Ak, koks deginantis tas noras prakalbinti senųjų laikų gimtinės žmones! Kaip jie gyveno, ką kalbėjo?

Iš kur tas troškimas padaryti pasaulį geresnį? Iš kur tas noras visiems padėti, tarnauti?

Prisimenu, seserys vieną sekmadienį juokėsi: „Tas mūsų Jonas net išsižiojęs klausė, nors tas pamokslas buvo baisiai nuobodus..." Kas ten mane tokį darė?

Mama ir Tėtė pasakojo, kad ir jų vaikystėje vėliau atėjęs į bažnyčią vos galėdavai įsisprausti kur nors už pilioriaus.

Gavėnioje išpažinčiai atlikti reikėjo viso sekmadienio. Štai tokie buvo tie mano protėviai!

Tad norisi vėl ir vėl pajusti jų nuotaiką. Ir kurgi daugiau pajusiu negu namie?.. Gimiau derlingose ir turtingose Aukštaitijos lygumose, netoli vysk. Juozapo Skvirecko ir poeto Bernardo Brazdžionio Tėviškių, Krinčino parapijoje, pasižyminčioje gyvu žmonių tikėjimu, darbštumu.

Rodos, begalinės Tėviškės lygumos nedavė man ramybės: jose horizontas beribis, gali žvelgti tolyn dešimtis kilometrų... O gal Tėviškės žmonių tokia nesuvaržoma, beribė dvasia?.. Kas jų dvasią tokią darė?

Seneliai dar pasakojo apie ugningąjį pamokslininką kun. Antaną Strazdą, tokį neturtingą kaip šv. Pranciškus.

Jis yra dirbęs Krinčine, krikšto metrikų knygose randama jo įrašų. Ir Daujėnų didžiuosiuose Sekminių atlaiduose jis pasirodydavo kartkartėmis iš Vabalninko ar Apaščios, sutraukdamas žmonių minias ir iš sakyklos šaukdamas, kad „ponai, kurie lupa devynias skūras vargdieniams, nors jiems po mirties sviestu tepa ir lašiniais grindžia kelią į dangų, spirgės pragare".

Žmonės net į Vabalninką bene dvidešimt kilometrų keliaudavo jo klausytis. Ir kitas kovotojas už teisybę, kun. Antanas Mackevičius, čia surinko daug žmonių kovai už laisvę.

Visa tai pasakojo vyresnieji man mažam, kai verkdavau, pokario metais siautėjant stribams. Tie pasakojimai taip uždegė mokymui dar mažą širdelę ir išspaudė „Lietuvos ašarą".

Tad suprantama, kartkartėmis užsidegu nenugalimu noru: namo! Ak, būtinai reikia eiti namo. Eisiu, eisiu namo.

Taip, tik namo, kur nuo seno gyveno mano tėvai, seneliai, protėviai. Eisiu.

Vis norėjos grįžti į tėvų sodybą, kiekviena žvaigždelė kaip sesuo kur žiba, pas kiekvieną krūmą, pas kiekvieną žiedą -ten matysiu paukštį, kurs laimingai gieda.

Ak, norėčiau grįžti į jaunystės taką, kur linksmi upeliai ryto saulėj teka... Ėjau ieškoti tos dvasios, vis ėjau ir ėjau!

Ne kartą klajojau po savo Tėviškės žemę, kur žmonių daugybės gyventa, kur džiaugsmas ir skausmas liejosi, kur žmonės kalbino mane, auklėjo, augino, padarė tuo, kuo esu.

Eidavau per Kalniškio, Gaidinės, Lapiškių sunaikintus kaimus, kur nebebuvo jokio trobesio, kur niekas nebegalėjo išsakyti jokio skausmo, jokio džiaugsmo.

Ten, kur tiek daug vaikščiota, bėgiota, vis klausiau jų: ką pasakyti tiems jauniems vyrams. Klausiau ten, kur vaikščiojo tas vargšų kunigas Antanas Strazdas, kur graudžiai dainavo poetas Vienažindys.

Ir vėl: 2000-ųjų balandžio pabaiga ar gegužės pradžia. Jau žinau, kad gegužės 13-ąją paskelbs mane vyskupu; sunkiai, su skausmu tai priėmiau. Tad skubu pasiguosti Tėviškės laukams, gal protėvių dvasiai.

Išlipęs iš autobuso Pasvalyje, einu link Tėviškės. Prisimenu taką: lieptas per Pyvesą, takelis pro Ragujų kapelius.

Šimtus, o gal tūkstančius kartų čia vaikščiota visų mūsų krašto žmonių. Ir atėjau prie Pyvesos.

Perbridau Pyvesą, nuo kapelių dar septyni kilometrai. Ir jokio keliuko, net ir takelio nebėra, jokios sodybos nebėra.

Einu link Trajoniškio tiesiai laukais (dar neužaugę javai, dar neišbraidysiu, niekas neims bartis). Kaip gera, kad tuščia, kad jokio žmogaus, jokio žvilgsnio.

Meldžiuosi, o iš saulutės, rodos, jie, tie senieji mano protėviai, šypsosi, nuo debesėlių moja man ir kalbina, kalbina vieversių balsais... Ak, bet jie man nesako, ar būti vyskupu, ar bėgti kuo toliau.

Kurgi Gaidinės Duliebų gražioji sodyba, Antano Kazilionio? Ne, nebėra jų, kaip ir visų Kalniškio, Gaidinės, Lapiškių kaimų.

O, jau ir Trajoniškis, bet nebėra liepų aukštųjų, į kurias su broliu Juliumi įlipę matydavome net Daujėnus. Nebėra ir kitų medžių. Nebėra Trajoniškyje ir kitų didelių, ūksmingų sodybų, nebėra ir mielosios mano pirmosios mokyklos.

Pamiršau net tų kaimų pavadinimus. Bet jaučiu, kad Tėviškės dvasia nesunyko. Ji gyvena, išvaryta, išsibarsčiusi po Lietuvą ir pasaulį tėvynainių širdyse.

O, koks tuščias Trajoniškis! Nebėra mūsų kūtės, klojimo, jaujos, daržinės, klėties, pirties, net vištidės ir kiaulidės. Ar vakarais dar ūbauja pelėda?

Mano buvusi pradinė mokykla Kazilionio sodyboje - jau tik didelis prūdas. Bet Černų ne tik gryčia, dar ir klėtis, ir pirtis yra, ir kūtės likučiai. Ir šimtametė mano krikštamočia Ona Černienė, besėdinti savo gryčioje: „Vaikeli, kai parve-■ Krikštamočios Onos Černienės trobaža mane pavasarį iš Panevėžio, verkiu: kaip iš Sibiro sugrįžusi. Iki žiemos pabūsiu."

Pasišnekėjome ir einu į Daujėnus: ten tėvų, protėvių kapai. Septyni kilometrai, bet kelias geras, žvyruotas vieškelis.

Gerai, kad gegužės tokia ilga diena: sustoju Daujėnuose prie tėvų bei protėvių kapų. Pasimeldžiau prie Kauneckų kapų, prie Kazilionių, Zdanevičių.

Ir kitą kartą ėjau tais pačiais takais ir keliais, jau vyskupu tapęs, 2001 metų rugpjūčio pabaigoje (laukai tušti, derlius nuimtas, neišbraidysiu). Taip malonu vėl bristi per Pyvesą.

Už Ragujų kapinaičių kukurūzų laukas. Išlaužiau pora burbuolių, meldžiausi ir valgiau eidamas laukais.

Tokios nuostabios ramumos pripildė mano dvasią, turbūt tai jie, čia gyvenusieji ir užgesusieji, dėkingi už mano maldas. Tikiu, mano malda juos pasiekė.

Ir nesvarbu, kada ir kur jie mirė ir palaidoti. Ar čia užgeso jų gyvybė, ar iškeliavus iš šių kraštų? Visur mes maldoje kartu.

Ir daugiau jie nieko man nebepasako... Nieko nebeprakalbinsi! Nebėra ne tik gimtojo Trajoniškio, bet ir aplinkinių kaimų... Nebėra ir nebebus.

Negaliu kitaip. Eisiu, būtinai eisiu. Ir niekas nesulaikys.

Jau ant mirties slenksčio vyskupas senelis turi eiti, būtinai eiti. Ir niekas nesulaikys, nes kitaip jau vargiai kada begalėsiu.

Ir taip paskutinį kartą einu, paskutinį kartą - 2018 metų vasario 8 dieną. Vėl atvažiavau į Pasvalį autobusu ir per laukus žengiu į Trajoniškį.

Kodėl paskutinis? Dėl to, kad niekas ten nebegyvena, nebėra jokio kelio ar takelio. Kas gi čia bevaikščios?

Žinau, kad niekada ir niekas nebeis iš Pasvalio į Trajoniškį ir iš Trajoniškio į Pasvalį. Kokie baisūs žodžiai: niekada ir niekas.

Kokia man brangi toji Šiaurės Lietuva, jos begalinės lygumos! Niekur kitur nemačiau tokio tolimo horizonto, nes jo neužstoja joks kalnas.

Juk sakoma, kad beribis Fiodoro Dostojevskio talentas - neaprėpiamų Pinsko lygumų vaisius (beje, jo giminė lietuvių ir, ko gero, sėlių kilmės)... O sėlių žemėje tiek daug talentų: B. Brazdžionis, J. Skvireckas, Eugenijus Matuzevičius. Jonas Mikelinskas, Balys Sruoga, J. Janonis, Mykolas Karčiauskas, Alfonsas Lipniūnas...

Kai man pastojo kelią į mokslus sovietiniai laikai, negalėjau pasiduoti - neleido toji beribė, nesuvaržoma Tėviškės sėlių dvasia.

Ir eina per laukus paskutinis trajoniškietis. Dar daugiau - eina paskutinis sėlis, aš paskutinis iš sėlių giminės, paskutinė atžala išrauto sėlių...

---