Kiekvienais metais atėjus pavasariui ir termometrams vis dažniau rodant teigiamą temperatūrą nuo vandens telkinių pradeda trauktis ledas - prasideda atviro vandens sezonas. Be abejo, pačioje pavasario pradžioje, vandens temperatūrai vos pradėjus šilti, žuvis nėra tokia aktyvi, kaip šiltuoju metų laiku, maitinasi daugiausiai nuo pat dugno ar labai arti jo. Pačiomis pirmosiosmis žvejybomis labai dažnai taikomasi į kuojas, kadangi jos suaktyvėja vandeniui vos pradėjus šilti. Būtent šiuo metu galima pagauti pirmąsias didžiąsias kuojas.

Žvejyba dugnine meškere palieka labai daug vietos interpretacijoms, todėl išskirti vieną jauką ar vieną masalą, kuris žvejybai ankstyvą pavasarį būtų geriausias - neįmanoma. Kiekvienas žvejys prisiekia savo jauko formulės pranašumu, tačiau sėkmingai yra gaudoma įvairiausiais jaukais. Be abejo, jauko efektyvumas stipriai gali priklausyti ir nuo vandens telkinio, kuriame yra gaudoma žuvis. Dažnai esant šaltam vandeniui yra naudojami ne itin stipraus kvapo, ganėtinai neutralūs ir natūralūs jaukai.

Dažnai renkamasi naudoti saldoko kvapo turinčius jaukus, tačiau ypač karšiams neretai pasiteisina ir sūresni, kalendros turintys kvapą. Labai stiprų kvapą turintys jaukai pasirenkami rečiau, todėl kad vanduo vis dar labai šaltas, o jame kvapai sklaidosi daug sunkiau. Į jaukus beveik visada yra dedami vienokie ar kitokie priedai. Tai gali būti dar šiek tiek kvapo suteikiantys skysčiai, tarp kurių - populiarūs melasos, karamelės kvapai, kurių vėl gi reikėtų nepadauginti, kad jauko kvapas nebūtų per daug stiprus. Taip pat dažnai naudojami įvairios frakcijos bei spavų džiuvesėliai, kurie ne tik padeda išlaikyti pageidaujamą jauko birumo lygį, bet ir patraukia žuvų dėmesį. Svarbu žinoti, kad kartais žuvys nėra itin alkanos, jeigu tokiu metu jauke yra daug gyvų masalų, žuvys jais pasimaitina ir nekimba.

Kaip masalą dažniausiai renkamasi naudoti tas pačias uodo truklio lervas arba musės lervas, kartais naudojami ir sliekai, tačiau juos dažniausiai renkamasi naudoti kiek vėliau, vandeniui labiau sušilus. Labai svarbu atskirti du musių lervų porūšius. Musės lervos gali būti baltos, tarp žvejų tokios lervos yra vadinamos „dzikais“, jos yra didesnės ir ganėtinai minkštos. Būtent „pinkai“ dėl savo sabyvių ir yra gerokai populiaresni nei didesnės baltos musės lervos.

Masalo pateikimas labai priklauso nuo žuvies aktyvumo ir užgaidų. Kartais ant kabliuko maunamos vos kelios uodo truklio lervos ar viena kita musės lerva, taip pateikiant nedidelę ir delikačią porciją. Kartais žuvis kaip tik nori didesnių porcijų, taip pat neretai lervos yra maišomos ir ant to pačio kabliuko maunamos ir uodo truklio, ir musės lervos. Kaip ir daugelyje žvejybos būdų, gaudant dugnine meškere ankstyvą pavasarį masalų ir jaukų atsirinkimas yra pats svarbiausias. Būtent jie pritraukia žuvį ir ją išlaiko žvejybos zonoje.

Žvejybos įranga, kaip ir jaukas bei masalai, yra tai, be ko žvejyba nebūtų įmanoma, bet tuo pačiu ir nėra vienos nuomonės, kokia įranga pati geriausia ar tinkamiausia. Be abejo, šiuo klausimu daliai žvejų ribas nustato biudžetas, kadangi yra meškerių, ričių bei įvairiausių žvejybos aksesuarų, kurie kainuoja tikrai daug, tačiau brangūs įrankiai nėra būtini ar net labai svarbūs sėkmingai žvejybai. Galima atskirti dvi įrangos sudedamasias dalis, kurias naudoja kone kiekvienas žvejys. Tai -nedideli kabliukai ir ganėtinai ploni pavadėliai. Kabliukai naudojami nuo 12 dydžio, tačiau dažniausiai renkamasi naudoti dar mažesnius - 14, 16, ar net 18 dydžio kabliukus. Kabliukai rišami prie atitinkamai plonų pavadėlių, kurių storis dažniausiai būna nuo 0.14 iki 0.10 ar net 0.08 milimetrų storio.

Nuo žvejybos vietos priklauso ir naudojamos šeryklos svoris. Dėl šeryklų formų dauguma žvejų turi savo nuomones ir savo mėgiamas, tačiau dėl svorio nuomonės ganėtinai panašios. Stovinčiame vandenyje nereikia itin sunkių šeryklų, nebent siekiama numesti labai tolimus atstumus. Upėse dažniausiai nereikia labai tolimų atstumų, nebent žvejojama Nemune ar Neryje, tačiau sunkios šeryklos gali praversti ten, kur yra didesnė srovė, nes lengvesnę šerykla srovė tiesiog nuneša ir ji neišsilaiko vietoje. Meškerės dažniausiai ganėtinai ilgos, populiariausios nuo 3.30 iki 3.90 metrų ilgio. Sėkmingai žvejybai dugnine meškere tikrai nereikia daug, kone sunkiausia yra surasti aktyvią žuvį arba ją prisivilioti jauku.

Ar šapalai iš tikro gudrūs?

Nors pats šapalų paauglystėje negaudydavau, tačiau vyresni kolegos meškeriojai į juos taikydavosi nuolatos, aplinkui tekšančiuose tvenkiniuose ir upėse. Jie meškeriodavo šapalus masalui naudodami upinių nėgių jauniklius, kurių prisikasdavo užutėkių pakrančių dumble. Neatsimenu, ar šiuos padarus gaudyti ir naudoti masalui buvo galima ar ne pagal tuomet galiojančias žūklės taisykles Lietuvoje. Bet kokiu atveju, buvo kalbama, kad padoriam šapalui tai yra pats geriausias masalas. Ir iš tikro jie tų šapalų sugaudavo.

Kas buvo įdomu, kad turbūt tik 1 ar 2 kibimus iš 10 jiems pavykdavo realizuoti. Atsimenu, jie meškeriodavo šapalus plūdinėmis. Kai kibdavo šapalas, plūdė ištisai nardydavo, ir net kantriausi meškeriotojai sulaukę tinkamo momento pakirsti, dažniau ištraukdavo pusę nėgės jauniklio ant kablio, ar visai nuogą kablį. Jau tuomet supratau, kad šapalas yra gudri žuvis, kas liečia jų sugavimą. Šapalams tuomet nėgių lervos labai tiko. Na, o sugauti juos naudojant šį masalą vis vien nebuvo lengva, nes žuvys suprasdavo, kad kažkas negerai ir dažniausiai sugebėdavo išvengti kabliuko.

Kiek vėliau, studijų laikotarpiu, dažniau ėmiau plūdine meškerioti kuojas upėse. Ypač patikdavo žūklė šaltuoju metų laiku - rudenį ir pavasarį, sąlygoms leidžiant, net žiemą. Meškeriodavau gana delikačiai - plonyčiai 0,07 mm. - 0,08 mm. skersmens pavadėliai, 22 nr. kabliukai ir panašiai. Kas stebindavo, kad dažnoje žūklėje pavykdavo susigrumti ir su padoriais šapalais. Kai pavykdavo juos ištraukti, labai dažnai mažytis kabliukas jiems būdavo įsmigęs vos vos į lūpos odos kraštą. Vos tik bandydavau padidinti kabliukus ir naudoti storesnius pavadėlius, nebesugaudavau šapalų ir kuojų kibimai pasidarydavo itin atsargūs. Šis faktas tik dar kartą patvirtino, šapalą pergudrauti nėra taip paprasta.

Galiausiai, kai ėmiau meškerioti Anglijos vandens telkiniuose, kur sugautos žuvys dažniausiai paleidžiamos, dar kartą įsitikinau, kokie išradingi gali būti šapalai. Padorūs šapalai čia labai dažnai laikosi prie vienokių ar kitokių kliuvinių, pakrantės žolių ir taip toliau. Juos nuvilioti nuo jų buveinių yra beveik neįmanoma. Taigi, tenka meškerioti ten, žuvys nori būti. Kai pavyksta parinkti tinkamą masalą, kibimus pamatyti ir realizuoti vis tiek yra itin sunku net meškeriojant sudurtine. O va pakirtus žuvį šalia kliuvinių, jie sugeba akimirksniu kažkur įlįsti, apsivynioti valą apie žoles ir pan. Kartais net atrodo, jog kiekvienas šapalas turi planą A ir planą B - jei nepavyksta iškart po pakirtimo kažkur įlįst, jie tarsi ima pasidavinėti, iki kol pritrauki arčiau kranto jie susiranda kitą kliuvinį, kuriuo sėkmingai pasinaudoja. Taigi, tvirtai tikiu, kad šapalas yra viena iš sunkiausiai sugaunamų mūsų vandenų žuvų.

Kodėl dešra?

Mano pastebėjimais, norint specifiškai gaudyti šapalus reikia naudoti padoraus dydžio ir selektyvius masalus. Tai ypač aktualu šiltuoju metu laiku, kai upės tiesiog virte verda gyvybe. Sakykime sliekais ar musės lervomis sugauti šapalą gali būti neįmanoma vien dėl to, kad masalą be perstojo atakuos tuntas smulkių rainių, gružliukų, kuojyčių, strepečiukų ir pan. Kukurūzai ir žirniai yra neblogi masalai šapalams, tačiau mano pastebėjimais efektyvumu ryškiai atsilieka nuo padoraus dešros ar batono gabalo. Esu ne kartą stebėjęs kaip šapalai pešasi/konkuruoja dėl dešros ar batono gabaliuko - jie tikrai mėgsta šiuos produktus!

Abu šie masalai pasižymi tuo, kad yra gana šviesūs ir puikiai atkreipia šapalo dėmesį. Dešra dar pasižymi ir stipriu kvapu ir skoniu, kuris šapalams tikrai patinka. Dešra taip pat pasižymi tuo, kad ji lėtai skęsta, todėl užvėrus gabaliuką ant kabliuko, masalas pateikiamas labai natūraliai. Su batonu kiek kebliau, jį reikia užspausti ant kabliuko atsargiai, kad išgauti norimą skendimo greitį. Verta paminėti, kad batonas itin greit prisigeria vandens ir skendimo greitis gali pasikeisti. Tuo tarpu dešra yra riebi vandens neprisigeria, todėl dažnai įmanoma vienu gabaliuku daryti keletą permetimų. Taigi, mano nuomone, dešra yra geresnis masalas, kai kalba eina apie šapalų žūklę.

Verta paminėti, kad dešra yra itin praktiškas masalas - jos galima įsigyti kiekviename prekybos centre. Ypač praktiška pirkti konservuotą dešrą, kuri populiari Anglijoje. Jos nereikia laikyti šaldytuve, o galiojimo laikas gali siekti net metus! Taigi, nusiperki keletą skardinių, o kai kurį rytą nesimiega ir nusprendi lėkti šapalauti - telieka keletą pagriebti keletą skardinių iš spintelės, susipjaustyti norimo dydžio gabaliukais ir pirmyn! Na, o jei koncertuotos dešros nepavyksta gauti - puikiai tiks Lietuviška “daktariškoji”. Rekomenduočiau susipjaustyti dešrą ne mažesniais nei 2x1x1,5 cm. gabaliukais, o jei taikomasi į itin didelius šapalus, galima naudoti ir didesnius.

Rekomenduočiau susipjaustyti dešrą ne kubo formos gabaliukais, tuomet lengviau tuos užkabinti ant kabliuko. Šapalai turi didelius žabtus, taigi, didesni masalai dažnai gali būti privalumas. Taip pat verta paminėti, kad naudojant didelius masalus, galima naudoti didelius kabliukus ir visą kablį paslėpti dešros gabaliuke, paliekant išorėje tik smaigalį.

Kaip šapalą apmulkinti?

Taigi, ką verti ant kabliuko jau turime. Belieka atsakyti į klausimą, kokios sistemėlės gale tas kabliukas su dešros gabaliuku bus pririštas. Manau, kad atsakymas į šį klausimą susideda iš trijų dalių, kurios tarpusavyje yra susijusios: žūklavietės pasirinkimas, masalo pateikimas ir kibimo indikacija. Apie kiekvieną iš šios trijulės atskirai.

Žūklavietės pasirinkimas. Mano nuomone, kol vanduo šiltas, reiktų rinktis seklesnius, iki metro gylio upės ruožus, su greitesne srove. Logika čia labai paprasta, poliarizuotų akinių pagalba labai dažnai tokio gylio skaidrioje tėkmėje pavyksta pamatyti vieną kitą juodauodegį. Kai srovė greita, įvairūs vabzdžiai ir panašiai yra greitai nešami srovės. Tai galioja ir dešros gabaliukui su kabliuku. Taigi, šapalui lieka nedaug laiko masalo inspekcijai. Žuvis turi akimirksniu apsispręsti ar čiupti masalą ar palikti jį kitiems gentainiams. Kaip supratote, greitoje srovėje masalas atrodys natūraliai tik tuo atveju jei jis bus nešamas srovės.

Masalo pateikimas. Mano nuomone, srovės nešamą masalą gerokai lengviau pateikti naudojant plūdinės sistemėlę. Pasirinkus tinkamo ilgio kotą arba įsibridus į upę (ne veltui rekomendavau rinktis seklius, braidomus upės ruožus) masalą galima pateikti taip, kad jis judėtų išilgai srovės. Tuomet prilaikant valą prie ritės būgno, įmanoma reguliuoti masalo judėjimo upėje greitį, ar net visai sustabdyti, taip pakeliant masalą nuo dugno. Meškeriojant šapalus sėkliuose, galima naudoti net skaidraus plastiko plūdes, kurios beveik nesukuria šešėlio ir storasprandžiams šapalams yra beveik nematomos.

Kibimo indikacija. Mano pastebėjimais, šapalų kibimai dažnai būna itin atsargūs. Greiti plūdės niurktelėjimai, prilaikymai ir panašiai. Apskritai, dugnine padorų šapalą esu sugavęs tik naudojant „plauko“ sistemėlę. Tai verčia mane tikėti, kad realizuoti greitą šapalo kibimą gali būti sunku, net jį pamačius. Taip pat, meškeriojant dugnine su dešros gabaliuku, užvertu ant „plauko“ ne kartą būta atvejų, kai viršūnėlė lėtai supurtoma keletą kartų, tarsi žolė užkliūtų už valo, tačiau ištraukus permesti, dešros gabaliukas būna dingęs. Tikiu, kad tais atvejais šapalas mane pergudravo. Tuo tarpu meškeriojant plūdine, galima lengviau nuspręsti, kada kirsti, o kada ne. Kartais pirmus šapalo prisilietimus prie masalo galima ignoruoti, kai plūdė ima neužtikrintai niurkčioti. Po to dažnai seka užtikrintas kibimas, kurį realizuoti nesunku, jei valas tarp plūdės ir meškerės galiuko šiek įtemptas įtemptas ir nesusidaręs valo „lankas“.

Baigdamas pridėsiu: išbandykite dešrą, kaip masalą, šapalų žūklėje ir tikrai sulauksite padorių šapalų kibimų!

Vandenžolės ir skaidrus vanduo

Vidurvasarį kimba tos žuvys, kurių aktyvumas vėstant orams mažėja tiesiogiai proporcingai termometro parodymams, todėl dabar metas išnaudoti tokią progą. Upės spiningus dabar pasitinka skaidriu vandeniu, tačiau kiekvienas dugno duburėlis apkaišytas vešliai subujojusiomis vandenžolėmis. Vandens augalija padeda žuvimas maskuotis ir saugiai tykoti grobio, bet riboja jų akiratį, todėl dažnai gali dešimtį kartų virš „laumių kasų“ leisti voblerį, bet į jo viliones niekas neatkreips dėmesio, nes žuvys masalo nepamato. Tokioje situacijoje reikalingas masalas, galintis „prišaukti“ po vandenžolėmis tūnančius šapalus ar meknes. Vadinasi, vidurvasarį reikia spininguoti masalu, skleidžiančiu ypač stiprius virpesius, o tokia savybe pasižymi sukrė.

Masalai - žadintuvai

Vizitas prie vidurvasario upės smagus todėl, kad nereikia apsunkinti masalinės. Tačiau pasirūpinti sukrių tipų įvairove ne pro šalį. Paprastai daugiausiai naudojame klasikines sukres, kurių konstrukcija pasižymi tuo, kad svarelis įtvirtintas ant ašies žemiau sukrės lapelio, kuris gali būti „aglia“, „comet“, „blade“ arba „long“ tipo. Pastarosios sukrės su ilgais karklo formos lapeliais reikalingos spiningavimui pačioje srauniausioje tėkmėje. Jos mažiausiai „apkrauna“ spiningą, bet žymiai svarbiau, jog šiuos masalus lengviausia valdyti tėkmėje.

Tačiau tada, kai reikia masalą plukdyti vos kelių centimetrų gelmėje, neišsiversite be dar vieno sukrių tipo, kurių lapelis užvertas ant sukrės ašies lyg kepsnys ant iešmo. Šios sukrės gręžia tėkmę kaip gražtai ir išvilioja iš slėptuvių po vandenžolėmis įtarius šapalus. Sukrės su kitų tipų lapeliais tinkamesnės ten, kur tėkmė lėtesnė ar juoduoja duburių gelmė. Klasikinėmis „aglia“ ir „comet“ tipų sukrėmis tokiose vietose viliojami ešeriai ir lydekos, tačiau atminkite, kad sukrės tokie masalai, kuriuos tėkmė nuolat taikosi išnešti į paviršių, todėl neišsiversite be ypatingos konstrukcijos sukrių, kurių svarelis - priekyje sukrės lapelio. Šios sukrės - parankus instrumentas apšniukštinėti duburių priedugnę, jei tikitės žemiau dambos sterko kibimo.

Tinkamiausias spiningo ilgis - 2,4 - 2,6 m, tačiau įrankis turi būti šmaikštus, kad galėtum juo „suduoti kirtį“, išsviedžiantį masalą kaip iš spjaudyklės, nors užsimoti kliudo žemai nusvirusios šakos ar už nugaros siūruojantis meldų guotas. Tokiais spiningais svaidomi 0-6 g masalai. Jautrūs meškerykočiai leidžia pajusti kiekvieną masalo krustelėjimą, kiekvieną krepštelėjimą kabliuku į kliūtis ir absoliučiai tiksliai fiksuoti kibimą. Prie tokio įrankio patartina priderinti ritę, sveriančią ne daugiau kaip 250 g ir talpinančią 200 m vidutinio skersmens valo.

Potencialios kibimo vietos, kur gali slėptis žuvis, lengvai iššifruojamos. Tai properša tarp vandenžolių, pagraužtas krantas, duburys po juodalksnio šaknimis. Užimi reikiamą poziciją, kuris užtikrintų maskuotę, parenki gelmę ir tėkmės stiprumą atitinkančią sukrę ir užmeti ją tiksliai į reikiamą tašką. Iš pradžių kuo arčiau savęs, o paskui vis toliau, kol ateina eilė „zonduoti“ zoną su lėtesne tėkme. Tada keiti srovinį „long“ tipo modelį tykesniam vandeniui tinkama „comet“ tipo sukre (galima naudoti ne 2, o 3 numerio modelį) ir vėl užmeti masalą.

Jei niekas nekibo, neskubėkite eiti toliau. Prisekite prie valo sukrę „gręžiančią vandenį“ ir užmeskite ją palei priešingą krantą. Leiskite masalui energingai suktis, nešamam tėkmės, kol jis atsidurs vienoje tiesiojoje su jūsų pozicija. Jei ir tada nekibo, eikite toliau. Užimkite poziciją prie kitos vietelės ir kartokite viską iš naujo. Ir taip, kol spiningą sulenks smūgis.

Jaukai ir priedai

Galite pasirinkti iš plataus jaukų, aromatų, boilių, pelečių, skysčių bei kitų jauko priedų asortimento. Skirtingų rūšių jaukai skirti karšių, lynų, karpių, karosų bei kitų žuvų žvejybai.

Aukštos kokybės jaukai:

• Aukštos kokybės jaukas skirtas karpinių žuvų žūklei, šaltame vandenyje. Speciali produkto linija plius. Vidutinė frakcija, šviesiai rudos spalvos. Greitai vilioja žuvis į jaukinimo vietą. Gaminat šį produktą buvo ilgai ieškoma receptūros formulė kuri leistų greitai privilioti žuvis ir ilgam išlaikyti jas žvejybos vietoje.
• Aukštos kokybės universalus jaukas skirtas kuojų, karšių, plakių ir kitų karpinių žuvų žūklei. Speciali produkto linija plius. Vidutinė frakcija, tamsiai juodos spalvos su raudonais ir geltonais belgiškos duonos džiūvėsiais. Švelnaus kokoso riešuto, pieno vanilės ir biskvito karameles aromatų derinys greitai vilioja žuvis į jaukinimo vietą.
• Aukštos kokybės jaukas žūklėje, pamėgtas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijos, bei Estijos žvejų. Tinkantis įvairių žuvų jaukinimui tiek ežeruose, tiek upėse ar kanaluose. Speciali produkto linija plius. Vidutinė frakcija, subalansuota žaliavų sudėtis.

Skysti skoniniai papildai:

• Skystas skoninis papildas, medaus skonio, skirtas lynų, karosų, karšių jaukų ruošimui. Dažniausiai naudojamas, kaip skoninis arba aromatinis papildais suteikiantis jūsų jaukui išskirtinumo ir taip priviliodamas žuvį. Kiekis - 200ml.
• Skystas skoninis papildas, karamelės skonio, skirtas lynų, karosų, karšių jaukų ruošimui. Dažniausiai naudojamas, kaip skoninis arba aromatinis papildais suteikiantis jūsų jaukui išskirtinumo ir taip priviliodamas žuvį. Kiekis - 200ml.
• Skystas skoninis papildas, česnakų skonio, skirtas lynų, karosų, karšių jaukų ruošimui. Dažniausiai naudojamas, kaip skoninis arba aromatinis papildais suteikiantis jūsų jaukui išskirtinumo ir taip priviliodamas žuvį. Kiekis - 200ml.

Neįprasti masalai šamams

Šamai yra itin plėšrios žuvys, į savo mitybos racioną įtraukiančios kone viską, kas juda po vandeniu. Žvejai išradingai naudoja įvairius masalus, kartais netikėtus, norėdami suvilioti šią didelę žuvį.

Štai keletas neįprastų masalų, kurie gali pasiteisinti žvejojant šamus:

1. Muilas. Tikėsite tuo ar ne, muilo gabalėliai jau yra tapę šamų žvejybos „klasika“. Žvejai, gaudydami šamus, muilą naudoja jau per amžių amžius. Jei norite sugauti svajonių žuvį, nepatingėkite pakraustyti muilo lentynas ir paieškoti kuo natūralesnių muilų be jokių priedų ir papildomų kvapų.
2. Mėsos konservai. Mėsos konservai Antrojo Pasaulinio karo metu buvo laikomi tikru delikatesu, tačiau šiais laikais jų šlovė gerokai išblėso. Gal šlovingos dienos sugrįžtų, jei mėsos konservų skardines perkeltume į žvejybinių prekių skyrių? 2001 metais vienas Arkanzaso žvejys sugavo tuo metu rekordiniu laikytą šamą. Jo laimikis svėrė daugiau nei 50 kg. Kaip jam pavyko pačiupti tokio dydžio žuvį? Pasirodo, žvejys meškeriojo su mėsos konservais. Vyras tikino net nesusimąstęs, kad jo masalas gali būti kuo nors neįprastas, juk taip visą gyvenimą žvejojo jo tėvas ir senelis!
3. Vištų kepenėlės. Vištų kepenėlės, žinoma, gardus ir maistingas patiekalas ne tik žuvims, bet ir žvejui, tačiau kartais geriau šį delikatesą perkelti į jaukų dėžutę. Veikiausiai dėl savo kvapo vištų kepenėlės kaip magnetas traukia šamus ir dryžuotuosius ešerius.
4. Razinos. Tokie vaisiai kaip persimonai ar šilkmedžio uogos - tiesiog nepakartojami masalai žuvims. Po šilkmedžio uogų krūmais, pasvirusiais į vandenį, dažnai būriuojasi karpiai, laukdami, kol uoga nukris į vandenį. Vienas žvejybos ekspertas iš Alabamos tvirtino masalui naudojantis razinas. Ypač vasaros mėnesiais razinos tampa nepaprastai veiksmingu masalu. Razinoms, dėl jų ryškių spalvų ir kvapo, ypač sunkiai atsispiria šamai. Žvejai tvirtina, kad šis masalas ypatingai gerai veikia naktį.
5. Saldainiai. Pasirodo, žuvys jaučia didžiulę trauką saldumynams. Žvejai tikina, kad sugauti įspūdingų egzempliorių galima beveik ant visų saldumynų parduotuvėse parduodamų gardėsiu - nuo šokolado plytelių iki guminukų (guminukais vienas žvejys sugebėjo netgi privilioti 120 cm ilgio ryklį).
6. Dešrainiai. Kai žvejams pritrūksta sliekų, kartais jų galvose gimsta pačios keisčiausios (ir kartais veiksmingos) idėjos. Jei sliekų jau neliko, o dešrelių, paruoštų kepti ant grilio, dar visas maišas, kodėl gi jų nepanaudojus kilniam tikslui? Smulkiai suplėšyti dešrainių gabalėliai, pasirodo, yra nepamainomas masalas saulešeriams gaudyti, o iš vištienos ar kalakuto pagaminti dešrainiai garantuotai patraukia šamų dėmesį.
7. Zefyrai. Nedideli zefyriukai, tokie, kuriuos amerikiečiai ypač mėgsta dėti į karštą kakavą, yra neįtikėtinai veiksmingi jaukai upėtakiams. Ypač gerai su šiuo masalu kimba vaivorykštiniai upėtakiai. Žvejai minėjo, kad zefyriukais nesunkiai galima suvilioti ir saulešerius.
8. Kumpis. Dar vienas pusryčių stalo reliktas puikiai tinka ne tik žvejams, bet ir žuvims. Vienas ypač sėkmingas profesionalus Masasiučetso šamų žvejys tvirtina, kad rūkytas kumpis yra nepamainomas jo žvejybos įrankis. Kodėl žuvims taip patinka kumpis? Paslaptis paprasta, žuvis ypač traukia kumpio kvapas, o riebaluose esantys aliejai ypatingai vilioja saulešerius, krapes ir šamus.
9. Sūris. Rinkitės kietą (tokį kaip čederis) ar kuo labiau dvokiantį sūrį ir susmulkinkite jį nedideliais gabalėliais. Garantuojame, kad jūsų šansai sugauti šamą ar upėtakį gerokai išaugs.
10. Riešutų sviesto sumuštiniai. Žinoma, riešutų sviestu kur kas paprasčiau vilioti žvejų atžalas, nei žuvis, tačiau jei bamblys ant stalo paliko prakąstą riešutų sviesto sumuštinį - tai jūsų auksinis šansas. Patyrę žvejai sako, kad riešutų sviesto sumuštiniai, kartais pagardinti paukščių lesalu arba česnaku, yra nepamainomi palydovai traukiant žvejoti menkių, šamų, karpių arba saulešerių.

---