Dusetų parapijos istorija yra menkai tyrinėta. Yra keletas išsamesnių darbų, skirtų Dusetų bažnyčios ir parapijos istorijai nušviesti. Bene plačiausiai Dusetų parapijos istorija yra nušviesta Broniaus Kviklio kraštotyriniame veikale „Mūsų Lietuva“, kuriame, beje, yra netikslumų ir apsirikimų. Tačiau „Mūsų Lietuvos“ straipsnis apie Dusetas, rašytas etnografo Antano Mažiulio, yra vertingas, nes jo autorius rėmėsi Dusetų bažnyčios archyvo dokumentais, sudegusiais Antrojo pasaulinio karo metais.
Kazio Misiaus, Romualdo Šinkūno „Lietuvos katalikų bažnyčios“, atspausdinta Vilniuje, 1993 metais. Čia pateikiama kuklių žinių ir apie Dusetų bažnyčią. Jis rašo, kad Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia yra neoromantinė, šiek tiek istoristinė.
Leokadijos Lukošiūnaitės - Malcienės knygoje „Dusetos“, išleistoje Utenoje, 2002 metais, bandyta nubraukti užmaršties dulkes nuo Dusetų miestelio ir jo apylinkių praeities, nes knygos apie šį miestelį, turintį daugiau kaip penkių šimtmečių istoriją, iki tol nebuvo, neskaitant anksčiau paminėtas, kurios žymiai mažesnės apimties. Knygos autorė dusetiškė, čia gimė, čia trisdešimt metų mokytojavo, rinko knygai medžiagą visą gyvenimą, pažinojo visus žmones, sukaupė nemažą šūsnį užrašų apie miestelį ir visą Dusetų kraštą.
Lietuvių Katalikų mokslo akademijos leidinys „Panevėžio vyskupija, išleista Vilniuje, 1998 metais, parengtas spaudai pagal Panevėžio vyskupijos archyve iki šiol saugomą mašinraštį. Rengdami knygą spaudai, siekė ištaisyti kuo daugiau faktinių klaidų. Šioje knygoje pateikta medžiaga apie visus Lietuvos dekanatus. Tekstą apie Zarasų dekanatą, kuriam nuo 1926 m. priklauso Dusetų parapija, parengė V. Jogėla. Šiame leidinyje autoriai stengėsi tekstą pateikti autentiškai, taigi - netrumpinant, išsaugant to meto žodyną. Pastabos, patikslinimai, vertimai iš lotynų, lenkų ir kitų kalbų pateikti lapo apačioje.
Archyviniai dokumentai. Lietuvos archyvuose apie Dusetų parapiją ir bažnyčią dokumentų beveik nėra. Įvairiuose LMAB RS fonduose esama dokumentų, susijusių su Dusetų dvaru, bažnyčia bei miesteliu, pavyzdžiui: Acta Capituli Vilnensis, t. III ( apie 50 tomų) du kartus užrašytas Dusetų klebonas D(omi)us Paulus Skaszkowsky Pleban(us) Dusiaty et Sobothnik, 1555 metais, p. 84 v: Pauli Schkaschowsky Eccl(es)iae r(ector) Dusiaty et Sobothnik Pleban(us),p. Svarbių dokumentų yra LVIA. Minėtinas didelis Pliaterių fondas F. 1276 Ap. 1., kuriame yra daug svarbių su Dusetomis susijusių dokumentų: B. 79 - Dusetų 1580 - 1599 metų mokesčių rinkimas; B. 94 - 1779 - 1783 metų iš Dusetų į Vilnių išsiųstų auksinių ir sidabrinių daiktų sąrašas; B. 110 - lietuviška miškininko priesaika XVIII a, pabaigoje; B. 112 - Dusetų dvaro bibliotekos knygos, 1803 - 1815 metai; B. 118 - Dusetų dvaro rūmų 1800 metų inventorius; B. 125 - sąrašas judamojo turto (brangenybių, ginklų, drabužių, gyvulių), iš Barkuškio dvaro perduoto Dusetų dvarui 1812 metais; B. 150 - sidabriniai ir porcelianiniai Dusetų dvaro indai ir virtuvės reikmenys, 1821 metai; B. 181 - Antazavės dvaro 1719 - 1739 metų dokumentai; B. 1453 - Antazavės ir Gravenburgo (dab.
Su Dusetų dvaru susijusių dokumentų, ypač XIX amžiaus, yra LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 1045 - 1046, 1456 - 1460 ir kt. Minėtas 1782 metų Antazavės ir kitų Dusetų dvaro palivarkų inventorius LVIA. F. 525. Ap. 8. B. 1046. Dusetų dvaro inventorių, Pliaterių sutarčių ir kitų dokumentų esama įvairių pavietų teismų knygose.
Su Dusetomis susijusių dokumentų yra Lietuvos valstybiniame istoriniame archyve: F. 438. Ap. 37. B. 85. P. 18 nurodoma, kad Kavolių kaimo valstietis Jonas Grigėnas buvo lietuvių kalbos mokytojas ir 1864 m. Žinių apie Dusetas, yra Ukmergės pilies teismo aktuose(VUB) archyve, taip pat apie Lauryną Rudaminą Dusetiškį.
Krikščionybės įsigalėjimas
Krikščionybė į Lietuvą atkeliavo gerokai vėluodama. Buvusi pagoniškoji lietuvių kultūra daugeliu atžvilgių buvo žemesnė už kaimyninių slavų, lenkų, rusų, priėmusių krikštą X amžiaus antroje pusėje. Oficialiai Lietuva buvo pakrikštyta karaliaus Mindaugo 1251 metais, tačiau dėl Livonijos ir Kryžiuočių ordinų, kurie buvo monopolizavę teisę krikštyti Lietuvą kardu ir ugnimi, nuolatinių karų Lietuvoje krikščionybė negalėjo reikiamai išsiskleisti.
Kipras Bielinis labai įtaigiai ir vaizdžiai nukelia mus į praeitus laikus: „Skandinavijos vikingai ir Bremeno pirkliai, ieškodami rinkos savo gaminiams, dažnai lankydavosi Lietuvos ir Latvijos didžiųjų upių žiotyse ir čia keisdavo savo prekes į vietos gyventojų gaminius. Traidenio ir Vytauto laikais Dusetų apylinkėse vyko mūšiai su Livonijos ordinu. Sėlos lietuviai taip pat rengė žygius prie Dauguvos krantų. Siekdamas atgrasyti lietuvius nuo puldinėjimų, magistras Ernestras v. Rasburgas sunaikino Dauguvos krante lietuvių Naujinio pilį ir žemiau jos pasistatydino savąjį Dinaburgą (Daugpilį), paverstą vėliau komtūrijos būstine. Neįstengęs tos pilies sugriauti, Traidenis sakė, kad ji pastatyta jo širdyje.
Nepaisant to, kad krikščionys kryžiuočiai žudė vyrus, į vergiją varė moteris ir vaikus, degino sodybas, Lietuvoje laisvai veikė ir turėjo savo bažnyčias krikščionys. XIV amžiuje Lietuvoje jau veikė 4 vienuolijos, kurios turėjo 9 vienuolynus: pranciškonai (įsikūrė 1312 m.) - 6, domininkonai (veikė 1323 - 1325 m.) - 1, šv. Augustino atgailos kanauninkai (įsikūrė 1391 m.) - 2. XV amžiuje Lietuvoje papildomai įsikūrė 4 naujos vienuolijos. Taigi šiame amžiuje Lietuvoje jau veikė 6 vienuolijos, kurios turėjo 18 vienuolynų ir 150 vienuolių. Krikščionėjant Lietuvai, plėtėsi ir vienuolių apaštalavimas. Jų veikla plačiau reiškėsi. Jurgio Gimbuto leidinyje „Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika“ (Roma, 1970 m.) rašoma, kad prieš 1508 m.
Kartu su katalikybe buvo plačiai atvertos durys į Lietuvą ir lenkų įtakai. Patys lietuviai neturėjo nei kunigų, nei išsilavinusių pasauliečių. Prasidėjus politiniam ir kultūriniam bendradarbiavimui su lenkais, vyko ir Lietuvos didikų bei bajorijos lenkėjimas. Lenkai šiuos ryšius panaudojo savo įtakai Lietuvoje plėsti. Tad kultūros atžvilgiu lietuviai iš esmės priklausė nuo Lenkijos. Lietuvos didikai XVI amžiaus pirmoje pusėje dar plačiai vartojo lietuvių kalbą ne tik namuose, bet ir viešai, o raštams - gudų, lotynų ir lenkų kalbas. Kai kurie kultūriniai, socialiniai ir politiniai XVI amžiaus vidurio įvykiai sustiprino bajorijos lenkėjimą. Prie lenkiškosios kultūros antplūdžio į Lietuvą prisidėjo ir įsigalinčios Maskvos įtaka. 1569 m. pasirašyta Liublino unija sudarė sąlygas lenkų kalbai įsigalėti Lietuvoje, virsti bajorų šnekamąja ir literatūrine kalba.
Dusetų Miestelio Apžvalga
Žaliais pušynais ir baltais beržynėliais apkaišytame, mėlynom ežerų akim padabintame šiaurės vakariniame Zarasų rajono pakraštyje, ant gražuolio Sartų ežero kranto stovi Dusetų miestelis. Jis užima visą lygų ežero klonį, turintį apie 20 ha ploto. Dusetos - antras pagal didumą Zarasų rajono miestas, priklausantis vadinamajai Lietuvos Šveicarijai. Miestelio vardas kilęs nuo Dusetos upės vardo, kuris žinomas jau iš XIII a. Mindaugo dokumentų. Tuomet Duseta (tarmiškai Dusta) buvo vadinamas Šventosios aukštupys tarp Dusetos ežero ir Sartų ežero Dusetos šakos, ties kuria yra įsikūrusios Dusetos. Iš Sartų ežero ištekanti ta pati upė jau buvo žinoma Šventos, t.y.
Istoriškai Dusetų dvaras žinomas jau XV a., kada jis buvo Radvilų valda. Vienų tyrėjų nuomone, Dusetų apylinkės jau nuo senų senovės gyvenamos ir minimos 1259 m. Mindaugo dokumente („praedictam Dussethe ultra se uendo in lacum, ui dicitur de Sarthe“)/1/. Kiti nurodo, kad 1392 m. Sėlos žemių ribų nustatymo dokumente Dusetos paminėtos šalia dabartinės Lietuvos teritorijoje esančių vietovių, upelių ežerų (Užpalių, Sartų, Šventosios, Malaišių) /2/. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 1. P. Nezabitauskis A. Zarasai - senovės sėlių miestas. P. turėjo būti Dusetų dvaras ir paties miestelio užuomazga“ /3/. Pastaruoju metu Dusetų pradžia dažniau siejama su kaimu, priklausiusiu Radviloms (Radvilų dvarui); šiame dvare apie 1519 m. buvusi pastatyta bažnyčia, minimas ir miestelis. Ankstyviausia žinia, tiesiogiai siejanti Radvilas su Dusetomis, užfiksuota 1508 m. spalio 6 d. Žygimanto Senojo privilegijoje, kuria ši Užpalių valsčiaus valda su Sartų ežeru padovanota LDK maršalui ir Slonimo laikytojui Jonui Mikalojui Radvilai /5/. Dokumente apie kaimavietę ar kito pobūdžio kompaktišką gyvenvietę neužsimenama, tačiau ji greičiausiai buvo. Tai liudija jau XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais įsteigta bažnyčia.
Dusetų krašto žemių savininkas, kunigaikštis Jonas Radvila, Dorohyžo seniūnas ir Slonimo valdovas buvo dievobaimingas ir rūpinosi savo šeimos išganymu. Kada tiksliai buvo pastatyta bažnyčia, tyrėjų nuomonės nesutampa. J. Kurčevskis nurodo, kad bažnyčia ir parapija įsteigta Vilniaus vyskupu 1508 - 1519 m. esant Albertui Radvilai /6/, o paminėta 1522 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąraše /7/. Kitais duomenimis, bažnyčia pastatyta iki 1519 m. /8/, 1519 m./9/ , įsteigta ar pastatyta 1520 m./10/, apie 1530 m. /11/, o jai suteiktas Švč. Taigi steigiant (statant) bažnyčią, Dusetos turėjusios būti ne visai menka gyvenvietė. Tai liudija, ne tik bendroji laikmečio bažnyčių steigimo praktika, bet ir bažnyčios padėtis. Pastatas iškilo kaip ir kitose linijinio plano kaimavietėse /12/, Sartų ežero rytų krante išsitęsusios gyvenvietės pietų gale - priešais kitoje ežero pusėje plytėjusią dvaro sodybą /13/. Kad gyvenvietės forma buvo būtent tokia, liudija gamtinės sąlygos, bei vėlesnė jos padėtis. Kaimavietė susidarė Sartų ežero krante nuo Užpalių į Zarasus ėjusiame kelyje.
Nėra patikimų duomenų apie Dusetų gyvenvietės ūkinę veiklą bažnyčios steigimo (statymo) metu. S. Aleksandrovičius nuo 1520 m. Dusetas laiko miesteliu /14/ , o pradedant kun. Strelčiūnu daug kas, remdamiesi 1530 m. sausio 13 d. „Dusetų krašto žemių savininkas, kunigaikštis Jonas Radvilas, Didysis Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos maršalas, Dorohyžo seniūnas ir Slonimo valdovas, vadovaudamasis dievotumu ir rūpindamasis savo ir savo šeimos išganymu, pastatęs miestelyje iš medžio Švč. Trejybės, Švč. P. Marijos Snieginės, Šv. Kryžiaus, Devynių tūkstančių kareivių ir kitų Šventųjų garbei bažnyčią“ - rašo kunigas kanauninkas Petras Strelčiūnas savo knygoje „Dusetų bažnyčios ir parapijos istorija“ 1931 m., kuriai medžiagą ėmęs beveik išimtinai iš senų Dusetų bažnyčios inventorių (inventorinių sąrašų), rašytų lenkų ir lotynų kalbomis.
Teisėtai ar neteisėtai, tačiau klebono smuklėse, Dusetų miestelyje, buvo pardavinėjama degtinė, kas duodavo bažnyčiai nemažai pajamų. Tiktai vėliau apie 1730 - sius metus tarp klebono ir grafo Ferdinando Pliaterio sudaryta sutartis, pagal kurią, jei klebonas atsisakytų smuklių, grafas pasižadėjo kasmet klebonui mokėti po 15 taliarų, pridėti dar žemės ir atiduoti du ežerus : Malatinį ir Pakalnių . Bažnyčios palivarkas buvo už trijų kilometrų nuo bažnyčios ir vadinosi Miliauskine, paskui - Dvarciškiu, o vėliau buvo pavadintas Antakalniu. Visa bažnytinė žemė su jurisdika, palivarku, sodžiais ir vienkiemiais sudarė 30 valakų ir ribojosi su Malatinėlės upe, Jaskoniškių mišku, Ilgio ir Čiaunio ežerais ir su Markūnų kaimo lauku. Antakalnio palivarke ir Dusetų klebonijoje buvo du bravorai. Kartu su žemėmis bažnyčiai buvo perduoti ir žmones su jų sodybinėmis žemėmis - dūmais.