Žavėjausi žmonėmis, kurie ką nors kolekcionuoja. Dėl labai paprastos priežasties - jiems visada labai lengva išrinkti dovaną ar suvenyrą. Kai išvykusi į kelionę visiems kitiems greitosiomis nupirkdavau kokį nors specialiai turistams pagamintą kičinį suvenyrą, iš anksto žinodavau, kad ypatingo įspūdžio šios lauktuvės nepaliks.
O atvirukus su miestais kolekcionuojantiems bičiuliams visada žinodavau, ką nupirkti, svarbiausia - būdavau tikra, kad dar vienas niekutis į kolekciją tikrai suteiks džiaugsmo. Deja, pati gana ilgai neradau, ką norėčiau kolekcionuoti. Sąmoningai ieškojau kokios nors širdžiai mielos ir artimos temos, tačiau bergždžiai.
Bet kavą aš mėgstu. Dievinu rytus, kai virtuvėje pasklinda ką tik sumaltų kavos pupelių aromatas, darbe neįsivaizduoju popietės be puodelio kavos, net vakarais būtinai išgeriu puodelį kapučino. O keliaudama po svečias šalis dažnai pirmiausia ieškau jaukios kavinukės, kur galėčiau prisėsti ir išgerti puodelį kavos - smalsu, kaip ji bus patiekta, kokią atmosferą pajusiu toje erdvėje.
Taigi nė pati nepastebėjau, kaip greta tų dviejų atvirukų atsirado dar keletas, šaldytuvo dureles nusėjo magnetukai su kava, kavos pupelių atsirado net ant darbo kalendoriaus viršelio. Jei kada bandėte ieškoti atvirukų su kava - žinote, kad tai ne pati populiariausia tema. Todėl kiekvienas jų būdavo savotiškas atradimas.
Taip sukaupiau kuklutę kolekciją - keliasdešimt atvirukų, vieną kitą knygos skirtuką, pluoštą servetėlių. Kas toliau? Viena bičiulė pasiūlė užsiregistruoti keitimosi atvirukais, arba postkrosingo (angl. postcrossing), sistemoje. Tai sistema, leidžianti atvirlaiškių gerbėjams siųsti ir gauti atvirukus iš įvairių pasaulio šalių.
Užsiregistravus postkrosingo puslapyje gauni penkis atsitiktinai parinktus užsiregistravusių vartotojų adresus iš užsienio šalių ir trumpus jų pomėgių aprašymus. Pagal tai parenki jiems atvirukus (daugiausia prašo vaizdų su siuntėjo gimtąja šalimi, miestu) ir siunti, svarbu nepamiršti užrašyti sistemos suteikto unikalaus atviruko kodo.
Atvirlaiškį gavęs žmogus tą kodą užregistruoja portale ir sistema tavo adresą parodo kitam užsiregistravusiam dalyviui kažkuriame pasaulio kampelyje. Kiek padvejojusi ryžausi pabandyti. Jau po kelių savaičių išsiuntusi atvirukus susilaukiau „grąžos“.
Savo pomėgių skiltyje nurodžiau, kad pageidauju atvirukų su kava, todėl ji ėmė pas mane plaukti iš viso pasaulio. Beveik visi atvirukai - su savais paaiškinimais, sava istorija. Taip gavau atviruką iš Sietlo, kuriame vaizduojamas kavos tornadas (šio miesto gyventojai didžiuojasi, kad čia įkurta pirmoji „Starbucks“ kavinė), atviruką iš Vienos su viena seniausių kavinių Austrijoje, sužavėjo vienos portugalės išradingumas, kai, neradusi atviruko su kava, atsiuntė atviruką su gimtojo miesto skveru, šalia kurio matosi pastatas, o trys to pastato langai priklauso kavinei, kurioje ji pati dažnai užsuka išgerti kavos.
Atrodytų, toks hobis - ne pats brangiausias užsiėmimas pasaulyje. Postkrosingo gerbėjai dievina ne tik atvirukus, bet ir įdomius pašto ženklus. Man ši smulkmena visai nesvarbi, tačiau žmonėms, parašiusiems, kad norėtų gauti atvirlaiškių su įdomesniais pašto ženklais, visada mielai paieškodavau ko nors ypatingo.
Tapau kone asmeniškai pažįstama su visomis aplinkinių kioskelių darbuotojomis, nes nuolat teiraudavausi, kokių gražesnių ir kuo mažesnio nominalo (kad būtų galima jų suklijuoti ne vieną, o daug) pašto ženklų turi. Deja, kioskeliuose įvairovės tikėtis neverta. Taigi ėmiau užsisakinėti pašto ženklus tiesiai iš Lietuvos pašto katalogo. O ten - kokių tik grožybių nėra!
Pašto ženklus puošia gražiausi Lietuvos pastatai, žmonės su tautiniais drabužiais, gamtos peizažai ir kt. Malonu, kai mano atvirlaiškį gavę žmonės atsiųsdavo komplimentų Lietuvai. Vienas vyrukas iš Naujosios Zelandijos parašė, kad gavęs mano atviruką su Trakais užsidegė idėja kada nors aplankyti tokią gražią šalį.
Pati ėmiau džiaugtis kasdien - taip, kasdien! - sulaukdama atvirlaiškių iš viso pasaulio. Tačiau kartą susigriebiau, kad vien pašto ženklams per mėnesį išleidau daugiau nei 100 litų, o kur dar atvirukai, kurių kiekvienas vidutiniškai kainuoja po 2 litus?! Mano kolekcijoje susikaupė per 200 egzempliorių.
Nusprendžiau kuriam laikui liautis. Maniau, greitai vėl prisiminsiu postkrosingą, tik siuntinėsiu atvirukus su didesnėmis pertraukomis. Bet štai jau kelerius metus džiaugiuosi gerokai lėčiau, bet ir toliau augančia kolekcija. Supratau, kad patys brangiausi atvirukai joje - tie, kuriuos iš kitų šalių atveža draugai ir artimieji, arba kuriuos surandu pati. Tada jų istorija tampa gyva, kiekvienas jų primena ypatingas akimirkas.
Dabar kolekciją pildau palengva. Su tikrų tikriausiu medžioklės azartu būdama svečiose šalyse ieškau atvirukų, knygų skirtukų, net reklaminių lankstinukų su kava. Mano draugai ir artimieji taip pat žino, kokios lauktuvės mane labiausiai džiugina. Gali būti, kad palengva atrandu ir to hobio tąsą - dabar baruose ir kavinėse fotografuoju man patikusią kavą - kokiuose puodeliuose ir kaip ji patiekiama. Malonu fiksuoti ir tarsi sustabdyti būtent tokias kelionės akimirkas. Galbūt tai taps nauju hobiu?
Knygoje pateikiama svarbiausia informacija apie kavą. Ją gera skaityti ir vartyti. „Tai knyga apie kavą ir aplink kavą. Smalsiems, atviriems ir norintiems pažinti bent dalį šio tamsiojo gėrimo pasaulio. Čia dalijuosi patirtimi, įgyta per septynerius metus dirbant, eksperimentuojant ir tiesiog žaidžiant su kava. Nuo žalios pupelės iki skrudinimo, nuo kavos degustacijų iki jos derinimo su maistu, nuo pažįstamų kavos produktų iki originalių receptų bei įrankių.
Knygos autorius - kavos entuziastas Emanuelis Ryklys, kuris daugiau nei prieš septynerius metus Vilniuje įsteigė savo „Crooked Nose & Coffee Stories" kavos manufaktūrą ir pasaulyje susidomėjimą sukėlė joje kuriamais originaliais kavos produktais. „Tebūnie kava" knyga gimė nepriklausomoje leidykloje „Dvi Tylos", kuri ieško įdomių, tikrų temų ir skiria ypatingą dėmesį leidžiamų knygų estetikai.
Pasaulyje, kuriame kava yra žymiai daugiau nei rytinis ritualas, rūšinės kavos pupelių atsiradimas iš esmės pakeitė žmonių požiūrį į kasdienį kavos puodelį.
Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava - bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Keturi žmonės susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę.
Sėkminga karjeristė Fumiko nori pasikalbėti su ją palikusiu mylimuoju. Slaugytoja Kotakė bando rasti laišką, parašytą jai Alzheimerio liga sergančio sutuoktinio. Kaimyninio naktinio baro savininkė Hirai siekia paskutinįkart pasimatyti su savo seserimi. O kavinės savininko žmona Kei nusikelia į ateitį tikėdamasi susitikti su dukra, nors jos dar tik laukiasi.
Bet keliauti laiku ne taip jau paprasta, yra nemažai taisyklių, kurių reikia laikytis. Ir... Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas „Kol dar neatšalo kava" nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? „Aukso vertės romanas.
Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) - japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neatšalo kava" - debiutinis autoriaus romanas ir pirmoji serijos apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, knyga. Vien Japonijoje parduota per milijoną šio romano egzempliorių, pagal jį pastatytas filmas.