinimosi Ypatumai

Pagal mitybinius režimus žuvis ichtiologai skirsto į tris grupes: besimaitinančias šviesiuoju paros metu, prietemoje ir naktį. Yra ir tokių, kurios aktyvios dieną ir prieblandoje arba prietemoje ir visiškoje tamsoje. Tačiau net ir tokie mitybiniai ypatumai yra gana subjektyvūs, nes atskiruose vandens telkiniuose galioja savos taisyklės, priklausančios nuo ten gyvenančių žuvų įvairovės. Juk kai kurios rūšys tarpusavyje konkuruoja, todėl norėdamos nelikti alkanos, turi taikytis prie varžovių.

Lietuvoje labai ryškūs sezoniniai žvynuotųjų rūšių maitinimosi periodai, kadangi kai kurios iš jų aktyvumo piką pasiekia šaltuoju metų laiku (pvz., vėgėlės).

Oro Sąlygų Poveikis Žuvų Kibimui

Tai, kad žuvų mitybą veikia meteorologiniai, ekologiniai ir kiti pašaliniai veiksniai, žino visi meškeriotojai. Beje, anot ichtiologų, ypač jautrios slėgio pokyčiams, temperatūros ar vandens lygio svyravimams ir pan. yra žuvys, gyvenančios vandens telkiniuose, turinčiuose menką mitybinę bazę. Čia žvynuotosios nuolat būna pusalkanės, todėl jų organizmo „vidinis laikrodis“ tokiu atveju paprasčiausiai sustoja. Tai pastebėjo ir žvejai.

„Vidinį laikrodį“ paminėjau ne šiaip sau, jį žvynuotosios tikrai turi. Mokslininkai nustatė, jog žvynuotosios jaučia laiką 5-10 min. intervale, „laikrodis“ derinamas pagal saulės tekėjimą bei laidą, t. y. atsižvelgiama į šviesųjį paros laiką.

Vandens Temperatūra

Reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną žuvų aktyvumą lemiantį veiksnį - vandens temperatūrą. Kiekviena žvynuotųjų rūšis daugiausia maitinasi esant tam tikrai vandens temperatūrai. Ichtiologiniai tyrimai rodo, jog lydeka aktyviausia esant 13-18 °C, ešerys - 12-15 °C, karšis - 15-17 °C, kuoja - 16-18 °C, karpis - 19-22 °C, o vėgėlė godžiai maitinasi tik 3-7 °C temperatūroje.

Tačiau tai dar nereiškia, kad žuvys visiškai nereaguos į maistą esant aukštesnei ar žemesnei vandens temperatūrai. Egzistuoja kritinė temperatūra, kada žuvys visai atsisako maisto ir tam tikras temperatūros minimumas, kada jos jau užsimano ėsti, paprastai jis 7-11 °C mažesnis už anksčiau nurodytą. Išskyrus vėgėlę, kadangi į ledą įšalusi žuvis tikrai nesimaitins.

Paros Maitinimosi Ritmas ir Šviesos Veiksnys

Grįžtant prie paros maitinimosi ritmo, reikėtų akcentuoti šviesos veiksnį. Tai, jog daugelis taikiųjų žuvų, ypač vasarą, suaktyvėja švintant ir temstant, tiesiogiai priklauso nuo jų maisto objektų aktyvumo. Įvairus zooplanktonas, vabzdžių lervos, netgi kai kurie moliuskai nepakenčia tiesioginių saulės spindulių.

Todėl giedromis dienomis rytinis bei vakarinis žuvų kibimas itin išryškėja. Panašiai yra ir naktimis - tamsoje smulkūs gyviai ieško kur pasislėpti, jie neropoja dugnu ir neplaukioja vandens storymėje, todėl ir žuvys prie to ilgainiui prisitaikė - jos naktį ilsisi.

Kai taikiosios rūšys užkandžiauja, jos praranda budrumą, dažnai susirenka į didelius būrius. Tai paranku dienos plėšrūnams, tokiems kaip lydekos, ešeriai ir salačiai. Vidurdienį taikiosios žuvys pasklinda po vandens telkinį pavieniui ar mažais būreliais, jos tampa gerokai atsargesnės. Tai riboja grobuonių galimybes jas nutverti.

Įvairių vabzdžių lervų virtimas į suaugusius vabzdžius irgi pakeičia kai kurių žuvų rūšių maitinimosi ritmą ar (ir) maisto objektų pasirinkimą.

Sezoniniai Žuvų Maitinimosi Ypatumai

Labiausiai mūsų vandenyje paplitusios žuvys neršia pavasarį ir tuo metu beveik nesimaitina. Po neršto vienos jų, pavyzdžiui, aukšlės, kuojos, karšiai ir daugelis kitų iš karto puola aktyviai maitintis, kad atgautų prarastas jėgas. O štai lydekos tūno kur nors pasislėpusios ir tik po vienos ar dviejų savaičių ima ieškoti maisto.

Kai atšyla vanduo, prasideda atsiganymo periodas. Teoriškai žuvys turėtų kibti be perstojo, tačiau taip būna ne visada. Viena svarbi to laikotarpio nekibimo priežastis yra netinkamai parinkti pašarai ir masalai.

Žvejai dažnai skundžiasi, kad menkai sugauna net ir birželio mėnesį. Viena iš priežasčių gali būti vandens atšalimas, nes nustatyta, kad karpinės žuvys intensyviau maitinasi esant aukštesnei vandens temperatūrai. Tuomet jos lengviau suviliojamos ir įvairiais dirbtiniais masalais. Temperatūrai nukritus, žuvys maitinasi lik natūraliu maistu, o žvejai joms siūlo įvairias neįprastas maisto medžiagas.

Kai nekimba ilgesnį laiką, siūloma kelias pagautas žuvis išskrosti ir patyrinėti, kuo jos tuo metu maitinosi.

Kita prasto kibimo priežastis gali būti žydintis vanduo, mat besidaugindami dumbliai sunaudoja daug vandenyje ištirpusio deguonies ir žuvys maitinasi ne taip intensyviai.

Aktyviau maitintis žuvys pradeda rudenį, tačiau dažniausiai ne tose pačiose vietose, o žvejys ir toliau mirko savo meškerę ten, kur jį sėkmė lydėjo vasarą.

Geras žuvų kibimas užšalus vandeniui taip pat aiškinamas dideliu deguonies kiekiu vandenyje. Viduržiemyje deguonies sumažėja, todėl ir žuvys kimba prasčiau.

Pavasarėjant ilgiau šviečia saulė ir po ledu esantys augalai gamina daugiau deguonies, nemažai jo patenka su tirpstančio sniego vandeniu. Žuvys vėl tarsi atgyja ir suaktyvėja. Be to, pavasarį jos ruošiasi nerštui ir norėdamos sukaupti jėgų intensyviai ieško maisto.

Paros Kibimo Ciklas

Dar reikėtų apžvelgti paros kibimo ciklą. Visi žinome, kad žuvys geriausiai kimba iš ryto ir vakare. Mokslininkai nustatė, jog karšis intensyviausiai maisto ieško nuo 6 iki 7 vai. ryto ir nuo 18 iki 21 vai. vakare.

Meteorologinių Sąlygų Poveikis Žūklės Sėkmei

Aptariamas ir meteorologinių sąlygų poveikis žūklės sėkmei. Anot mokslininkų, įtakos turi ne tik vandens temperatūra, bet taip pat vėjo stiprumas ir jo kryptis, šviesa, oro slėgis ir net vietovės magnetinis laukas, bet visi šie veiksniai esą nevienodai svarbūs. Žuvis labiausiai veikia atmosferos slėgis.

Teigiama, kad žiemą, kai atmosferos slėgis krinta, žuvys kimba intensyviau, o kai kyla - prasčiau. Vasarą žuvys geriau kimba, kai oro slėgis aukštesnis ir atvirkščiai. Besąlygiška tiesa yra tai, kad kelis kartus per parą keičiantis slėgiui žuvys visuomet kimba prasčiau, o jam nusistovėjus, geriau, kad ir koks jis būtų - aukštesnis ar žemesnis.

Žuvys ką tik puikiai kibo, tačiau dabar visiškai nereaguoja į jokį masalą... Arba atvirkščias variantas vasarą: po kelias paras trukusio lietaus, rytas aušo giedras, nors ir vėsus, ežerą uždengusi balta migla sklaidėsi, ir veidrodinį jo paviršių ėmė raikyti karšių pelekai.

Greitas slėgio kritimas vasarą neretai būna prieš pat audrą, tuo metu kyla stiprus vėjas, kuris sukelia smarkų bangavimą dideliuose ežeruose, tvenkiniuose ar net upėse.

Masalai

Viena svarbi to laikotarpio nekibimo priežastis yra netinkamai parinkti pašarai ir masalai. Aptarkime keletą populiariausių masalų:

• Sliekai: Šis masalas yra plačiausiai paplitęs tarp žvejų. Tikima, kad negalima gaudyti žuvies ant šviežiai iškasto slieko, nors žuvis mielai kimba ir ant šviežio. Laikyti sliekus reikia kurmių išraustoje žemėje.
• Lervos: Tai baltos, pilkos arba rausvos spalvos mėsinės musės lėliukės. Geriausiai lervas šerti varške. Maitinamos varške lervos būna baltos, švarios ir storos. Lerva ant kabliuko kabinama už galvos galo. Lervas taip pat galima pripūsti oro - tai reikalinga tuomet, kai būtina žvejoti vandens paviršiuje.
• Uodo trūklio lervos: Uodo trūklio lervos vystosi pelkėtuose vandens telkiniuose. Tai sunkiai žvejų gaunamas žuvų delikatesas: šias lervas reikia semti iš vandens telkinio dugno ir tuomet nuplauti per sietelį. Lervų trūkumas - jos labai smulkios, todėl kabinti reikia visą gniužulą. Laikyti šias lervas reikia šlapioje kempinėje paskirstant plonu sluoksniu. Taip jaukas išgyvens dvi dienas.
• Uodai: Šie įkyrūs sutvėrimai gali puikiai tarnauti kaip masalas. Uodas yra skanėstas daugeliui žuvų.
• Apsiuvos: Šių lervų galima rasti šaltuose pratekančiuose vandenyse ir upeliuose. Lervos gyvena nameliuose iš įvairių augalų ir smiltelių. Manoma, kad pagal drugelių lervas galima spręsti ir apie vandens kokybę. Renkamos šios lervos iš vandens telkinio dugno ir laikomos vandens stiklainyje keletą parų. Vandenį būtina periodiškai pakeisti.
• Kinivarpos: Kinivarpų lervos yra šviesiai geltono atspalvio ir turi tamsios spalvos galvą. Kinivarpas lengvai rasite senų medžių ir kelmų žievėje. Kinivarpų ilgis siekia apie 2 cm. Laikyti kinivarpas reikėtų geležinėje taroje, į kurią pripilti medžio drožlių. Kabinamos ant kabliuko kinivarpos už galvos. Šis masalas puikiai tinka žvejojant palaidine arba museline meškere.
• Žiogai: Mėgstamiausia žiogų vieta - aukštos žolės pieva. Geriausiai žiogus gaudyti anksti ryte, kai jie patys išlenda pasišildyti saulutėje ir išsidžiovinti.
• Ankstyvės drugys: Šio drugio kūnas pilkšvos spalvos, jis turi ūselius ant uodegos ir galvos. Tai labai maži vabzdžiai - siekiantys apie 20 mm. Jie gyvena tekančio vandens dugne tarp akmenų. Laikyti šiuos drugius reikia šlapiame audinyje medinėje taroje. Ankstyvės drugys turi nedidelį kūną, du bespalvius sparnus, išsidėsčiusius ant nugaros, ir stambią galvą su ūseliais.
• Musės: Šiuos vabzdžius rasite visur, o gaudyti galima įvairiausiais būdais. Vabzdžiai, primenantys dideles muses. Jos veisiasi daugiausiai pievose, kur ganosi karvių bandos.
• Vikšrai: Vikšrus galima rinkti ant bet kurių augalų, krūmų, medžių ir kt. Vikšrais lengvai suviliojami karpinių šeimos žuvys.
• Skruzdėlės: Jaukui geriausiai tinka stambios rudosios skruzdėlės. Ant kabliuko reikėtų kabinti po keletą vienetų.
• Grambuoliai: Stambų vabalą atpažinsite iš jo rudų sparnų ir pilvoto kūno. Vabalai suaktyvėja gegužės pradžioje - birželio pradžioje. Grambuolys tinka ir paviršinei, ir dugninei žūklei. Vabalus geriausiai rinkti anksti ryte arba vakare, juos rasite ant beržų ir kitų augalų šalia vandens telkinių. Šie vabalai siekia iki 5 cm. Ant kūno yra antsparniai. Dienos metu jie slepiasi urvuose, o naktį išlenda į paviršių.
• Kurkliai: Rinkti kurklius geriausiai daržuose, o laikyti stiklainyje, pripiltame žemių.
• Varlytės lėliukės: Varlytės lėliukės veisiasi didelėse balose, sekliuose ežeruose ir tvenkiniuose.
• Dėlės: Mažas dėles mielai kerta ešeriai. Dėlių galima rasti po vandeniu ant ežero augalų, taip pat akmenų.
• Šliužai: Smulkmė naudojama gaudant stambią žuvį tiek plūdinėmis, tiek ir dugninėmis meškerėmis. Tai panašūs į kirminus žemės moliuskai. Jų galima aptikti daržuose ir soduose, dieną jie slepiasi po šlapiomis lentomis ir panašiose slėptuvėse, naktį iššliaužia į paviršių. Geriausiai šliužus rinkti naktį su žibintuvėliu ir laikyti juos drėgnose samanose.

Kur Geriausiai Žvejoti Ežeruose?

Renkantis žvejybos vietą ežere, svarbu atkreipti dėmesį į keletą pagrindinių veiksnių:

Vietos Tipas	Kodėl Verta Rinktis?	Patarimai
Priekrantės zonos	Čia gausu augalijos ir slėptuvių, kurios pritraukia žuvis.	Gaudykite ryte ar vakare, kai žuvys juda arčiau kranto ieškodamos maisto.
Seclumos	Šiltesnis vanduo ir gausi augalija vilioja smulkias žuvis.	Idealios vietos lynams ir karosams vasarą, ypač saulėtekio metu.
Gylio perkritimai	Staigus dugno pasikeitimas - puiki vieta plėšriosioms žuvims.	Gaudykite sterkus ir lydekas, naudodami gilesnio vandens masalus.
Salos ir iškyšuliai	Žuvys mėgsta slėptis aplink salų kraštus ir iškyšulius.	Masalą meskite netoli augalijos, kur žuvys slepiasi nuo plėšrūnų.
Upelių įtekėjimo vietos	Deguonies prisotintas vanduo pritraukia daug žuvų.	Čia kimba įvairios žuvys, ypač po lietaus, kai padidėja vandens srovė.

Kada Geriausiai Žvejoti Ežeruose Pagal Sezoną?

Kiekvienas metų laikas atneša skirtingas žvejybos galimybes:

• Pavasaris (kovas-gegužė): Po žiemos atšilęs vanduo suaktyvina žuvis, ypač priekrantėje ir seklumose. Puikus metas gaudyti lydekas, kuojas ir karšius.
• Vasara (birželis-rugpjūtis): Ankstyvi rytai ir vėlyvi vakarai - geriausias laikas žvejoti, kai vanduo atvėsta. Šiuo metu kimba lynai, karosai ir ešeriai.
• Ruduo (rugsėjis-lapkritis): Žuvys ruošiasi žiemai, todėl aktyviai maitinasi. Geriausia gaudyti lydekas, sterkus ir šapalus.
• Žiema (gruodis-vasaris): Poledinė žūklė tampa populiari - kimba ešeriai, kuojos ir stintos.

Papildomi Patarimai:

• Stebėkite gamtą: Paukščių ar vabzdžių judėjimas dažnai rodo žuvų aktyvumą.
• Eksperimentuokite: Skirtingi masalai ir gyliai duoda skirtingus rezultatus.
• Kantrybė: Jei vienoje vietoje nekimba, pakeiskite vietą ar gylį - kartais sėkmė slypi vos kelių metrų atstumu.

---