Lietuvos vidaus (sausumos) vandens telkiniuose gyvena migruojančios ir sėslios, reofilinės ir limnofilinės žuvų rūšys. Pagal kilmę apie 83% žuvų rūšių, gyvenančių šalies vidaus vandenyse, yra vietinės kilmės ir apie 17% jų - svetimžemės (introdukuotos) rūšys. Vietinė ichtiofauna susiformavo poledyniniu laikotarpiu, todėl yra jauna ir palyginti negausi rūšimis (vidaus vandenyse gyvena tik 42 aborigeninės žuvų rūšys). Introdukuotų rūšių atsiradimas siejamas su žmogaus ūkinės veiklos plėtra.
Lietuvoje per visą laikotarpį bandyta introdukuoti 21 žuvų rūšį, tačiau aklimatizavosi pačios arba introdukcija sėkminga buvo dalinai tik sidabrinio karoso, karpio, kelių syko formų vaivorykštinio upėtakio, peledės, upokšnių šalvio (amerikinės palijos), rytinio gružlelio (pakartotinė invazija Žemaitijos nacionalinio parko telkiniuose) nuodėgulinio grundalo atvejais. Dažniausiai įvežtinės rūšys nesugebėdavo prisitaikyti prie naujų sąlygų ir, nustojus jas veisti, vėliau išnykdavo. Kai kurios introdukuotos šiltamėgės žuvys dėl žemos vandens temperatūros negali subrandinti lytinių produktų ir išneršti (karpis). Iš visų šių žuvų bene didžiausią svarbą turi karpis. Tai ne tik svarbus akvakultūros objektas, tačiau reikšmingas ir mėgėjų žvejybai, ypač stambių ar rekordinių žuvų gaudymui principu „pagavai- paleidai“.
Karpių Veislininkystė Lietuvoje
Karpių veislininkystės darbai Lietuvoje vykdomi nuo 1972 metų, kai į Prienų rajono Išlaužo žuvininkystės ūkį selekciniam darbui atsivežta karpių iš Bubių (Šiaulių rajono), Vakarų Ukrainos ir Vokietijos. Dabar svarbiausia tvenkinių prekinė produkcija yra stambūs 1-1,5 kilogramo veidrodiniai arba plikieji karpiai.
Be karpių, kurių tvenkiniuose išauginama 95-97 proc. visų prekinių žuvų, taip pat auginami vaivorykštiniai upėtakiai, lydekos, karosai, eršketai, augalėdės žuvys (baltieji amūrai ir plačiakakčiai), lynai, peledės, sterkai ir kai kurios kitos žuvys. Žuvininkystės bendrovės taip pat augina vertingų žuvų jauniklius, kurie įveisiami įvairiuose vandens telkiniuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 metų liepos 3 dienos nutarimu tvenkinių plotai sudarė daugiau kaip 10 577 hektarus. Šis verslas leido įdarbinti ir dalį kaimo žmonių.
Šiuo metu žuvininkystės bendrovių tvenkiniuose per metus galėtų būti išauginama 5 tūkst. tonų prekinių žuvų, tačiau kol kas panaudojama tik apie 68 proc. projektinio pajėgumo. Tvenkiniuose išauginama ir parduodama 60,8-64,3 proc. visų šalies vidaus vandenyse sugaunamų žuvų. Pavyzdžiui, 2006 metais buvo sugauta 3660 tonų, o 2007 metais - 5251 tonų gėlųjų vandenų žuvų. Tvenkiniuose išaugintų žuvų poreikis pastaraisiais metais pradėjo didėti.
2006 metais žuvims sušerta 8,7 tūkst. tonų, o 2007 metais jau - 12,4 tūkst. tonų pašarų. Jie sudaro trečdalį tvenkinių žuvininkystės produkcijos savikainos. Didžioji dalis lietuviškų karpių parduodama šalies vidaus rinkoje, tačiau nemažai jų nuperkama ir užsienyje. Daugiausia eksportuojama į Lenkiją ir Latviją. Lietuviški karpiai pasiekia ir Rusiją, Vokietiją, Švediją, Olandiją, Vengriją. Daugiausia žuvų eksportuoja UAB "Raseinių žuvininkystė", UAB "Šilo Pavėžupis", AB "Vasaknos", UAB "Daugų žuvis", AB "Išlaužo žuvis", UAB "Kintai", UAB "Šventjonis".
Tvenkiniuose Užaugintų Prekinių Žuvų Rūšinė Sudėtis (Tonomis)
| Žuvų Pavadinimas | 2006 m. | 2007 m. |
|---|---|---|
| Iš viso | 2225,2 | 3378 |
Kaip LŽ sakė Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto bendradarbis docentas Viktoras Vaikutis, šiuo metu ir artimiausioje ateityje mūsų šalyje perspektyviausi bus produktyviuose dirvožemiuose įrengti tvenkiniai, kuriuose auginama ekologiška tvenkinių produkcija. Pasak Žuvininkystės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo Antano Gontos, nuo 2003 metų žuvininkystės bendrovės labiau pradėjo orientuotis į ekologiškos, dietinės produkcijos išauginimą, nes sumažėjo vandens užterštumas dėl tvenkinių tręšimo, nebenaudojamos cheminės medžiagos.
Tiesa, ekologinė žuvininkystė lemia tvenkinių produktyvumo, pajamų ir pelno sumažėjimą. Ekologinių žuvininkystės ūkių plėtrą komplikuoja ekologiškų pašarų trūkumas, didelė jų kaina. Plečiant ekologinės augalininkystės plotus, didinant ekologiškų grūdų išauginimą, galima būtų geriau apsirūpinti ekologiškais pašarais. Beje, vienas svarbiausių reikalavimų - pašaruose neturi būti dirbtinių priedų. Todėl vadinamuosius kombinuotuosius pašarus keičia kviečių ir kitų ankštinių augalų grūdai. Juos žuvininkai perka iš sertifikuotų ekologinių ūkių. Populiarėja ir žuvų auginimas recirkuliacinėse (uždarose) sistemose.
Valstybė finansuoja žuvų ligų profilaktikos priemones, remia ekologinę žuvininkystę. Antai žuvų ligų profilaktikos programai vykdyti 2003 metais buvo skirta 887 tūkst. litų, o 2007 metais - 1543 tūkst. litų. 2007-aisiais tiesioginės išmokos už įveistą ir sertifikuotą ekologinės produkcijos gamybai tvenkinių hektarą buvo 207 litai. Tiesa, norint gauti paramą už 1 hektarą, privalu gauti nemažiau kaip 120 kilogramų tvenkinių žuvų produkcijos iš kiekvieno sertifikuoto tvenkinių hektaro.
Europos Sąjungos (ES) parama suteikia galimybę žuvininkystės bendrovėms įsigyti modernios technikos, modernizuoti žuvininkystės produkcijos gamybą. 2005-2007 metais žuvininkystės bendrovėms buvo skirta 14,24 mln. litų parama, iš jos 4,4 mln. litų sudarė ES struktūrinių fondų, 4,1 mln. litų - nacionalinio biudžeto ir 5,8 mln. litų - žuvininkų lėšos. 2006-2007 metais žuvininkystės bendrovių prekinių žuvų pardavimo didmeninė kaina buvo 7493-6657 litai už toną, o vidutinė savikaina - 5568-5146 litai už toną. Žuvų rentabilumas 2006-2007 metais vidutiniškai siekė 29,4-34,6 procento.
Oncorhynchus rastrosus - Iltadantė Lašiša
Apskaičiuota, kad O. rastrosus buvo didžiausia kada nors egzistavusi lašiša, kurios ilgis siekė iki 2,7 m, o svoris - 200 kg), ir ji gyveno prieš 11-5 mln. metų Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų bei Japonijos vandenyse. Ši rūšis pirmą kartą buvo aprašyta 1972 m., remiantis Oregone aptiktomis fosilijomis. Tuo metu mokslininkai atkreipė dėmesį į du didelius aštrius dantis, kyšančius iš jos snukio galo.
Daugiausia dėl to, kad šie dantys buvo rasti atskirti nuo kitų suakmenėjusių liekanų, manyta, kad jie buvo nukreipti vidun į burną, kaip kandžiai. Dėl šios savybės žuvis pelnė bendrinį pavadinimą - „kardadantė lašiša“. Tačiau remiantis naujausiu tyrimu, kuriam vadovavo Filadelfijos osteopatinės medicinos koledžo mokslininkė dr. Kerin Claeson, dabar nustatyta, kad dantys buvo išsikišę tiesiai į abi puses, kaip iltys. Ši išvada buvo padaryta remiantis pirminių fosilijų kompiuterine tomografija ir vėliau atrastų O. rastrosus fosilijų, kuriose dantys vis dar buvo neatsiskyrę nuo kaukolės, analize.
Manoma, kad lašišos pirmiausia naudojo iltis gynybai nuo plėšrūnų ir (arba) gindamos teritoriją nuo savo pačių rūšies atstovų. Mokslininkai taip pat daro prielaidą, kad žuvys naudojo iltis lizdams upių dugnuose kasti, nerštui plaukdavo upėmis aukštyn. Kad ir kam dar buvo naudojami iltys - beveik neabejotinai ne grobiui žudyti. Atsižvelgdami į savo naujus atradimus, mokslininkai dabar siūlo Oncorhynchus rastrosus bendrinį pavadinimą pakeisti į „spygliadantę lašišą“ (angl. spike-toothed salmon).