Vandens vėžliai

Dažniausiai vandens vėžliai tinkamai prižiūrimi išgyvena iki 30 metų. O kiautas dydis nuo 20 iki 50 cm ilgio. Vandens vėžliai gamtoje gyvena kolonijom. Nelaisvėje rekomenduojama laikyti tos pačios rūšies, dvi patelės arba porelė, nes dažnai du patinai nesutare.

Lyties nustatymas

Nustatyti mažų vėžliukų lytį neįmanoma, tačiau suaugusius atskirti padės šie požymiai: dažnai patinai būna mažesni už pateles; jų nagai ir uodegos yra ilgesni nei patelių.

Viena šeima - patinai su ilgais nagais ir stora ilga uodega, patinai mažesni už pateles (raudonpilviai, siaura juosčiai ir kiti) kitos šeimos - patinų ir patelių nagai ir ūgis yra vienodi, skiriasi tik uodegos storis ir ilgis (rivsai, kinijos, ilgakakliai).

Laikymo sąlygos

Nelaisvėje vandens vėžliai puikiai gyvena akvariumuose su sausumos salele. Akvariumas turėtų būti bent 120 - 150 ir daugiau litrų talpos, vandens filtras turėtų buti galingesnis 2 kartus už vandens kiekį. Vandenį reikia keisti pagal aplinkybęs. Šiluma vandenį turi būti palaikoma maždaug 25 - 26Claipsnių temperatūra (iki 1 metų laiko vėžliukams temperatūra 27 - 28 C.

Į akvariumą gruntas dedamas - akmenukai vėžlio galvos dydžio, kad negalėtų praryti. Smėlio į akvariuma pilti negalima. Esant per žemai aplinkos temperatūrai jų organizmo funkcijos sulėtėja, suėda mažiau pašaro, sutrinka virškinimas bei maisto medžiagų įsisavinimas. Akvariume turi būti įrengta sausumos salelė, kur vėžlys galėtų išlipti pasišildyti.

Virš salelės būtina pakabinti specialią UVB 5% lempą, kuri turi būti ne aukščiau, kaip 30 cm atstumu ir ne žemiau, nei 25 cm atstumu. Suaugusį vandens vėžlį galima keliom valandom išleisti pasivaikščioti į sausumą.

Mityba

Racionas turi būti kuo įvairesnis, vėžliai turi gauti tiek gyvūninės, tiek augalinės kilmės pašaro. Vėžliai iki 2 metų maitinami kasdien, o vyresni kas 2 - 3 dienas. Maisto reikia duoti tiek, kiek suvalgo akvariume per 10 minučių.

• Iki 1metų amžiaus: 80% proteininė dieta/20% augalinė dieta; granulės (kombinuotas pašaras), žuvytės, vištienos filė, vištienos širdelės, svirpliai, milčius, pienių lapai, žliugė, dobilai, akvariuminiai minkštalapiai augalai.
• Virš 1 metų amžiaus: 60% proteininė dieta/40%. Augalinė dieta, granulės, žuvytės, vištienos širdelės, vištienos filė, jautiena, svirpliai, zoofobusai, pienių lapai, žliugė, dobilų, akvariuminiai minkštalapiai augalai.

Dažniausiai naudojamas maistas: kalendra, sraigės, moliūgas, mangas, žaliosios pupelės, svirpliai, sliekai, morkos, cukinijos, specialus vėžlių pašaras.

Dažniausios ligos

• Metabolinė kaulų liga. Tai yra kaulų, kiauto suminkštėjimas, taip gali atsitikti dėl netinkamo mitybos raciono, kalcio ir vitamino D trūkumo. Dažnai pasireiškia jauniems, augantiems vėžliams. Siekiant išvengti ligos, sudarant vėžlio racioną labai svarbu atkreipti dėmesį į Ca:P (kalcio:fosforo) santykį bei užtikrinti ultravioletinių spindulių šaltinį. Galima kelias valandas per dieną išnešti ant saulės. Žiemą vitaminus patartina lašinti į vandenį.
• Endoparazitai. Dauguma vėžlių, kurie parduodami, yra sugauti laisvėje arba atgabenti iš didelių gyvūnų fermų, todėl būna užsikrėtę daugybe skirtingų parazitų. Gyvūnai gali būti išliesėję, neėsti, viduriuoti, išmatose gali matytis parazitai. Užsikrėtus vėžliui skiriami antiparazitiniai vaistai. Norint išvengti parazitinių užsikrėtimų, būtina užtikrinti akvariumo švarą, palaikyti higieną, maitinti švariu, plautu maistu.
• Hipovitaminozė A. Ligą sukelia netinkama mityba, kai racione yra per mažas vitamino A kiekis. Pasireiškia sutinimu ausų srityje. Todėl į racioną būtina įtraukti maistą, kuriame gausu vitamino A.
• Snapo peraugimas. Jei apatinis ir viršutinis vėžlio snapas auga nevienodai, dažniausiai tai - metabolinės kaulų ligos pasekmė. Tačiau tai gali nutikti ir vėžlį maitinant vien tik minkštu maistu. Šiuo atveju yra reikalingas chirurginis snapo lyginimas, siekiant atkurti anatomiškai natūralią jo formą.

Tik išsirite vandens vėžliukai gali būti pavojingi žmogui kaip salmonelių nešiotojai, todėl laikant jį rankose, palietus kiautą, būtina nusiplauti rankas po tekančiu vandeniu su muilu. O paaugę, tos ligos neturi. Nes turintys šią ligą mažyliai miršta.

Sausumos vėžliai

Rūšys

1. Leopardinis vėžlys
2. Graikinis vėžlys
3. Stepinis vėžlys
4. Balkaninis vėžlys

Lyties nustatymas

• Patinai yra mažesni ir dažnai ryškesnių spalvų nei patelės.
• Patinų uodega ilgesnė nei patelių.
• Pilvo kiautas (plastronas): patinų įgaubtas į vidų, patelių plokščias.

Laikymo sąlygos

Sausumos vėžlius gali laikyti specialiuose terariumuose, akvariumuose ar plastikinėse dėžėse. Karštoji zona 40 C, vėsioji zona 25° C, temperatūros palaikymui naudojamos šildomi kabeliai ar kilimai, šildomosios lempos naudojamos išskirtinais atvejais. Būtina turėti (UVB 10%) lempą, įsukama turi būti ne aukščiau, kaip 30 cm atstumu , vamzdinė - ne aukščiau 15 cm nuo gyvūno. Lempa, laikoma per žemai, gali nudeginti gyvūna.

Kraikas naudojamas pagal vėžlio rūšį. Vėžlį laikant saulėtoje vietoje, būtina pasirūpinti, kad šis bet kada rastų pavėsį, kur galėtų pasislėpti nuo atviros saulės.

Mityba

Vėžlių sveikatai didelę įtaką turi tinkamas mitybos racionas, užtikrinant pilnavertę vėžlio mitybą galima išvengti daugybės augintinio susirgimų. Sausumos vėžliai yra augalėdžiai gyvūnai. Racionas turėtų būti kuo įvairesnis, taip augintinis gaus daugiau skirtingų vitaminų bei mineralų. Vasarą didžiausią mitybos dalį sudaro kiaulpienės, dobilai, gysločiai, pienių žiedai.

Kitais metų laikais sausumos vėžliai maitinami daržovėmis bei vaisiais, pastarieji turėtų būti duodami kaip skanėstai, o ne pagrindinis maistas. Prieš patiekiant maistas turi būti švariai nuplautas.

Maistas, turintis daug vitaminų bei kalcio - garstyčių lapai, motiejukai, kiniškas kopūstas, vynuogių lapai, ridikų lapai, brokoliai, kiaulpienės, dobilai. Toks pašaras turėtų sudaryti apie 85% raciono. Apie 10% raciono gali sudaryti vaisiai (vaisiai turi būti be sėklų) ir gėlės - rožių žiedlapiai, palergonijos, našlaitės.

Tinkamos maistui daržovės - salotos, kopūstai, pomidorai, agurkai, ridikų lapai, morkos, paprikos, rukola.

Tinkami maistui vaisiai - braškės, šilauogės, mangai, obuoliai, kriaušės, melionai, citrusiniai vaisiai.

Šiems gyvūnams vandens terariume laikyti nereikia, nes taisiklingai maitinamas jis drėgmės gauna iš maisto. Sausumos vėžliams būtinai reikalingas tik jiems skirti spec. Vitaminai ir kalcis, kuris būtinas dėl kiauto ir kitų kūno dalio. Sausumos vėžlius būtina išmaudyti viena karta į savaitę (pastebėjus, kad gyvūnas geria vandenį, būtina kreiptis pas specialistus).

Dažniausios ligos

Pagrindiniai požymiai, kurie gali išduoti augintinio sveikatos sutrikimus - vėžliai yra smalsūs gyvūnai, todėl ilgas tupėjimas slėptuvėje jiems nebūdingas; pakėlus augintinį jis turėtų tam priešintis, bandyti pabėgti; šarvas turi būti tvirtas, nepažeistas, vientisas; akys turi būti blizgios, skaidrios, be išskyrų; nosis ir burna sausa; išeinamoji anga švari, sausa, išmatos turi būti kietos konsistencijos.

• Metabolinė kaulų liga. Tai yra kaulų, kiauto suminkštėjimas, taip gali atsitikti dėl netinkamo mitybos raciono, kalcio ir vitamino D trūkumo. Dažnai pasireiškia jauniems, augantiems vėžliams. Siekiant išvengti ligos, sudarant vėžlio racioną labai svarbu atkreipti dėmesį į Ca:P (kalcio:fosforo) santykį bei užtikrinti ultravioletinių spindulių šaltinį. Galima kelias valandas per dieną išnešti ant saulės. Žiemą vitaminus patartina lašinti į vandenį.
• Endoparazitai. Dauguma vėžlių, kurie parduodami, yra sugauti laisvėje arba atgabenti iš didelių gyvūnų fermų, todėl būna užsikrėtę daugybe skirtingų parazitų. Gyvūnai gali būti išliesėję, neėsti, viduriuoti, išmatose gali matytis parazitai. Užsikrėtus vėžliui skiriami antiparazitiniai vaistai. Norint išvengti parazitinių užsikrėtimų, būtina užtikrinti akvariumo švarą, palaikyti higieną, maitinti švariu, plautu maistu.
• Hipovitaminozė A. Ligą sukelia netinkama mityba, kai racione yra per mažas vitamino A kiekis. Pasireiškia sutinimu ausų srityje. Todėl į racioną būtina įtraukti maistą, kuriame gausu vitamino A.
• Snapo peraugimas. Jei apatinis ir viršutinis vėžlio snapas auga nevienodai, dažniausiai tai - metabolinės kaulų ligos pasekmė. Tačiau tai gali nutikti ir vėžlį maitinant vien tik minkštu maistu.

Burnažuvės

Burnažuvės - tai populiarus pavadinimas žuvims iš ciklidinių (Cichlidae) šeimos, kurios garsėja savo būdinga išvaizda ir elgsena. Tipiška burnažuvė pasižymi palyginti dideliu, iš šonų suplokštintu kūnu, kas būdinga daugeliui ciklidinių žuvų. Jų dydis gali svyruoti nuo kelių centimetrų iki daugiau nei 30 cm, priklausomai nuo rūšies. Burnažuvių spalvinė gama yra labai įvairi - jos gali būti ryškiai mėlynos, geltonos, raudonos, oranžinės ar juodos spalvos, dažnai su raštais ir juostomis. Daugelis rūšių keičia spalvą priklausomai nuo nuotaikos, socialinio statuso ar neršto sezono metu.

Burnažuvės garsėja savo aktyvumu, teritoriniu elgesiu ir ryškiomis spalvomis. Pradedant nuo akvariumo dydžio, svarbiausia yra suteikti pakankamai erdvės. Burnažuvėms reikia vietos plaukioti bei teritorijų, kurias jos galėtų kontroliuoti. Daugumai rūšių rekomenduojama bent 200 litrų talpos akvariumas.

Labai svarbus aspektas yra akvariumo dekoracijos ir išdėstymas, kurie turėtų atkartoti natūralią uolėtą aplinką. Akvariume turėtų būti daug akmenų, formuojančių urvus ir slėptuves, kad žuvys galėtų kurti ir ginti savo teritorijas, o tai natūraliai sumažina agresiją.

Burnažuves galima laikyti kartu, tačiau reikia nepamiršti, kad tai teritorinės žuvys. Malavio burnažuvės yra populiariausios, tačiau taip pat ir pačios agresyviausios bei teritorinės. Geriausia laikyti žuvis pagal jų natūralią buveinę - Malavio ežero burnažuves kartu, o, pavyzdžiui, Viktorijos ežero burnažuves kitame akvariume. Tai nėra griežta taisyklė, nes kiekviena rūšis turi skirtingą teritorinio elgesio lygį. Mbuna grupės burnažuvės yra labai teritorinės ir geriausiai jaučiasi akvariume su daugybe uolų ir slėptuvių. Jos daugiausia yra žolėdės, todėl jų mityba turėtų būti pagrįsta maistu su mažu gyvūninės kilmės baltymų kiekiu.

Aulonocara genties burnažuvės, dar vadinamos „red red“ burnažuvėmis, natūraliai negyvena Malavio ežere. Jos yra mažiau agresyvios nei mbuna ir garsėja ryškiomis, gražiomis spalvomis.

Vidutinė burnažuvių gyvenimo trukmė gali labai skirtis priklausomai nuo rūšies, akvariumo sąlygų ir priežiūros kokybės.

Mityba

Burnažuvių mityba priklauso nuo rūšies. Kai kurios rūšys, ypač priklausančios mbuna grupei iš Malavio ežero, yra daugiausia žolėdės. Jų mitybą turėtų sudaryti aukštos kokybės granulės ir dribsniai žolėdėms, šviežios daržovės, tokios kaip špinatai, cukinijos, žirneliai (be luobelių), bei specializuoti pašarai, praturtinti spirulina.

Kai kurios burnažuvių rūšys yra mėsėdės ir renkasi baltymingą maistą, pavyzdžiui, šaldytus arba gyvus maisto produktus: uodo lervas (ochotka), artemijas (sūrymo krevetes), dafnias, taip pat granules ir dribsnius, skirtus mėsėdėms akvariumo žuvims.

Lyties nustatymas

Vienas iš ryškiausių burnažuvių lyties nustatymo požymių yra spalvinė gama. Patelės dažniausiai turi trumpesnes, apvalesnes pelekas, kas yra dar vienas fizinis lyties skirtumų požymis.

Akvariumų žuvytės

Akvariumų žuvytės - trečias pagal populiarumą augintinis Lietuvoje. Naujausiais tyrimų bendrovės „Berent“ atliktos apklausos duomenimis, jas laiko 8 procentai žmonių. Nors žuvis prižiūrėti yra kiek paprasčiau nei šunis ar kates, visgi jos taip pat reikalauja nemažai atsakomybės.

„Žuvytės įprastai laikomos žmonių, kurie alergiški gyvūno plaukui, neturi laiko gyvūnų priežiūrai ar tiesiog į akvariumą žiūri kaip į interjero detalę. Tačiau neapsigaukite, įsigijus akvariumą teks pasirūpinti jo švara, šviežiu vandeniu, reguliariu ir tinkamu žuvų šėrimu. Šios nebyliosios augintinės yra labai reiklios vandens temperatūrai, pH lygiui ir aplinkos švarai.

Patarimai auginantiems žuvytes

1. Apgalvokite kelionės trukmę ir įvertinkite augintinių skirtumus. Pavyzdžiui, Astronotas tigras minta gyvu proteinų turinčiu maistu, tokiu kaip sliekai, krevetės svirpliais.
2. Patikrinkite akvariumo ir žuvų būklę. Likus ne daugiau kaip savaitei iki išvykimo, išvalykite akvariumą, pripildykite akvariumą švaraus vandens tą pačią dieną, kurią planuojate išvykti, patikrinkite vandens temperatūrą. Taip pat nepamirškite patikrinti valymo filtro, įsitikinkite, kad prieš jums išvykstant visos žuvelės yra sveikos.
3. Pasirūpinkite šėrimu. Nepamirškite, kad žuvys turi būti reguliariai šeriamos. Yra keletas žuvų šėrimo būdų, pasitarnausiančių atostogų metu. Jei nebūsite tik savaitgalį, naudokite specialų pašarą, skirtą 3 dienoms. Jei išvykstate savaitei, naudokite 6 dienų atostogų pašarą, kuriame yra visų žuvims būtinų medžiagų. Jei kelionė truks dvi savaites, geriausia rinktis pašaro kapsules, kurių užteks visam laikotarpiui. Vis dėlto jei laukia ilgos 3-4 savaičių atostogos, reikėtų rinktis alternatyvą pašaro tabletėms ar kapsulėms. Tokiu atveju geriausia rinktis automatines žuvų šėryklas, jos gali būti užprogramuojamos, todėl žuvytės nuolat bus šeriamos.
4. Nepamirškite stebėti. Nepaisant daugybės būdų, kaip lengviau prižiūrėti savo žuveles bei akvariumą, kuriami vis nauji, pažangesni įrenginiai.

Šuo ar kalė?

Kiekvienas, kas nusprendžia įsigyti šunį, susiduria su abejone: šuo ar kalė? Šuns, kaip ir bet kurio kito gyvūno, lytis įtakoja konkretaus augintinio įsigijimą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai nesudėtingas klausimas. Šunų patinai, kaip vyriškos lyties atstovai, turi skirtingus lytinius organus nei šunų patelės.

Įdomu tai, kad šuniukų, ypač kelių savaičių amžiaus, lyties atpažinimas ne visada yra toks paprastas ir akivaizdus. Kiekvienos rūšies jauniklių lytis atskiriama pagal lyties organus. Naujagimių šuniukų išvaizda ir elgsena neleidžia 100 % nusakyti lyties, todėl reikia atidžiau apžiūrėti lytinius organus. Pirmosiomis gyvenimo dienomis ar savaitėmis juos atpažinti kiek sunkiau nei vėlesniu šuns gyvenimo etapu.

Pagrindinis skirtumas tarp šuns ir kalės yra tai, kas šios neturi varpos. Kaip ir žmonės, šunys turi varpą ir sėklides, kurios aiškiai tampa aiškiai matomos pas suaugusius šunis. Tačiau labai jaunų kalyčių lytinis organas yra panašus į varpą, kuris dažnai painiojamas su peniu. Tačiau patelės lytiniai organai yra daug žemiau, arčiau išangės, tarp kojų. Geriausia šuniuką paguldyti ant nugaros ir patikrinti, kur yra lytiniai organai.

Šią užduotį daug lengviau atlikti, kai vadoje yra keli skirtingų lyčių šuniukai. Taip pat priimta, kad šuniuko lytį galima atskirti pagal spenelių, išsidėsčiusių per visą pilvo ilgį, skaičių. Tačiau tai netiesa. Spenelių skaičius priklauso nuo šuns veislės ir dydžio. Be abejo, šunų patelių speneliai yra skirti maitinimui, tačiau jie tampa aktyvūs tik suaugus, nėštumo metu. Patinėliai taip pat turi spenelių, tačiau jie niekada nebūna aktyvūs.

Yra dar vienas būdas atpažinti, kokios lyties yra šuo. Kaip ją atpažinti pas mažus šuniukus? Be matomų lytinių organų, patinai ir patelės skiriasi šlapimosi būdu. Pas suaugusius šunis skirtumas labai yra ryškus. Patelės šlapinasi pritūpdamos, o patinai - stovėdami, pakėlę vieną koją.

Nenustebkite pamatę, kad abiejų lyčių maži šuniukai šlapinasi pritūpę. Tiek kalės, tiek maži šunys dar neturi stiprių raumenų, todėl dar nesugeba šlapintis su pakelta koja. Jie tai daro pusiau sėdėdami, panašiai kaip kalės. Tačiau skirtumas tas, kad patelės pritūpia labai žemai ir jų užpakalis beveik liečiasi su žeme, o jauni patinai laikosi dideliu atstumu nuo žemės. Patinai taip pat šlapinasi daug dažniau nei patelės.

Skirtumai tarp suaugusių šunų

Ar tai kalė, ar šuo - kaip atpažinti šuns lytį pagal jo elgseną ir ką tai reiškia jums, kaip šeimininkui? Priimta galvoti, kad šuns lytis daugiausia lemia jo elgesį. Vienintelė išimtis - kai yra dvi patelės, iš kurių bent viena yra prieš pat rują. Istorijos apie agresiją tarp kalyčių ne visada yra teisingos. Panaši situacija ir su patinais.

Teigiama, kad patelės iš prigimties pasižymi moteriškesnėmis savybėmis, pavyzdžiui, švelnumu, tam tikru subtilumu ir polinkiu į švelnų elgesį. Sakoma, kad šunys gimsta sargais ir gynėjais, o kalės yra tipiškos namų šeimininkės, kurios geriausiai jaučiasi žmonių apsuptyje. Ne visas šias prielaidos galima taikyti paskiriems šunims.

Ar tikrai lytis yra toks svarbus kriterijus renkantis šuniuką? Jei pasirenkate tam tikros lyties gyvūną tik dėl jam priskiriamo elgesio, nenustebkite, kad vėliau išsivystys jūsų augintinio individualios savybės.

Galiausiai, lytis nėra net taip svarbi ir taip reikšminga renkantis augintinį. Nepatogumai susiję su kalės ciklu ar šuns pabėgimai pas kalę galima išspręsti kastracija/sterilizacija pagalba.

---