Vandens pasaulyje egzistuoja žuvys, kurios gali išgyventi net itin mažai deguonies turinčioje aplinkoje arba visiškai be jo. Šis unikalus gebėjimas yra biologinio prisitaikymo rezultatas.
Žuvys, galinčios išgyventi be oro pompos
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip kai kurios žuvys tai pasiekia ir kokie mechanizmai už to slypi:
- Anaerobinis kvėpavimas
- Etanolio gamyba
- Prisitaikymas prie užšalusių vandens telkinių
- Kvėpavimas per odą
- Specializuoti organai
- Gyvenimas ekstremaliose sąlygose
- Širdies ir raumenų efektyvumas
- Lėtas metabolizmas
- Amoniako ir kitų atliekų šalinimas
- Evoliucijos poveikis
Anaerobinis kvėpavimas
Dauguma žuvų kvėpuoja naudodamos vandenyje ištirpusį deguonį, tačiau kai kurios, kaip karosai ir auksinės žuvelės, gali pereiti prie anaerobinio kvėpavimo. Tai procesas, kai energija gaminama be deguonies, skaidant gliukozę į laktatą arba etanolį.
Etanolio gamyba - unikalus išlikimo būdas
Kai kurių karosinių šeimos žuvų raumenyse kaupiasi specialūs fermentai, leidžiantys gliukozės skaidymo metu gaminti etanolį. Etanolis per žuvies žiaunas išskiriamas į vandenį, taip išvengiant pavojingo pieno rūgšties kaupimosi.
Prisitaikymas prie užšalusių vandens telkinių
Karosai ir kitos panašios žuvys gyvena šaltuose vandenyse, kurie žiemą dažnai užšąla. Po ledu deguonies kiekis sumažėja, todėl anaerobinis kvėpavimas tampa gyvybiškai svarbus.
Kvėpavimas per odą
Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, unguriai, gali naudoti odą kaip papildomą kvėpavimo organą. Per odą absorbuojamas nedidelis deguonies kiekis, kuris padeda išgyventi skurdžioje aplinkoje. Puikiai išvystytas ungurių kvėpavimas oda, todėl jie gali po keletą parų ištverti be vandens ir sėkmingai peršliaužti sausuma iš vieno vandens telkinio į kitą.
Specializuoti organai
Kai kurios žuvys turi unikalius organus, leidžiančius absorbuoti deguonį iš oro:
- Plaučių žuvys (pvz., Afrikos plaučiakvėpė) turi primityvius „plaučius“, kurie leidžia įkvėpti oro tiesiai iš paviršiaus.
- Guramių šeimos žuvys naudoja vadinamąjį labirintinį organą, kuris sugeria deguonį iš atmosferos.
Gyvenimas ekstremaliose sąlygose
Žuvys, gyvenančios dumblėtose, uždaruose arba šiltesniuose vandenyse, turi prisitaikyti prie mažo deguonies kiekio. Pvz., Afrikos plėšrūnė protopteris gali pergyventi sausras užsikasusi dumble ir kvėpuodama oru.
Atmosferos orą tiesiogiai gali siurbti kai kurios mūsų žuvys - lynai, karosai, karpiai. Tada mes girdime savotišką čepsėjimą, sklindanti iš vandens augalų sąžalynų.
Širdies ir raumenų efektyvumas
Kai kurių žuvų širdis ir raumenys prisitaikę efektyviai naudoti nedidelius deguonies kiekius. Tai leidžia išlaikyti gyvybines funkcijas net labai sudėtingose sąlygose.
Lėtas metabolizmas
Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, Antarkties žuvys, gali sumažinti medžiagų apykaitos greitį. Tai padeda sumažinti energijos poreikį ir išgyventi mažai deguonies aplinkoje.
Amoniako ir kitų atliekų šalinimas
Kai kurios žuvys, gyvenančios mažo deguonies vandenyse, sukūrė mechanizmus, leidžiančius efektyviai pašalinti toksiškas medžiagas, tokias kaip amoniakas, ir taip išvengti apsinuodijimo.
Evoliucijos poveikis
Šių žuvų gebėjimas išgyventi mažai deguonies aplinkoje yra milijonus metų trukusios evoliucijos rezultatas. Tai leidžia joms užimti nišas, kurios yra neprieinamos daugumai kitų žuvų.
Žuvys, kurioms nereikia oro burbuliatoriaus
Yra žuvų, kurios gali išgyventi be oro burbuliatoriaus. Aptarkime keletą jų.
Gaideliai
Tikriausiai sunku būtų surasti nors vieną asmenį, besidomintį akvariuminėmis žuvelėmis, kuris nežinotų, kaip atrodo gaidelis. Šios šeimos žuvys gali kvėpuoti ne tik vandenyje ištirpusiu deguonimi, jos turi specialų organą, įgalinantį jas kvėpuoti atmosferos oru. Natūralioje aplinkoje gaidelius galima aptikti Kambodžoje, Tailande, Laose. Jie gyvena stovinčiuose arba labai lėtos tėkmės vandenyse, pasižyminčiuose gausia augalija ir dumblėtu dugnu.
Suaugusios žuvelės ilgis gali siekti iki 7 cm. Lytinis brendimas būna 3-5 mėnesiai. Gyvena gaideliai iki 3 metų. Kūnas ištiestas, suspaustas iš šonų, galva didelė, uodega plati. Patinėliai yra ryškesnių spalvų, turi prailgintus nugarinį, analinį ir uodeginį pelekus. Patelės būna mažesnės, su trumpesnėmis uodegomis.
Yra daugybė gaidelių spalvų variacijų - nuo labiausiai paplitusių raudonų ir mėlynų iki rečiau pasitaikančių juodų ir baltų. Gamtoje laukinių formų spalvos skiriasi priklausomai nuo regiono, o tarp akvariuminių dažniausiai pasitaiko vyšninės, ryškiai raudonos, žalsvos, mėlynos spalvų žuvys.
Tai tingios, nejudrios žuvys, kurios dažnai mėgsta gulėti ant augalų vandens paviršiuje ir šildytis po lempa. Akvariumas gali būti nedidelis, nuo 40 litrų, bet būtinai tankiai apsodintas įvairiais augalais. Rekomenduojami ir vandens paviršiuje augantys augalai. Nors šios rūšies žuvys yra labai atsparios ir greitai prisitaiko prie pakitusių sąlygų, tačiau pirmenybę jos teikia šiltam (23-27°C) vandeniui.
Gaideliai negali pakęsti staigių temperatūros svyravimų, todėl reikėtų patikimo vandens šildytuvo su termoreguliatoriumi, kuris nuolat palaikytų pastovią vandens temperatūrą. Akvariumo vandenį, kuriame auga gaidelis, reikia keisti gana dažnai. Pats tinkamiausias yra vanduo iš čiaupo, tačiau reikėtų įsitikinti, ar jame nėra chloro. Rekomenduojama netgi kasdien pakeisti apie 25 proc. akvariumo vandens šviežiu.
Jei akvariumas yra mažas, vandenį jame reikia keisti kasdien, nes nuo išmatų ir maisto likučių vanduo labai greitai pasidaro nešvarus ir toksiškas. Tai gali pakenkti žuvelei, sukelti įvairias ligas. Dviejų patinų viename akvariume laikyti neįmanoma, nes jie nuolat pešasi ir gražūs žuvų pelekai niekada nespėja ataugti, yra nuolat apdriskę. Su vienu patinu galima laikyti keletą patelių.
Taip pat gaidelių patinai negali pakęsti kitų rūšių ilgapelekių žuvų draugijos. Spalvingos kitų žuvyčių uodegos ar pelekai erzina gaidelių patinėlius. Kadangi akvariume geriau turėti tik vieną patiną, gaidelių mėgėjai sugalvojo įdomų jų laikymo būdą: atskiros poros patalpinamos į akvariumą, kuris yra padalintas permatoma pertvara, tokiu būdu išvengiama gaidelių peštynių.
Prieš pradedant veisti gaidelius, reikia parinkti tam tinkamą porą. Yra kelios pagrindinės taisyklės, kaip tai padaryti. Pirmiausia į ką reikėtų atsižvelgti, tai žuvelių, kurias norima poruoti, amžių. Tinkamiausias žuvelei dauginimosi laikotarpis yra 4-12 gyvenimo mėnesiai. Patelių poravimosi laikotarpis yra ilgesnis negu patinėlių. Tačiau jokiu būdu nereiškia, jog vyresnio amžiaus žuvelės nebegali daugintis.
Kitas poravimuisi svarbus dalykas - žuvelių dydis. Nederėtų parinkti mažo patinėlio didelei patelei, nes tokiu atveju patinėlis turės daug problemų ir vargo „apkabinti“ savo patelę neršto metu arba apskritai nesugebės to padaryti. Tokio nevykusio pasirinkimo pasekmė - apdriskę žuvų pelekai ir uodegos, nelaimingos žuvys ir tuščias lizdas. Visada reikėtų parinkti maždaug vienodo dydžio patelę ir patinėlį. Kartais patelė gali būti truputėlį mažesnė už patinėlį.
Dar vienas žingsnis parenkant žuveles poravimuisi - atitinkamų spalvų ir rūšių parinkimas. Tačiau skirtingai nei prieš tai aprašyti du pasirinkimai, šis nėra privalomas ar būtinas. Poravimas pirmiausia prasideda kondicionavimo procesu. Tai toks procesas, kurio metu patelė gamina kiaušinius. Patiną ir patelę 1-2 savaites prieš nerštą (kondicionavimo proceso metu) reikia laikyti atskirai ir gausiai maitinti gyvu pašaru.
Veisimui reikalingas ne mažiau 3-5 litrų akvariumas, kuriame vandens lygis turėtų būti žemas, ne daugiau kaip 20-25 cm., su augalų gniuželiu, nedideliu kiekiu plaukiančių augalų kaip priedanga patelei nuo aršaus patino. Šiuos augalus vėliau patinas panaudos lizdui statyti. Tolimesnė eiga tokia: vandens paviršiuje patinas iš oro burbuliukų, sutvirtindamas savo seilėmis, stato lizdą, į kurį patelė išneršia ikrelius. Kartu su patinu ji renka krentančias ikrus ir stumia juos į lizdą. Patinas po neršto tampa agresyvus, saugo lizdą nuo kitų žuvų.
Jei pora neršia atskirame akvariume, patelę tuo metu reikia atskirti ir palikti patiną vieną rūpintis palikuonimis. Po neršto praėjus maždaug 24 valandoms išsirita lervutės. Pradinis pašaras - artemija, verpetė, po to - pjaustytas vamzdenis. Suaugusius gaidelius reikėtų šerti po nedaug du kartus per dieną, o nešeriami jie gali išgyventi apie savaitę. Gaideliai neišrankūs maistui, natūralioje aplinkoje jie yra mėsėdžiai, minta uodų lervomis, smulkiomis sraigėmis, krevetėmis, zooplanktonu, įvairiais smulkiais vabzdžiais, kurie tiesiog įkrenta į vandenį.
Tačiau akvariumuose gyvenantiems gaideliams tinkamas tiek gyvas (vaisinės muselės, smulkios kirmėlaitės), tiek sausas (dafnijos, specialiai komplektuojamas), tiek šaldytas (kirmėlaitės) maistas. Geriausia žuvelę maitinti kuo įvairesniu maistu, kad ji gautų reikalingų maistingų medžiagų, vitaminų ir mikroelementų. Taip pat yra ir specialių vitaminų bei maisto papildų, kurios paryškina ir suintensyvina žuvelių spalvą.
Karpiai
Mūsų šalyje sėkmingiausiai auginamos kelios karpinių žuvų rūšys: karpiai, amūrai, plačiakakčiai, lynai. Apie šias žuvis sukaupta daug akvakultūros mokslo žinių, jos nereiklios nei gyvenimo sąlygoms, nei pašarams. Karpis yra viena seniausių Europoje domestikuotų kultūrinių žuvų. Karpio kilmė yra šilti Azijos vidaus vandenys. Tačiau, įvertinant tai, kad karpiai Europoje auginami jau maždaug du tūkstančius metų, tad vadinti juos invazine žuvimi jau šiek tiek keista.
Šiandien karpis introdukuotas visame pasaulyje, jo nėra tik žemės ašigaliuose. Didelėje dalyje Europos karpininkystė turi gilias tradicijas, išvesta daug aukštos kokybės veislių. Karpio mėsa dėl savo riebumo turi daug sveikatai vertingųjų riebalų rūgščių, savo maistiniu vertingumu tik nežymiai nusileidžia Atlantinei lašišai. Karpiai itin vertinami Vokietijoje, Čekijoje,Vengrijoje, Lenkijoje. Visos šios šalys turi išvedę savų nacionalinių veislių. Lietuvoje karpininkystė taip pat turi gilias tradicijas, jie auginti vienuolynuose, dvaruose.
Tai nesunkiai veisiama, greitai ir ekonomiškai užauginama žuvis. Karpis pakelia platų diapazoną sąlygų, nebijo seklių ir smarkiai įšylančių vandenų, gan sėkmingai gali išgyventi vidurvasario deguonies trūkumą. Būdami 4-5 metų amžiaus jau neršia pirmąjį kartą, jei kūdroje nebus ešerių, lydekaičių - galėsite džiaugtis natūraliu populiacijos prieaugliu.
Įprastai karpiai šeriami augaliniais, grūdiniais pašarais. Nuolatiniam šėrimui puikiai tinka lubinai, kviečiai, žirniai, kvietrugiai, avižos, saulėgrąžų, rapsų, kanapių išspaudos. Nepatartina šerti termiškai neapdorotais kukurūzais, nes dėl didelio krakmolo kiekio jie sunkiai įsisavinami, o maistinė vertė žuvims - menka. Šerti galima pilno grūdo, neapdorotais grūdais, o norint pagerinti šėrimo efektyvumą, grūdus galima rupiai sumalti, sutraiškyti.
Galima šerti plikytais grūdais, bet šėrimo normos turi būti ribotos, nes tokie grūdai vandenyje greičiau rūgsta. Karpiui priaugti 1 kg svorio paprastai reikia sušerti apie 5 kg grūdų. Geriausi rezultatai pasiekiami šeriant ekstruduotais pilnaverčiais pašarais. Kokybiškas ir pakankamas šėrimas sumažina karpių potraukį rausti ir ardyti kūdros krantus.
Masinis žuvų gaišimas dėl deguonies trūkumo
Masinis žuvų gaišimas - tai nenatūrali jų mirtis tam tikrame vandens telkinyje. Masinis žuvų gaišimas dažnai būna pirmasis vizualiai pastebimas požymis, įspėjantis apie neigiamus veiksnius vandens telkinyje. Šis poveikis yra susijęs su gamtinės (natūralios) kilmės pokyčiais žuvų gyvenamojoje aplinkoje arba su žmogaus veikla. Svarbu žinoti, kad ir netiesioginė žmogaus veikla neigiamai veikia vandens telkinio ekosistemą.
Pripažįstama, kad tiek natūralūs, tiek su žmogaus veikla susiję veiksniai turi bendrą vardiklį - tai stresas, veikiantis žuvis. Vandenyje deguonies būna 20-30 kartų mažiau negu tame pačiame tūryje oro. Įvairių rūšių žuvų deguonies koncentracija normaliam vidaus organų ir sistemų darbui užtikrinti yra skirtinga. Ją lemia žuvų amžius, dydis, fiziologinė būklė.
Kadangi medžiagų apykaitos intensyvumas priklauso nuo temperatūros, tai ir deguonies suvartojama daugiau, kylant temperatūrai. Kai trūksta deguonies vandenyje, žuvys pradeda dusti (asfiksija), persotinus vandenį deguonies, vystosi dujų burbuliukų liga (angl.). Žuvys gali iškęsti trumpalaikius deguonies sumažėjimo periodus, tačiau, kai deguonies kiekis vandenyje nukrinta žemiau negu 2 mg/l, žuvies organizme prasideda negrįžtamieji procesai.
Vienas iš pagrindinių požymių, kad žuvų gaišimo priežastis - ištirpusio deguonies trūkumas vandenyje, yra tas, kad gaišta įvairių rūšių ir įvairaus dydžio žuvys. Pažymėtina, kad deguonies trūkumas anksčiausiai paveikia dideles žuvis, t. y. jos gaišta pirmos. Tuo tarpu mažos žuvys pirmiau gaudo ir ryja orą vandens paviršiuje.
Ištirpusio deguonies kiekis vandenyje kinta nuolat - vasarą ir žiemą, dieną ir naktį. Natūraliai deguonis į vandenį patenka dviem būdais: iš atmosferos difuzijos būdu ir per fotosintezę. Dėl paminėtų natūralių, taip pat ir su žmogaus veikla susijusių veiksnių kinta ir vandens pH. Vanduo, nelygu vandenilio jonų kiekis, būna neutralus (7), rūgštus (mažiau negu 7) ir šarminis (daugiau negu 7).
Temperatūros įtaka
Žuvys - šaltakraujai gyvūnai. Jų kūno temperatūrą, taip pat medžiagų apykaitą ir apsaugines organizmo savybes lemia vandens temperatūra. Jeigu kinta optimali temperatūra arba staiga ji pasikeičia net optimalaus lygio ribose, žuvys patiria stresą ar šoką, sumažėja adaptacinės organizmo savybės, gali gaišti pavienės žuvys arba masiškai. Staigus temperatūros kritimas ar kilimas veikia neigiamai todėl, kad žuvies kūno temperatūra su vandens temperatūra susilygina uždelstai.
Fiziologiškai temperatūros svyravimas susijęs su medžiagų apykaitos greičiu. Pavyzdžiui, temperatūros pakilimas 10 oC dvigubai pagreitina medžiagų apykaitos procesus. Taip pat pakinta kvėpavimo intensyvumas, nes šiltame vandenyje yra mažiau ištirpusio deguonies, kinta kraujo pH, sutrinka osmosinė savireguliacija, fiziologiniai procesai, kuriais palaikomas santykinai pastovus organizmo vidinės terpės (kraujo, limfos, viduląstelinio skysčio) slėgis. Dėl išsekimo ar sužalojimų žuvys taip pat gali gaišti masiškai.
Amoniako įtaka
Vandenyje amoniakas būna laisvas (NH3) arba jonizuotas (NH4+). Laisvasis amoniakas yra labai nuodingas žuvims. Laisvojo amoniako kiekis didėja kylant vandens pH, t. y. šarminiame vandenyje jo toksiškumas didėja. Amoniaku dažniausiai apsinuodija žuvys, kai jų tankis didelis, o vandens cirkuliacija lėta. Ūmiai apsinuodijusių amoniaku žuvų žiaunos patamsėja, atsiranda taškinės kraujosruvos.
Azoto junginiai gamtiniame vandenyje kinta pagal sezoną. Amonio jonų koncentracija sumažėja pavasarį ir vasarą, nes vandens augalija per vegetaciją juos intensyviai asimiliuoja. Rudenį ir žiemą jų koncentracija vandenyje padidėja, yrant per vasarą susikaupusioms organinėms medžiagoms. Tokie pat vyksta ir nitratų pokyčiai.
Nitratai yra patvariausi iš visų neorganinių azoto junginių. Per vegetaciją vandenyje lieka dešimtosios miligramo dalys arba visai jų nerandama, o žiemą koncentracija gali padidėti iki kelių miligramų viename vandens litre. Nitritų koncentracija gamtiniame vandenyje dėl jų nepatvarumo yra labai nedidelė. Švariame vandenyje jie analitiškai neaptinkami arba randamos tik tūkstantosios miligramo dalys.
Šiek tiek daugiau jų randama pasibaigus vegetacijai, kai prasideda organinių medžiagų irimas. Nitritai yra tarpinė nitrifikacijos proceso grandis. Padidėjusi jų koncentracija vandenyje rodo, kad vandens užterštumas yra didelis, sutrikus savaiminiam apsivalymo procesui, nitrifikacijos procesas nevyksta iki galo.
Kaip išsaugoti žuvis žiemą?
Paspaudus šaltukui ledu pasidengę vandens telkiniai gali tapti spąstais žuvims. Daugeliui tvenkinių savininkų kyla klausimas, kaip padėti žuvims, pagaliau, kaip sužinoti, kad joms reikia pagalbos. Eketėmis tvenkinio vandens deguonimi taip pat neprisodrinsi. Jos bematant užsitraukia ledu. Eketė gali būti naudinga tik tiek, kiek pro ją į vandenį patenka šviesos.
Kai susidariusį ledą tvenkiniuose užkloja sniego patalas, po atlydžio virš pirmojo ledo susidaro antras. Tai nėra gerai. Esant teigiamai temperatūrai gelbsti eketės. Kai nuo šalčių pradeda pokšėti tvoros, nepadeda niekas - nei prakirstos eketės, nei šiaudų ar nendrių ryšuliai, įkišti į jas. Juk tuomet vanduo užšąla per kelias minutes. Dūstančiomis žuvimis būtina pasirūpinti, kitu atveju jos išgaiš.
Jei prognozuojama, kad šalčiai tęsis ilgai, geriausia išeitis - žuvis išgaudyti. Lede prakirtus eketę, žuvys suplaukia, iškiša galvas pakvėpuoti, tuo metu jas reikia ir gaudyti. Paprastai prasidėjus žiemai, net ir spaudžiant smarkiam šalčiui, apie mėnesį rūpintis žuvimis dar nereikia, tačiau vėliau jau reikia pagalvoti, ką daryti, kad joms nepritrūktų deguonies.
Dėl suintensyvėjusio žemės ūkio ir suklestėjusios pramonės vandens telkiniai dabar per metus pasensta tiek, kiek anksčiau per šimtmetį. Matyti akivaizdūs tos veiklos rezultatai - ežerai ir upės užpelkėja, užželia, dugne kaupiasi dumblas. Tvenkiniai ypač jautrūs aplinkos poveikiui, jie dumblėja gana greitai - vasarą tokiuose vandens telkiniuose žuvims labai gerai, jos randa pakankamai maisto, o žiemą dumble susikaupusios organinės medžiagos irdamos sunaudoja paskutinius deguonies likučius.
Trečios slepiasi nuo deguonies stygiaus lįsdamos gilyn į dumblą ir taip tik paspartina savo žūtį. Taip pirmiausia žūva, atrodytų, atsparūs negandoms karpiai, unguriai. Šakos lede prakirstose eketėse teigiamo efekto neduos.
Esant žemai temperatūrai žuvų šerti nereikia, nes jos pačios nesimaitina arba daro tai retai. Jei temperatūra nukrinta žemiau šešiolikos laipsnių, karpinių žuvų, tokių kaip amūrai ir plačiakakčiai, maitinimasis labai smarkiai sulėtėja. Esant 4-8 laipsniams šalčio, jos jau praktiškai nebesimaitina.
Žiemos metu apetito nepraranda plėšrios žuvys - starkiai, ešeriai, lydekos, tačiau ir jų papildomai maitinti nereikia, jos visko susiranda vandens telkinyje ir valo jį kaip sanitarai. Sovietmečiu buvo masiškai kertamos eketės, kišami į jas nendrių ar šiaudų ryšuliai. Tačiau niekas neišmatavo, koks tokių priemonių efektas, ar tikrai jos padeda esant deguonies stygiui.
Dar viena labai seniai taikoma priemonė - sniego valymas nuo tvenkinio. Tik reikia tai daryti nuolat, kitaip sakant, ledas turi būti kaip čiuožykloje. Per skaidrų ledą patenkanti šviesa pasiekia vandens augalus ir jie gamina deguonį.
Jei ant vandens telkinio susidarė kelių sluoksnių ledas, jo skaidrumo gali nepakakti fotosintezei dugne. Tuomet sniego valymas bus beprasmis darbas, jis neduos laukiamo efekto. Jei tvenkiniuose priveista žuvų, sunkiomis žiemomis galima po ledu pūsti deguonį užkimšus eketę, taip pat galima vandenį aeruoti (prisotinti deguonies - red. past.) pučiant orą kompresoriais. Visos šios priemonės duoda teigiamą rezultatą, padeda pavasariais išvengti nuostolių.
Pirmiausia reikėtų bent jau teoriškai išsiaiškinti, ar žuvys jūsų kūdroje galės žiemoti, o tai lemia ir žuvų kiekis tvenkinyje, ir jo gylis bei tūris. Jei į nedidelį tvenkinį prileidžiama daug žuvų, o neplanuojama jų išgaudyti, daroma didžiulė klaida.
Anot E.Valevičiaus, žuvys gali sėkmingai peržiemoti, jei tvenkinys yra bent vidutinio dydžio, o žuvų įleista palyginti nedaug. Jei pavasarį buvo prileista stambesnių trimečių ar dvimečių karpių, amūrų, plačiakakčių ar europinių šamų, specialistas patarė juos rugpjūtį išgaudyti. Jie bus užaugę iki 1,5 - 2 kilogramų. Tinkamai iškastame tvenkinyje Lietuvoje natūraliai gyvenančioms žuvims šaltis nėra toks baisus. Kita vertus, žiema kartais pateikia staigmenų, todėl savo įžuvintus telkinius reikia prižiūrėti.
Žuvininkystės ūkiai per šalčius ant tvenkinių stato specialius generatorius, pučiančius orą. Ekečių kirtimą specialistas vertina gana skeptiškai. Anot jo, toks metodas nėra veiksmingas. Efektyvi sistema yra orapūtės - oro kompresoriai. Jos nenaudoja daug elektros, per specialius akmeninius arba membraninius difuzorius, nugramzdintus į tvenkinio dugną priekrantės zonoje, išpučiamas oras, jis išskaidomas į deguonį, kurį pasisavina vanduo ir palaiko neužšąlančią eketę.
Praktikoje kartais naudojami ir vandens siurbliai. Jie pumpuoja vandenį iš vienos eketės į kitą ir taip prisotina vandenį deguonies. Šiuo atveju tvenkinys turėtų būti netoli namų ar kitos vietos, kurioje būtų elektros įvadas.
Specialisto teigimu, jeigu žmogus sugebėjo išsikasti tvenkinį, jį įžuvinti, jis turi rasti pinigų ir tvenkinio priežiūros įrangai žiemą. Tada nereikės kiekvienais metais rūpintis dėl nugaišusių žuvų, jų iš naujo veisti. Tokios įrangos kaina priklauso nuo jos tipo ir galingumo. Išlaidos tvenkinio priežiūrai žiemą gali siekti nuo 80 iki kelių šimtų eurų.
Smarkiai uždumblėjusius tvenkinius reikia valyti ir gilinti, tai taip pat gali padėti žuvims išgyventi. Tačiau tai irgi nepigus malonumas, nes darbams atlikti reikia kasimo technikos, ekskavatorių.