Azijos upės yra namai įvairioms žuvų rūšims, tarp kurių ypač išsiskiria baltasis amūras, šapalas ir karpis. Šios žuvys svarbios ne tik ekologiniu požiūriu, bet ir dėl savo populiarumo žvejyboje bei akvakultūroje.
Baltasis Amūras
Baltasis amūras (Ctenopharyngodon idella) yra karpinių šeimos žuvis, kilusi iš Azijos. Natūraliai paplitęs dideliuose ežeruose ir upėse.
Išvaizda
Baltojo amūro kūnas yra kresnas, kakta plati, nugara gelsvai pilkos spalvos, šonai šviesiai auksinio atspalvio. Jo žvynai stambūs su tamsiomis dėmelėmis pakraščiuose. Baltasis amūras - tai viena iš didžiausių karpinių žuvų, užauganti iki 30-50 kg svorio ir daugiau nei 1 m ilgio.
Mityba
Suaugę amūrai maitinasi beveik vien makrofitais (aukštesniaisiais vandens augalais), tačiau retkarčiais šios žuvys pasimėgauja ir gyvūniniu maistu. Baltasis amūras, kaip ir plačiakaktis, atlieka tvenkinio švarintojo funkciją, nes maitinasi sužėlusiais augalais, stambiais dumbliais. Skirtingai nuo plačiakakčio, šią žuvį galima (įveisus didesnius jos kiekius ir būtina) papildomai maitinti, nes kitaip gali sunaikinti visus tvenkinio augalus. Amūras ypač mėgsta šviežiai nupjautą žolę.
Paprastai vienai 0,5-1 kg svorio žuviai savaitei užtenka 0,5-1 kg žolės, kuri įmetama į tvenkinį mažais kiekiais kiekvieną dieną. Daugiau žolės, nei žuvys sugeba suėsti per kelias valandas, mesti į tvenkinį nereikėtų, nes nesuėstai žolei yrant pradės kauptis dumblas.
Paplitimas ir Auginimas
Ši žuvis vardą gavo nuo upės pavadinimo, nes natūraliai paplitę Amūro ir Kinijos upių baseinuose - ežeruose ir lėtos tėkmės upėse. Auginami ežeruose ir tvenkiniuose. Auga greitai.
Veisimas
Kinijoje gyvenantys baltieji amūrai subręsta 3-5- aisiais gyvenimo metais. Amūrai neršia vasarą upėse, kai vandens temperatūra pasiekia 26-30 °C. ikrelių. Jie yra pusiau pelaginiai, pilkšvai melsvi ar oranžiniai, su labai didele periviteline ertme, 4,2-5,3 mm. Embrionai, kuriuos neša srovė, vystosi apie 2 paras, 55-65 laipsniadienius. Išsiritusios lervos skaidrios. Natūraliomis sąlygomis baltieji amūrai Lietuvoje nesiveisia, kadangi jų gebėjimą daugintis riboja vandens temperatūra - ji turi būti bent 26 °C.
Ekologinė Nauda
Baltieji amūrai, dar vadinami „vandenų karvėmis", saugo vandens telkinius nuo užžėlimo. Kadangi amūrai negali daugintis natūraliomis sąlygomis, taip netgi paprasčiau suvaldyti jų veiklą, nes visada galima žinoti, kiek telkinyje yra žuvų ir kokį poveikį jos gali turėti esamai augmenijai.
Mitybos Ypatumai Jauname Amžiuje
Maži, pirmamečiai, amūrai daugiausiai minta zooplanktonu, zoobentosu. Antramečiai maistui renkasi švelnias, minkštas vandens žoles. Jei jūsų tvenkinys žolėtas, bet žolės yra nereikalingos - padės stambesni amūrai. Dideli gali išvalyti vandens telkinį nuo beveik visų vandens augalų. Tik prieš jų įsigyjant pagalvokite, ar amūrai nesunaikins dekoratyvinių vandens telkinio augalų.
Metinukai amūrai ėda tik labai švelnias žolytes, dvimečiai - maždaug 40 proc. vandens augalų rūšių, o jau trimečiai - 70 proc., iš bado net lelijų pakramsnoja, bet nemėgsta meldų, vikšrių, elodėjų. Dėl skanesnio kąsnelio amūrams nesunku gerokai šoktelti virš vandens ir nukąsti geidžiamą pakrantės augaliuką - kad ir nendrės stiebelį. Jie ėda ir žolę, kurią į tvenkinį supilsite nušienavę pievelę - ypač mėgsta kiaulpienes.
Žvejyba
Jei esate prisiekę žvejai, amūrai paliks jums įspūdį. Jie kimba ant įvairių masalų, tame tarpe ir ant kabliuko užrištos žolės ar pienės žiedo, sliekų, kukurūzų grūdų, duonos tešlos. Traukiant priešinasi ne prasčiau už lašišą. Neriebi jų žuviena tikrai verta dėmesio. Ėda amūrai batoną. Pripratinus prie jo jį bus nesunku pagauti. Gaudoma kaip museline, be plūdės ir švino tik su kabliuku.
Svarba Vandens Ekosistemai
Ėsdama vandens augalus ši žuvis ne tik labai greitai augina savo masę, bet ir pagerina hidrologinį vandens telkinių režimą, juose valydama nereikalingą augmeniją, tuo pačiu skatindama augti kitų žuvų mitybos bazę. Vasarą amūrai labai intensyviai maitinasi, per dieną suėsdami beveik tiek pat, kiek sveria patys. Kad amūro svoris padidėtų 1 kg, jam reikia suėsti 20-30 kg žolių.
Rekomendacijos Įžuvinimui
Geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai į natūralius vandens telkinius įleidžiamos trimetės ar vyresnės žuvys. Amūrais vasaros laikotarpiui galima įžuvinti žolėmis apžėlusius, mažus ir rizikingus dėl išdusimo pavojaus vandens telkinius (balas) didesnėmis nei 300 gramų žuvimis, kurias, jau gerokai paaugusias, rudeniop galima būtų išgaudyti ir žiemą netektų pergyventi dėl jų likimo. Nepatartina amūrų leisti į naujus vandens telkinius prieš įsitvirtinant augalams, nes tai gali nulemti visišką vandens telkinio „apnuoginimą". Tai būtų ne ką menkesnė problema, nei per didelis užaugimas, kadangi bus prarandami makrobestuburiams, kitoms žuvims ir gyvūnams reikalingi maisto šaltiniai, buveinės ir nerštavietės.
Kad ir kokios paskirties bebūtų vandens telkinys, jį įžuvinant tinkamai parinktos žuvų rūšys, jų kiekis ir suleidimo proporcijos gali padėti išspręsti daugumą iki tol buvusių problemų: vandens skaidrumo, užžėlimo, dumblėjimo. Žuvų polikultūra (įvairovė) vandens telkinyje - geriausias ekologinis sprendimas šiems tikslams pasiekti.
Šapalas
Šapalas, europinis šapalas (Leucisus cephalus) karpinių (Cyprinidae) šeimos žuvis. Jis paplitęs Europos ir Vidurio Azijos upėse, nors gali gyventi ir pratekančiuose ežeruose, atskirais atvejais prisitaiko prie uždarų stovinčių vandenų ir, pasak anglų mokslininkų, jei vanduo itin skaidrus bei turtingas deguonimi, gruntas kietas, geba ten daugintis. Šapalo išplitimo arealas Europos šiaurės rytuose tęsiasi iki Šiaurės Dvinos, Mažojoje Azijoje - iki Eufrato upės, Kaukazo regione gyvena jau kita rūšis - kaukazinis šapalas. Nėra šapalų Airijoje, Škotijos šiaurėje, Islandijoje, Viduržemio jūros salų vandenyse.
Buveinė ir Nerštas
Šapalo mėgstamiausios buveinės: didelės arba mažesnės upės, kuriose smėlio, žvirgždo dugnas, tėkmė smarki arba vidutinio stiprumo, daug šių žuvų susirenka ties rėvomis, upių slenksčiais. Šios žuvys subręsta 4 - 5 gyvenimo metais, kada jų dydis būna apie 20 cm, neršia porcijomis ant žvirgžduoto, smėlėto dugno balandžio - birželio mėn., vislumas - 10 - 100 tūkst.
Jautrumas Aplinkos Pokyčiams
Šapalai mažai jautrūs temperatūros svyravimams, tačiau jų aktyvumas krenta esant staigiems slėgio pokyčiams.
Žvejyba
Žvejojami visais mums žinomai žūklės būdais, griebia tiek natūralius gyvūninės (įskaitant skraidančius vabzdžius) ar augalinės kilmės masalus, tiek ir dirbtinius vilioklius, nors labiau linkę kibti ant smulkesnių voblerių, sukriukių, vartiklių, tačiau stambiausi egzemplioriai čiumpa gana didelius spininginius masalus. Populiarus Lietuvos muselininkų žūklės objektas.
Karpis
Karpių spalva priklauso nuo gyvenamosios aplinkos. Įprastai nugara tamsi, šonai pilki, gelsvi, auksaspalviai, žalsvi arba melsvi.
Išvaizda
Žuvies kūnas: storas, kiek ištįsęs. Žvynai stambūs, lygūs, gerai prisitvirtinę, prie jų pagrindo yra tamsi dėmelė, pakraščiuose - juoda taškinė juostelė. Šoninėje linijoje yra 32-41 žvynai. Galva didelė, žiotys pusiau apatinės, lūpos gerai išsivysčiusios. Ant viršutinės lūpos yra 2 poros trumpų ūsų.
Gyvenimo Trukmė ir Dydis
Karpiai gyvena iki 30-35 metų (ilgiausiai - iki 38 metų), bet auga tik iki 7-8 metų amžiaus. Užauga iki 1,0-1,5 m ilgio ir 20-50 kg svorio.
Paplitimas
Natūraliai paplitęs Juodosios, Azovo, Kaspijos, Aralo jūrų upių baseinuose, Balchašo ežere ir Tolimųjų Rytų bei Pietryčių Azijos upių baseinuose - nuo Amūro upės šiaurėje iki Kinijos Junjanio provincijos ir Birmos pietuose. Lietuvoje pradėtas auginti XVII-XVII amžiuose dvarų tvenkiniuose, daugiausiai Vilnijoje ir Žemaitijoje. 2010 metais išvesta lietuviška karpių veislė - Šilavoto karpis. Dabar veisiami tvenkiniuose, žuvininkystės ūkiuose.
Porūšiai
Lietuvoje taip pat auginami karpio porūšiai - veidrodiniai arba karališkieji karpiai (Cyprinus rex cyprinorum) ir plikieji karpiai (Сyprinus nudus) visiškai pliku, bežvyniu kūnu. Laukiniai karpiai vadinami sazanais.
Nerštas
Patinai lytiškai subręsta apie 3 metų amžiaus, 29-38 cm ilgio, patelės - 3-5 metų amžiaus ir 34-45 cm ilgio. Neršia grupėmis tarp vandens augalų, netoli kranto, 0,4-0,5 m gylyje, gegužės-birželio mėnesiais, 18-20 °C temperatūros vandenyje. Grupę sudaro patelė ir 2-5 patinai, nerštas vyksta triukšmingai. Įprastai nerštas prasideda saulei nusileidus ir gali tęstis visą naktį. Vislumas - apie 1,5 mln. ikrų.
Mityba
Jaunikliai minta zooplanktonu, paaugę - dugno gyvūnais.Suaugę karpiai pavasarį ir vasaros pradžioje daugiausiai minta jaunais švendrių, plukių ir kitų vandens augalų ūgliais, noriai valgo kitų žuvų ir varlių ikrus. Vasarą daugiausiai maitinasi vandeniniais vabzdžiais, kirminais, vėžiagyviais, smulkiomis dėlėmis ir kt. Rudenį visiškai atsisako augalinio maisto, minta smulkiais vandeniniais vabzdžiais ir bestuburiais.
Gyvenimo Būdas
Mėgsta ramius, su stovinčiu ar lėtai tekančiu vandeniu, tvirtu molėtu, truputį dumblėtu dugnu, telkinius.
Žvejyba
Mėgstama žvejų mėgėjų žuvis, jų žvejus vadina karpininkais.