Juodkrantėje nugriautas nelegaliai pastatytas žuvies restoranas, valdytas D. Vilčinsko vadovautos bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“. Vien nugriautas žuvies restoranas Lietuvos valstybei, kuriai atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ir Neringos savivaldybė, kainavo beveik 1,3 mln. eurų.
Gyventojų Kova Už Savo Teises
Jau kuris laikas visas būrys Juodkrantės gyventojų, tarp jų ir nepilnamečius vaikus auginančios šeimos, mėgaujasi sąlygiška ramybe ir tik palankiomis naujienomis, jas pasiekiančiomis iš dešimt metų vykstančio „karo“ fronto. Šis prasidėjo, kai teismas tris legaliai ant Kuršių marių kranto pastatytus ir žmonėms parduotus pastatus pavertė nelegaliais ir įpareigojo juos nugriauti. Kol kas nuo žemės paviršiaus nušluotas tik vienas, kuriame veikė žuvies restoranas. Pastaroji gera žinia į Kuršių neriją atskriejo iš Klaipėdos apygardos teismo. Jis paliko nepakeistą juodkrantiškiams palankų pirmosios instancijos teismo verdiktą.
Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydamas iš namų iškeldinti beveik dvi dešimtis asmenų, kreipėsi pastatus Juodkrantėje stačiusios, šiuo metu jau bankrutuojančios bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto administratorius UAB „Valeksa“. Sąžiningai įgytus namus, už kuriuos sumokėti visi pinigai, išsaugoti siekiantys juodkrantiškiai paprašė teismo stabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus baigtas Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos (VSTT) pradėtas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo (specialiojo planavimo) procesas. Teismas šį prašymą patenkino. Konstatuota, kad baigus minėtą procesą gali būti priimti sprendimai, turėsiantys įtakos civilinės bylos nagrinėjimui ir jos šalims.
„Vakaro žinios“ rašė, kad premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė dar 2014 metų pabaigoje padarė išvadą, jog tikslinga pavesti Aplinkos ministerijai nagrinėti galimybę keisti teritorijų planavimo dokumentus, taip siekiant užbaigti teisminius ginčus, sudaryti taikos sutartis ir išvengti valstybės biudžeto išlaidų. O pastarosios, nugriovus visus pastatus, gali siekti nuo kelių iki keliolikos ar net keliasdešimties milijonų eurų.
Galimi Sprendimai
Šių metų pavasarį VSTT surengtame posėdyje dėl pastatų Juokrantėje nugriovimo ar pertvarkymo galimybių tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė akcentavo tris esminius galimų sprendimų variantus:
- Nugriaunami abu pastatai
- Paliekamas vienas
- Paliekami abu, keičiant jų architektūrą
Patys juodkrantiškiai pasisakė už trečiąjį, paliekant abu jų namus ir toliau stovėti. Šis variantas tenkina ir VSTT. Vasarą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija parengė ir visoms suinteresuotoms šalims išsiuntė taikos sutarties projektą.Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendiniai aptarti ir Neringos savivaldybėje. Joje dar kartą atsižvelgta į viešo svarstymo metu juodkrantiškių išsakytas pastabas ir pasiūlymus. Po to VSTT numatė šiuos patikslintus preliminarius sprendinius - paliekami abu pastatai, jų architektūra koreguojama nekeičiant aukščio, ilgio ir pločio taip, kad nuo marių pusės pastatai neatrodytų vienodi, toliau nuo kranto esančio pastato fasadų architektūrinis sprendimas turi imituoti Kuršių nerijai būdingų žvejų sodybos ūkinių pastatų architektūrą. Dabar viskas priklauso nuo Vyriausybės sprendimo. Ar ji pritars taikos sutarties pasirašymui ir taip apsaugos Juodkrantės pastatus nuo griovimo, o juose gyvenančius žmones - nuo namų netekimo, turėtų paaiškėti jau spalio viduryje.
Statistikos Duomenys
2015 metais Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pateikė 24 ieškinius (prašymus) teismams dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo, 190 - dėl įpareigojimų, nurodytų inspekcijos administraciniame akte, nevykdymo. Iš pastarųjų 166 ieškiniai buvo dėl įpareigojimų pašalinti savavališkos statybos padarinius, 18 - dėl įpareigojimo vykdyti kitą privalomąjį nurodymą statybos valstybinės priežiūros srityje, 6 pateikti dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą teritorijų planavimo priežiūros srityje.
Juodkrantiškio Pasakojimas
Juozas Skučas, dėl teisės gyventi sąžiningai įsigytame name dešimtmetį kovojantis juodkrantiškis:
Po labai ilgo žmogaus gyvenimui laiko tarpo, net 10 metų, pagaliau atsirado galimybė baigti visą šitą istoriją dėl neaiškaus namų, kuriuose mūsų šeima gyvena, griovimo. Per tą laiką mūsų šeima net pagausėjo dar vienu nariu. Tikime, kad spalio viduryje bus pasiūlyta pasirašyti taikos sutartį tarp Vyriausybės ir mūsų. Laukiame to. Jei taip ir atsitiks, toliau gyvensime savo namuose ir mylėsime Lietuvą, kaip mylėjome iki šiol. Džiaugsimės, kad neišvarys iš namų ir nereikės dėl kažkieno kaltės ieškoti laimės klajojant po pasaulį.
Per tuos metus patirtus išgyvenimus sunku ir įvertinti. Prie jų net savotiškai pripratome. Ši negraži istorija pakenkė ne tik mums, bet ir visiems Lietuvos gyventojams. Ir ne tik dėl to, kad jau teko iš mūsų visų kišenės nemažai sumokėti už vieną nugriautą pastatą. Žmonės dar kartą, ir labai aiškiai, pamatė, kaip valstybinės institucijos nesusitvarko su savo pareigomis.
Nors pastaruoju metu situacija ėmė keistis į gerąją pusę, dar labai dažnai susidūrimas su valstybinėmis institucijomis palieka tik blogas emocijas. Jų atstovai į žmonių problemas žiūri labai siaurai ir į jas net nesigilina. Tačiau mes juk gyvename vienoje šalyje ir naudojame tą patį biudžetą. Todėl kiekvienas turime savo darbą vertinti labai atsakingai, o ne paviršutiniškai, tik kaip nurodyta pareigybinėje instrukcijoje ar liepė viršininkas. To Lietuvoje dar labai trūksta, reikia tai pripažinti ir apie tai atvirai ir garsiai kalbėti. Tik taip mums pavyks ištrūkti iš uždaro rato ir pamažu tapti civilizuota vakarietiška valstybe.
Niekam nelinkiu išgyventi to, ką patyrė mano šeima, nes tai sunkiai nusakoma tiek finansiškai, tiek emociškai. Tačiau aš ne teisėjas, kad imčiau teisti. Tie žmonės turėtų patys suvokti savo klaidas, kurios nesuprantamos logiškai mąstant, ir jų nekartoti. Tačiau yra ir mūsų visų kaltės, nes mes patys taip leidžiame valdininkams elgtis su mumis visais.
Neslėpsiu, per tą dešimtmetį ne kartą buvo apėmusi juoda neviltis. Bet mes nesame tokie silpni, kaip tie 900 tūkst., išvažiavusių iš Lietuvos. Ir nesiruošiame iš jos išvykti. Tikiuosi, kad ir mano vaikai gyvens gimtinėje. Visi šitie negeri dalykai tik dar labiau sustiprina ir verčia būti ryžtingesniems, domėtis, kas vyksta Lietuvoje, aktyviai dalyvauti jos gyvenime.
Ir ginti savo teises bei daugiau reikalauti iš tų pačių valdininkų, kurių mūsų žmonės vis dar bijo. Reikia šaukti, rėkti, galų gale skųstis, o ne galvoti, kad mes patys dėl visko esame kalti. Lietuviai turi labai blogą dalyką - baimę, kurios neatsikratė per 26-erius Nepriklausomybės atkūrimo metus. Mes visada kažkodėl jaučiamės kalti, nors nepadarėme nieko blogo. Tai užsiliko nuo sovietmečio.
Situacija Žiūrint Iš Gyventojų Pusės
Penkios šeimos, prieš 15 metų nusipirkusios butus dviejuose namuose Juodkrantėje, priverstos gyventi kankinamos nežinios ir minti teismų slenkstį.
Neteisėtomis statybomis pripažinti pastatai turėtų būti nušluoti nuo žemės paviršiaus, žmonės spaudžiami kuo greičiau išsikelti, tačiau visų už butus sumokėtų pinigų statytojai nesiruošia grąžinti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) nusprendė, kad pinigus valstybė turi pervesti ne žmonėms, o namus pardavusiai ir jau bankrutavusiai bendrovei Verslo investicijų projektų centrui. Jai kadaise už pastatus jau sumokėjo gyventojai, bet valstybė beveik visą pastatų kainą sumokės dar kartą.
Finansiniai Aspektai
LVAT penkių teisėjų kolegija priėmė neskundžiamą nutartį ir bankrutuojančiai bendrovei dėl nelegaliomis statybomis Juodkrantėje tapusių objektų priteisė 1 mln. 184 tūkst. eurų ir palūkanas.
2006 metais būsimieji naujakuriai tai pačiai bendrovei - Verslo investicijų projektų centrui - už tuos pačius butus sumokėjo 4 mln. 610 tūkst. litų.
Vadinasi, statytojai už du namus pinigus gaus du kartus, o gyventojai stumiami į gatvę neatgavę savo pinigų, kurie per 15 metų dar ir smarkiai nuvertėjo.
Būstus įsigiję asmenys yra patvirtinti kreditoriais su turtiniais reikalavimais, todėl būtent bankroto byloje įstatymų nustatyta tvarka ir turės būti sprendžiamas šių kreditorinių reikalavimų vykdymas.
Išeitis
Kelios šeimos - beveik dvi dešimtys žmonių, tarp kurių ir nepilnamečiai vaikai - jau seniai būtų likusios be pinigų ir namų, tačiau jas bent laikinai išgelbėjo užpernai spalį priimtas Klaipėdos apygardos teismo sprendimas.
Tuomet Verslo investicijų projektų centras reikalavo juos iškeldinti, nes kitaip esą neįmanoma įvykdyti ankstesnio teismo sprendimo - nugriauti nelegalius statinius.
Teismas įsiklausė niekuo dėtų žmonių kalbų: jie teigė, kad išsikels ir raktus sugrąžins tą pačią minutę, kai jiems bus grąžinti už butus kadaise sumokėti pinigai.
Taip jie dabar ir gyvena zuikio teisėmis: negavę pinigų, raktų neatiduoda, bet nebėra ir butų savininkai. Kai ateitis tokia miglota, negali tvarkyti ir remontuoti savo butų, dažyti namų, tvarkyti per visus bylinėjimosi metus prakiurusių stogų.
Apmaudas
„Liūdna, skaudu, bjauru, tiesiog visiška neviltis, kad gyvename tokioje Lietuvoje, nebeturime ir kam pasiskųsti. Neatgauname pinigų ir neaišku, kiek jų dar lauksime, jau nekalbant apie tai, kad tie pinigai per tiek laiko kelis kartus nuvertėjo.
O kiek nervų, laiko ir pinigų tie visi teismai kainavo“, - apmaudą liejo vieno buto savininkė Salomėja Rubinienė.
Tuomet pasiektą pergalę žmonės prilygino Kalėdų dovanai.
Šiaulių apygardos administracinis teismas nusprendė, kad žmonėms turi būti atlyginti patirti nuostoliai, ir iš Neringos savivaldybės bei valstybės (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos) jiems visiems buvo priteista per 733 tūkst. eurų turtinės ir neturtinės žalos ir penkių procentų metinės palūkanos nuo šios sumos.
Aišku, tai simbolinė išmoka, bet mums buvo svarbiau ne tai - juk ilgai siekėme taikos sutarties. O kaip apskaičiuoti neturtinę žalą? Tiek metų įtampos, nemigos naktų, streso, sugadintų nervų. Kiek važinėjome po visokias instancijas: per tą laiką pasikeitė jau trys vyriausybės, su visomis reikėjo diskutuoti“, - kalbėjo S.Rubinienė, priėjusi išvadą, kad valstybei jos žmonės visai nerūpi.
Nauja byla
Tuomet dėl kompensacijos už patirtą žalą į teismą kreipėsi Verslo investicijų projektų centras.
Apie tai griautinų namų savininkams nebuvo pranešta, jie neįtraukti į teismo procesą.
Atsitiktinai sužinoję apie šią bylą žmonės prašėsi įtraukti ir juos, bet veltui.
LVAT sprendimas juos visiškai išmušė iš pusiausvyros.
„Šiuo atveju iš esmės nepateisinamai ilgą laiką nėra atkurta teisinė taika, t.y. nevykdomas teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui priteisti ginčo pastatai, iš kurių fiziniai asmenys neišsikelia, nes pareiškėjas nevykdo pagal minėtą teismo sprendimą nustatytos pareigos sumokėti jiems priteistas pinigines sumas, kurių pareiškėjas - bankrutuojanti įmonė - neturi, todėl tiek pareiškėjas, tiek minėti fiziniai asmenys atsiduria teisiškai neapibrėžtoje padėtyje, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat viešojo intereso - išspręsti klausimą dėl Kuršių nerijos ypatingos apsaugos užtikrinimo“, - rašoma teismo sprendime.
Griovimo išlaidos
Verslo investicijų projektų centras taip pat prašė priteisti būsimas griovimo ir su bendrovės bankrotu patirtas išlaidas, tačiau šis prašymas atmestas, nes kol kas nėra galimybių objektyviai jų įvertinti.
Neįtikėtinai nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių įkaitais tapę žmonės mano, kad teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų įgyvendinimas būtų pasiektas tuos pinigus - 1,184 mln. eurų - sugrąžinus tiesiogiai jiems. Tuomet jie iškart išsikraustytų ir perduotų statytojams raktus.
Valstybė moka antrą kartą
„Šioje istorijoje taškas anaiptol dar nepadėtas.
Teismas iš esmės įpareigojo valstybę sumokėti už tą patį objektą antrą kartą. Statytoja gavo pinigus už butus 2006 metais, dabar gaus dar kartą ir dar laikys save pastatų savininke.
Teismo sprendimas pagrįstas logika, kad statytojas turėtų grąžinti tuos pinigus gyventojams.
Tačiau tai - bankrutavusi įmonė, žmonės vargiai atgaus ketvirtadalį sumos, nes pinigai bus paskirstyti proporcingai visiems kreditoriams, ir tai teismui iš esmės buvo žinoma.
Tuomet pasibaigus bankroto bylai gyventojai vėl kreiptųsi į teismą ir reikalautų, kad valstybė vėl mokėtų už tą patį, tik jau gyventojams tiesiogiai. Valstybė sumokės antrą kartą.
Jo manymu, taip ir neaišku, kokią žalą patiria statytojas.
Žala būtų patirta, jei žmonėms būtų grąžinti pinigai, o pastatai nugriauti. Kol kas neįvyko nei viena, nei kita.
Galimybė išsaugoti šiuos pastatus nuo buldozerių - minimali: teisiniu požiūriu statybos negali būti įteisintos.
Vis dėlto namai dar gali neapibrėžtai ilgai stovėti, jei su gyventojais nebus atsiskaityta, nes pagal teismo sprendimą iškeldinti jų negalima.
Bandymas gauti pinigų už nuomą
Bankrutuojantiems statytojams netrūksta išradingumo kurpti net absurdiškiausias bylas ir bandyti buvusių namų savininkų kantrybės likučius.
Jie kreipėsi į teismą dėl to, kad neva butų neatlaisvindami žmonės tapo neteisėtais jų nuomininkais, ir apskaičiavo, kad jie už nuomą skolingi 360 tūkst. eurų. Tokia esą yra žmonių nauda, o statytojų žala.
Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį atmetė, bet statytojai sprendimą apskundė.
Namai niekieno
Buvo bandoma imtis ir kitokių būdų išguiti žmones - grasinta atjungti vandenį, bet ir tokios užmačios nepavyko.
Žmonės kol kas turi teisę ten gyventi, prižiūri pastatus, moka visus mokesčius už paslaugas.
„Nebesinori ten būti. Kuršių marių pakrantėje siautėjantys vėjai baigia namo stogą nukelti, reikia daug ką remontuoti, bet rankos surištos“, - skundėsi E.Kazlauskienė.
Kadaise pinigus už butus sumokėję žmonės tapo jų savininkais. Kai buvo prieita prie išvados, jog tai - savavališkos statybos, Verslo investicijų projektų centras nusprendė, kad pastatus nugriauti turi statytojas.
Registrų centras, neįsigilinęs į situaciją, užregistravo pastatus bendrovės vardu.
Gyventojai pasiekė, kad po mėnesio bendrovė būtų išregistruota. Nuo to laiko du namai - niekieno. Teisme nagrinėjama byla dėl neteisėtų registro darbuotojų veiksmų.
Nuomonės
S.Rubinienė teigia:
„Kartais atrodo keista, kad mūsų - nukentėjusiųjų - negina valstybė, nors valdininkai yra visos šios istorijos kaltininkai.
Mes nukentėję, bet visiškai nekalti: teisėtai įsigijome butus, ėmėme paskolas, sumokėjome pinigus, bet esame metami į gatvę, nors pinigai negrąžinti, o verslininkai vis laimi teismus.
Keista, kad jie tokie galingi. Pastebėjome, kad kai kurias bylas nagrinėja vis tie patys teisėjai“.
Darius Jasaitis, Neringos meras:
„Mes dar nesumokėjome priteistos sumos už prieš keletą metų nugriautą žuvies restoraną, kuris buvo pripažintas neteisėta statyba ir stovėjo šalia tų dviejų namų, o jau gresia nauja našta. Artimiausiu metu kreipsimės į Vyriausybę. Viliamės, kad bus atsižvelgta į faktą, jog statybų dokumentuose yra šeši valstybės pareigūnų parašai ir tik vienas - Neringos savivaldybės darbuotojo.