Žuvys (lot. pisces) - stuburinių gyvūnų antklasis, apimantis apie 21000 rūšių, paplitusių visame pasaulyje. Jos gyvena vandenyje, kvėpuoja žiaunomis ir turi kaulinį arba kremzlinį skeletą.
Kūno forma prisitaikiusi plaukioti ir priklauso nuo gyvensenos. Greitai plaukiojančių žuvų kūnas dažniausiai verpstiškas (pvz., ryklio, lašišos), o pasyviai plaukiojančių - rutuliškas (pvz., mėnulžuvės). Žuvų spalva labai įvairi, o kūną dengia žvynai, dygliai ar kaulinės plokštelės. Kai kurios žuvys (pvz., šamai) žvynų neturi arba jie labai maži (pvz., vėgėlės, ungurio). Odoje daug liaukų, išskiriančių gleives, kurios mažina kūno trintį į vandenį.
Žuvų griaučius sudaro kaukolės, stuburo su šonkauliais ir galūnių (porinių ir neporinių pelekų) kaulai. Kaukolė visa kremzlinė (kremzlinių žuvų) arba iš dalies kremzlinė, apaugusi odos kilmės kaulais (kaulinių žuvų). Stuburas susideda iš amficelinių slankstelių, tarp kurių yra chordos liekanų. Žuvų šonkauliai būna apatiniai ir viršutiniai (ašakos). Galūnės susideda iš porinių (krūtinės ir pilvo) ir neporinių (nugaros, uodegos ir analinio) pelekų. Lašišinės ir stintinės žuvys dar turi riebalinį peleką.
Plaukiojamoji pūslė
Daugumos žuvų (išskyrus ryklius, skumbres) pilvo ertmėje yra plaukiojamoji pūslė (vesica natatoria) - porinis arba neporinis žuvų organas. Susidaro iš žarnyno priekinės dalies.
Plaukiojamosios pūslės svarbiausia funkcija - keisti kūno tūrį. Dažniausiai maišo formos, pilna dujų. Yra kūno ertmės nugarinėje dalyje.
Silkių, lydekų plaukiojamoji pūslė lataku jungiasi su rykle, kitų žuvų (pvz., vėgėlių, ešerių) plaukiojamoji pūslė yra be latako. Pūslei plečiantis žuvis kyla į viršų, traukiantis - grimzta.
Plaukiojamoji pūslė dar padeda skleisti ir priimti garsus, kai kurioms žuvims (pvz., dvikvapėms, kauliniams ganoidams) - kvėpuoti.
Plaukiojamosios pūslės funkcijos
- Hidrostatinė funkcija: Plaukiojamoji pūslė atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant žuvies plūdrumą vandenyje. Keisdama dujų kiekį pūslėje, žuvis gali lengvai kilti į viršų arba grimzti į gylį, nereikalaujant didelių energijos sąnaudų.
- Garso priėmimas ir skleidimas: Kai kurių rūšių žuvys naudoja plaukiojamąją pūslę kaip rezonatorių, kuris padeda sustiprinti ir priimti garsus. Ši funkcija ypač svarbi žuvims, gyvenančioms drumstuose vandenyse, kur regėjimas yra ribotas.
- Kvėpavimas: Dvikvapės žuvys (Dipnoi) ir kai kurie kauliniai ganoidai naudoja plaukiojamąją pūslę kaip papildomą kvėpavimo organą. Pūslės sienelės yra gerai aprūpintos kraujagyslėmis, todėl žuvis gali pasisavinti deguonį tiesiai iš oro, patekusio į pūslę.
Žuvų prisitaikymas prie aplinkos
Žuvys gyvena sūriuose, apysūriuose ir gėluosiuose vandenyse. Jų yra šaltose ir srauniose upėse ir upeliuose (pvz., upėtakiai, kiršliai), karštuose (~50°C) geizeriuose (pvz., Cyprinodon macularius), sekliuose ir užšąlančiuose gėluosiuose vandenyse (pvz., dalija), jūrose iki 8000 m gylio (pvz., Bassogigas profundissima).
Vienos žuvys nuolat gyvena tam tikroje vietoje (pvz., jūroje - jūrinės, gėlame vandenyje - gėlavandenės), kitos (praeivės žuvys), ieškodamos maisto ar plaukdamos neršti, migruoja iš jūrų į upes arba atvirkščiai (žuvų migracija). Dauguma migruojančių žuvų gyvena jūrose, o neršti plaukia į upes. Jų migracija į neršto vietą vadinama anadromine. Kitos žuvys (jų nedaug) auga ir maitinasi upėse, o neršti plaukia į jūras; tai katadrominė migracija.
Dauguma praeivių žuvų (pvz., lašišos, eršketai, unguriai, silkės, žiobriai) yra svarbus verslo objektas. Todėl, statant upėse hidroelektrinių užtvankas, joms įrengiamos spec. perėjos; be to, jos dirbtinai veisiamos žuvivaisos įmonėse.