Kraujotaka - tai kraujo ar hemolimfos tekėjimas žmogaus ir gyvūnų kraujagyslėmis bei kūno ertmėmis, lemiantis normalų organizmo funkcionavimą ir medžiagų apykaitą.
Kraujotaka dalyvauja organizmo humoralinėje reguliacijoje (išnešiojami hormonai ir biologiškai aktyvios medžiagos) ir termoreguliacijoje (tekėdamas per vidaus organus skystis sušyla, kūno paviršiuje šiluma atiduodama, todėl vidaus organai neperkaista, o paviršiniai pernelyg neatvėsta).
Kraujotakos sistema yra 2 tipų: atviroji ir uždaroji.
Uždarąją kraujotakos sistemą turi kai kurie bestuburiai (žieduotosios kirmėlės, nemertinos), stuburiniai gyvūnai ir žmogus.
Uždarąją kraujotakos sistemą sudaro 2 dalys - centrinė (širdis) ir periferinė (kraujagyslės), bei jų veiklą reguliuojantys mechanizmai.
Žuvų kraujotakos sistema
Žuvys (Pisces) priklauso stuburinių (Vertebrata) gyvūnų antklasiui. Yra 2 klasės: kremzlinės žuvys ir kaulinės žuvys; apie 50 būrių, apie 21 000 rūšių. Jos paplitusios visame pasaulyje.
Žiaunomis kvėpuojančių stuburinių (apskritažiomenių ir žuvų, išskyrus dvikvapes) veninis kraujas iš dvikamerės širdies teka į žiaunas, jose tampa arteriniu, o iš žiaunų - į visus vidaus organus ir grįžta atgal į širdį.
Yra 1 kraujo apytakos ratas.
Širdis 2 kamerų (prieširdžio ir skilvelio). Iš skilvelio kraujas teka į arterinį kūgį (kremzlinių žuvų) arba į aortos gumbą (kaulinių žuvų), kuriuose yra vožtuvai, ir grįžta į veninį sinusą.
Širdis kraują išstumia porcijomis, bet kraujas teka arterijomis pulsuojančia nenutrūkstama srove (tai lemia arterijų elastingumas).
Kraujotaką reguliuoja nerviniai ir humoraliniai mechanizmai.
Žuvų sandara
Žuvys gyvena vandenyje, kvėpuoja žiaunomis, turi kaulinius arba kremzlinius griaučius, nepastovią kūno temperatūrą.
Kūno forma prisitaikiusi plaukioti, be to, ji priklauso nuo gyvensenos. Žuvų spalva labai įvairi.
Kūną dengia žvynai, dygliai, kaulinės plokštelės. Kai kurios žuvys (pvz., šamai) žvynų neturi arba jie labai maži (vėgėlių, ungurių).
Griaučius sudaro kaukolės, stuburo su šonkauliais, galūnių porinių ir neporinių pelekų kaulai.
Kaukolė visa kremzlinė (kremzlinių žuvų) arba kaulinė, apaugusi odos kilmės kaulais (kaulinių žuvų).
Stuburas susideda iš amficelinių slankstelių (išskyrus šarvuotąsias lydekas, turinčias opistocelinius slankstelius), tarp kurių yra chordos liekanų.
Galūnės susideda iš porinių (krūtinės ir pilvo) ir neporinių (nugaros, uodegos ir pauodegio) pelekų.
Žuvys neturi seilių liaukų. Iš ryklės maistas per stemplę patenka į skrandį.
Daugumos žuvų (išskyrus kremzlines žuvis, skumbres) pilvo ertmėje yra plaukiojamoji pūslė.
Daugumos žuvų labiausiai išsivysčiusios vidurinės smegenys ir smegenėlės, kai kurių (ryklių, rajų) - ir priekinės smegenys bei uoslės skiltys.
Klausos organas - vidinė ausis; jos labirinte yra otolitai, padedantys palaikyti kūno pusiausvyrą. Žemo dažnio virpesius žuvys jaučia šonine linija, karpinėms ir šamams garsus justi dar padeda pakitę pirmieji stuburo slanksteliai - Weberio aparatas.
Akys prisitaikiusios matyti vandenyje (turi apvalų lęšiuką, plokščią rageną), trumparegės. Į tolį akomoduoti akis gali tik kai kurie rykliai.
Gyvensena ir mityba
Žuvys gyvena sūriuose, apysūriuose ir gėluose vandenyse; jų yra šaltose ir srauniose upėse ir upeliuose (upėtakiai, kiršliai), karštuose (apie 50 °C temperatūros) geizeriuose, sekliuose ir iki dugno užšąlančiuose gėluose vandenyse (pvz., dalijos), jūrose iki 8000 m gylio (pvz., gelminė ungurmenkė Bassogigas profundissima).
Minta planktonu (silkės, daugumos žuvų jaunikliai), augalais (baltieji amūrai, raudės), bentosiniais smulkiais gyvūnais (karšiai, kuojos), kitomis mažomis žuvimis (ešeriai, lydekos).