Baltijos jūra - unikali ekosistema, kurioje gyvena įvairios žuvų rūšys. Šiame straipsnyje pateikiamas Baltijos jūroje sugaunamų žuvų sąrašas, papildant jį naujomis rūšimis.
Didžiausios Lietuvoje pagautos žuvys
Visi gerai žino apie žvejų sugebėjimus girtis savo pagautais laimikiais. „Sakoma: surišk žvejui rankas, o jis vis tiek parodys, kokia žuvis buvo“, - juokauja rekordus fiksuojančiuos agentūros „Factum“ vadovas Vytautas Navaitis. Kokios Lietuvoje pagautos didžiausios žuvys yra oficialiai užregistruotos?
V. Navaitis pasakoja, kad įdomi istorija yra apie didžiausią Lietuvos lydeką, kuri svėrė 76 kg. „Didžiausia lydeka Lietuvoje buvo ne pagauta, o nudobta 1904-aisiais, per ančių medžioklę. Pavasarį ežerai būna patvinę, o lydeka buvo užplaukusi ant seklumos - taip ir buvo ant jos užminta Drūkšių ežere, Ignalinos rajone“, - pasakoja V. Navaitis. Tiesa, interneto forumuose teigiama, kad ši „amžiaus lydeka“ buvo sumedžiota, o ne ant jos užminta.
Oficialiai užregistruoti didžiausių Lietuvoje pagautų žuvų sąrašas:
- Ešerys: 2 kg 106 gr ir 51 cm ilgio, pagautas Darijaus Mikutos 2014-aisiais Akmenos ežere, Trakų rajone.
- Karosas: 4,68 kg ir 58 cm ilgio, pagautas Manto Normanto 2012-aisiais. „Šis žvejys nenurodo, kur pagauta žuvis. Matyt, kad neatvažiuotų daugiau žvejų“, - svarsto „Factum“ vadovas V. Navaitis.
- Karšis: 6 kg, pagautas Tado Sukarevičiaus Obelijos ežere.
- Kuoja: 1 kg 420 g, ištraukta Gedimino Palšio 1988-aisiais Paežerių ežere, Vilkaviškio rajone.
- Lašiša: 26,7 kg, pagauta R. Repečkos 1991-aisiais.
- Raudė: 920 g, pagauta Kurmaičių tvenkinyje, Kretingos rajone, 1984-aisiais ją pagavo Kęstutis Buja.
- Šamas: 95 kg, ištrauktas Nemune ties Rusne. Pagautas tinklu, žvejai - nenurodomi.
- Šapalas: 5 kg, pagavo Jurijus Kasabukinas 1990-aisiais Nevėžyje.
- Žiobris: 1 kg150 g, pagautas 1978-aisiais Baltijos jūroje R. Repečkos.
- Salatis: 6 kg 200 g, pagavo Remigijus Ulickas 1997-aisiais Neryje.
- Menkė: 19 kg, pagauta Baltijos jūroje 1996-aisiais. Žvejai - nenurodomi.
- Ungurys: 4 kg, pagautas A. Zubavičiaus 1965-aisias Navio ežere, Trakų rajone.
- Karpis: 22 kg 452 g, 2013-aisias pagautas Ervino Maciulevičiaus.
Žvejų požiūris į rekordų siekimą
Kuo aukštesnė kartelė, tuo sunkiau peršokti V. Navaičio pasiteiravus, kiek dar rekordinių žuvų galima tikėtis, „Factum“ vadovas teigė, jog kuo aukštesnė kartelė - tuo ją sunkiau peršokti.
„Čia panašiai kaip ir su aukščiausiu Lietuvos žmogumi. Dabar aukščiausias yra legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis, kurio ūgis - 223,6 cm, ir reikia pakankamai laiko, kad jį kas nors praaugtų“, - skaičiuoja V. Navaitis. Gerai žinomas žvejas P. Korsakas sutinka su V. Navaičiu.
„Žmonės nesinaudoja principu „pagavai - paleisk“. Vakarų kultūroje žvejai, pagavę kiekvieną didesnę žuvį, nusifotografuoja ir paleidžia. Anglijoje žmonės didžiausius laimikius jau vardais vadina, pagavę juos paleidžia, o kitais metais vėl stengiasi pagauti, pažiūrėti, kiek ta žuvis paaugo - taip kyla ir rekordai. Tuo metu Lietuvoje žvejai žuvims nori nukirsti galvą, sukapoti į gabalus, kitaip išdarinėti. Tai yra žiauru. Džiaugiuosi, kad jaunimas vis dažniau paleidžia žuvis. Bet, jei atvirai, 85-90 proc. mūsų rekordų yra suėsti. Tai jei suėsti, nebėra šansų pagauti paaugusią žuvį“, - GRYNAS.lt kalbėjo P. Korsakas.
Žvejo teigimu, rekordai padidėtų, jei tuo labiau rūpintųsi tiek žurnalistai, tiek žvejų klubai. „Kol žuvis yra imama ir tempiama ant stalo, dar teks ilgokai palaukti, kol išaugs nauji rekordai ir nauja žvejų karta“, - apgailestauja P. Korsakas. „Žinau, kad jos toliau gyvena - pagavęs paleidau“, - priduria P. Korsakas.
Savo ruožtu užkietėjęs žvejas, klubo „Sidabrinis kablys“ prezidentas Andrius Čebanauskas linkęs tikėti, kad ateityje bus pagauta dar ne viena didžioji žuvis. „Dabar sugriežtintos baudos, stebimas ir prižiūrimas brakonieriavimas. Pastarąjį dešimtmetį brakonieriavimas buvo stipriai įsisiautėjęs, tai pakenkė žuvų ištekliams, o dabar situacija taisoma. Galbūt mūsų karta ar vaikai galės džiaugtis kur kas gausesniu žuvies laimikiu Lietuvos vandens telkiniuose“, - viliasi A. Čebanauskas.
Juodažiočių grundalų invazija
Tačiau yra ir tokių rūšių, kurios pasirodė sąlyginai neseniai ir labai sparčiai tapo vyraujančiomis. Juodažiotis grundalas (Neogobius melanostomus) yra iš Ponto-Kaspijos regiono kilusi invazinė žuvis, sparčiai plintanti Europoje bei Šiaurės Amerikoje.
Lietuvoje šis grundalas pirmą kartą sugautas 2002 metais rugpjūčio mėnesį Baltijos jūros priekrantėje ties Kopgaliu. Vėliau jis išplito visoje Baltijos jūros priekrantėje, kur pastaruoju metu vietomis net tapo dominuojančia bentofage (besimaitinančia nuo dugno) žuvimi, taip pat - Kuršių mariose.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo jų atsiradimo, juodažiočių grundalų gausumas Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje ypač išaugo ir šiuo metu jie yra viena iš gausiausių Lietuvos Baltijos jūros priekrantės žuvų rūšių. Ši žuvis užauga iki 25 cm ilgio, kūnas kresnas, galva masyvi, žiotys pakankamai didelės, dantys specializuoti moliuskų traiškymui. Gyvenimo trukmė iki 4 metų.
Grundalų, kaip ir kitų žuvų, kūno spalva iš dalies priklauso nuo aplinkos, tačiau dažniausiai sutinkami tamsūs, beveik juodi grundalai. Ant nugarinio peleko yra juoda dėmė su ryškiu geltonos spalvos apvadu.
Grundalai ypač plastiški aplinkos sąlygų atžvilgiu - gali gyventi tiek gėluose, tiek druskėtuose vandenyse, kurių temperatūra svyruoja nuo 0 iki +30 laipsnių. Jūroje gyvenančios žuvys paprastai sutinkamos priekrantės zonoje, iki 30 m gylio, tačiau kartais sugaunamos ir giliau. Ši grundalų atsitraukimo į gilesnius vandenis tendencija stebima ir Lietuvos priekrantėje.
Pastaruoju metu stebimas grundalų plitimas gilesnėse nei 40 metrų jūros akvatorijose sietinas su atsirandančiu maisto trūkumu priekrantės vandenyse. Grundalai dažniausiai renkasi akmenuotą dugną, kuriame daug slėptuvių.
Grundalų nerštas vyksta balandžio-birželio mėnesiais, tačiau gali užtrukti net iki rugsėjo. Patelės neršia porcijomis, kelis kartus, o ikrai yra prilipdomi prie akmenų, augalų ar kito substrato. Patinai ikrus saugo nuo plėšrūnų, taip pat juos vėdina savo pelekais. Dėl tokios dauginimosi strategijos bei elgsenos neršto sėkmingumas yra aukštas ir greitai pasiekiamas didelis populiacijos gausumas.
Dauguma patinų po neršto sezono žūsta - dėl to kai kuriose Baltijos jūros pakrantės vietose po audrų stebimi į krantą išmesti dideli nugaišusių grundalų kiekiai.
Mityba ir poveikis ekosistemai
Grundalų mitybos spektras pakankamai platus, tačiau pagrindinę raciono dalį sudaro įvairūs moliuskai, vėžiagyviai, kiti bestuburiai bei smulkios žuvys. Manoma, kad būtent dėl grundalų poveikio Baltijos jūroje Lietuvos priekrantėje, kai kuriose akvatorijose moliuskų midijų sumažėjo net keliolika kartų.
Midijos yra natūralūs vandens filtrai, kiekvieną dieną perfiltruojantys ir apvalantys didžiulius kiekius vandens, todėl ženkliai sumažėjus midijų, gali pablogėti vandens kokybė, suintensyvėti vandens „žydėjimas“.
Neatmetama tikimybė, jog grundalai gali daryti neigiamą įtaką net ir vandens paukščių pasiskirstymui: tikėtina, jog dėl grundalų poveikio sumažėjus moliuskų, kai kurios jais mintančios vandens paukščių rūšys (pvz. ledinės antys) dėl atsiradusio maisto stygiaus pasitraukė į kitas akvatorijas, kur moliuskų gausumas kol kas išliko didesnis.
Nors dauguma svetimkraščių rūšių sugeba koegzistuoti kartu su vietinėmis rūšimis nedarydamos pastebimesnės žalos, tačiau yra ir tokių, kurių atsiradimas pakeičia vietinių populiacijų struktūrą ir mitybos ryšius.
Tikėtina, kad labai sparčiai plintantis grundalas gali sudaryti konkurenciją vietinėms žuvų rūšims (plekšnei, gyvavedei vėgėlei) dėl maisto ar buveinių.
Gamtos tyrimų centro Žuvų ekologijos laboratorijos duomenimis, žymesnis grundalų pagausėjimas stebėtas šiaurinėje Baltijos jūros pakrantės dalyje (į šiaurę nuo Klaipėdos uosto) lyginant su pietine dalimi (palei Kuršių Neriją). Toks grundalų gausumo pasiskirstymas yra įtakotas skirtingų dugno savybių šiose zonose.
Šiaurinėje dalyje dugnas daugiausiai akmenuotas, tuo tarpu pietinės dalies dugną dengia smėlis. Grundalai dažniau renkasi akmenuotas buveines, kur neršia, slepiasi ir maitinasi. Dėl šios priežasties didžiausią poveikį grundalai gali daryti būtent šiaurinėje jūros priekrantės dalyje.
Antra vertus, grundalai yra maistas kitoms plėšrioms žuvims ar žuvimi mintantiems paukščiams, ruoniams. Pastaruoju metu stebima didėjanti grundalų dalis otų, menkių bei kitų plėšrių žuvų mityboje.
Atlikus kormoranų, perinčių Juodkrantės kolonijoje mitybos tyrimus nustatyta, kad žuvų bendrijoje didėjant grundalų daliai, jų ženkliai daugėja ir kormoranų mityboje, o pastaruoju metu grundalų gausumui ypač išaugus, jie tapo vienu iš pagrindinių kormoranų maisto objektu.
Grundalai kaip maisto šaltinis
Grundalų invazijos pradžioje buvo baiminamasi dėl jų tinkamumo žmonių maistui - manyta, jog vandenį filtruojančiais moliuskais mintantys grundalai gali sukaupti didelius kiekius teršalų, tačiau atlikus tyrimus paaiškėjo, jog sukauptų teršalų kiekiai neviršija leistinų koncentracijų, o žuvys yra tinkamos kasdieniam vartojimui.
Prieš trejus metus Palangoje pirmą kartą buvo organizuotos Grundalinės - šventė, skirta grundalų, kaip maisto objekto, populiarinimui. Šiuo metu kai kuriuose Lietuvos prekybos centruose galima rasti šviežių ar konservuotų grundalų, tačiau didžioji dalis verslinių laimikių vis dar eksportuojama į užsienį.
Populiacijos pokyčiai
Šiuo metu, greičiausiai, stebime juodažiočių grundalų gausumo piką Lietuvos priekrantės vandenyse. Pastaraisiais metais atskirose akvatorijose net stebimas nežymus grundalų gausos mažėjimas.
Dauguma invazinių rūšių po invazijos pradžios praeina kelias standartines gausumo stadijas - tik prasidėjus invazijai naujos rūšies individų gausumas būna nedidelis, tačiau praėjus kuriam laikui ir naujajai rūšiai prisitaikius prie aplinkos sąlygų, stebimas staigus gausumo didėjimas, kai per trumpą laiką invazinės rūšies gausumas ypač išauga. Vėliau suveikia ekosistemos savireguliaciniai mechanizmai (pvz. ligos, parazitai, maisto ir buveinių trūkumas, plėšrūnai), o to pasekoje invazinės rūšies gausumas pradeda mažėti.
Taigi, tikėtina, jog netolimoje ateityje grundalų gausumas gali mažėti, tačiau ši rūšis jau tapo neatsiejama Lietuvos Baltijos jūros priekrantės žuvų bendrijos dalimi.
Lietuvos žuvų įvairovė
Lietuvos vandenyse nuolat gyvena ar veisiasi 66 žuvų rūšys (porūšiai, formos). Dar 11 žuvų rūšių kartais pasitaiko Baltijos jūroje ties Lietuvos pakrante, 2 rūšys išnyko, 4 nevietinės rūšys veisiamos dirbtiniu būdu.
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 7 žuvų rūšys: skersasnukis, ežerinis sykas, vijūnas, ežerinė rainė, atlantinė lašiša, iš jų 2 rūšys - atlantinis eršketas (Acipenser sturio; eršketinių Acipenseridae šeima) ir sparis (Abramis ballerus; karpinių šeima) Lietuvos vandenyse išnyko.
Pagal gyvenamąją vietą skiriamos jūrinės ir gėlavandenės (upinės, ežerinės) žuvys, pagal migraciją - praeivės (lašišos, šlakiai, perpelės, Baltijos sykai, unguriai, žiobriai) ir sėsliosios žuvys.
Kai kurios žuvys prisitaikiusios gyventi ir maitintis prie dugno (vijūninės, plerninės, grundalinės, plekšninės žuvys, gružliai, šamai, vėgėlės, skersasnukiai, ūsoriai, gyvavedės vėgėlės ir kitos). 4 rūšių žuvys (vandens ožkos, paprastosios aukšlės, salačiai, vėjažuvės) gyvena ir maitinasi tik paviršiniuose vandens sluoksniuose.
Vienos žuvys (lydekos, salačiai, šamai, vėgėlės, otai, vėjažuvės, starkiai, ešeriai) yra plėšrios - minta žuvimis, kitos (unguriai, upėtakiai, šlakiai, lašišos, perpelės ir menkės) iš dalies plėšrios arba (skersasnukiai, kartuolės ir baltieji amūrai) minta tik augaliniu maistu, dar kitų rūšių žuvys - bestuburiais arba yra visaėdės.
Vandens kokybei labai jautrūs margieji upėtakiai, lašišos, šlakiai, kiršliai, kūjagalviai, srovinės aukšlės, mažiausiai jautrios - kuojos, paprastosios aukšlės, lynai, devynspyglės ir trispyglės dyglės, paprastieji ir sidabriniai karosai, plakiai.
8-10 rūšių vietinės žuvys (lašišos, šlakiai, seliavos, vėgėlės, lydekos, starkiai, lynai, šamai) veisiamos žuvininkystės ūkiuose.
Lietuvos žuvys priskiriamos 10 būrių, 22 šeimoms ir 55 gentims.
Silkiažuvių (Clupeiformes) būrio yra 3 silkinių (Clupeidae) šeimos rūšys: atlantinė perpelė (Alosa fallax), strimelė (Clupea harengus membras) ir bretlingis (Sprattus sprattus balticus).
Lašišažuvių (Salmoniformes) būrio yra 11 rūšių (porūšių, formų): lašišinių (Salmonidae) šeimos - atlantinė lašiša (Salmo salar), šlakis (Salmo trutta trutta) ir margasis upėtakis (Salmo trutta marinus fario), sykinių (Coregonidae) - europinis sykas (Coregonus lavaretus lavaretus), ežerinis sykas (Coregonus lavaretus holstatus) ir seliava (Coregonus albula), stintinių (Osmeridae) - praeivė europinė stinta (Osmerus eperlanus eperlanus), Kuršių marių stintelė (Osmerus eperlanus marinus spirinchus) ir ežerinė stintelė (Osmerus eperlanus marinus relicta), kiršlinių (Thymallidae) - europinis kiršlys (Thymallus thymallus), lydekinių (Esocidae) - lydeka (Esox lucius).
Unguriažuvių (Anguilliformes) būrio yra 1 upinių ungurių (Anguillidae) šeimos rūšis - europinis upinis ungurys (Anguilla anguilla).
Karpžuvių (Cypriniformes) būrio įvairovė pati didžiausia - 26 rūšys, beveik visos gyvena gėluosiuose vandenyse. Iš karpinių (Cyprinidae) šeimos sutinkamos 22 rūšys: didžiausias - salatis (Aspius aspius), mažiausia - saulažuvė (Leucaspius delineatus), gausiausios - kuojos (Rutilus rutilus), paprastosios aukšlės (Alburnus alburnus), karšiai (Abramis brama), plakiai (Blicca bjoerkna); gyvena ežeruose ir didesnėse upėse. Europinis šapalas (Leuciscus cephalus), strepetys (Leuciscus leuciscus), meknė (Leuciscus idus), ūsorius (Barbus barbus), srovinė aukšlė (Alburnoides bipunctatus), paprastasis skersasnukis (Chondrostoma nasus; įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą), paprastoji rainė (Phoxinus phoxinus) gyvena tik upėse, gružlys (Gobio gobio), kartuolė (Rhodeus sericeus) - upėse ir pratakiuose ežeruose.
Žiobris (Vimba vimba) gyvena jūroje, neršti plaukia į upes, vandens ožka (Pelecus cultratus) - tik Kuršių mariose, dalis jų neršti plaukia į upes. Lynas (Tinca tinca), raudė (Scardinius erythrophthalmus), auksinis karosas (Carassius carassius) ir ežerinė rainė (Phoxinus percnurus; pirmą kartą Lietuvos vandenyse aptikta 2006, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą) sutinkami ežeruose. Sidabrinis karosas (Carassius auratus) į Lietuvos vandenis buvo įvežtas ir aklimatizuotas.
Ešeržuvių (Perciformes) būrio sutinkama 20 rūšių, iš jų 15 gyvena jūroje. Iš ešerinių (Percidae) šeimos - pūgžlys (Gymnocephalus cernuus), ešerys (Perca fluviatilis) ir sterkas (Sander lucioperca) gyvena ir veisiasi gėluosiuose vandenyse. Iš žvynagalvinių (Eleotrididae) šeimos nuodėgulinis grundalas (Percottus glehni) į Lietuvos gėluosius vandenis pateko atsitiktinai ir aklimatizavosi; nuo 21 a. pradžios - invazinė žuvis. Iš plerninių (Cottidae) šeimos Baltijos jūroje gyvena builis (Myoxocephalus scorpius), ragys (Triglopsis quadricornis), upėse - kūjagalvis (Cottus gobio). Netikrųjų vėgėlių (Zoarcidae) šeimos yra 1 rūšis - gyvavedė vėgėlė (Zoarces viviparus); po neršto žūva. Tobinių (Ammodytidae) šeimos yra 2 rūšys: didysis tobis (Hyperoplus lanceolatus) ir mažasis tobis (Ammodytes tobianus).
Grundalinių (Gobiidae) šeimos - 3 rūšys: smėlinis grundalas (Pomatoschistus minutus), paplūdiminis grundalas (Pomatoschistus microps) ir juodažiotis grundalas (Neogobius melanostomus); pastarasis į Baltijos jūrą pateko atsitiktinai ir aklimatizavosi, pirmą kartą užregistruotas 2002 metais.
Plekšniažuvių (Pleuronectiformes) būrio sutinkamos 4 rūšys: iš otinių (Scophthalmidae) šeimos - otas (Psetta maxima), plekšninių (Pleuronectidae) - Baltijos upinė plekšnė (Platichthys flesus trachurus), Baltijos jūros plekšnė (Pleuronectes platessa baltica) ir paprastoji gelsvapelekė plekšnė (Limanda limanda; Lietuvos pakrantėje reta).