Lietuvoje žuvininkystė turi gilias tradicijas, todėl rūpinantis jos plėtra, vis didesnis dėmesys telkiamas akvakultūrai, kuri užtikrina įvairių žuvų rūšių išteklių išsaugojimą.

Lietuvai tapus ES nare, žuvininkystės plėtros galimybės tapo kur kas didesnės. Taip pat svarbu paminėti, kad Lietuvoje įkurtas tarptautinio akvakultūros centro padalinys.

Tad šiandien yra labai aktualu analizuoti, kokios yra akvakultūros vystymo galimybės, ekonominė nauda, kokios reikalingos veisimo sąlygos. Ūkių ekonominis balansas greit pasiekiamas.

Tyrimo metu pastebėta, jog tirtos vandens fizinės (vandens temperatūra) ir cheminės (pH, NO2, NO3, GH, O2, O2 prisotinimas) savybės žuvininkystės ūkyje UAB "Vasaknos" nuo normų nukrypsta retai. Tad žuvų auginimo ypatumai, ekonominiai rodikliai ir vandens fizinių bei cheminių savybių tyrimas įrodo žuvininkystės ūkio UAB "Vasaknos" kryptingą veiklą plėtros ir pelno siekime.

Akvakultūros svarba ir perspektyvos

Žuvininkystė yra specifinė ūkio šaka, daugiausia naudojanti natūralius gyvuosius gamtos išteklius, todėl šiandien siekiant efektyviai plėtoti verslinę žuvininkystę, privalu išnaudoti Europos Sąjungos (ES) fondų paramą.

Kaip teigia Žiliukienė (2006), naujų rūšių žuvų introdukcija į vandens telkinius ne tik praturtina ichtiofaunos rūšinę sudėtį, bet ir padidina jų produktyvumą.

Nuo XIX a. pab. Europoje akvakultūros arba žuvininkystės išteklių atkūrimui buvo introdukuotos 69 svetimos rūšys; dvi iš tų rūšių  vaivorykštinis upėtakis ir didžioji austrė  jau tapo vienomis populiariausių Europos akvakultūrai naudojamų rūšių, o tai rodo, kad reguliuojama svetimų rūšių introdukcija gali būti naudinga žuvininkystei.

Akvakultūra Lietuvoje

Akvakultūros kaip ūkio šakos priežiūra Lietuvoje yra patikėta Žemės ūkio ministerijai, kuri, formuodama šalies žemės ūkio politiką, atitinkamai kuria ir nacionalinę žuvininkystės strategiją, kurioje svarbi vieta yra numatoma ir akvakultūros stiprinimui.

Šiuose dokumentuose konstatuojama, kad akvakultūros tvenkinių plotas Lietuvoje yra 10,5 tūkst. ha. Juose per metus galėtų būti išauginama 5 tūkst. t. prekinių žuvų. Šiuo metu panaudojama tik apie 49% tvenkinių pajėgumo.

Europinis šamas: ypatybės ir auginimas

Europinis šamas - tai plėšri, stambi, šaminių šeimos žuvis. Ši žuvis neturi žvynų, galva didelė, iš viršaus plokščia.

Nugara tamsiai žalsva, šonai žalsvai gelsvi, dėmėti, pilvas baltas, išmargintas juodai melsvomis dėmelėmis.

Šamas mėgsta ramias, gilias vietas, gyvena daugiausiai prie dugno, pasislėpęs tarp šakų, akmenų ar kerplėšų ir iš slėptuvės maitintis dažniausiai išplaukia naktį.

Šamo rega yra silpna, aplinkoje orientuotis jam padeda ties burna turimos 3 poros ūsų: ant viršutinio žando 1 pora ilgų, ant apatinio - 2 poros trumpų. Šiais ilgais ir labai jautriais ūsais šamas apčiupinėja snaudžiančią auką prieš ją prarydamas.

Vidutinis šamo amžius apie 50 metų. Tokio amžiaus jis gali užaugti iki 4 metrų ilgio ir 300 kg svorio, tačiau dažniausiai pagaunami keliolikos ar keliasdešimties kilogramų svorio.

Lytinės brandos šamas pasiekia 4 - 5 metų amžiaus. Šios žuvys gerai ėda dirbtinius pašarus ir sėkmingai auga dirbtinėmis sąlygomis.

Jų mėsa balta, delikatesinė, skani ir mažai kaulinga, todėl ši žuvis galėtu būti populiari prekinė žuvis.

Įprastinis prekinis ilgis yra 5 - 60 cm, o svoris nuo 1 iki 15 kg.

Šamų auginimas pramoniniu būdu yra pelningas tuo, kad jie nereikalauja didelių vandens telkinių. Žiemą šamai užmiega, nemedžioja, jį galima perkelti į žiemojimo vandens telkinį kartu su kitomis žuvimis. Vandens kokybei europinis šamas nereiklus.

Palaikant geras sąlygas ir ne per didelį žuvų tankį jau per 7-8 mėnesius šamai užauga iki 1 - 1,5 kg (nuo 50-100 g).

Nors europiniai šamai yra palyginti nereiklūs auginimo sąlygoms, tačiau dėl žvynų nebuvimo ant kūno ši žuvis dažniau pažeidžiama parazitinių pirmuonių, nei kitos žuvys.

Šamų maitinimas

Šamai maitinasi naktimis, todėl iš savo slėptuvės išlenda tik temstant. Jie maitinasi ir aktyviai medžioja ne vien tik naktį - šia veikla užsiima ir paryčiais.

Dideli šamai yra gana nerangūs ir grobį medžioja tykodami. Po žiemos miego atsibudęs šamas iki neršto aktyviai maitinasi žuvimi, ypač neršiančia, moliuskais, varlėmis.

Šeriant šamus labai svarbu teisingai apskaičiuoti pašarų kiekį. Jei šamai bus maitinami nepakankamai, bus maži ir neturės prekinės išvaizdos.

Didžiausios žuvys Lietuvoje

Lietuvos vandenys - upės, ežerai ir Baltijos jūros priekrantės - slepia įvairių dydžių žuvis. Nors egzotinių gigantų čia neaptiksime, keletas rūšių gali pasigirti įspūdingais dydžiais.

Štai keletas rūšių, kurios dažniausiai patenka į didžiausių žuvų sąrašus:

• Šamas (Silurus glanis): Vienas iš pagrindinių pretendentų į didžiausios Lietuvos žuvies titulą.
• Lydeka (Esox lucius): Dar viena plėšri žuvis, gerai žinoma Lietuvos žvejams.
• Eršketas (Acipenser sturio): Senovinė žuvų rūšis, kuri kadaise buvo plačiai paplitusi Europoje, įskaitant ir Lietuvą.
• Atlantinė lašiša (Salmo salar): Migruojanti žuvis, gyvenanti tiek gėluose, tiek sūriuose vandenyse.
• Ungurys (Anguilla anguilla): Paslaptinga žuvis, kurios gyvenimo ciklas yra labai įdomus.

Kur ieškoti didžiausių žuvų?

Norint pagauti didelę žuvį, svarbu žinoti, kur jos ieškoti. Štai keletas patarimų:

• Šamai: Gilūs, lėtai tekančios upės, tokios kaip Nemunas, Neris, Šventoji. Taip pat dideli ežerai, tokie kaip Drūkšiai, Asveja.
• Lydekos: Užžėlusios ežerai ir tvenkiniai, lėtai tekančios upės su gausia augalija.
• Lašišos: Greitos, švarios upės, tokios kaip Žeimena, Šventoji, Vilnelė.
• Unguriai: Įvairūs vandens telkiniai, įskaitant upes, ežerus ir tvenkinius.

Žvejybos ypatumai ir taisyklės

Žvejojant dideles žuvis, svarbu laikytis žvejybos taisyklių ir etikos principų. Prieš žvejojant, būtina įsigyti žvejo bilietą ir susipažinti su galiojančiomis žvejybos taisyklėmis. Taip pat svarbu gerbti gamtą ir kitus žvejus, nešiukšlinti ir elgtis atsakingai.

Akvakultūros sektoriaus gamybos apimtys 2007-2010 m.

Rodiklis	2007	2008	2009	2010
Išaugintas žuvų kiekis (t)	3 378	3 008	3 422	3 200
Išaugintas žuvų vertė (mln. Lt)	22,3	21,1	22,9	22,0
Ūkių skaičius (vnt.)	356	340	341	341

---