Vlado Dautarto (1927-2000) kūryba - svarbus lietuvių literatūros istorijos puslapis. Jos savitumą pirmiausia lemia gamtos tema. Dautartas išleido daugiau kaip trisdešimt knygų, iš jų nemažas pluoštas skirtas vaikams ir paaugliams: keturi apsakymų rinkiniai, penkios realistinės, buitinės apysakos, dvi apysakos-pasakos.
Pats Dautartas yra pasiskelbęs realistinės vaikų ir jaunimo prozos šalininku, teigė, kad jo knygų herojai ateina iš gyvenimo: „Tą realų gyvenimą man patinka nuspalvinti romantiška spalva. Minėtosios Dautarto knygos kartais pavadinamos realistinėmis pasakomis, nors toks apibūdinimas gana oksimoroniškas. Tam tikra prasme žanro įvardijimu galima laikyti antrosios knygos pavadinimą - „Pasaka nepasaka“. (Beje, pirmasis šią sąvoką - tokį savo knygos pavadinimą - 1915 m. pavartojo Pranas Mašiotas.) Abi aptarsimos knygos priklauso pasakų apie gyvūnus, arba animalistinių pasakų, šakai, kartu nemažu mastu - ir pažintinių pasakų atšakai. Žinoma, šio objekto ištakos autobiografinės. Žvejo sūnus, užaugęs prie didžiausios Lietuvos upės, Dautartas ir pats buvo patyręs žvejys.
Tačiau, kaip žinome, literatūra randasi ne tik iš gyvenimo, bet ir iš literatūros, iš tradicijų, iš skaitymo patirties, įtakų. Apie įtakas šiuo atveju galima tik spėlioti. Vis dėlto įdomu, kad Auksinio lyno vaišės pasirodė beveik vienu metu su Jono Avyžiaus apysaka-pasaka Didžiojo užutėkio gyventojai (1963), kuri vaizduoja bebrus. Auksinio lyno vaišių veiksmas irgi vyksta užutėkyje. Prielaidą apie galimą vos truputį vyresnio rašytojo poveikį komplikuoja faktas, kad pirmą kartą žuvų pasaulį, tiesa, jo dar nesupasakindamas, Dautartas pavaizdavo apsakyme „Ateiviai iš Baltijos jūros“, kuris buvo paskelbtas rinkinyje Ištikimi draugai(1961). Dar įdomiau, kad tuos pačius vaizdavimo laukus, tiksliau, vandenis, pasirinko ir Aloyzas Každailis knygose Ko verkė plekšnytė (1985), Žvyniuko laiškai iš Karibų jūros (1994).
Būtina atkreipti dėmesį į dabarties skaitytojams beveik nežinomą Vytauto Bičiūno (1893-1943) apysaką Aukšlytė (1938). Kūrinio herojus paauglys Algutis, vasarodamas kaime, susidomi žvejyba. Sapne jis nusileidžia į ežerą ir, klausydamasis mažos žuvytės, vardu Aukšlytė, daug sužino apie žuvų pasaulį, apie joms gresiančius pavojus. Kitoje situacijoje jis pats pavirsta pūgžliu ir tuos pavojus patiria savo kailiu. Tada ir nuskamba svarbiausia knygos idėja: „Kodėl tėvelis neįspėjo manęs? Kodėl nepasakė, kad žiauru ir nežmoniška meškerioti?“ Bičiūnas aprašo žuvų išvaizdą, apibūdina mitybą, įpročius ir kt. Ypač įspūdingas lydekos (lydžio) paveikslas skyriuje „Siaubūnas“.
Vandenijos pasaulis, ypač sužmogintos žuvys, nėra dažnas senas tradicijas turinčių, kalbančius gyvūnus vaizduojančių animalistinių pasakų objektas. Kaip pažymi australų mokslininkas Bruce’as Shaw, šio pobūdžio pasakose dažniausiai veikia žmogui artimi gyvūnai - šunys, katės, arkliai. Daugelis žinome anglų kalbos žodį „pet“, reiškiantį mylimą kambarinį gyvūnėlį, o juk tokie gyvūnėliai dažni ir realistinėje vaikų prozoje, ir pasakose. Sužmogintų gyvūnų pasaulis padeda perteikti tam tikras moralės normas, etines vertybes. „Moralės dalykai dažnai būna suprantamesni, jei sklinda iš jaukaus naminio gyvūnėlio snukučio, mat tikėtina, kad skaitytojai su tokiais padarais lengviau tapatinasi, nesvarbu, kad jie ne visada nepavojingi ir draugiški.“ Žuvys liaudies posakiuose neretai yra nebylūs gyvūnai.
Jauno autoriaus knyga buvo gana nedidelės apimties, talpi, paprasto siužeto, taisyklingai sukomponuota ir gana spalvinga intonaciškai. Pagrindiniai veikėjai - lynų pora Trumpis ir Auksė, drauge gyvenantys jau penketą metų. Jiedu nevadinami šeima, bet jų santykiai neabejotinai šeimiški. Birželio mėnesį Auksė ant žolės lapų paleis ikrus… Suirzusi ji priekaištauja Trumpiui: „Kitos žuvys kaip žuvys. Pagyvena ir plaukia tinkamesnių vietų ieškoti. Tik tu vienas toks…“ Vėliau, kai Auksė vis atviriau reiškia susižavėjimą gražuoliu kiršliu, kuris, žaibiškai nėręs į vandens paviršių, atneša jai dovanų naktinę peteliškę, Trumpis išsiduoda pavyduliaująs: „Taip, vyriškai padaryta. Už tai verta gerbti. Na, žinoma, švelnūs drugelio sparnai ir pūkuotas liemenėlis turbūt taip pat šio to verti. Tačiau ar ne per daug Auksė aikčioja?..“ Auksės moteriškumas parodomas keletą kartų su švelnia pašaipa: „Auksė, įsispraudusi tarp šakų sidabrinę geldutės šukę, dabinosi. Žiūrėjo į šukę, maivėsi, kraipėsi“.
Auksė įtaria, kad raudė paleido gandus apie ilgėjančius jos, Auksės, ūsus, o tai žeidžia moteriškas lynės ambicijas. Žodžiu, suaugę skaitytojai tai vienur, tai kitur lengvai atpažįsta švelnią pašaipą. Žmonių bendravimo formos panaudotos ir kuriant nesudėtingą siužetą. Perpratęs brakonieriaus Vanago Akies gudrybę, Trumpis paslepia dumble masalą, paskui sukviečia į svečius kaimynus, o per vaišes paskelbia pasakojimų konkursą. Pirmiausia atplaukia artimieji užutėkio kaimynai - kuoja, strepetys, trispyglė dyglė, paskui atvyksta Melsvosios upės gilumoje gyvenąs ir srovę mėgstantis kiršlys, netikėtai pasirodo ungurys ir net lydeka. Akivaizdi rašytojo intencija teikti žinių apie žuvis. Net ir vadinamieji žmogiškieji žuvų santykiai grindžiami biologine tiesa: visi įsitempia, kai draugijoje pasirodo plėšrioji lydeka, vardu Rajūnė, kuri tarp žuvų „gero vardo neturėjo“, ir trispyglė dyglė - nedidelė žuvytė, „vikri, godi ir iki įžūlumo drąsi“.
Dyglės godumas išryškėja prie vaišių stalo. Bet labiausiai ji nemėgstama, kad yra surijusi daugelio žuvų ikrus, „užpuolusi vos tik išsiritusias žuvis“ Rašytojas kuria gana išsamius portretus: „Auksė turėjo apvalų ir standų liemenį. Nugara jos buvo tamsiai žalia, šonai auksu nulieti, o papilvė balta, sidabrinė“; Trumpis - „stambesnis ir turėjo ilgesnius apvaliuosius pelekus“; „Dyglė ant liemens neturėjo nei vieno žvyno. Vietoje jų - spalvotos kaulinės plokštelės, o vietoje pilvinių pelekų - pora aštrių ir lenktų spyglių. Dyglė spyglius taip pat nešiojo ant nugaros, pilvo“; strepečio „nugara tamsiai pilka, šonai pilkai mėlyni, pilvas sidabrinis, o pelekai čia pilki, čia gelsvi, čia oranžiniai“, jis yra „upės gyventojas“, ne užutėkio. Daug kur pateikiama žuvų klasifikacija, tad lyg netyčia sužinome, kad tai pačiai kaip ir lynai žuvų šeimai priklauso meknės, šapalai, salačiai, ūsuočiai, giminė jiems ir kuoja Raudonpelekė, mat priklauso tai pačiai „karpinių žuvų šeimai“. Vaišėse kuoja rungiasi su dygle, jos turi vardyti žuvų vardus ir kokiai šeimai priklauso.
Tam tikri žuvų ypatumai išryškėja įterptiniuose pasakojimuose, kai Trumpis paskelbia konkursą papasakoti kokį nors įdomų nuotykį. O ungurys savo gebėjimą keliauti žeme per šlapią žolę abejojantiems klausytojams netgi parodo. Žodžiu, skaitytojas įvairiais būdais sužino apie žuvų išvaizdą, rūšis, mitybos įpročius, gyvenamąją vietą. Šviečiamuosius užmojus išplečia siekis pateikti žuvų pavadinimų sinonimiką - tai puiki kalbos didaktikos pamokėlė! Štai strepetį labai nervina familiarus Trumpio kreipinys „jelčiau“ - slaviškos kilmės šios žuvies pavadinimas. „Aš strepetys, po perkūnais. Kitaip dar vadina baltuoju šapalu, bėgūnu, strapanu. Nejaugi nežinai?“ Toks draugų konfliktėlis suteikia komiškumo. Arba: „Melsvosios upės ir užutekio žuvys dyglę vadino piktžuve ir įvairiai pravardžiavo: dyglučiu, dygučiu, dygsne, durkle, duriliu, yloja, rage, raguole, spygle, stege, tridege, tridygle, vilkučiu ir dar kitaip“.
Ar šį žodyną ir apskritai gausias žuvų pasaulio žinias Dautartas buvo perėmęs iš tėvo, ar įgijęs iš savosios žvejo patirties, ar studijavo kokius nors zoologijos žinynus, sunku atsakyti. Vieną atsakymą siūlo rašytojo bendraamžis ir bičiulis Mykolas Sluckis (1928-2013), rašydamas apie Dautartą kaip Komjaunimo premijos kandidatą: „Kas liečia „žvejišką“ specifiką, tai Vl. Menines apysakos-pasakos spalvas turtina ir saikingi, bet subtilūs peizažai, pateikiami pasakotojo arba veikėjo lūpomis. Štai į dramatišką savo šeimos istoriją kiršlys įterpia tokių vaizdų: „Atėjo vakaras. Saulė nusileido už karpytų eglių viršūnių. Aplinkui buvo tylu, taip tylu, kad galima buvo girdėti, kaip skleidžiasi išbrinkę medžių pumpurai. Prie pat upokšnio žydėjo žalčialunkis. Jo maži, rausvi žiedai liepsnojo lyg ugnelės. Virš vandens skraidė vabzdžiai ir krito į srovę“ Tai tik vienas iš pavyzdžių. Peizažo kūrėjo įpročių Dautartas neatsisakė ir antrojoje knygoje apie žuvis.
Beveik po dvidešimties metų Dautartas brido į tuos pačius kūrybos vandenis. Pasakoje nepasakoje apie lydekutį Kikutį ankstesniosios apysakos patirtis akivaizdi. Reikia sutikti su Linkevičiaus, lyginusio šias dvi knygas, teiginiu, kad Auksinio lyno vaišės pažintiniu požiūriu turiningesnės. Antroji apysaka-pasaka dvigubai ilgesnė. Ilgumas šiuo atveju - ne vien išorinis požymis: didesnė apimtis kūrinį tarsi atpalaidavo, išlaisvino, pats pasakojimas bėglesnis, ne toks suveržtas, įtemptas. Knyga iš trijų skyrių, bet jie be pavadinimų, pažymėti tik skaičiais. Siužetas konstruojamas tarsi iš atskirų epizodų, neva paklūstant laiko tėkmei, epizodus skiria punktyrinė linija, ir tas punktyras suvoktinas kone simboline, perkeltine prasme - epizodai nesunkiai susilieja, jungiasi vienas su kitu. Auksinio lyno vaišių veiksmas tetruko vieną naktį. Pasakos nepasakos apie lydekutį Kikutįpasaulis erdvesnis, veiksmas trunka ilgiau.
Pasakos įvykiai prasideda „balandžio mėnesio pradžioje“, baigiasi prasidėjus žiemai, taigi trunka gerą pusmetį. Autoriui laiko kismas svarbus, kiekvienas skyrius prasideda laiko nuoroda. „Praėjo keletas savaičių. Kikutis akyse augo: ilgėjo liemuo, didėjo galva, aštrėjo dantys“ - tokia antrojo skyriaus pradžia. O trečiajame laikas iškart sukonkretinamas peizažu: „Atėjo ruduo…“ Platesnis antrojoje knygoje ir vaizduojamasis pasaulis. Kitaip nei Auksinio lyno vaišėse, ne kartą išnyrama iš vandens, reikšmingais veikėjais tampa ne tik žuvys, bet ir paukščiai: Kikutį į kitą ežero krantą nunešęs gandras, Kikučio mamą kažkada bandęs nužudyti apuokas Bubas, viename epizode šmėkšteli ir ančių šeimyna. Kaip matyti, tai priešiški, grėsmę žuvims keliantys paukščiai, jų paveikslai lemia siužeto konfliktiškumą, sustiprina įtampą.
Tarpinė vieta tarp šių paukščių tenka kelis kartus pasirodančiam garniui. Pastebimu įvykių dalyviu ir net varikliu tampa dusė, „labai akiplėšiškas ir žiaurus vandenų vabalas“, gaunanti galą garnio gūžyje, nes „labai jau smalsavo“ Žinoma, ir šios knygos vaizduojamojo pasaulio centre yra vandens gyvūnai, žuvys. Be lydekų, itin gražiai sužmogintas šamas Semas. Jis - geras lydekučio motinos Babilės bičiulis, padedantis gandro nuneštam ir ežeran įmestam Kikučiui grįžti į protaką (du ežerus jungiančią vandens juostą), kurioje vyksta pagrindinis veiksmas. Šamo paveikslas gražiai sužmogintas, jis atlieka globėjo, dėdės vaidmenį, jis taip pat yra sanitaras, daktaras, gydantis žvejo kabliuko paliktas žaizdas. Ar Pasakoje nepasakoje apie lydekutį Kikutį vaizduodamas vandenijos gyvius, žuvis autorius teikia skaitytojams žinių? Taip, sužinome, kad šamas išsiskiria ilgais ir stipriais ūsais, kad „šamai gyvena šimtus metų“, kad „karšiai paleidžia savo ikrelius, palieja pienius, o kai pašildo saulė, po kiek laiko išsirita maži karšiukai“, kad kuojos minta kirmėlaitėmis, kad apuokas „išskrenda iš savo drevės prieš kiekvieną žiemą“ ir kad „glaudžiasi arčiau žmonių“, o šie jį globoja, „net skanesnio kąsnio negaili“, nes jis „ne prasčiau už gerą katiną peles gaudo“.
Motina Babilė gana plačiai atsako į Kikučio klausimą, kodėl lydekų giminė garsi: „Mūsų giminė juk beveik visuose pasaulio vandenyse gyvena. Pasitaiko, kad net kelių šimtų metų sulaukia… Ir būna kelių sieksnių ilgumo. Lydekų priešai mus vadina vandenų vilkais. Tai, žinoma, iš pavydo. Žinok, dar yra ir jūrinė lydeka, o vardas jos barakuda“ Ir antrojoje knygoje rašytojo ranką valdo gamtos dėsniai, nenusižengiama hierarchiniams gyvūnų santykiams. Ir vis dėlto informacinis, pažintinis šios pasakos lygmuo ne toks matomas, nėra taip prikišamai rodomas kaip Auksinio lyno vaišėse. Pasakai nepasakai apie lydekutį Kikutį būdingas platesnis, bendresnis, problemiškesnis žvilgsnis į gamtos pasaulį, joje įtaigiai, vaikams suvokiamai pateikta tam tikra gamtos filosofija. Temos problemiškumą lemia jau tai, kad pagrindiniai veikėjai yra plėšrios žuvys, lydekos. (Auksinio lyno vaišėse lydeka Rajūnė buvo pagrindinė neigiama veikėja.) Kuojos, vėžiai, aukšlės - jų aukos. Taigi ne skriaudžiamojo, kaip dažniausiai būdinga vaikų literatūrai, o stipresniojo pozicija atsiduria pasakojimo centre.
Bet ar taip neatsiduria tradicinės vaikų literatūros vertybės pavojuje? Ar neskiepijama plėšrūno filosofija? Šmėkštelėjus tokiai abejonei, turime atkreipti dėmesį, kad vaizduodamas nuožmius santykius rašytojas nori perteikti gamtos dėsnius, gamtos tvarką. „Ir žinok, kad mūsų giminė, išgaudydama sergančias žuvis, apvalo ežerą nuo visokių ligų. Ne veltui kitos žuvys mus, lydekas, sanitarais vadina“ - aiškina Babilė. „Aš gaudau žuvį tik tuomet, kai esu alkana“ Šioje vietoje Dautartas pakartoja Rudyardo Kiplingo Džiunglių knygoje suformuluotą mintį, kad gyvūnai, kitaip nei žmonės, žudo vienas kitą tik siekdami išlikti gyvi. Gamtos filosofija knygoje plėtojama nuosaikiai, ji vis garsiau suskamba pasakojamai istorijai įsibėgėjus ar net baigiantis. „Motinos Gamtos viskas sutvarkyta, Kikuti. Niekas negali jos tvarkos pakeisti“.
Netikėtai natūraliai blyksteli ir namų, gal net ir patriotizmo idėja. Kai lydys Burbulas pataria Babilei plaukti kitur susirasti namų, ji samprotauja: „Aš suprantu, kad Brakonierius nepaliks mūsų ramybėje, netgi jaučiu kažką negero, bet negaliu va taip palikti savo gūžtą ir dangintis nežinia kur… O apie kitą ežerą tai nėra ko ir kalbėti. Kur rasi tokį švarų vandenį, kaip kad mūsų ežere, tokias tankias žolių pievas, tokius meldų miškus? Gal ir nepatikėsi, vaikuti, bet man čia viskas sava. Netgi raudonkojis gandras, kurį gerokai pašokdinau protakoje, netgi pikčiurna apuokas Bubas ne svetimi… / - Gandras tai jau jokiu būdu, mama. Argi užmiršai, kad jis mane pražudyti norėjo? / - Tas tai taip, vaikuti, bet čia Motina Gamta taip pat savo žodį tarė. Matai, gandras turi savo gyvenimą, mes savo, tačiau viskas susieina… Ir gandras šalia mūsų turi gyventi, ir mes šalia jo… Taip buvo ir taip bus“.
Grįždami prie minties apie įvairesnį antrosios knygos veikėjų pasaulį, turime pasakyti, kad šiame kūrinyje, kad ir epizodiškai, girdime kalbančius, bendraujančius žmones. Žmogaus santykis su gamta papildo apibendrinamąjį, filosofinį knygos klodą. Autorius parodo aiškią skirtį tarp meškeriotojų ir Brakonieriaus. Meškeriotojai paleidžia pagautą užsimiegojusį Kikutį, nes jis dar mažas, neužaugęs. „Gal kokia nauja meškeriotojų rūšis atsirado?“ - stebisi Babilė. O štai Brakonierius, kuris ir... Gendrutis Morkūnas.
Nuo vandens apšvietimo priklauso žuvų judėjimo ir maitinimosi aktyvumas. Žuvys skiria spalvas, nes pagal jas atpažįsta vandens gyvius ir augalus. Paros intensyvaus apšvietimo kitimas - tai priežastys, dėl kurių žuvys vertikaliai migruoja. Kiekviena žuvų rūšys priima skirtingą saulės radiacijos kiekį, ir jei tas kiekis viršijamas, gyvenimo sąlygos joms tampa netinkamomis, tuomet jos leidžiasi gilyn į dugną arba slepiasi šešėlyje, nustoja maitintis. Bestuburiai, vėžiagyviai, kurie yra dugniniai gyviai, nemėgsta tiesioginių saulės spindulių. Todėl išaušus jie palieka savo slėptuves ir aktyviai ieško maisto, o pašvietus pirmiems saulės spinduliams, skuba slėptis. Galbūt dėl to geresnis kibimas būna tekant saulei.
Žvejyba, esant labai giedriam orui ir saulei pakilus aukštai, nebus sėkminga. Jei ir būna kibimas, tai atsitiktinis. Patyrę žvejai tokiu metu ilsisi ir laukia vakarinio kibimo. Kai kada po saulėtekio žvejybą galima pratęsti nuėjus į pavėsį. Kadangi žuvys skiria spalvas, žvejai turi pasirūpinti savo įrankių ir įrangos maskuote. Valas, pavadėliai, svareliai ir kabliukai savo spalvine gama turi susilieti su povandeniniu pasauliu. Sunku rekomenduoti, kokios spalvos masalus rinktis. Daugelį žuvų traukia raudonos spalvos masalai, galbūt dėl to, kad tai yra sliekų ir kai kurių lervų (pavyzdžiui, uodo trūklio lervos) spalva, kuriais minta žuvys. Bet tokie masalai efektyvūs tik gylyje iki 5 metrų. Dideliuose gyliuose galima pereiti prie geltonos arba geltonai - žalios spalvos.
Geltona spalva savo tonu artimesnė raudonai, o žalia ir taip vilioja žuvis, nes nuo žalios spalvos povandeninių augalų lapų žuvys susirenka lervas, kitus bestuburius ir vėžiukus. Kai kurios žuvys minta jaunais augalų ūgliais. Žvejai pastebėjo, kad kai kurios žuvys po ledu geriau kimba ant spalvotų masalų. Ešeriai gerai kimba ant avižėlės su kembriku arba karoliukais esant tokiam spalvų deriniui: juoda - balta - juoda; karšiai: raudona - juoda - raudona; raudės: balta - juoda - balta. Išaiškintas tik vienas dėsningumas. Esant blogam matomumui, kai nepakanka šviesos ar vanduo yra drumzlinas, žuvys geriau mato ir mieliau griebia šviesios spalvos masalus ir jaukus; o esant geram matomumui - tamsius. Nedideliuose gyliuose geriausia naudoti matines blizges, nes blizgančios labiau atspindi saulės spindulius ir atbaido žuvį.
Žinios, apie tai, kaip dirbtinė šviesa veikia žuvis nakties metu, labai menkos ir dažnai prieštaringos. Kai kurių žvejų pastebėjimais, ungurys, karpis ir sazanas naktį bijo šviesos ir bėga nuo kranto. Link laužo šviesos eina vėgėlės, šamai ir raudės. Starkis šviesai abejingas. Žinomi atvejai, kai siekiant privilioti žuvį, žvejybos vieta apšviečiama povandeniniais elektriniais prožektoriais, kurie hermetiškoje talpoje nuleidžiami į dugną.