Lietuvos vandenys, tiek gėli, tiek Baltijos jūros priekrantės, pasižymi savita ir įdomia žuvų fauna. Nors rūšių skaičius, palyginti su kitais regionais, nėra didelis, Lietuvos žuvų bendrija yra unikali ir verta išsamesnio pažinimo.
Lietuvos Žuvų Faunos Formavimasis ir Įvairovė
Lietuvos žuvų fauna susiformavo poledyniniu laikotarpiu, todėl yra gana jauna. Tai lemia ir rūšių skaičiaus ribotumą, tačiau tuo pačiu suteikia jai savitumo. Šiuo metu Lietuvos vidaus vandenyse ir Baltijos jūros priekrantėje aptinkamos 82 vietinės žuvų rūšys (įskaitant syko ir upėtakio savaimines formas - 84 rūšys). Taip pat yra introdukuotų rūšių, kurios papildė vietinę fauną.
Pagal gyvenimo būdą Lietuvos žuvys skirstomos į kelias pagrindines grupes:
- Praeivės žuvys: Žuvys, kurios dalį gyvenimo praleidžia jūroje, o neršti migruoja į upes.
- Reofilinės žuvys: Žuvys, prisitaikiusios gyventi srauniuose vandenyse, tokiuose kaip upės.
- Limnofilinės žuvys: Žuvys, gyvenančios stovinčiuose vandenyse, tokiuose kaip ežerai ir tvenkiniai.
Lietuvos gėluose vandenyse aptinkama 3 nėgių ir 66 žuvų rūšys. Iš jų 46 rūšys yra vietinės, o 23 introdukuotos. Introdukuotos rūšys pateko į Lietuvos vandenis įvairiais būdais ir skirtingu metu iš kaimyninių šalių.
Pagrindinės Lietuvos Žuvų Rūšys
Toliau pateikiamas aprašymas kai kurių svarbiausių ir labiausiai paplitusių žuvų rūšių Lietuvoje:
Šamas (Silurus glanis)
Lietuvoje šamas žinomas kaip didžiausia gėlųjų vandenų plėšrioji žuvis, lengvai atpažįstama dėl išskirtinio savo išvaizdos bruožo - burnos srityje besipuikuojančių ūsų, kurių turi net tris poras! Viena pora ilgų ūsų ant viršutinio žando, dvi poros trumpų ūselių ant apatinio. Šamų galva didelė, žiotys plačios, uodeginė kūno dalis ilga, nugara tamsiai žalia, šonai dėmėti o pilvas baltas. Subrendę, penkių ar šešių metų šamai gali sverti apie 8 kg. Dažniausiai šią žuvį galima sutikti Kauno, Elektrėnų ar Kuršių mariose, taip pat Nemune ar Žeimenos, Šventosios ežerų baseinuose, Žiežmarių bei Trakų raj. ir pietų Lietuvoje - Daugų, Lazdijų, Veisiejų raj.
Šamo kūnas pailgas galva didelė plokščia iš viršaus. Uodeginė kūno dalis ilga, iš šonų plokštėjanti ir žemėjanti. Šamo nugara tamsiai žalsva, šonai šiek tiek šviesesni dėmėti. Pilvas baltas padengtas juodai melsvomis dėmėmis. Pelekai tamsūs.
Rūkytas šamas ar jo gabalėliai - dažna šventinio stalo puošmena, tačiau dar labiau ji vertinama dėl savo maistinių savybių. Šamas išsiskiria gausybe mūsų organizmui naudingų medžiagų- mėsoje gausu kalcio, magnio, geležies, kalio, vitaminų A, B, C ir D. Sergantiems skydliaukės ligomis šamo mėsa naudinga, nes savyje turi jodo, o siekiantiems pagerinti gerėjimą, plaukų ar odos būklę, raumenų ir kaulų sistemos veiklą, taip pat rekomenduojama vartoti šamo mėsą dėl joje esančių žuvų taukų. Kadangi šamo filė liesesnė, joje daugiau baltymų, tačiau mažiau riebalų. Patiekalai iš šamo tinkami vartoti ir antsvorį turintiems žmonėms bei sportininkams, didinantiems savo raumenų masę. Šamo mėsa minkšta, joje daug lengvai virškinamų baltymų, ji gali prilygti net kalakutienai. 100 gramų šios žuvies yra 16 gramų baltymų ir 5 gramai riebalų.
Mitybos specialistai pataria rinktis ne sūdytą ar rūkytą žuvį, o virti ją garuose arba kepti be aliejaus. Idealiausiu atveju rinkitės šviežią žuvį. Atkreipkite dėmesį į žiaunas, jos turi būti rožinės - raudonos spalvos (jeigu žiaunos rudos spalvos, tai ženklas, kad žuvis gali būti ne šviežia), be gleivių, natūralaus kvapo. Kokybę patvirtinti gali ir šamo forma - jei paspaudžiama žuvis greitai grįžta į ankstesnę formą, šamas slidus ir nelimpantis - tai puikus pasirinkimas. Įsigijus žuvį laikykite ją šaldytuve ne ilgiau kaip vieną dieną, geriausia, gaminkite iš karto nusipirkus.
Starkis (Sander lucioperca)
Viena vertingiausių Europos žuvų - starkis. Lietuvoje šią žuvį galima sutikti natūralaus paplitimo vietose Kauno bei Antalieptės mariose, Kuršmarėse bei Nemuno žemupyje. Šios žuvys mėgsta lėtai tekantį vandenį, gyvena netgi apysūrėje Baltijos jūros priekrantėje. Starkis savo dantingais žabtais ir forma gali šiek tiek priminti lydeką, o aštriu nugaros peleku - ešerį(lotyniškas rūšies pavadinimas „lucioperca“ taip pat patvirtina starkio panašumą tiek į lydeką, tiek į ešerį). Sterkas gali užaugti iki dešimties, o kartais net iki 20 kg svorio ir 1-1,5 metro ilgio. Starkio nugara pilkai žalsva, o šonai gelsvi, su pailgomis skersinėmis dėmėmis.
Pilvas baltas, akys didelės, šviesios. Žvynai vidutinio dydžio, kieti. Žiotys vidutinės su gaug smulkių dantų. Žočių priekyje yra dvi poros didesnių lyg iltys dantų.
Starkio mėsa turi mažai riebalų ir kalorijų, tačiau vertinama dėl aukštos kokybės baltymų. Joje nemažai seleno, vitaminų B6 ir B12, naudingų ir būtinų mūsų sveikam organizmui. Starkio mėsa lengvai paruošiama, ašakos lengvai atsiskiria, oda tvirta, neleidžianti pačiai žuviai subyrėti kepant, ją taip pat galima troškinti, virti ant garų ar rūkyti. Išsirinkti kokybišką starkį galite atkreipę dėmesį į jo išvaizdą, žuvis turi būti tvirta, su natūraliomis gleivėmis. Odos raštai turėtų būti ryškūs, akys skaidrios. Istoriniuose šaltiniuose jau XVI amžiaus viduryje Mikalojaus Radvilos Juodojo virtuvėje fiksuotas „Sterko pagal Radvilą“ receptas, pasakojantis apie farširuotą sterką, keptą laistant jautienos sultiniu.
Lynas (Tinca tinca)
Dažnai Lietuvoje sutinkama žuvis lynas gyvena ežeruose, lėtai tekančiose upėse. Žuvis išsiskiria tuo, kad jos nereikia skusti. Tai labai graži, tamsiai žalia žuvis.
Lyno kūnas yra smarkiai gleivėtas ir pasižymi apvaliomis formomis. Jo žvynai labai smulkūs, tvirtai laikosi odoje, o žiotys nedidelės, kampuose turinčios po trumpą ūselį. Pelekų galai apvalūs.
Lynų mėsa lengvai virškinama, gausi vitaminų A, D, B1, B2,B6, E, B9, B12, C, PP, taip pat praturtinta fosforu, magniu, fluoru, kalciu, selenu, variu, chromu, kaliu, geležimi bei polinesočiosiomis riebalų rūgštimis. Ši žuvis yra puikus dietinis produktas kūdikiams bei pagyvenusiems žmonėms, nes 100 gramų žuvies yra tik 40 kcal. Virtuvėje šios žuvies mėsa itin vertinama, apdorojama įvairiais būdais - kepant orkaitėje, verdant. Ji puikiai dera su aromatiniais prieskoniais, citrusų sultimis.
Lynas nesunkiai atpažįstama žuvis, kūno spava vyrauja nuo gelsvai žalios ties pilvu ir tamsiai žalios ar net rudos ties nugara.
Karosas (Carassius carassius)
Turbūt užmetę meškerę bet kuriame tvenkinyje galėtume ištraukti karosą. Tai Lietuvoje labai paplitusi žuvis, kuri gyvena Europos ir Azijos vandenyse. Žuvis yra gražios aukso spalvos, pasidabinusi rusvais, suapvalintais pelekais. Didesniuose vandens telkiniuose ši žuvis gali užaugti iki kilogramo ar daugiau svorio, išsiskiria savo disko formos kūnu, bei išgyvena vandens telkiniuose su itin mažu deguonies kiekiu. Karosų žuviena puikiai tinka kepti grietinės padaže ar netgi naudoti verdant barščius! Žuvis išsiskiria nemažu kiekiu naudingų vitaminų, tokių kaip B5, B6, B12, taip pat joje randama kalio, fosforo, seleno.
Paprastasis (auksinis) karosas. Kūnas aukštas iš šonų plokščias, uodeginė dalis trumpa. Karoso nugara rusvai žalsva, šonai aukso spalvos. Žvynai stambūs, kieti.
Sidabrinis karosas. Kūno forma panašus į auksinį karosą. Sidabrinio karoso kiek ilgesnė uodeginė dalis, storesnė nugara ir žemesnis. Nugara tamsiai pilka, šonai sidabriški, pilvas baltas.
Upokšninis šalvis
Upokšninių šalvių mėsa labai panaši į lašišos, tik šiek tiek švelnesnė. Lietuviams ji gali priminti margąjį upėtakį, išsiskiria žalsvai ruda nugara su vingiuotomis dėmelėmis. Šonai žalsvi, rainuoti nedidelėmis ryškiai raudonomis dėmėmis su mėlynais apvadais, pilvas rausvas. Žvynai maži, įaugę į odą, galva su plačiomis žiotimis. Kitaip nei visiems žinoma lašiša, šalvis auginama ekologišku būdu. Žuvis turtinga Omega-3 riebalų rūgštimis, praturtinančiomis mūsų smegenų ląstelių veiklą. Taip pat šalvyse randama daug karatinoidų, gerinančių regėjimą. Gausu baltymų, vitaminų, aminorūgščių. Skoniu ši žuvis išsiskiria švelnumu bei tvirta tekstūra.
Lietuvos Žuvų Apsauga
Lietuvos žuvų fauna patiria įvairius grėsmius, įskaitant taršą, buveinių nykimą, peržvejojimą ir invazinių rūšių poveikį. Siekiant išsaugoti žuvų įvairovę, Lietuvoje vykdomos įvairios apsaugos priemonės:
- Žuvų įveisimas: Siekiant atkurti sumažėjusias populiacijas, į vandens telkinius įveisiami jauni žuvys.
- Žvejybos reguliavimas: Nustatomi žvejybos apribojimai, tokie kaip leidžiamas žvejybos laikas, minimalus žuvų dydis ir žvejybos įrankių naudojimas.
- Buveinių apsauga: Saugomos ir atkuriamos žuvų nerštavietės ir kitos svarbios buveinės.
- Taršos mažinimas: Vykdomos priemonės, siekiant sumažinti vandens telkinių taršą.